Kai normalu yra nenormalu. Tatjanos Doll ir Andriaus Zakarausko paroda „Vartų“ galerijoje

2009 m. liepos 20 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Kęstutis Šapoka

Vis atidėliojau rašyti šį tekstą ir išsigandau „7 Meno dienose“  pamatęs Laimos Kreivytės straipsnį, nes ir aš ketinau rašyti apie „galią“. Ar nebūsiu pavėlavęs? Laimei, Laimai Kreivytei rūpėjo kas kita.

Neringai Černiauskaitei pasiūlius parašyti apie šią parodą atsakiau, kad ne itin noriu dalyvauti „galios žaidimuose“, t.y., rašyti apie „visų“ proteguojamą, populiarų dailininką (apie vokietės kūrinius, kurie, žinoma, neblogi, nusprendžiau šiame tekste nerašyti). Gal verčiau skirti daugiau dėmesio tiems, kuriems iš tiesų jo reikia? Juk ne visiems sudarytos tokios sąlygos kopti profesinės karjeros laiptais.

Neringa Černiauskaitė pasakė, atrodytų, savaime suprantamą dalyką, kad visiškai normalu, kai galerija rūpinasi savo menininkais (ir, žinoma, per juos, savo įvaizdžiu ir prestižu). Taigi, ne „visi stumia“ A. Zakarauską, bet viena konkreti galerija. Iš tiesų, apie tai nepagalvojau. Juk tai elementaru ir tame tikri nėra nieko bloga.

Kita vertus, šovė mintis, kad mūsų vietinis kontekstas pasižymi tuo, kad dažnai normalia turinti būti situacija paverčiama nenormalia. Turime bene vienintelę taip nuosekliai su dailininkais dirbančią galeriją, o jų turėtų būti daug. Tokiu atveju nėra jokios konkurencijos. Tie keli „laimingieji“ – galerijos atstovaujami menininkai – gali „atsipalaiduoti“, jų „pakilimai“ ar „nuosmukiai“ bet kokiu atveju šmėžuos kultūrinėje spaudoje, įsukti vadybos mechanizmo dailininkai standartiškai keliaus ir per daugumą oficialių, reprezentacinių parodų, nes institucijos automatiškai juos irgi pasigriebs (nors visiškai nereiškia, kad tie keli – patys gabiausi ir įdomiausi). Tai, žinoma, yra normalu ir net natūralu, nes taip ir kuriama dailės istorija, bet kai šis procesas apribojamas labai siauros interesų grupės, tai tampa nenormalu ir toks kontekstas kiek iškraipo meno „lauko“ vaizdą.

Todėl bet koks tekstas apie kurį nors iš (vadybos) sureikšmintųjų neišvengiamai tampa galios manipuliacijų dalyviu, grynai menotyrinių ar dailės kritikos funkcijų (jei apskritai egzistuoja „grynosios“ dailėtyrinės funkcijos) redukcijos sąskaita.

Pavyzdžiui, Laimos Kreivytės straipsnis „7 meno dienose“ šiuo aspektu yra pavyzdinis.

Ko gero, straipsnyje menotyrinė interpretacija yra dekoracija, „įpakuojanti“ tikrąjį (institucinį) galios, prestižo naratyvą. Straipsnį galima nesunkiai iškoduoti taip – apie A. Zakarausko kūrybos parodą rašo ne bet kas, o aukštą simbolinį statusą meno lauke užimanti „agentė“, kuri pastaruoju metu rašo retai, tik išskirtiniais atvejais. Taigi, dvi akivaizdžios prasmės – simbolinis A. Zakarausko statusas prilyginamas apie jį rašančios „agentės“ statusui, taigi, dar kartą užtikrinamas galios elito prielankumas. O antra – tai, kad apie jį parašiusi „agentė“ rašo tik išskirtiniais atvejais, žinoma, reiškia, kad ir A. Zakarausko kūrybai priskiriama išskirtinė vertė. Taigi, oficialiai kuriamas simbolinis vertės diskursas, kuris gana greitai A. Zakarauskui garantuos nepajudinamą vietą mūsų dailės istorijoje, o tai reiškia, kad vienai galerijai gerai įsukus vadybos mechanizmą, Zakarauską jau „stumia“ visi.

Laimos Kreivytės raginimas Zakarausko kūrybą „kontekstualizuoti platesniu mastu“ skamba kaip rekomendacija netolimoje ateityje leisti dailininkui užkopti iki aukščiausių simbolinės (gal ir tiesioginės) meno lauko galios laiptelių.

Tai irgi normalu, tik aš tą kontekstualizavimą labiau norėčiau suprasti ne kaip pavienių asmenybių „supersuvadybinimą“. Prisiminkime D. Narkevičių, G. & Urbonus, „suvadybintus“ jų nuopelnus, nacionalines premijas (žinoma, jokiu būdu neneigiu jų meno reikšmės ir vertės), Ž. Kempino atvejį, kai, viena vertus, tokio pobūdžio vadyba pirmiausiai pasitarnauja konkrečiam menininkui ir, žinoma, yra prasminga reprezentaciniu požiūriu – populiarinant Lietuvos meną tarptautiniu mastu, bet, kita vertus, mūsų vietiniame kontekste toks kiek dirbtinokas „elitinimas“ dar labiau padidina ir pagilina prarają tarp tų kelių „laimingųjų“ ir likusių periferijoje, „absoliučioje tylos zonoje“. Taip uoliai kuriamas stebuklingos karjeros mitas, kai neturime meno rinkos, apskritai sveika konkurencija grįsto meno lauko, tik didina vietinės dailininkų, menininkų bendruomenės susvetimėjimą. Vis dėlto, nereikėtų elitiškumu grįstos dailės istorijos rašyti mechaniniais vadybos principais.

Kita vertus, kalbant konkrečiai apie Zakarausko kūrybą, negalima sakyti, kad jis yra vien tik dirbtinai „suvadybintas“ menininkas. Šiuo atveju meninė vertė, kuri vadybos kontekste dažnai virsta labai reliatyvia sąvoka, yra daugmaž objektyvi, ir, ko gero, Zakarausko tapybai kur kas lengviau rasti komplimentų, nei argumentuotai sukritikuoti, nes jo kūryba iš tiesų (kad ir kaip banaliai skambėtų) gana originali, įdomi, profesionali ir kartu nuoširdi, natūrali, nepozuojanti. Žinoma, platesnis vietinis, irgi gerai administruojamos jaunos tapybos kontekstas, galimybė konkuruoti su bendraamžiais ir idėjų cirkuliacija, ko gero būtų naudinga ir jam pačiam, bet šiuo atveju, turbūt, kalta „aplinka“, ir jokiu būdu ne pats Zakarauskas. Todėl iš dalies reikia sutikti ir su legitimuojančia Laimos Kreivytės straipsnio potekste ir Neringa Černiauskaite – jei gabus dailininkas gali gyventi pilnavertį profesinį gyvenimą – puiku, reikia mokėti tuo džiaugtis.

Žinoma, atsidūrus parodoje iš pradžių atrodo, kad Zakarausko tapyba kiek atsilieka nuo suformuoto įvaizdžio, nes nepamatai visų tų užsuktos vadybos mechanizmo prigamintų stebuklų ir nepajunti mistinės genialių šedevrų auros, bet kai visa tai išmeti iš galvos, gali šia tapyba iš tiesų mėgautis ir prasmingai su ja bendrauti.

Man įdomiausias Zakarausko tapybos aspektas – jos kilmė, kuri, paverčiama pakankamai įtaigia koncepcija. Turiu omeny lokalų  VDA tapybos katedros kontekstą ir tik jame gyvuojantį (bent mano studijų metu) specifinį „pastatymų“ tapysenos, kaunietiškos arso spalvinės tradicijos pradžiamokslio, plastinio mąstymo stilių (gal net labiau „substilių“, mokymosi būdą), būdingą tik studentams ir tik studijų laikotarpiu (nes jis yra apribotas atitinkamų užduočių), kuris studijoms baigiantis ar po jų, keičiasi ir dažniausiai išnyksta.

Turbūt jau tapo kliše daugelio žymių tapytojų posakis, kad po VDA baigimo kokius keturis-penkis metus jie bandė pamiršti tai, ko išmoko tapybos katedroje tam, kad galėtų kurti. O Zakarauskas šiuo atveju elgiasi tikrai originaliai – ne tik kad nebando pamiršti, bet priešingai – tą specifinę siužetų, kompozicijos, spalvinių derinių skaičiavimo (nuolatinio „arso gamos“ kartojimo ir tobulinimo) praktiką išviešina, konceptualizuoja ir kontekstualizuoja, paversdamas savita tapybine taktika.

Gal įtakos turėjo ir tai, kad tapytojas sėkmingą profesinę  karjerą pradėjo, galima sakyti, net nespėjęs baigti studijų ir tuo metu tam tikri specifinio „studentiško stiliaus“ elementai jo kūryboje tapo paklausūs ir skatintini. Be to, Zakarauskas buvo, turbūt, vienas pirmųjų to „studentiško stiliaus“ lūžio (mados pasikeitimo) VDA tapybos katedros studentų tarpe  „šauklys“, kai nuo „naujųjų laukinių“ rinkinio – būtinai didžiulių formatų, betarpiškos, gestiškos tapybos buvo pereita prie sąlyginai Luco Tuymanso plastinį mąstymą ir tapyseną primenančios manieros, pagardintos kai kurių dėstytojų labai peršamos „šyzos“ elementais. Ši „mada“, kaip teko įsitikinti, tarp „pažangiausiai“ nusiteikusių, save laikančių „šiuolaikiškais“ VDA tapybos studentų, daugiau ar mažiau įvairuodama, tebegyvuoja ir dabar.

Kita vertus, pažįstu keletą savo koleg(i)ų tapytojų, kurie ir po studijų baigimo išsaugojo labai specifinę „studijų  VDA tapybos katedroje“ plastiką, bet sąmoningai šios savybės niekaip neišnaudojo ir neišplėtojo. Kai kam tai tapo netgi rimtu stabdžiu. Taigi, savotiškas pasilikimas (sub)stiliuje šiuo atveju – pliusas Zakarausko naudai. Pavyzdžiui, galime prisiminti kitą dailininką – Paulių Jušką, kuris puikiai įvaldytą monumentaliosios tapybos katedroje puoselėjamą – akademinio piešimo – stilių, tiesiog banaliai, tiesmukiškai nusaldino ir pavertė komerciniu (kad ir kokiais pseudofilosofiniais argumentais, vertybėmis tai bandoma maskuoti), nors galėjo sukurti tikrai įdomių kūrinių.

Taigi, Zakarausko talentą liudija ir tai, kad, atrodytų, jo tariamą „studijų laikų“ stilių skiria nuo to „tikrojo“ studentiško stiliaus labai plonytė linija, bet kuo ji sąmoningai plonesnė, tuo subtilesnis ir įdomesnis intelektinis ir plastinis Zakarausko lietuviškos (kaunietiškos) tapybos tradicijos interpretacinis žingsnis. Pavyzdžiui, „rankos studija“ mokymosi procese yra savitikslė, skirta pastabumo, spalvinės klausos lavinimui, galų gale anatomijos žinių plėtimui (prisimenu kaip H. Čerapo vadovaujamame kurse keikdamiesi „zulinome“ pozuotojo ranką), bet Zakarausko tapyboje, nieko nesakanti rankos „studija“, atlikimo prasme net neprilygstanti geriausiai pavykusioms (tikroms) studijoms, vis dėlto įgauna papildomą konceptualų lygmenį, kurio esmė slypi ne tiek rankos „kopijavime“, kiek tapybinės plastikos įprasminimo kontekstualizavime.

Ko gero, Zakarausko tapybos populiarumą galima iš dalies aiškinti ir tuo, kad jos išorė „lengva“, kosmopolitiška, ko gero, patraukli ir suprantama net užsieniečiams, bet tuo pačiu yra specifiškai (gerąja prasme) lietuviška, sugėrusi labai konkrečius konkrečios tapybinės tradicijos, gal net metodikos elementus (per savitą „studentišką“ stilių aktualiai diskutuojanti ir su (politiškai?) romantizuotu švažišku dekoratyvumu), taigi, iš esmės yra (beveik) nepajudinamai motyvuota.

Andrius Zakarauskas. Vertikalūs potėpiai. 2009, drobė, aliejus.

Straipsnio autorius:
Kęstutis Šapoka - menininkas, dailės kritikas. Gyvena ir dirba Vilniuje.

Minimi menininkai:

Komentarai

  1. hudoznik

    Va apie Tanja ir nieko neparasyta… Nepavydek, Kestuti, sekmes jaunesniam ir greiciau parodyk ka pats dar sugebi su teptuku iskrapstyt. sekmes!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *