Inter-PAGAN tinklas tyrinės ir praktikuos prigimtiškumą Šiaurės Europos šiuolaikiname mene, muzikoje ir naujosiose medijose

2017 m. rugsėjo 25 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: artnews.lt

 Rugsėjo 22-oji – rudens lygiadienis, diena, kai dienos trukmė susilygina su naktimi ir prasideda astronominis ruduo. Šia proga Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija kartu su aštuoniais partneriais pradeda Inter-PAGAN (Inter & Pan-disciplinary Arts & Grounded Anthropocene Network, liet. Tarp- ir pan-disciplininių menų ir įžeminto antropoceno tinklas) tinklo veiklą.

Vienerius metus veiksiantis tinklas apjungs kuravimo praktikas, meninius ir kultūrinius tyrimus bei jų mainus tarp Baltijos-Šiaurės šalių, Lenkijos ir Škotijos. Inter-PAGAN tinklas siekia plėtoti bendrą supratimą bei kūrybinėms praktikoms, tyrimams ir edukacijai reikalingas kompetencijas ir žinojimus apie vietos kultūros paveldo tradicijų jungtis su šiuolaikiniu menu, muzika, naujosiomis medijomis, senųjų amatų gaivinimu ir politika Šiaurės Europoje. Gyvuose ir virtualiuose susitikimuose tinklo partneriai dalinsis vietinių kontekstų tyrimais, kurių numatomas rezultatas yra Nidos meno kolonijoje 2018-ųjų birželį vyksiantis 8-asis Interformato simpoziumas.

Pastaruoju metu prigimtinės kultūros ir tikėjimo klausimai plačiai interpretuojami ir rekonstruojami, tačiau pasigendama kritinės distancijos, galinčios padėti nenuslysti į kraštutinį nacionalizmą ir vietinės kultūros pranašumo prieš kitas pasaulio kultūras deklaravimą. Pagrindinis tinklo narių dėmesys krypsta į šiuolaikinį-tradicinį Šiaurės europiečių tarpusavio santykį bei sąryšį su jų kultūrinėmis praktikomis, tikėjimo sistemomis ir gamtine aplinka, kurioje išgyvenimas priklauso nuo bendradarbiavimo. Tarp pastarųjų yra tokie pakankamai neseni reiškiniai, kaip neo- ir eko- pagonybė, etnofuturizmas, neogentiškumas ir kiti.

Tinklo iniciatoriai Andrew Gryf Paterson (SCO/FI/LV) ir Vytautas Michelkevičius (LT) kartu su tyrėjais Jurijumi Dobriakovu (LT) ir Joginte Bučinskaite (LT) atskleidžia juos dominančius klausimus: „Kaip vietos kultūrinės ir tradicinės tikėjimo sistemos, įsišaknijusios „gamtoje“ bei žemės ūkio visuomenės sanklodoje, stipriai veikiamos metų laikų kaitos bei numatomų astronominių ir nenumatomų klimatinių reiškinių ir t. t., sutelkia, aktyvuoja ir apriboja sociokultūrines ir politines vaizduotes? Tinklo partnerių geografinės vietovės įtvirtina įvairias istorijas ir asmenines santykio su žeme prieigas: vienų istorinėje vaizduotėję ikikrikščioniška kultūra bei žemės ūkio ir maisto rinkimo tradicijos yra nutolusios daugiau, kitų mažiau. Vienbalsiai sutariama, kad gyvename įvairiose srityse pasireiškiančio socio-ekonominio streso ir klimato kaitos/žlugimo epochoje, yra sakančių, kad nenumaldomai artėja nenuspėjamos katastrofos. Kokias viltis ir baimes krizės akivaizdoje kultūrinės tradicijos sužadina tiek ekologiškai mąstančių kairiųjų liberalų, tiek „šaknis ir gimtąją žemę“ garbinančių dešiniųjų populistų stovyklose? Tradicinės praktikos, tikėjimo sistemos ir ženklai aproprijuojami, vaizduojant tariamus civilizacinius konfliktus ir „kryžiaus žygius“, neva keliančius grėsmę tradicinėms vertybėms ir kultūrinėms normoms.

Šioje situacijoje būtina nuodugniai ištirti potencialų konstruktyvų tradicinio įvietinto žinojimo vaidmenį šių dienų visuomenėje, vengiant tiek new age ezoterikos, tiek atžangios, reakcingos ksenofobijos. Ką reiškia būti teigiama prasme „įžemintam“, „įsišaknijusiam“ antropocentrinėje (ar post-antropocentrinėje) epochoje, kai žmonija daro tiesioginį poveikį didžiajai daliai ekosistemos, jei žengsime toliau nei neofolklorinės rekonstrukcijos ir nekritiškas idealizavimas? Ko mus gali išmokyti skulptūra, šokis, muzika bei tarp- ir trans-disciplininės hibridinės praktikos, perinterpretuojančios senesnius kūrimo ir darymo būdus naujomis formomis? Ar galime suvokti savo šaknis kaip universalias, belaikes ir atsietas nuo konkrečios teritorijos, tačiau kartu atsispirti miglotam misticizmui ir tradicijos pavertimui tiesiog madinga „gyvenimo būdo“ dalimi? Kas gali būti laikoma „autentiška“ kultūrų susiliejimo amžiuje? Ką ateities kartos vadins „folkloru“?

Tinklas siekia pasitelkti šiuolaikinį meną, muziką ir naująsias medijas šių klausimų permąstymui, nepamirštant ir 2017–2018 m. Baltijos šalių nepriklausomybės paskelbimo šimtmečio minėjimų socio-politinio konteksto.

Pirmasis gyvas tinklo susitikimas įvyks kultūros centre „Lauska“ Rygoje spalio 22–23 d. Susitikimo metu visi partneriai pristatys savo veiklą ir tyrimų kryptis.

Pagrindiniu tinklo veiklą vainikuojančiu renginiu taps 8-asis Interformato simpoziumas Nidos meno kolonijoje, kurio programą kuruos Vytautas Michelkevičius, Andrew Gryf Paterson, Jurijus Dobriakovas and Jogintė Bučinskaitė. Didžiąją dalį simpoziumo dalyvių sudarys kuratorių ir tinklo partnerių pakviesti menininkai ir tyrėjai, tačiau dar šiais metais bus paskelbtas ir atviras konkursas likusiems potencialiems dalyviams. Simpoziumas sutelks tinklo partnerių tyrimus diskursyvioje ir performatyvioje platformoje.

Tinklo partneriai: Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija (Lietuva) meno centras „Lauska“ (Latvija), tarpdisciplininė menininkų grupė „SERDE“ (Latvija), tarpdisciplininė naujųjų menų, dizaino, tyrimų ir aktyvizmo platforma „Pixelache“ (Suomija), Škotijos skulptūros dirbtuvės (Škotija), Oslo ir Akershuso kolegijos (Norvegija), Helsinkio menų universiteto ekologijos ir šiuolaikinio performanso magistro programa (Suomija), tarpdisciplininių bei įvietintų menų ir gamtos edukacijos platforma „Maalabor“ (Estija), legendinis slaviško psichodelinio folkloro ansamblis „Księżyc“ (Lenkija).

Tinklo veiklą remia Šiaurės ir Baltijos šalių kultūrinio mobilumo programa ir Lietuvos kultūros taryba prie Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos.

Iliustracijoje: Linos Lapelytės performansas. Andrej Vasilenko nuotrauka.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *