Jono Čepo paroda „Nuėjimai ten pat“ ir Mato Dūdos kūrybos paroda „Švieselė“ Vilniaus grafikos meno centre

Kovo 31 d. (antradienį) 18 val. Vilniaus grafikos meno centre (Latako g. 3, Vilnius) atidaromos dvi parodos: Jono Čepo kūrybos paroda „Nuėjimai ten pat“ ir Mato Dūdos kūrybos paroda „Švieselė“.

Apie Jono Čepo parodą:

Nueiti nuo nejudrių būsenų link nesuprantamų vietų. Turbūt tos vietos nesuteiks ilgalaikio užsimiršimo. Galbūt sustojimai suverstose aplinkose niekad nepripils man reikiamo skysčio vidun. Nors užtenka ir trumpo nežinomybės jausmo. Bet vaizdais nesukūriau iki galo atsakytų išvadų…

Ten nueiti, ten užšokti, stagarų nuplėšti, dar plastiko užgriebti ir toliau teršti aplinką. Ėjimai neaišku kur. Galbūt visur bus taip pat, nes nesigilinu į aplinką, į veiksmų pasekmes, tik viską sukraunu savo vidun pagal asmenišką schemą, įgeidis įeiti į būseną pridegina reikiamą įtampą.

Yra potraukis dingti link prismaigstytų tolumų. Išsigalvotos plynės, skylės, ugnim apibrėžtos aikštės, ore rutuliukais sulipę loviai tempia mane eiti ten. (Nors meninės pastangos menksta).

Dar galima paminėti orines, prablaivinančias tankmes. Tai yra tokia atkarpa, kur skrenda uolos ir stiklo šalmai, įstrižai vingiuoja jaučių uodegos. Šie gyvkūniai reikiamai brauko žmogaus mėsą, kartumo įverčia į angas. Šis lekiančių gabalų sluoksnis sukuria lengvumo jausmus. Nuo šios orinės netvarkos galima užšokti ant kietos vinimis sulipusios plutos. Galima įžvelgti ribas griežtų trikampių, žolių linijas, sudraskytą mėlynos gervės galvą. Kietas paviršius teikia ilgalaikiškumo iliuziją.

Tad vienokia aplinka keičiama kita iš įpročio.

Dar galima paminėti ir kitą ertmę didesnio kūno, į kurį verta eiti, apšalti, ir prasiyrus per jį išmušti dangtį kitoj pusėj.

Einama neaiškia kryptimi į nematytas iliuzines aikštes.

Jonas Čepas

Apie Mato Dūdos parodą:

Čia tik švieselės. Juodame. Gerai sureguliuotos, neakina. Praslenka pro akis ir pamiršti, kad buvo. Man svarbios, o kitiems visai ne. Bet juk vis tiek šviečia truputį.

Estampo technologija priklauso turbūt konservatyviausios raiškos besilaikančiai vaizdavimo formai. Kartais šis reiškinys tiesiog virsta duotybe. Tai žymi tikslą, kuris tuo pat metu meno kūriniui leidžia reikštis per savo išeities taško – estampo – prigimtį. Šį kartą norėtųsi atspaudą paversti, bent jau pačios sąvokos viduje, „technologiškai neteisingu“, o vaizduojamą objektą – nelabai įdomiu, kad vienas priartėtų prie kito.

Įžūliai tariant, šiame kontekste tiksliausiu išeities tašku laikytinas spaudos presas, o estampu taptų bet kas, kas tik gali būti atspausta. Estampas tampa objektu, išsivaduodamas iš vaizduojančio įrankio vaidmens.

Matas Dūda