Ir asmeniška, ir meniška, ir pilietiška

2017 m. birželio 11 d., Sekmadienis
Straipsnio autorius: Agnė Narušytė
_MG_3151

Uždarymo dieną dar kartą nuėjau į parodą „Asmeniška. Lietuvos moterų dailė 1918–1940 m.“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Ir vėl, kaip per atidarymą, atrodė, kad tarp kūrinių vaikštinėjantys žiūrovai dalyvauja praeities parodos hepeninge. Taip veikė ekspozicijos struktūra – pirmasis jaunos architektės Marijos Repšytės darbas. Užuot, kaip įprasta, kabinusi kūrinius ant perimetrinių sienų, ji panaudojo įstrižai sustatytas sieneles ir netaisyklingų formų stalus, kurie atitvėrė jaukią žiūrinėjimo zoną nuo tuštumos – tarsi iš užmaršties iškilusios salos. „Vertikalių, horizontalių ir skirtingų krypčių atsiradimas formuoja pokalbį, ritmą kūriniams,“ – sako architektė. „Mūsų panaudotas sienelių „išmėtymas“ suteikia žiūrovui galimybę pasirinkti, ką ir kaip žiūrėti. Šioje, taip išdėstytoje situacijoje susitinkama ir su kitais žiūrovais.“ Taigi pati architektūra demontavo linijinį pasakojimą ir pastūmėjo bendrauti. Gal todėl žiūrint į didžiąją salę iš balkonėlio, ji atrodė tarsi muziejus muziejuje – laiko kapsulė, paslėpta modernistinio pastato viduriuose, išvarža oficialioje dailės istorijos versijoje.

Ši erdvi instaliacija – tikra priešingybė 1937 m. spalį Kaune vykusiai dailininkių parodai, kurios 80-mečiui parodą „Asmeniška“ skyrė kuratorė Ieva Burbaitė, čia pristačiusi savo mokslinius atradimus (ji apsigynė daktaro disertaciją „Lietuvos moterų dailininkių draugijos (1938–1940) veikla ir jos kontekstai“). Kaip liudija pluoštelis išlikusių fotografijų, anuomet keturiasdešimties dailininkių 296 darbai grumdėsi ankštoje Lietuvių-prancūzų draugijos salėje – tapyba ir grafika keliais aukštais nuklojo sienas, o centre spietėsi skulptūra ir keramika. Į atidarymą susirinkusios dailininkės vos tilpo tarp kūrinių. Įsivaizduoju, kad ekspozicija visas dvi savaites buvo sausakimša, nes paroda sukėlė nemažą šurmulį laikinojoje sostinėje – ją aplankė svarbūs valstybės asmenys (politikai, bažnyčios hierarchai, muziejų direktoriai), apie 3500 pavienių žiūrovų, 52 ekskursantų grupės.

Parodai teiktą reikšmę patvirtina ir recenzijų gausa – jų buvo net aštuonios, o rašė tokios įžymybės kaip Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus direktorius Paulius Galaunė, dailėtyrininkės Halina Kairiūkštytė-Jacinienė ir Julija Maceinienė, rašytojas Jonas Grinius ir daktaras-rašytojas Jokūbas Skliutauskas, dailininkas Vytautas Bičiūnas, net Vydūnas ir kiti. Tos recenzijos, rodytos skaidrių projekcijoje, parodai „Asmeniška“ sukūrė kontekstą – buvo galima palyginti tarpukario ir dabarties kultūrinius diskursus. Kitaip nei dabar, kai kritikai labiau stengiasi sudominti paroda ar pagilinti jos supratimą, anuomet svarbiausia buvo vertinamoji funkcija, tad vienos dailininkės sulaukė pagyrimų, kitos – papeikimų. Visai parodai labiausiai kliuvo už margumą, vaizduojamosios ir „pritaikomosios“ dailės sugrūdimą į vieną erdvę, nes tapybą kontempliuoti trukdė keramikos buitis. Vis dėlto kaip tik tie kritiški vertinimai liudija, kad į dailininkių parodą ir apskritai į savo laiko meną buvo žiūrima rimtai, kaip į valstybei svarbią sritį.

Šią mintį tiesiausiai išreiškė entuziastingai pasisakęs Vydūnas, kuriam „žmonų“ dailė liudijo tyrą lietuvių tautos dvasią ir kultūros sveikatą. Būtent iš jo aprašymo susidariau bendrą parodos įspūdį: „Baltavo didelės ir mažos statulos, mirgėjo įvairiausių spalvų vaizdai, rudavo ir švituliavo visokie iš molio dirbti, apipiešti ir apstiklinti indai – indeliai, laukė žiūrovo kukliai su savo juodumu visokie braižiniai ir piešiniai, blizgėjo visokie iš metalo rėžti keistumai, niūriai tūnojo net iš akmenėlių sukrauti vaizdai. O visa tai patraukliai kvietė žvalgytis ir stebėti.“ (Naujoji vaidilutė, 1937, Nr. 11, p. 533–539) Galbūt jam atsidėkodama Natalija Luščinaitė-Krinickienė kitais metais sukūrė biustą, kurį galėjome pamatyti parodoje „Asmeniška“ – Vydūnas kažko įdėmiai klausosi pakreipęs galvą, visas susitelkęs, kartu ir susirūpinęs, ir ramus, regis, mėgina pajusti, kaip mūsų dabarčiai atrodo „žmonų“ menas, ar suprasime, kur glūdi jo jėga.

_MG_3104

Parodos Nacionalinėje dailės galerijoje „Asmeniška. Lietuvos moterų dailė 1918–1940 m.” ekspozicijos fragmentai. Fotografas Tomas Kapočius, 2017

Jau senoviškai skambančia kalba parašytos recenzijos įtraukė į tarpukario realijas, o kartu leido pasilinksminti vertinant pačius kritikus – kiek jie buvo įžvalgūs. Štai dr. Jokūbas Skliutauskas priekaištauja, kad parodoje „fantazijai skirta labai mažai vietos“, pasigenda „prakeiktųjų klausimų“ sprendimo ir ypač emocingai apgailestauja, kad moterys abejingos „didžiajai meilės problemai“, visais laikais taip jaudinusiai menininkus. Tik rodeniška Krinickienės skulptūra „Nemuno ir Neries santaka“ atitiko jo lūkesčius „grožio didumu bei erotinio momento taurumu“. Turiu pripažinti, kad ir parodoje „Asmeniška“ ši skulptūra patraukė mano dėmesį – iš gipso masės išsiliejantys kūnai nustebino įtaigiai perteiktu jausmu ir plastikos kalbėjimu apie vandeniškai takią, stiprią, o kartu netvarią meilės prigimtį.

Kitas Skliutausko pagirtas kūrinys – Veronikos Šleivytės „Sapnas“ – mane paskatino mažyčiam detektyviniam tyrimui. Apie šią litografiją recenzentas rašo: „Kompozicija originali ir yra gili mintis ir jausmas: kritusio herojaus galva guli ant altoriaus ir kažkieno padėta rožė taip graudingai liūdi.“ (Lietuvos žinios, 1937, Nr. 240, p. 8). Piešinys padėtas ant stalo netoliese – pasižiūriu. „Kritęs herojus“ įtartinai panašus į gipsinę moters galvą, o ir pati menininkė įvardija žanrą: natiurmortas (1934). Kitame parodos gale randu tą pačią kompoziciją, tik nupieštą iš kito rakurso – spalvotą Irenos Trečiokaitės-Žebenkienės litografiją „Natiurmortas su moters galva“ (data nenustatyta). Įtariu, kad tai gali būti tos pačios piešimo pamokos rezultatas, nors meno mokyklose natiurmortai kartais stovi metų metus ir lavina ne vienos studentų kartos skonį. Tad kritiko užsisvajojimas apie herojus žiūrint į studentišką kūrinį pralinksmino – kaip mikliai vaizduotė jį perpiešė į labiau įprastą formatą. O kartu supranti, kaip nelengva buvo dailininkėms įrodyti, kad jų matymas, jų pasakojamos istorijos – irgi vertos dėmesio.

Diskusija apie moterų meno vertę buvo ne vien kultūrinio diskurso dalis, bet ir skausmingas 1937-ųjų parodos leitmotyvas. Jo priežastis – talentingos jaunos menininkės Marcės Katiliūtės savižudybė tų metų balandį, nesulaukus 25-ojo gimtadienio. Jos istorija buvo gana tipiška tarpukariu – pastangas studijuoti ir įsitvirtinti menininkų bendruomenėje žlugdė skurdas ir skeptiškas požiūris į moterų kūrybą. Dienoraščiuose ji prisipažino: „Dar jauna būdama patyriau didelę panieką, reiškiamą iš vyrų pusės moterims, kad jos nieko negali sukurti, sutvertos tik flirtui.“ Savo gyvenimu ji mėgino įrodyti, kad yra priešingai – atsidavusi menui, dienomis užsidirbdavo pragyvenimui, o naktimis kurdavo, kad niekas netrukdytų. Tačiau įtampos neištvėrė. Turint tai omenyje, įdomus Galaunės komentaras, rodantis, kad tais laikais kritikai negaliojo net principas „apie mirusius – gerai arba nieko“: jis giria Katiliūtės grafiką ir peikia tapybą už nesaikingai panaudotą „žaliai geltoną“ spalvą, kuri „ar nebus ir ją išstūmusi iš pusiausvyros“ (Kultūra, 1937, Nr. 11, p. 659–662). Jos autoportretas iš tiesų „vangogiškas“, bet geltonos spalvos reikšmę keičia panašias išgyvenimo problemas išgyvenusios Veronikos Šleivytės pastebėjimas Katiliūtės biografijoje: „Jos dienoraštis daug sako: buvo gilios dvasios žmogus, savyje užsidariusi ir daug kenčianti esybe. Liūdesiui paslėpti savo rūbuose įvesdavo geltoną spalvą.“ Biografija buvo skirta menininkės darbų katalogui, kurį kolegės sudarė 1940 m. Su tuo susijęs ir įdomus faktas: 1937-ųjų parodos dalyvės norėjo už bendroje parodoje parduotus kūrinius surinktus pinigus skirti Katiliūtės antkapiniam paminklui, bet juo organizatorės pasiliko sau kaip atlygį už darbą.

_MG_3135

Parodos Nacionalinėje dailės galerijoje „Asmeniška. Lietuvos moterų dailė 1918–1940 m.” ekspozicijos fragmentai. Fotografas Tomas Kapočius, 2017

Kolegių dėka Katiliūtės 11 darbų nupirko Vytauto Didžiojo kultūros muziejus, taip pripažinęs jos kūrybos reikšmę ir įrašęs į dailės istoriją, kaip ir kelias kitas dailininkes. Tačiau tik Ievos Burbaitės tyrimų ir parodos „Asmeniška“ dėka tarpukario moterų menas tapo reiškiniu. Kaip mums jis atrodo dabar?

Akivaizdu, kad to laikotarpio moterų meno neįmanoma sutalpinti į kurią nors vieną stilistinę kategoriją – parodoje buvo galima rasti kone visų modernizmo judėjimų atgarsius, taip pat keletą akademinio realizmo pavyzdžių. Bet šiais laikais įdomiau per kūrinius pažinti dailės gyvenimą. Čia labai padeda kuratorės pateikti trumpi pasakojimai. Iš jų sužinojau, kokia marga buvo ta dailininkių bendruomenė. Jau minėjau, kad iš skurdesnių sluoksnių kilusios moterys vargo ir sunkiai rasdavo laiko kūrybai, vos įstengdavo baigti Kauno meno mokyklą. O kitoms pavykdavo išvažiuoti studijuoti į Paryžių ir kitus Europos bei Rusijos miestus. Užsieniuose studijavo dvarininkaitės, kūrusios atokiau nuo Kauno ir neįsitraukusios į jokį judėjimą – jų darbai ir atrodo atitrūkę nuo to meto realijų, svetimi modernistiniams eksperimentams. Bet dauguma pristatytų moterų buvo dailininkų žmonos, mėginusios įterpti kūrybą tarp namų ruošos ir rūpinimosi vaikais. Tad nėra ko stebėtis, kad parodoje – kaip niekad daug motinų įvaizdžių: savo vaikus globiančių miestietiškuose interjeruose, gatvėje, kaimo skurde, laukuose.

Kai motinas vaizduoja dailininkai, jos tampa madonomis, kai dailininkės – tai asmeniška, tarsi automatiškai žemesnio lygio. Būtent šis žodis tapo parodos pavadinimu – kuratorė norėjo priminti tarpukario kritikai iškilusią dilemą: ar dailininkių parodą vertinti kaip specifiškai moterišką, ar taikyti jai universalius kriterijus? Ir ji pati parodos anotacijoje klausia: „Taigi, kokia vis dėlto buvo (ir yra) moterų dailė – meniška ar asmeniška?“ Jos atsakymas: „Aš – meniška“ – tebūnie tai praeities dailininkių manifestacija.“ O man, apžiūrėjus parodą, knieti paklausti: ar tikras menas nėra kuriamas iš asmeninių patirčių? Geriausias pavyzdys – Domicelės Tarabildienės istorija apie skulptūros diplominio darbo kūrimo kančias. Ji vis neturi idėjos, vis neranda kada pagalvoti, nes vaikai vis nemiega, kol kartą veidrodyje pamato save, ant peties nešiojančią pusantrų metų sūnų. Taip gimsta skulptūra „Motinos džiaugsmas“ – ekspresyviai išriestas torsas skelbia pergalę įtaigiau nei Samotrakės Nikė. Matau, kad Tarabildienei tai buvo ne „moterų tema“, o ryškiausia tuometinio gyvenimo patirtis, kurią menininkė rado, kaip išreikšti. Kodėl moterų asmeniškumai – ne tokie vertingi kaip vyrų?

Tad parodos pavadinimą suprantu kaip provokaciją kvestionuoti stereotipus. Iš tiesų daugelis darbų čia buvo visuomeniški ir politiški. Štai Konstancija Petrikaitė-Tulienė valstybės užsakymu 1939 m. pasaulinei parodai Niujorke sukūrė tautiniais drabužiais vilkinčių lėlių kompoziciją „Kupiškėnų vestuvės“. Kauno meno mokyklos Grafikos studijos lankytojos tyrinėjo paprastų žmonių darbą, pavyzdžiui, piešė žvejus, elgetas, gamyklas, net moterų kalėjimo kameros šlavimą. Vanda Juzefa Pazukaitė išraižė „Emiliją Pliaterytę 1831 m. sukilime“, Irena Jackevičaitė-Petraitienė nutapė alegoriją „Pavergtoji Vilnija“ – 1923 metais, netrukus po to, kai Vilnių okupavo lenkai. Paveikslui teiktą reikšmę rodo faktas, kad jis kybojo nuolatinėje Vytauto Didžiojo karo muziejaus ekspozicijoje. Domicelė Tarabildaitė sukūrė ne tik „Motinos džiaugsmą“, bet ir „Kultūros madoną“ – apibendrintą lietuvaitės figūrą, stovinčią ant Žemės rutulio ir laikančią Nikolajaus Rericho pasiūlytą paveldo vertybių apsaugos simbolį – taikos ženklą, kuriame amžinybės žiedas juosia meno, mokslo ir religijos sferas. Nesistebiu, kad šį kūrinį nupirko M. K. Čiurlionio dailės galerija. Šios moterys mąstė apie istoriją, politiką ir kultūros vertybes. Galbūt tai buvo joms asmeniškai svarbios temos.

_MG_3118

Parodos Nacionalinėje dailės galerijoje „Asmeniška. Lietuvos moterų dailė 1918–1940 m.” ekspozicijos fragmentai. Fotografas Tomas Kapočius, 2017

Svarstydama moterims dirbtinai taikomą dilemą rinktis tarp asmeninio gyvenimo ir meno priėjau stalą, ant kurio eksponuojami jų kurtų teatro kostiumų eskizai. „Čia jau tikrai ne asmeniška,“ – pagalvojau. Ir tada pastebėjau, kad šalia tarnystės teatrui tas moteris siejo daug kitų dalykų. Barbora Didžiokienė ir Olga Dubeneckienė-Kalpokienė sukūrė lietuviškas kortas. Dubeneckienė buvo šokėja ir tapė kitas šokėjas, o Didžiokienė nupiešė ją pačią, liūdnuolio Pjero vaidmenyje. Tai – tik jų kūrybinio dialogo fragmentai. Be to, Didžiokienė piešė tulūzlotrekiškas karikatūras, kuriose vaizdavo Kauno kasdienybę, pavyzdžiui draugių pabendravimą Kauno „kabake“ užkandžiaujant „sulig savo skonio“. Smagiausias buvo jos pasišaipymas iš tos pačios dailininkių parodos – Didžiokienė save pavaizdavo kalytę-kritikę, aplojančią vieną kolegę už prastus darbus, tuomet kai anoji mėgina save įtikinti, kad „kritika man reklama!“. Šį pokalbį papildo Sofijos Romerienės ofortai, kuriuose ji vaizduoja valgančius, šokančius žmones, ir Domicelės Tarabildaitės kostiumai pasakai „Aliutės sapnas“ bei fotomontažai, kuriuose ji mėgdžioja to meto pasaulio žvaigždes, valiūkiškai matuojasi jų šlovę. Kaip kontrapunktas šioms teatrališkoms linksmybėms suskambėjo atokiau ant sienelės eksponuoti Didžiokienės piešiniai – neturėdama pinigų pozuotojams ir brangioms draperijoms ji pati siuvosi lėles, iš kurių komponavo mizanscenas – štai jos, bejėgės būtybės, mirštančios aktorės, išeikvojusios visus kūrybinius syvus, nuėjusios nuo scenos. Šie paveikslai man buvo atradimas ir kartu – dailininkių likimo alegorija.

Mums jau žinoma ateitis kūrė nerimo foną viltingiems dailininkių kūriniams. 1937-aisiais buvo likę vos treji metai iki sovietų okupacijos, ketveri – iki Antrojo pasaulinio karo. Net neskaičiusi, kas parašyta šalia ryškiaspalvių Černės Percikovičiūtės paveikslų, numaniau jos likimą – bus nužudyta Vilijampolės gete. Kai kurios dailininkės išvažiuos į užsienį ir apie jų tolesnes biografijas nieko nebesužinosime. Dar kitos liks gyventi čia, net bus gerbiamos sovietinės Lietuvos dailininkės, bet jų kūrybos laisvė bus suvaržyta. Kai pradėjau mokytis M. K. Čiurlionio meno mokyklos dailės skyriuje, jos jau atrodė senoviškos, tradiciškai mąstančios, tiesiog neįdomios, o dėstytojai dar liepdavo eiti į jų laidotuves. Ievos Burbaitės paroda nuėmė senienos apvalkalą – leido pajusti tų moterų jaunatvišką energiją, svajones, sunkumus ir norą viską išbandyti.

Pabaigai – dar vienas momentas, išryškinantis praeities ir dabarties požiūrio į moterų meną skirtumus. 1937-ųjų parodą globojo šalies prezidento žmona Sofija Smetonienė. Į uždarymą ji atsivedė ir savo vyrą, kuriam dailininkės pravedė ekskursiją. Be abejonės, tokių asmenų dėmesys garantavo ir žymiausių kritikų dėmesį. Šiemet kartu su anos respublikos dailininkių paroda buvo atidaryta Laimos Kreivytės ir Benedettos Carpi de Resmini kuruota dabartinių Lietuvos ir 9-ojo dešimtmečio Italijos menininkių paroda „M/A\G/M\A“, atskleidusi feministinių idėjų sąšaukas. Dviejų laikotarpių, dviejų šalių moterų parodų atidarymas Nacionalinėje dailės galerijoje – simbolinis aktas. Juo pagaliau pripažįstame, kad moterų kūryba yra mūsų nacionalinis turtas. Tačiau atidaryme šalies Prezidentės nemačiau.

_MG_3100

Parodos Nacionalinėje dailės galerijoje „Asmeniška. Lietuvos moterų dailė 1918–1940 m.” ekspozicijos fragmentai. Fotografas Tomas Kapočius, 2017

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *