Julija Žymantienė-Žemaitė (1845 –1921) lietuvių literatūrai svarbi ir kaip viena pirmųjų feministinių autorių Europoje, rašiusių apie valstiečius, o ne apie dvarą, bei dėl savo pakankamai modernistinio savo laikams tekstų pasakojimo, kalbos gyvumo. Pradėjusi rašyti kai jai buvo beveik 50 metų, 1911 m. ji, nors ir itin vargiai gyvendama (apie ėjimą į vietinį teatrą savo draugei rašė taip – „basai nedrąsu eiti, o akmenys ėda avalynę“), įsikūrė Vilniuje. Įsidarbinusi „Lietuvos žinių” redakcijoje taip vadinama redaktore atsėdėjimui, atsakinga carinei valdžiai už laikraščio turinį, ji praleido kelias savaites Lukiškėse, kai cenzoriams nepatiko kito autoriaus rašinys.
Kaip Jonelis raides pažino
Nebeatminė Jonelis, kuomet jis pradėjęs prie svetimų tarnauti. Jo tėvelis dvare, ant ordinarijos, vaikų turi daugybę, o duonos mažai. Jonelis vyriausias; kai tik prakuto, tuoj išleido prie ūkininko kiaulių ganyti. Toks dar maželėlis, kiek šalčio, kiek alkio, kiek sulijo, sušlapo, o dar kiek sykių į sprandą gavo arba su pančiu smūgių, tai to viso nė į jaučio kailį nesurašytum. Taip Jonelis metas nuo meto, diena nuo dienos vargo.
Sykį pasitaikins geresnė šeimininkė: drabužėlis Joneliui bus švaresnis ir duonelės neginama, pieno lašelį ar mėsos kąsnelį kartais prikiš. O kitur šeimininkė – kokia ragana: negana gero kąsnelio Jonelis nemato, dargi nė duonos nėra iki privalgant, o drabužėliai – neduok dieve! Sustirę, šunies neperkandami, visokio gyvio privisę, o iš galvos Joneliui net per ausis byrės. Kentėjo šiaip taip, vargo mažas nuskurdėlėlis, kol tik neužsimanė išmokti raštą skaityti, – tuomet atsivėrė prie vargo dar ir širdelės skausmas, o prasidėjo iš to: vieną sykį šeimininkė parvežė iš jomarko lementorių, duodama Kazeliui pasakė:
– Na, Kazeli, mokysimės skaityti… Jau septintus metus baigi; laikas nors raides pažinti.
Kaziukas ėmė lementorių sklaidyti. Jonelis, artyn prilindęs, pamatė neapsakomas grožybes: ir žmogų, ir gužutį, karvelį ir kiškį, lapę ir šuniuką… o tos raidės papaišytos, tokios juodos ant balto, aiškios, didelės. Joneliui net akelės žibėjo, iš tolo žiūrėjo, net akelės jam slydo.
– Ko čia nosį prikišęs vėpsai? – subarė Jonelį šeimininkė: – ar neisi prie darbo?..
– Bėk, įleisk kumelę į kūtę, – pridūrė šeimininkas.
Jonelis, užmiršęs ir į klumpius įsispirti, basas butaškė į diendaržį, bet nematė nei purvo, nei kumelės ėdžių, taip galvoje ir akyse mirgėjo tas Kaziuko lementorius. Parbėgęs atgal, šoko prie kazelio, patyliais jam prižadėjo atiduoti dėžutę tuščią nuo degtukų, kad tik jam leistų sykiu į lementorių pažiūrėti, bet vėl šeimininkė prabilo:
– Jonuk! Bulbių skuti vakarienei… bene tau čia vėpsoti…
Joneliui tvinktelėjo skausmu šidelė, kodėl ne jam vėpsoti? Bet greitia šoko bulbių skusti, manydamas skuskutus vėl gretintis prie Kazelio. Skubėjo, skuto, taškė į vandenį, metė bulbes, net aslą pritaškė.
– Kas čia tavo do darbas, – vėl barasi: – skusk viežlybai, negręsk taip bulbių, gausi į kuprą…
Suskutus bulbes, kiti darbai paprasti Joneliui atsivėrė: kiaules liuobti, karves prigirdyti, žabų, vandens prinešti. Kur tik Jonelis ėjo, ką tik dirbo, vis tas lementorius jam akyse stovi, o vakare nė užmigti nebegali: rūpi jam, kaip tą Kazelį mokys raides, ir jis stebėsis, gal nors vieną pažins… bet kuomet pradės mokyti? Ilgainiui atsibodo Kazeliui lementorius sklaidyti, mėtė ant langų, suolų, tuomet pagrobęs Jonelis, viską užmiršęs, akis įsmeigęs į raides stebėjosi, kol tik šeimininkė, iš nagų ištaukusi nesubarė:
– Paršeli! Imkis darbą… žabų nėra, vištos nelesintos, asla nešluota… vėpsos čia kaip durnius.
Kelintoje dienoje ėmė šeimininkė Kazeliui rodyti lementoriuj raides; Jonelis prilindęs stebėjosi: A – išsižergęs, ant dviejų koj stovi; B – drūtas, su dviem pilvais, kaip Zenkaus Magdė; i – su kepure, kaip Galinio piemuo; O – kaip pilnas mėnuo, U – kaip kubilas. Jonelis pildosi ir atmena vardus, o Kazelis paleido gerklę kriokti, nenorįs mokytis. Motina jį pastūmė šalin, susisuko ant Jonelio:
– Kitas vėl žioplys… varvink čia seilę… nematai, kad laikas girdytis? – bardamos užkišo už paveikslo lementorių. Kitą dieną šeimininkė išeidama liepė Joneliui vaikus daboti, mažąjį pasupti. Tas, pririšęs virvutę prie lopšio, atsisėdęs su koja supo, sukiu lementoriuj žiūrėjo raides, atsimindamas pildėsi jų vardus. Netikėtai šeimininkė užklupo; nuo pat durų jau ėmė šaukti:
– Ką tu beišmanysi su koja vaiką tintaluoti… nepasupti mat, gerai… ištaškysiu per snukį su tuo lementoriumi, tai tu žinosi.
Ištraukusi iš nagų lementorių, rėžė Joneliui per paukaušį ir įmetė į skrynią.
– Tokiam snargliui dar bereikia.
Skaudu, skaudu Joneliui, ne tas smūgis į pakaušį, bet tie skaudūs širdelei žodžiai: „tokiam snargliui dar bereikia“…
Nuslinkus skausmui, Jonelis išgalvojo: po kalėdų, kai mamaitė paims jo algą, būtinai turės jam nupirkti tokį lementorių. Vasarą ganys jau bandą ganyklose, niekas nebeplėšys jam iš nagų… o skaityti būtinai turi išsimokyti… niekas nieko jam nepadarys, mokės ir daug daug skaitys.
Vasarą nors bandą gano ir lementorių savo naują turi, vienok ne taip sekasi, kaip tikėjosi. Pirmiausia, iš namų turi labai slėptis, nešdamos į bandą lementorių, nes šeimininkė barasi, jog įsispytrėjęs į raštą, pagrėbdins gyvulius arba gulins ant vietos, karvės užtruks. Žada Joneliui gyvam kailį nudirti. Ganyklose nėra kam raides parodyti. Prašo Galinio Taduko, kurs per žiemą mokykloje buvo. Tas atšauna: per žiemą jau man paėdė tas raštas, dar, mat, vasarą aš beskaitąs… kad tu nesulauktum!
Kiti piemenys vėl rengiasi sudraskyti lementorių, kad Jonelis nemuša su jais kortomis „vežimo“.
Jonelis, pasislėpdamas už krūmų, žiūri į lementorių. Visas jau raides žino ir vardus atmena, tik viena tokia sunki, stovi ranką iškėlusi, koją atspyrusi, vardo jos niekaip neatmena. Laimei, beateinąs prie arklių Vincas. Jonelis pašokęs prašo:
– Pasakyk man, kaip ta raidė vadinasi?
– O kitas pažįsti, mulki?
– Mažne visas, tik tos nežinau…
– Na, tai ta vadinasi ka, ka, ka – sykiu Vincas taip skaudžiai Joneliui ausį suko, net paraudo kaip musmiris: – dabar atminsi tu, nelaižytas verši.
Nuėjo Vincas švilpaudamas, o Joneliui nors ausis peršėjo, bet ašaros apšoko, bet džiaugėsi K pažinęs.
Daugybė randasi tokių Jonelių, kur trokšte trokšta mokslo, bet vargas, neturtai slėgia juos tamsybėje.
Jaunime, šviesesnis pasidaryk!
