Įvairialypiškumo fazėje. Vilniaus grafikos meno centro 10-ies ir galerijos „Kairė – dešinė“ 15-os metų sukaktys

2010 m. gruodžio 22 d., Trečiadienis
Straipsnio autorius: Eglė Juocevičiūtė

Kai galvoje žymiuosi Vilniaus meno žemėlapį, jame natūraliai akimirksniu apsibrėžia du arodismentai: 1) mielasis, artimasis, kasdieninis – tai stotelės, išsitenkančios senamiestyje, ir išmintas takas tarp jų: VDA senieji rūmai-(Titanikas)-(Kairė-dešinė)-Akademijos galerija-(Artifex)-(Fotografijos galerija)-ŠMC-Vartai, ir 2) tolimasis, išeiginis, proginis: Pamėnkalnio galerija-NDG-Prospekto galerija-JMVMC. Žinoma, šių meno viešųjų maršrutų stotelių „artimumui“ ir „tolimumui“ sąlygas sudaro geografinis jų išsidėstymas mieste. Kita vertus, tokios galerijos kaip Arka, Argentum, Meno niša, Galera, S. Juškaus, Šv. Jono gatvės ir Lietuvos Aido galerija trečiajame arodismente atsiduria ne dėl geografinio, o dėl idėjinio nuotolio*.

Šita psichogeografija užsiėmiau susimąsčiusi apie ką tik gimtadienį šventusius galeriją „Kairė – dešinė“ (15 m.) ir Vilniaus grafinio meno centrą (10 m.). Būdami Dailininkų sąjungos organizacijos, galerija ir centras turėtų be kalbų būti prišluoti prie trečiojo arodismento. Bet, netikėtai, jie įrašyti pirmajame, tiesa, skliausteliuose, kas nurodo į sustojimą “pagal pageidavimą”, kas dažniausiai priklauso nuo išankstinio nusistatymo parodos atžvilgiu. Taigi koks tas išankstinis nusistatymas galerijos „Kairė – dešinė“ atžvilgiu?

Dar nuo to laiko, kai Nacionalinėje M. K. Čiurlionio meno mokykloje gaudavau aštuonetus iš grafikos, mano santykis su ja komplikuotas. Neturėjau įgimto gebėjimo nei įrėžti, nei pamatyti grakščios linijos ar pustonių žaismo, iki šiol bandau lavinti savo elementarų grafinį subtilumą (kas padeda gniuždyti savimeilę, kylančią iš mėgavimosi „savaime suprantamais“ spalvinių dėmių santykiais ir erdvės organizavimu). Todėl į grafiką orientuotai galerijai turėčiau jausti pagarbią baimę. Tačiau asmeninių baimių slenkstį peržengti padėjo pastarosios parodos „Latako g. 3” recenzijoje ** perskaityta Aistės Paulinos Virbickaitės mintis, kad Irmos Balakauskaitės instaliacija iš mechaninių objektų „Mechaninis teatras“ galėjo atsirasti tik grafikos technikomis dirbančio menininko galvoje, nes jie amžinai susiduria su sudėtingomis technologijomis. Iš tiesų, jei tekstilė galėjo savo meninės išraiškos priemones suredukuoti iki struktūros, tai galbūt grafikoje esmingiausia yra technologija? Juk visai įdomu mąstyti apie grafiką kaip apie kontraversišką reiškinį: visai nesubtilus plokščių nuodijimas ir presai, iš po kurių išlenda subtili linija, apsimetanti vienetine ir autentiška, nors iš tiesų galinti išsidauginti, klonuotis, taip ištrindama ribą tarp autentiškumo ir kopijos. Nors prisiminus Ray Bartkaus „Atspaudus“, eksponuotus galerijoje 2008 metais, atsiranda kitas kelias į grafikos esmę – tai vieno paviršiaus žymė ant kito paviršiaus, arba, jei galima, vieno reiškinio žymė kitame reiškinyje.

Šalia to, kad siekia formuluoti šiuolaikinės grafikos raiškos būdus, „Kairė – dešinė“ pamažu tampa Lietuvos šiuolaikinio meno pasaulio viešąja tribūna, marginalų prieglauda ir žaliavos tiekimo įmone.

Iš esmės, tai, apie ką Meko centre kuruojantis svajoja Kęstutis Šapoka – alternatyvą ŠMC „šutvei“ – tyliai ramiai vykdo „Kairė – dešinė“. Tikriausiai aiškiausiai apibrėžta alternatyva pastaraisiais metais yra galerijos bendradarbiavimas su Laima Kreivyte ir (Lietuvoje retos) genderistinės tematikos parodos „Į(si)kūnijimai“ ir „Už žmogaus teises – be cenzūrosi“ 2009 metais. Pastaroji blitzparoda, „atstumtųjų salonas“, suorganizuota kaip atsakas į Tarptautinės Žmogaus teisių dienos proga Užsienio reikalų ministerijoje vykusią parodą „Menininkai už žmogaus teises“, iš kurios buvo „išcenzūruoti“ Akvilės Anglickaitės darbai, iš esmės pozicionavo galeriją kaip viešąją tribūną.

Kita alternatyva, išskirianti galeriją iš kitų, yra tai, kad galerijos veiklos kūną sudaro menininkų personalinės parodos. Tiesa, „avangardinės“ Vilniaus meno erdvės, siekiančios formuoti vietos meninį skonį, o ne jam pataikauti – ŠMC ir „Vartai“ – personalinių parodų baidosi dėl jų nekonceptualumo ir neproblemiškumo. O mažesnės plotu ir/ar užmojais galerijos dažniau renkasi šį, atrodytų, paprasčiausią, bet kartu informatyviausią parodos konstravimo kelią. „Kairė – dešinė“, būdama atvira pasiūlymams, parodo daug autorių, tarp kurių švyti viduriniosios ir jaunesniosios kartos grynuoliai, tapę galerijos vizitinėmis kortelėmis: Laisvydė Šalčiūtė, Akvilė Anglickaitė, Eglė Kuckaitė, Kęstutis Grigaliūnas, Birutė Zokaitytė, Kristina Norvilaitė. Nors visi iš suminėtųjų, išskyrus Anglickaitę, priklauso Grafikos centrui, vis dėlto neišeina kalbėti apie „Kairės – dešinės“ „šutvę“, tam tikrą proteguojančiųjų ir proteguojamųjų ratą, nes galerijos galia net ir Vilniaus meno pasauliui yra kol kas ne tokia didelė, kad ji galėtų atverti ar užkirsti nedulkėtą kelią kūrėjams. Iš šono žiūrint, atrodo, kad nors atšventusi 15-ąjį gimtadienį, galerija yra vis dar toj gerojoj fazėj, kai ir galerininkai, ir menininkai mato ją tiesiog kaip meno erdvę, ar, galbūt, kultūrinio kapitalo kaupimo vietą, o ne socialinio ir finansinio kapitalo kūrimo ir keitimosi mašiną. Tos įdomių, aktyvių, iš dalies idealistų menininkų personalinės parodos tampa neapdirbta žaliava didesnėms mašinoms (ir paprastam parodos žiūrovui-meno megėjui) kontempliuoti Vilniaus šiuolaikinio meno tendencijas ir galimybes.

Negaliu nustoti galvoti, kad galerijos įvairialypiškumą ir demokratiškumą lemia jos architektūra. Trys ekspozicijų salės: Kairė, Dešinė ir +, atskirtos laiptine, leidžia rodyti tris skirtingas parodas vienu metu, o per visas tris erdves išskaidant ta pačią parodą, atrasti tris skirtingus jos sluoksnius ar požiūrio kampus. Įdomu, ar įmanoma galerijai konkretinant savo viziją ir pereinant į socialinio kapitalo kaupimo etapą, neprarasti dvilypiškumo (kuris yra užšifruotas galerijos pavadinime) ar trylipiškumo (kurį dabar leidžia salių kiekis)? Tikiuosi, kad taip, ir kad „Kairė – dešinė“ tai įrodys.

* Apie tai galvodama, sujungiau Vilniaus meno centrus žemėlapyje, vildamasi pamatyti iš linijų susidedančią kokią nors penkiakampę (satanistinę ar tarybinę) žvaigždę ar bent jau vyro profilį, kas įrodytų, kad Vilniaus meno pasaulis yra surežisuotas ir kontroliuojamas aukštesnių struktūrų. Gavosi keletas labai netaisyklingų daugiakampių (apjungus viską į vieną, labai norint galima įžiūrėti pjūklą elegantiška rankena). Taigi, arba aukštesniosios struktūros nesilaiko simbolinės reprezentacijos dėsnių ir netrokšta būti susektos, arba meno pasaulis iš tiesų paliktas savieigai ir savikapstai.

** Aistė Paulina Virbickaitė, Aistė Paulina Virbickaitė. Šešios galerijų dienos: šventės.
http://bernardinai.lt/straipsnis/2010-12-10-aiste-paulina-virbickaite-sesios-galeriju-dienos-sventes/54438

Akimirkos iš vakaro, skirto jubiliejinėms sukaktims paminėti:

Nuotraukų autorė: Julija Stancevičiūtė.

Straipsnio autorius:
Eglė Juocevičiūtė yra menotyrininkė, meno kritikė ir Nacionalinės dailės galerijos kuratorė.

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *