Irenos Piliutytės paroda „Vakar, šiandien ir visada“ galerijoje „Meno parkas“ 

2017 m. rugpjūčio 7 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: artnews.lt

Rugpjūčio 9 d. 18 val. galerijos “Meno parkas” (Rotušės a. 27, Kaunas) II-o aukšto ekspozicijų erdvėje vyks tekstilininkės, Lietuvos dailininkų sąjungos bei grupės „ESAME“ narės, šiemet mininčios 75 metų jubiliejų, Irenos Piliutytės, parodos “Vakar, šiandien ir visada” atidarymas.

Audimas ir kūryba – sielos jėga, suteikianti spalvas gyvenimui. 

Gimiau 1942 m. kovo 13 d. Veliuonoje, Jurbarko raj. Šeimoje mama, močiutė ir mes – 3 seserys. Aš vidurinioji. Mėgau piešti, kurti vaidinti… Bet labiausiai mėgau „verpti“. Močiutė verpė, o man leido siūlus susukti.

Mokykloje piešimą dėstė dailininkas Povilas Krivaitis. Net specialybę išrinko, aiškindamas – dekoratyvinis dažymas – sunku, poligrafija – kenksminga, keramika – karšta. Tai man liko tekstilė. Ir neapsiriko.

1956 m. vasarą į Veliuoną atvažiavo dailininkas Augustinas Savickas su studentais. Tarp jų – Arūnas Tarabilda. Jis mane mokė tapyti ir piešti. Tais metais įstojau į Kauno Stepo Žuko Taikomosios dailės technikumą, tekstilės skyrių.

1971 m. baigiau VDA Kauno vakarinį skyrių, tekstilės specialybę.

Visą gyvenimą dirbau kūrybinį darbą., dalyvavau parodose Lietuvoje ir užsienyje. Kūrybai įtakos turėjo Z. Varnauskas, L. Truikys, R. Luckienė, J. Mozūraitė.

Po didžiulės netekties šeimoje apie 20 m. praėjo nebūty.

Nuo 2007 m. surengiau daugiau kaip 40 personalinių parodų. Nuo 2008 m. priklausau tekstilininkių grupei ESAME. Daugiausia dirbu gobeleno srityje.

Pagarbą tekstilės profesijai apdainuoju gobelenų cikle „Odė tekstilei“, kuris 2010 m. apdovanotas kaip geriausias metų darbas.

Susidomėjus Prūsijos istorija, išaudžiau „Lietuvos raštijos pradininkų“ M. L. Rėzos, A. Kulviečio, M. Mažvydo, K. Donelaičio, J. Bretkūno, D. Kleino, M. Daukšos, A. Besenbergerio, S. Rapalionio, Vydūno portretus. Aš norėjau išaukštinti, didžiuotis, išreikšti pagarbą žmonėms, sutvirtinusiems lietuviško žodžio ir Lietuvos kultūros pamatus. Sutapau su jų pasauliu, papildžiau savo jausmais, nes šie žmonės padarė daugiau negu galėjo. Jiems dar negimusiems gamta įdėjo tai, kas vadinasi nemirtingumas. Kaip duonos reikėjo rašto, kalbos, mokslo. Jų sielos šviesa šviečia mums dabar. Tai gimtosios kalbos istorija.

Kuo daugiau žmonių žinos apie šiuos žmones, tuo bus lengviau gyventi tautiškumo dvasia. M. Mažvydas glaudžia knygą prie širdies (Katekizmas – nedidelis formatu), bet M. Mažvydui ir net man – tai  didžiulė, reikšminga – mūsų pirmoji lietuviška knyga. K. Donelaitis šypsosi, nes jo vidiniame pasaulyje jau salelė atkopia budinti svieto.

2012 m. Maironio metai – išaudžiau Maironio portretą, 2013 m. V. Kudirkos portretą. Kuriu tai, ką Lietuvos žmonės vertina. Per mano gobelenus, jie įgyja dvasios džiaugsmą, susižavėjimą savo praeitimi ir tapatybe.

Nepamiršau ir savo kraštiečių: J. Ir A. Juškų pradėtas gobelenų ciklas „Knygnešiai“ – Lietuvos fenomenas – jie išsaugojo lietuvių kalbą. Tai J. Bielinis, M. Valančius, M. Sederevičius, J. Kumetis.

Stengiuosi atsiliepti į dabarties aktualijas, kurti, austi ir tuo gyventi. Siūlo galia begalinė.

Džiaugiuosi, kad neapleidžia įkvėpimas. Manoji tekstilė – vakar, šiandien ir visada.

Dievas ten, kur dirbama. „Viltis visada yra, kartais arti nevilties“ – E. Hemingvėjus.

                                                                                                                         I. Piliutytė

Paroda veiks iki rugpjūčio 30 d.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *