Istorijos iš mūsų kiemo priklauso Pasauliui. Pokalbis su Anastasia Sosunova

Ėmus planuoti būsimo pokalbio detales, Anastasia pasiūlo susitikti Lazdynuose – viename tolimesnių Vilniaus gyvenamųjų rajonų, kur be architektūros istorijos vadovėliuose aprašytų modernistinių daugiabučių, kalvotame landšafte boluojančio televizijos bokšto, betono ir žalumos skveruose iškylančių kinetinių skulptūrų, greitojo maisto kioskelių, „egzotiškų“ gatvių vardų (praėję Bijūnų autobusų stotelę, su menininke susitinkame adresu Jonažolių g. 1 (sic.), bei akiai gana įprasto viduriniosios klasės gyvenimo esama ir visai kito – meninio bei antropologinio tyrimo požiūriu vertingo – mikrokosmoso.

Lazdynų mikrorajonas ir jo bendruomenė(s) šiandien funkcionuoja kaip jaunos kūrėjos studija. Puikiai pažįstama, tačiau nepaliaujamai gyvenanti savo gyvenimą, apie kurio sąlyčius su Anastasijos kūryba daugiausia kalbamės žingsniuodami jos pasiūlytu maršrutu. Nuoširdus pokalbis nusidriekia į skirtingus diskursus, tačiau apskrita Architektų gatve, regis, sugrįžta prie genius loci, tapatybės ir bendruomenės, „kruopščiai nepastebimų“ istorijų bei komunikacijos ir reprezentacijos klausimų. Šis pokalbis yra ciklo „Jaunojo menininko studijoje“ dalis.

Sveika, Anastasia! Kokia tad Lazdynų vietos dvasia? Ar galėtum papasakoti, kaip meninė Tavo praktika šioje aplinkoje persilieja su vietos tikrove?

Šios vietovės dvasia, kaip ir kitų Vilniaus pakraščių, yra paveikta įcentrinės miesto jėgos. Kas nepriaugę prie branduolio, nusėda čia: naujakuriai, miškai, poligonai, apleisti bunkeriai ir kapinės, ligoninės, jaunos šeimos, šunys, nepriteklius, stirnos ir voverės, mėlynių rinkėjai juodais pirštais. Man labai artimas toks mišinys. Šių atskirų pasaulių rišamoji medžiaga, pirmiausia, yra teorija, aiškinanti didesnius nei Lazdynai procesus: ji globalizuoja santykį su artimiausia aplinka ir padeda pamatyti, jog kad ir kokia bendruomenė ar teritorija specifiška bebūtų, ji yra skirtingų sistemų, galios santykių ir seniai artikuliuotų, bet neišspręstų problemų atspindys.

Taip pat vietos tikrovės pulsą užčiuopti padeda ne kas kitas, o companion species atstovas – šuo. Tai yra atskira tema, ir atskiras pasaulis su nauja ženklų sistema, visiškai nauju požiūriu į supantį pasaulį, nežmogišku, kartais net stačiai nehumanišku.

Eksperimentinės inžinerijos stovykloje eeKūlgrinda pristatei solo parodą Puota / The Feast (2017). Fotografijose dokumentaliai perteikta vietos benamių bendruomenės aplinka pristatoma santykyje su poliesterio dervoje sustingdytais natūralios gamtos artefaktais – savotiškomis suvokimo kapsulėmis. Šis projektas kelia daugybę klausimų! Gal pasidalintum mintimis apie tai, kaip gimė idėja? Kokie buvo teoriniai, kūrybiniai išeities taškai? Ką parodos kūriniai komunikavo Kartenoje?

Šliaužiančių objektų puota prasidėjo dar kuriant poliesterio dervos skulptūras-inkapsuliacijas magistriniam Terra Vardu projektui. Mąstant apie tarpžvaigždinės komunikacijos temą ir žmonijos, Žemės pristatymą siunčiant pranešimus galimai nežemiškai gyvybei, labai įtraukia kultūrinės peripetijos, ateivio ir čiabuvio santykių plėtojimas. Mitai taip pat – norisi peržvelgti viską nuo Mozės iki Mikimauzo. Vis dėlto, supratau, kad reikia išbandyti kitokias ženklų sistemas: štai miško artefaktų rinkimas ir inkapsuliavimas nužymi tam tikrą vietos siužetą, kūnišką geografiją, sudaro vietinės ekosistemos “abėcėlę”. Kolekcionavimo procesas buvo savaiminis tyrimas: bandžiau į aplinką pažvelgti labai betarpiškai, viskas turėjo atsidurti viename ontologiniame lygmenyje: kaulai, laužaviečių pelenai, augalai, grybai, vabzdžiai. Visai neseniai sužinojau, kad erkės neskiria gyvūnų nuo žmonių, vienų žinduolių nuo kitų. Jos paprasčiausiai nemato skirtumo. Poliesterio skulptūros tokios ir turėjo būti – kaip erkės, permatomi ir akli, visiškai netinkami pjedestalams eksponatai – sėlinantys, virškinantys, su aplinka susiliejantys dalyviai.

“Puotą” apleistame “Slėnyje”, kaip tu minėjai, sudarė ne tik skulptūros, bet ir benamių stovyklaviečių (genties, kempingo ir skvoto mišinių) nuotraukos. Meno kūrinys apskritai yra realybės naujinys. Dabar ir jūs tai matote: žmones, gyvenančius išimties būklėje, nuogus gyvenimus. Man ilgą laiką tokia aktuali ateivių tema, nuogos gyvybės ir, apskritai, gyvybės klausimas su šia dokumentika persikėlė ant Žemės, bet vis tiek išsaugojo nejaukos pojūčius. Čia atvirkštinė papildytos tikrovės logika – tu nesitiki, kad kažkas iššoks tau prieš nosį, kol neinstaliuoji sau tokios programos. Žmogus, lipantis iš konteinerio vidury dailaus viduriniosios klasės rajono, ar palapinėje įkurti namai šalia bėgiojimo maršruto tako niekaip netelpa į bendrą pattern’ą, todėl vietos gyventojai reaguoja į tai kaip į kažkokį gličą. Tu gali būti Vilniuje, Kartenoje, Tvin Pykse ar Ignalinoje – jokia vieta negarantuoja, kad neatsidursi Žemės pakraščiuose.

Taip pat, joks taisyklingas kalbėjimo būdas nėra priimtinas dokumentuojant ar aprašant šias infrastruktūras. Diskutuojant su Monika Kalinauskaite apie “Puotos” naratyvus, ji labai tiksliai pastebėjo, kad istorijų vaikams “gyvūnų akimis” žanras visad buvo rašomas sentimentaliu, kokčiu stiliumi. Būtent šį žanrą Monika perkeitė kaip jai norėjosi – požiūrį į šią pertekliaus būseną gyvūno akimis. Tai visai naudinga praktika – šuo turbūt nemato šioje vietoje jokio gličo, jokio paradokso.

Koks tavo, kaip menininkės, santykis su bendruomeniškumo koncepcija? Savo darbuose reflektuoji komunikacijos, reprezentacijos, identiteto, kalbos, atskirties problemas. Kokia (meninė) kalba ar metodai šiandien aktualūs tavo tyrimuose? Kaip pozicionuoji save, kalbant apie priklausymą ar atsiribojimą nuo konkrečių individą tarsi “apibrėžiančių” grupių, šiuolaikinio meno krypčių?

Nuo bendruomenės viskas prasideda, ar ne taip? Visos išvardintos temos. Štai man patinkantis pavyzdys: skirtingose kultūrose žmonės skirtingai į save rodo pirštu, kai kalba apie save. Vakaruose žmonės paprastai beda pirštu į krūtinę, tuo metu kai Japonijoje žmonėms įprasta nukreipti pirštą į savo nosį. Nei vienam kontekste žmonės nesuteikia daug reikšmės, kur natūralu rodyti pirštu, kai kalbama apie save. Jie išmoksta to per mimetinius kultūrinio mokymosi procesus – dar būdami vaikais jie mato, kaip tai daro kiti ir tiesiog kopijuoja tai, ką jie mato ir dažnai tai daro pasąmoningai. Tas performatyvus pakartojimas, vaidmenų ir elgesio modelių perėmimas yra didelė jėga. Kur įsisenėję performatyvai susitinka su netikėta tikrovės forma – tos užtrumpinimo situacijos, epistemologinio šoko akimirkos – man atrodo be galo vaisingos. Tokių situacijų stebėjimas santykyje su ženklų, kalbos ir medžiagų tyrinėjimu ir yra man aktualūs šiuo metu metodai. Sykiu nemažai reikšmės turi post-internet mados bei posthumanistinės teorijos tendencijos: idealiu atveju norėtųsi palaikyti blaivią distanciją šių krypčių atžvilgiu, bet jos įtraukia, nes tai šviežia ir kartu artima mano kartai.

Norėčiau užduoti tau archajišką klausimą apie Gamtą. Kaip supranti ją ir save joje?

Asmeniškai aš ją juntu, kaip visa apimantį organizmą be centrinės nervų sistemos; tarsi viskas yra susiję su kažkuo, tačiau niekas nėra susiję su viskuo, ir aš irgi esu jos neatsiejama dalis. Man labai patinka gamtos neintencionalumas, joje vykstančiuose procesuose nėra etinio turinio. Todėl, kai Lazdynų miške buvo pastatytas didžiulis medinis kryžius, sunku buvo su tuo susitaikyti, nes tai buvo konceptualios prievartos aktas prieš šią vietą.

Šiuo metu Rygoje vyksta Survival kit 9 festivalis buvusiame universiteto biologijos fakultete. Rodomi kūriniai vienaip ar kitaip atspindi tapsmo, susiliejimo su tikrove, išsipluoštinimo idėjas. Vienas įdomesnių rastų objektų-eksponatų buvo varnos lizdas, suręstas kone vien iš elektros laidų ir metalinių vielų. Jis atrodė it nukritęs iš kažkokios distopijos. Gal miestas irgi yra gamta, ir nėra prasmės brėžti ribų? Vaikščiodama Survival kit salėmis, prisimenu ir, pavyzdžiui, Werner’io Herzog’o, Fitzgeraldo filmavimo metu išsakytą monologą apie gamtą kaip smurtingą organizmą. Tai daugeliui žinomos Les Blank dokumentinės juostos Burden of dreams ištrauka, kur Herzog’o pasisakymas apie ryjančią, besiporuojančią, žudančią tankmę gali skambėti kaip gamtą demonizuojantis apibūdinimas. Tačiau man svarbu, kad ten kalbėjo Vakarų žmogus, kelis metus besigalynėjęs su džiunglėmis, sukrėstas jų neintencionalaus žiaurumo. Turbūt pozicija gamtos atžvilgiu priklauso nuo tavo padėties, apie tai lengviau kalbėti iš menininko studijos, nei iš džiunglių tankmės.

Baigei grafikos bakalauro bei skulptūros magistro studijas VDA, stažavaisi Rupert meno ir rezidencijų centro edukacinėje programoje, puikiai žinomos menininkės Laure Prouvost studijoje, šiuo metu atlieki praktiką Rygos šiuolaikinio meno centre kim?. Visa tai – skirtingos aplinkos, atnešusios autentiškas patirtis; jose sutikai ir savo mokytojus, kolegas. Ką tau reiškia edukacija ir kaip ji pasireiškia kūryboje?

Taip, paskutiniais studijų metais konsultavausi su Marija Marcelionyte, Deimantu Narkevičiumi, Kasparu Pociumi, – stipriomis asmenybėmis ir savo srities žinovais. Štai Rupert, Laure Prouvost ar kim? atvejais mokymasis yra visiškai skirtingo pobūdžio, intensyvus, naudingai negailestingas: tarsi iš simuliacinio skrydžio aplinkos patekau į tikrą lėktuvą. Tokia veiksmo edukacija “savo kailiu” man labiausiai prie širdies. Laure tapo labiausiai įkvepiančiu pavyzdžiu dar daugeliui metų į priekį dėl savo profesionalumo ir žmogiškumo: toks jausmas, kad jos pasaulyje neegzistuoja jokie apribojimai. Norėtųsi tikėti, kad šitokia pasaulėžiūra yra išvystoma. O kūryboje dėl šių edukacinių nuotykių atsirado nemažai įtakų – palaipsniui tai praeis, bet šaunioji to pusė yra realistiškesnis savo galimybių suvokimas ir sykiu nebijojimas būti ambicinga.

Bene kiekvieno kūrėjo darbuose galime įžvelgti tam tikrus tęstinumus ar, priešingai, siekį atsiriboti nuo anksčiau aktualizuotų temų. Ar galėtum papasakoti, kokia linkme pastaraisiais metais plėtojosi tavo meninė praktika? Visuomet įdomu išgirsti autentišką pasakojimą…Pataisyk mane, jei klystu, bet regis tavo magistro baigiamajame darbe buvo apibendrinta nemažai aktualių klausimų.

Autentiško pasakojimo linija mano atveju atsiranda dėl dvikalbystės ir tos liminalios būsenos, kai mintys, asmenybė, reprezentacijos procesas verčiasi iš vienos kalbos į kitą. Šios tranzicijos metu aš jaučiu, kad yra kažkokia tarpinė kalba, vaizdinių, pojūčių ir emocijų raizgalynė. Aš matau kokia trintis vyksta tarp rusų ir lietuvių kalbinių aplinkų ir išoriniame pasaulyje, ir dėl to, natūraliai, išgyvenu taip pat. Tokiu būdu komunikacijos tema mane tiesiog persekioja. Teorinių tekstų grafinis interpretavimas, laiko, garso ir jausminių būsenų vaizdavimas grafinėje raiškoje suformavo interesą manipuliuoti susikalbėjimo galimybėmis. O magistro baigiamajame darbe apie siunčiamus ateiviams pranešimus, susitiko semiotinis įvairių kalbėjimo būdų tyrinėjimas su identiteto paieškų, prezentacijos tema. SETI (Search for Extra-Terrestrial Intelligence) yra ypatinga sritis – joje visada yra vietos ne tik pripažintoms disciplinoms, bet ir kvazimokslams, poetikai, ironijai. Štai mes dabar susitikome Lazdynuose ir kalbamės apie šio rajono bendruomenes, man jos įdomios, nes atspindi bendražmogiškus dalykus.

Kartais susimąstau apie jauno menininko (jauno dailės kritiko) apibrėžimą. Be kita ko, čia funkcionuoja matomumo klausimas – kažkuris vienas jauno kūrėjo projektas nesunkiai tampa vizitine kortele. Ar sutiktum pasidalinti mintimis apie savęs reprezentaciją? Kas lemia galimybę tobulėti ir rinktis originalius metodus?

Tas jaunojo menininko štampas yra, kaip suprantu, pozityvios diskriminacijos gestas, paliekantis mums specialius finansavimo, karjeros langelius. Juk tai tiesiog biurokratinė kategorija, bet jau spėjusi apaugti kultūrinėmis asociacijomis. Kai girdžiu kažką sakant “jaunasis menininkas”, oras suvirpa nuo tikėjimo šviesia perspektyvia ateitimi ir pažadu, kad žmogų gali motyvuoti vien tai, kad jo kūryba bus tiesiog parodyta. Ironiška, kad žmonės, kurių profesionalumu ir nuveiktais darbais žaviesi, irgi vadinami jaunaisiais menininkais, jaunaisiais kuratoriais ar kritikais; visąlaik nustembu – tam tikrame meninės brandos etape amžiaus minėjimas gal net nekorektiškas. Nebeaišku, ką tuo norima pasakyti, ką siekiama pabrėžti. Jaunojo menininko kūryba – ji tokia, kokia yra, kaip tik dėl to, ar nepaisant to?

Turbūt apie reprezentaciją lengviau kalbėti iš šalies. Kai rinkausi meno studijas, vis dar buvau įsitikinusi, kad tai puikus užsiėmimas tokiems intravertams kaip aš. Kaip jau suprantu, tikrovėje viskas kiek kitaip, todėl nuoširdžiai stengiuosi būti atviresnė išorinėms permainoms ir iššūkiams, dalyvauti ir inicijuoti. Mane kažkada pritrenkė paprasčiausias psichologijos faktas, kad motyvacija ateina po veiksmo, o ne veiksmas po motyvacijos. Gaunasi, tam, kad padarytum pirmą žingsnį, tenka jį daryti per tuštumą ar net vidinį pasipriešinimą.

Esi kilusi iš Ignalinos. Minėjai, jog ši patirtis davė impulsą kai kuriems tolimesniems tavo meniniams projektams. Ar galėtum šiek tiek papasakoti apie artimiausius planus? Įdomu, kaip autentiškos vietos patirtys kūrėjo sąmonėje persilieja su universaliais simboliais, kultūrine patirtimi. Kaip visa tai atskleidžiama skirtingose medijose?

Bendrybių įžvelgimas paskirybėse yra paprasčiausias provincialumo komplekso atsikratymo būdas. Galbūt todėl taip staiga ir kitas man svarbus miestas – Visaginas, pradėjo traukti menininkus kaip magnetas. Jis savaime yra autentiškas, bet kartu jame lengviau tyrinėti sisteminius reiškinius. Kalbant apie vietą ir vietinius, eksperimentinės inžinierijos stovykla Kartenoje ir Roberto Narkaus bendravimas su miestelio gyventojais pastūmėjo rimčiau apsvarstyti kūrybinio projekto galimybę mieste, kuris man psichogeografiškai pažįstamas. Galvojant apie Ignaliną ir jos žmones, istorijos galvoje užgimsta akimirksniu. Tokia banali Ignalinos legenda apie prakeiktus Igną ir Liną, kuriems leista gyventi giliai ežero dugne, susisieja su Kitežu, mitu apie nugramzdintą po vandeniu miestą. Paradoksalu, kad abiem atvejais nugrimzdimas po vandeniu buvo ne bausmė, o išsigelbėjimas. Kiekvienas miestas, bendruomenė, turi savo povandeninį kvėpavimą. Man patinka mintis, kad istorijos įvykusios mūsų kiemuose yra susijusios su visu pasauliu. Kadangi gimto miesto patirtis susideda iš atminties blyksnių, time-based medijos atrodo kaip tikslingiausios priemonės. Man pačiai smalsu, kas iš viso to gausis ir kas bus toliau.

Ačiū už įdomų pokalbį!

Nuotraukos: Tudor Belei