Ištrauktas iš pogrindžio? Pokalbis su tapytoju Kristijonu Miliūnu

Tapytoją Kristijoną Miliūną neseniai pagyrė Kęstutis Šapoka, „Artnews.lt“ rašęs apie parodą „Turbulencija: trys požiūriai“.  Ne tik pagyrė, bet ir nevienareikšmiškai išskyrė iš kitų parodos „kaimynų“ tarpo.  Galbūt visa  tai – menotyrininko komentaras ir parodos ekspozicija tapo pretekstu jį pakalbinti. Juolab, Kristijonas tarp savo kartos menininkų, atrodo, žinomas mažiau. Cituojant Kęstutį, parodoje „Turbulencija: trys požiūriai“,  jis  buvo „ištrauktas iš pogrindžio“…

Trumpai apie K. Miliūną: 1995 m.  baigė Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklą, 2001 m.   įgijo VDA Menų magistro laipsnį Tapybos katedroje; dar studijuodamas ėmė dirbti Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos (VJVDM) grafikos studijos laborantu; nuo 1999 m. – šios mokyklos tapybos, piešimo, kompozicijos mokytojas.

Kadangi Šapokos komentaras pastūmėjo Tave pakalbinti, nuo to reikėtų ir pradėti.  Ką manai apie savo „kaimynus“ parodoje „Turbulencija: trys požiūriai“?

Manau, gerai, kad žmonės tapo, neša darbus kur nors, kad ir  į Rotušę, kiti juos sukabina. Gerai, kad  žmonės užeina, pasižiūri, o kai kurie netgi parašo, ką galvoja apie tai… Dar kas nors (o gal ir tie patys asmenys) perskaito, pakomentuoja, išsiplūsta – kažkas vyksta…

Kas Tau šiuolaikinėje lietuvių dailėje imponuoja, ir kodėl? O gal nervina…

Imponuoja? Be abejo, tie, kurie tapo ir parduoda. Apie juos taikliai užsiminė Kęstutis minėtame straipsnyje. Čia tai rimti žmonės. Aš taip nesugebu.

Norėtum verstis iš prekybos savo kūriniais? Kodėl gi ne – tapytojo padėtis šiuo atžvilgiu tikrai geresnė, nei kokio konceptualius, ne molbertinius darbus kuriančio menininko…

Taip, parsiduodantys tapytojai –  viena seniausių pasaulio profesijų. Ačiū už pasiūlymą.

Kaip manai, kas iš tų apsukriųjų pats apsukriausias, komerciškai „sėkmingiausias“? Žinoma, tokios statistikos niekur nerasime, bet numanyti galima.

Komercinės tapybos be galo daug, kažko vieno neišskirčiau.

Parodose dalyvauji ne itin dažnai.  Kodėl? Gal rengi jas ten, kur niekas nemato? Sąmoningai laikaisi atsiskyrėlio pozicijos? Galima numanyti, kad Tavo atveju tapyba – tarsi koks dienoraštis, kūryba „sau“.

Paskutinį darbą nutepiau gal prieš metus, vadinasi, dienoraščio nerašau (nebent metraštį). Vien šiemet dalyvavau net dviejose parodose, o tai nemažas ir sekinantis krūvis. Kitą personalinę parodą rengsiu tada, kai turėsiu ką parodyti, o ne atvirkščiai. Nemoku dirbti pagal užsakymą, ar tai būtų kuratoriaus sugalvota koncepcija, ar teminis konkursas. Geriausia, kai tapai, ką nori ir kada nori, niekam nesi įsipareigojęs. O kai nenori – visai netapai. Projektas „Turbulencija: trys požiūriai“ (ačiū Linui Liandzbergiui  už pakvietimą jame dalyvauti) suteikė progą mano darbams „pakabėti“ marmuriniam interjere, ir palyginti įspūdį  su „kartoniniu“ (VJVDM sienomis, įprasta mano parodų eksponavimo vieta). Šie  darbai nutapyti prieš trejetą metų, kaip tik ekonominio pakilimo Lietuvoje metu, todėl į kuratorių keltą klausimą „kaip ekonominė krizė, socialiniai sunkumai veikia kultūrą, šiuo atveju tapybą“ tarsi neatsakiau.

VDA baigei senokai. Tapai, dirbi. Kodėl nesi žinomas? Ar Tau dėl to nėra nepatogu, o gal  tokia  situacija kaip tik džiugina?

Nesislapstau nuo žmonių. Kiekvienas „pagooglinęs“ gali mane susirasti. Kodėl nesu žinomas, reikėtų klausti mokslininkų. Ar kokiam neištyrinėtam vienaląsčiui turi rūpėti, kad mokslininkai jo neįtraukia į kartoteką? Jis gyvena savo gyvenimą, mokslininkai savo. Mano tapyba irgi ramiai gyvena VJVDM rūsyje, dalis darbų išdovanota pažįstamiems. Jeigu ir toliau viskas taip sėkmingai klosis, mano darbus, įtariu,  pirmieji atras kinų archeologai, atkasiantys Vienožinskio dailės mokyklos pamatus.

Vadinasi, ketini išgarsėti, kaip ir daugelis žymiųjų pasaulio tapybos genijų, po mirties…

Ne, tikiuosi, kinų archeologai bus greitesni.

Bet kuriuo atveju, nemažai Tavo kartos, Tavo draugų, pažįstamų rato menininkų šiandien žinome geriau. Beje, kad ir tą patį K. Šapoką…

Taip, Rasa Noreikaitė – Miliūnienė (kursiokė, bendradarbė ir dar sutuoktinė) bando derinti ne tik tapytojos, bet ir pedagogės, kuratorės, recenzentės, konceptualių projektų bendraautorės veiklą. Dauguma gabesnių pažįstamų žmonių, anksčiau intensyviai tapiusių, perėjo į visai kitas sritis. Kęstutis Šapoka sėkmingai rašo, Jonas Zagorskas sėkmingai skrieja milžinišku greičiu, Andrius Naraškevičius purškia milžiniškas reklamines freskas, Dovydas Čiuplys kuria profesionalų dizainą, Emilis Vėlyvis režisuoja „tarantiniškus“ filmus, Žilvinas Dobilas sukasi kino pramonėje. Kiti sėkmingai augina vaikus ar dar ką, visų nesuminėsi.

Pirmi Tavo darbai, kuriuos esu mačiusi – baigiamasis magistro studijų tapybos darbų ciklas „Moterys“,  sukurtas  2001 m., taip pat – nedidelių formatų natiurmortai. Man atrodo, kad nuo to laiko Tavo kūryba labai  pasikeitė. Tuo metu ėmeisi figūrinio vaizdavimo, balansuojančio  daugmaž tarp realizmo ar net romantizmo. Dabar, kad ir išlaikęs minėtiems darbams būdingą  tamsų, monochromišką koloritą, vis labiau „abstraktėji“… Ar tai tolygi kūrybos, mąstymo „evoliucija“, ar greita, spontaniška kaita?

Kai tapau, leidžiu sau  tik maišyti ir tepti dažus, stebėti, kaip jie varva, pagauti teptuku betįstantį dažą ir nukreipti jį ten, kur noriu. Kitam dažui leidžiu varvėti ten, kur jam atrodo geriau. Tą smegenų pusrutulį, kuris atlieka mąstymo funkciją, tuo metu  bandau išjungti. Todėl dabar atsekti, kodėl motyvai evoliucionavo būtent ta kryptim, būtų įmanoma tik turint prieš akis encefalogramą, kurios, deja, neturiu. Nepavadinčiau tos evoliucijos „abstraktėjimu“, tiesiog vaizdas darosi sąlygiškesnis, jis leidžiasi interpretuojamas, tačiau ištakos yra iš natūros.

Tavo tamsią spalvų gamą daug kas tapatina su tapybos katedros specifiniu braižu, „juoda“ tapyba… Ką pats apie tai galvoji? Juk Tapybos katedros atžvilgiu, rodos, buvai nusiteikęs gana kritiškai?

Jei pažiūrėtume į mano „ikiakademinius“ darbelius, „juodos“ rastume ne mažiau negu dabar, todėl negalima teigti, kad mano stilių suformavo išimtinai Tapybos katedra. Nuo mažens buvau įtakojamas Tėvo tapybos, vėliau įtaką padarė ir Rasa. Kalbant apie šiandienines VDA Tapybos katedros tendencijas, dabar jau reikėtų pamiršti „juodą“ braižą. Jį keičia „fotošopinis“ braižas, atitinkantis visus ES standartus.

Įdomu – ką turi omenyje? Naujų medijų įtaką tapybai,  ar  tiesioginį jų naudojimą?

Kalbu apie  neretai pasitaikantį, išoriškai efektingą, tačiau nemokšišką skaitmeninių technologijų ir tapybos kergimą, tuo dažnai maskuojant elementarų nemokėjimą piešti iš natūros, ir kompiuterinį mažaraštiškumą. Toks įspūdis, kad be to efekto, pavadinkime jį madingu „fotošopiniu realizmu“, daugiau nebėra alternatyvių raiškos būdų. Man, kaip žiūrovui, norisi kokybės: geros rankų darbo tapybos, kokybiško skaitmeninio meno. Kalbu ne tik apie mūsų situaciją – tai paplitęs reiškinys. Kokią poziciją šiuo klausimu užima VDA, kartais nelabai aišku.

Ar esi kokios nors kūrybinės sąjungos narys? Žinau, kad nemažai Tavo draugų, pažįstamų menininkų anksčiau ar vėliau tapo jų nariais, net ir Lietuvos dailininkų sąjungos; savanoriškai  prisėmė vienokią ar kitokią institucinę bendrystę.

Paskutinė organizacija, kuriai priklausiau, buvo Pionierių organizacija. Nuo to laiko bet kokia mintis apie bet kokią priklausomybę organizacijoms man sukelia alergiją. Nors suvokiu, kad neprotinga lyginti prievartinę sistemą su demokratine, bet nieko negaliu padaryti. Vienaląsčiai turi mokėti kapstytis patys. O kas žino, gal kada ir nebus kitos išeities, kaip jungtis į kokį vieningą organizmą.

Dirbi dailės mokytoju Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Menininkai neretai verkšlena, kad tokia ar panaši veikla trukdo kūrybai, bet iš jos pragyventi taip pat neįmanoma.

Tiesą sakant, anksčiau ištikdavo „tapatybės krizė“.  O kas tu toks? Tapytojas? Piešimo mokytojas? Spaudos dizaineris? Bet tokia yra tapybos kaina: jei nori tapyti ir niekam neįsipareigoti, turi pragyventi iš kitos veiklos. Ateities neplanuoju, jei pasitaikys koks įdomesnis darbo pasiūlymas, galbūt jį priimčiau.

Kaip ten bebūtų, visada atsiranda tam tikras santykis tarp mokinio ir mokytojo; jis gali būti labai įvairus, ir nebūtinai idealus.  Gal nusistovėję stereotipai apie vaiko tyrumą, nuoširdumą, atvirumą – šiek tiek klaidinantys? Be to, esi sakęs, kad su vaikais dirbti maloniau, nei su suaugusiais.

Vaikai, paaugliai iš tiesų dar nemoka meluoti, tapo taip, kaip supranta, nesistengia kažkam įtikti, pasako į akis, jei kas nepatinka. Ir tu jiems gali sakyti tiesą, niekas nepyksta. Suaugę linkę viską apskaičiuoti. Kai kurie pasijaučia esą VIP klientai, aplink kuriuos turi šokinėti kaip kokioje kirpykloje. Nesuvokia, kuo skiriasi studentas nuo paciento ir kliento. Bet gyveni ir mokaisi su kiekvienu rasti bendrą kalbą. Yra stebėtinai gabių žmonių, nepriklausomai nuo amžiaus. Tokie ir palaiko tonusą.

Kaip dėstai vaikams, apie ką kalbatės? Ką jie turi išmokti ir žinoti?

Kalbu apie dalyką: per piešimą – kaip nupiešti, per tapybą – kaip nutapyti. Visa kita – šalutinės temos, jei išeina iš kalbos, pašnekam ir apie kitus dalykus. Man nelabai svarbu, patinka kam nors mano dėstymas, ar nepatinka – tiesiog kiekvienas turi pats stengtis kažką išmokti, o ne laukti, kol „viršininkas lieps“. Tik tada gali kažkuo padėti, patarti.

Galima pagalvoti, kad Tavo menininko kelias – nulemtas, užprogramuotas. Tavo tėtis – tapytojas Juozapas Miliūnas, ilgametis VJVDM direktorius, daugelio žinomas ir gerbiamas. Augai tarp paveikslų, drobių, aliejinių dažų ir terpentino kvapo. Sakei, kad tėtis dažnai  atsivesdavo Tave mokyklon, kur anuomet sukiojosi žinomi „dėdės“ – Petras Repšys, Arvydas Šaltenis, Povilas Ričardas Vaitiekūnas, Vytautas Šerys (1931-2006 )…

Taip, su tokia karma –  pasirinkimas nedidelis. Todėl: ĮSPĖJIMAS TĖVAMS! Neveskite vaikų į dailės mokyklas, nes matote, kuo viskas baigiasi…

Ko gero tėvelių, svajojančių apie tinkamą vaikų „užimtumą“ tuo neišgąsdinsime. O jaunuoliams, svajojantiems apie menininko karjerą,  Tavo pasakojimas gali pasirodyti net romantiškas ir žavus.

Norėjau tik pabrėžti, kad žodžiai „menininkas“ ir „karjera“ sunkiai rimuojasi.

Taigi, pasikalbėjom.  Ar jautiesi ištrauktas iš pogrindžio?

Paminėjai pogrindį, kažkodėl prisiminiau „Sektor Gaza“ dainelę „Bomž“, tą vietą, kur jis (herojus) po ilgo monologo ir pasivaikščiojimo po miestą lenda namo į kanalizacijos šachtą, požemį. Ir iš kur tokios asociacijos?

Ačiū už pokalbį.

Iliustracija viršuje: Kristijonas Miliūnas. „Koralai”. 2007

Kristijonas Miliūnas. "Vertikalės". 2008

Kristijonas Miliūnas. Koridorius I. 2007