Įdomu, o kur dabar cigaretė? Aneta Rostkowska

#14
2016    02    14

Prototipai1

XII Baltijos trienalė nedideliais gestais, susitikimais, pristatymais ir seminarais prasidėjo dar 2014-ųjų metų pradžioje. Pagrindinė trienalės paroda Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) vyko 2015-ųjų rugsėjį–spalį, o jau lapkritį Krokuvos meno centre „Bunkier sztuki“ atsidarė paroda „Milijonas linijų“, kurioje, tarp kitų, pristatyta ir dalis Vilniuje rodytų kūrinių. Šiuo metu tarsi latentinėje būsenoje esantis projektas oficialiai turėtų baigtis Estijoje šių metų vasarą. Remdamasi ŠMC publikuotais trienalės raktažodžiais jos kuratorę Virginiją Januškevičiūtę kalbina „Bunkier sztuki“ meno centro kuratorė Aneta Rostkowska.

MURMESYS

MODELIS

Vienas įžanginių XII Baltijos trienalės projektų buvo paroda „Prototipai“. Ar gali paaiškinti, kodėl buvo svarbu surengti tokį „pilotinį“ projektą? Kuo jis buvo naudingas pagrindinei trienalės parodai?

Trienalės moto susiformavo panašiu metu, kai iš projekto pasitraukė kiti du pradinės kuratorių komandos nariai – Jonas Žakaitis ir Aurimė Aleksandravičiūtė, tačiau jau kurį laiką tarsi sklandęs ore, yra susijęs su tuo, kaip veikia ŠMC tipo meno centrai. Moto skamba taip: „Tai, kas šiandien – meno kūrinys, rytoj gali būti kažkas kita“. Panašią mintį kartą aptikau skaitydama bičiulio menininko David Bernstein interviu. Man pasirodė, kad ši idėja gan gerai apibendrina tai, kodėl vaikštome į parodas ir kodėl jas organizuojame, neskaitant to, kad jos suteikia progą susipažinti su kažkieno darbu ir jį…švęsti. Į ŠMC, kur dirbu jau nemažai metų, ateinama susipažinti su vienokia ar kitokia kūrybos visuma ir dalį jos pasiimti su savimi. Tuo pat metu kiti, atėję į tą pačią parodą ar renginį, išsineša kažką kito ir turbūt keliauja visai kita kryptimi. David savo interviu kalbėjo iš istorinės perspektyvos, sakydamas, kad laikui bėgant keičiasi tai, kaip meną suvokiame ir ko iš jo tikimės. Bet iš tiesų nebūtinas net laikas, užtenka pakeisti požiūrį ar atspirties taškus: man įdomu galvoti apie kūrinius ne vien iš institucinės perspektyvos (tai yra ne vien kaip apie meno kūrinius) ir galvoti apie tai, kokiais būdais jie gali veikti pasaulyje. Greta tarpdisciplininių ir transdisciplininių praktikų, kurios šiuolaikiniame mene, ko gero, yra dažniau pasitaikantys tropai, svarbus buvo kur nors gatvėje populiarią melodiją savo malonumui dainuojančio žmogaus įvaizdis. Žaviuosi tokio tipo pripažinimu ir poveikiu.

Neilgai trukus darbas su šiuo projektu tapo panašus į bandymą sukonstruoti būtent tokią „tobulą dieną“, kurioje kūriniai ir idėjos galėtų sklandyti lyg gerai parašyta muzika. Atėjus laikui paskelbti apie pagrindinę trienalės parodą, geriau arodė vardinti ne menininkus, o tai, kas sieja kūrinius. Taip atsirado raktažodžiai, kurių kiekvienas žymėjo ne konkretų kūrinį, o kažką bendro keletui jų. Pačiame sąrašo viršuje atsirado žodis „murmesys“, susijęs su mintimi, kurią kartą išsakė Michel Foucault; jis teigė, kad jei išnyktų autoriaus funkcija (ir tvirtino, kad taip ir atsitiks), kitaip tariant, jei išnyktų autorystė kaip tokia, kultūra plėtotųsi kaip anonimiškas murmėjimas.

Paroda „Prototipai“, atsidariusi 2014-ųjų pabaigoje, tapo proga išbandyti įvairius sumanymus ir kolaboracijas, kas buvo ypač svarbu organizuojant parodos renginius. Kažkuria prasme ši paroda net nesiekė tapti visuma, be to, nebuvo labai gerai išeksponuota. Joje rodyti kūriniai buvo puikūs, bet pati ekspozicija tarsi klausė, ar įmanoma, kad visų eksponuojamų kūrinių tema būtų kažkas tokio akivaizdaus, kaip žmogaus veidas, bet niekas to nepastebėtų. Werner Herzog 2014-ųjų dokumentiniame filme „Baltasis deimantas“, kurį netrukus pažiūrėjau, pagrindinis veikėjas, inžinierius, kalba apie tai, kaip žmonės nemato to, ko neieško arba ko nežino, nepažįsta. Šios dvi aklumo rūšys tapo svarbios tolesniuose ieškojimuose. Vaizduotės ribų nuojauta ir tas žmogus, niūniuojantis sau dainą gatvėje, padėjo sukurti nuotaiką, kurios siekėme trienalės parodose. Įskaitant ir tą parodą, kurią drauge su tavim neseniai kuravome Krokuvoje – „Milijonas linijų“.

Prototipai3

Liudviko Buklio instaliacijos „Prototipai“ Salomėjos Neries gimnazijoje fragmentas, 2014–2015 m. Fotografas: Andrej Vasilenko

 

MĖNULIS

SESERYS
POROS
ŠVENTOVĖ
ŠVIETIMAS
KAIP BUVĘ
PASKIRTIES KEITIMAS
KLIMATO KAITA
MIKROORGANIZMAI
BIOMORFAS

NENUOTAIKA
DALELYTĖ
PLASTIKAS

Godos Budvytytės ir Viktorijos Rybakovos projektas trienalei yra susijęs su plastiko istorija. Menininkės įterpė plastiko elementų ir į ŠMC laiptus. Kokiu būdu štai toks projektas gali papildyti mūsų žinias apie plastiką? O galbūt šio projekto tikslas visiškai kitoks?

Instaliacijoje su ŠMC laiptais pasielgta taip, kaip įprasta Meksiko mieste, kur trupantys laiptai požeminėse traukinių stotyse ir kitose viešose erdvėse taisomi užpildant juose atsiradusius plyšius plastiku. Šios instaliacijos pavadinimas – „Plastiglomeratas“. Taip vadinama uoliena, kurią sudaro natūralūs mineralai ir išsilydęs bei vėl sukietėjęs plastikas. Tai gan naujas gamtos reiškinys, kuris dažnai pateikiamas kaip žmogaus įtakos gamtai pavyzdys. Taip pat vadinasi ir paskutinysis skyrius laiko juostoje, kurią Goda ir Viktorija publikavo trienalės kontekste. Šioje laiko juostoje parodoma, kaip plastiškumas – kai kurių mineralų ir organinių medžiagų savybė – istorijos eigoje buvo atskirtas nuo šių medžiagų, nes žmonės palaipsniui išmoko išgauti ir tobulinti plastiškumą gamindami dirbtines medžiagas; ir kaip vėliau dalis šiame procese atsiradusios produkcijos grįžo į geologinę terpę ir ėmė ją keisti. Granitiniai ŠMC laiptai su plastiko užpildais bendrais bruožais reprezentuoja gamtoje vykstantį procesą: tiek formalios analogijos dėka, tiek dėl šių dviejų procesų sugretinimo laike. Viena vertus, primenamas plastiglomerato formavimasis, antra vertus, pasakojama apie plastiko naudojimą taisant laiptus Meksikoje, kur plastikas itin plačiai vartojamas. Parodoma, kad visa tai vyksta vienu metu, nepaisant, ar žinome apie tai, ar ne. Ir galiausiai „kadre“ atsirandame mes. Lipdami šiais laiptais ŠMC tampame abiejų procesų dalyviais, nors ir buvome jais visą laiką.
PROTOTIPAS

BALSAS
BALTIJA

Parodai atrinkai kūrinius iš įvairiausių šalių, ne tik iš Baltijos regiono. Kokiu būdu tada ši trienalė yra „Baltijos“?

Yra toks pasakojimas apie tai, kaip rašytojas Tomas Venclova pargabeno į Lietuvą Jurgio Mačiūno pelenus. „Fluxus“ judėjimo įkūrėjas, pasaulyje žinomas kaip George Maciunas, gimė Lietuvoje, tačiau mirė Niujorke. Venclova žinojo, kad Mačiūno pelenai buvo išbarstyti į vandenį Long Ailendo saloje, todėl kreipėsi į mokslininkus, kurie patvirtino, kad jei tai yra tiesa, tada bet kurioje stiklinėje vandens iš Lond Ailendo sąsiaurio turėtų būti šių pelenų molekulių. Todėl Venclova pasėmė ir parvežė šio sąsiaurio vandens.

Jei rimtai, viena iš priežasčių dėl kurių Baltijos regionas svarbus šiame projekte, tai – pati Baltijos jūra. Jūros ir vandenynai daugybei įvairių sričių mokslininkų ilgą laiką atrodė mokslui nenaudingi, neįdomūs ir nepaklūstantys. Filosofas Roland Barthes vandenyną yra aprašęs kaip „nežymintįjį lauką be jokio pranešimo“, antrolopogas Claude Levi-Strauss aprašė jį kaip „vandenyje ištirpusį“, „slegiančiai monotonišką ir plokščią“ peizažą. „Post Brothers“ renginių serijos trienalėje pavadinimas „Bangos ir daugiau nieko“ pasiskolintas iš vieno tokių mokslininkų, politologo Carl Schmitt. Įdomu, kaip kažkas tokio artimo gali būti taip nepažinu.

XIIBT3

Jay Tan judesio dirbtuvės vaikams „Vienuolika, beveik dvylika“ XII Baltijos trienalės parodoje ŠMC, 2015 m. Fotografas: Andrej Vasilenko

SEILĖS

Kodėl Jay Tan kviečia lankytojus spjaudyti ant savo kūrinio? Ar tai simbolinis gestas-atsisveikinimas su tam tikru meno kūrinio statusu kultūroje?

Galbūt. Tačiau yra ir kita paprasta priežastis – jei niekas nespjaudys ant garso kolonėlių membranų joms grojant, niekas nepamatys seilių fontanų. Būtent dėl šių fontanų kolonėlės groja taip garsiai ir tokią įvairią muziką, dėl jų skiriasi pačių kolonėlių modeliai, jų dizainas. Tai yra kartu ir skulptūra, ir instrumentas.

MIGLA

Virtualioje ar mobilioje trienalės „platformoje“ galima rasti keletą skaitmeninių projektų (programėlių ir pan.). Vienas jų parodoje rodomas miglos pavidalu. Kodėl nutarei įtraukti juos į parodą?

Ko gero, būtent dėl priežasties, kurią paminėjai – nesinorėjo trienalės uždaryti tik vienoje ar kitoje platformoje.

FARMAKONAS

VĖL PLASTIKAS

Kodėl „vėl“?

Tai užuomina apie taršą.

LAUKIASI
BUTOH
SPALVOS
KURSAI
BALLARDAS

 Vienas ambicingiausių trienalės projektų – Nomedos ir Gedimino Urbonų „Prishotropinis namas: Ballardo technologijų Zooetikos paviljonas“, kuriame mokslininkai drauge su menininkais, įkvėpti britų mokslinės fantastikos rašytojo J.G. Ballard apsakymų, siekia „įsivaizduoti ateities infrastruktūros ir žinių gamybos principus“. Ar galėtum paaiškinti menininkų vaidmenį šiame projekte?

Tiesą sakant, šis projektas žymiai didesnis nei visa trienalė. Trienalėje matėme pirmąjį jo pristatymą parodiniame kontekste. Urbonai šį projektą vysto kaip galimybę „žmonių žinioms, nežmonių žinioms ir poezijai“ dalyvauti bendrame pokalbyje ar veikiau apjungti visa tai vienoje veikiančioje konceptualioje laboratorijoje. Šie trys žinojimo tipai lyg tyčia gerai atsispindi Adomo Mickevičiaus slėnyje Kaune. Šiame poeto garbei pavadintame slėnyje greta Kauno zoologijos sodo yra įsikūręs ir Kauno technologijos universitetas, pakvietęs Urbonus prisidėti prie būsimo tyrimų centro formavimo. Šis procesas truks mažiausiai penkerius metus. Daugelį metų aktyviai dirbę šiuolaikiniame mene, Urbonai šiuo metu dėsto Bostone, Masačusetso technologijos institute (MIT) ir dabar turi progą dalyvauti keičiant mokslinio tyrimo logiką.

ONYX

ŠVENTIEJI MOTORAI

Mūsų pokalbiuose esi minėjusi keletą filmų, kurie buvo svarbūs tau dirbant su šia paroda. Tarp jų – Leo Carax „Holy Motors“ (liet. „Šventieji motorai“) ir vienas Rosalind Nashashibi videofilmas. Ar galėtum daugiau apie juos papasakoti ir atskleisti, kuo jie tave įkvėpė?

2007-ųjų Rosalind filmas „Open Day“ (liet. „Atvirų durų diena“), kurį ŠMC kino salėje menininkė pristatė 2014-ųjų pradžioje, mane padrąsino dažniau įsiterpti į „svetimus“ pokalbius, ieškoti atvirų durų ir belstis į uždarytas vien tam, kad suprasčiau, kaip dalykai veikia už jų.

Tačiau nežinau, kaip apibūdinti „Holy Motors“, apibendrinti jo tarsi neįmanoma. Filmas keičiasi sulig kiekvienu pokalbiu apie jį, tarsi būtų neišsenkamas. Jame svarbios naujų pradžių ir kintančios perspektyvos temos. Vien kino (ar pasaulio) be kamerų idėja yra labai stipri. Trienalės kontekste ŠMC netrukus publikuos Elenos Narbutaitės ir Deimanto Narkevičiaus pokalbį, kurį pavadinome „Kūnas pradeda keistis“ (angl. „Body starting to change“), ir kuriame šie du menininkai kalbasi apie muzikos patirtį. Leidinio maketo idėja ir visi elementai atkartoja kitą leidinį – pokalbį su ne kuo kitu kaip Edith Scobb, aktore, „Šventuosiuose motoruose“ vaidinusia limuzino vairuotoją. Tai yra arčiausia kiek pavyko priartėti prie šio filmo. Jaučiu, kad leidinys kibirkščiuos elektra nepaisant to, kad jame nėra jokių tiesoginių nuorodų į filmą.

XIIBT5

The Oceans Academy of Arts „Mokytis nesimokyti“ (Learning Not to Learn, 2015 n., fragmentas) XII Baltijos trienalės parodoje ŠMC, 2015 m. Fotografas: Andrej Vasilenko

OCEANS ACADEMY OF ARTS

„Žinojimas kaip turi būti gali atimti laisvę,“ rašo Algirdas Šeškus tekstuke, prisegtame prie kvietimo į parodą. Ar Olos Vasiljevos „The Oceans Academy of Arts“ yra būdas susigrąžinti laisvę? Kokiu būdu?

Olos Vasiljevos piešiniai siūlo mokyklos modelį, kuris remtųsi kitais metodais nei šiuo metu įprastas mokymas tiesiog perduodant žinias. Plakate, kurį ji sukūrė vaikams, dalyvaujantiems ŠMC edukacinėje programoje, ji pasakoja apie vieną savo inspiracijų – berniuką iš vieno filmo, kuris atsisako eiti į mokyklą, nes ten mokoma dalykų, kurių jis nežino. Vaikui tai atrodo siaubingai nesąžininga. Naujausiuose „The Oceans Academy of Arts“ projektuose laisvė reiškia galimybę mokytis savarankiškai arba mokytis kartu, vietoj to, kad būtum mokomas.

Tuo tarpu Algirdas Šeškus, atrodo, pasisako už tam tikrą asmeninę laisvę ir drauge už meno raiškos laisvę, kuri kartais gali konkuruoti su menininko raiška. Jo teigimu, menas naudoja menininkus tam, kad atsirastų kūriniai. Jei menininkas per gerai žino, kaip ką daryti, jis pats gali tapti kliūtimi, varžyti, nes menui prireiks „dvigubų pastangų įsikūnyti,“ „nugalėti ne tik medžiagos pasipriešinimą, bet ir mūsų“.

BALTXPLOATACIJA

MASTELIAI

 XII Baltijos trienalės kontekste 2015–2016 metais organizuojama ne viena paroda ir renginys. Ar gali kažką iš jų pristatyti?

Netrukus po to, kai pasirodys minėtas Elenos ir Deimanto pokalbis, pristatysime dar vieną leidinį – filosofo Kristupo Saboliaus pirmąją knygą anglų kalba – „Proteus and the Radical Imaginary” (liet. „Protėjas ir radikalioji įsivaizduojamybė“). Ją bus galima rasti ŠMC ir kai kuriuose knygynuose. Kiek vėliau, balandžio mėnesį, dar viena grupinė trienalės paroda atsidarys Rygoje.

VALIUTOS
BEGALĖ

Paroda neturi vienos temos, veikiau, ji atspindi begalę temų ir veikimo būdų, kuriuos menininkai naudoja savo praktikoje. Vienas tokių būdų, gan ryškių trienalėje, yra bandymas apjungti meną su kitomis sritimis, pavydžiui, mokslu, ir požiūris į meną kaip į kvazi-mokslinės veiklos šalutinį produktą (Antano Gerliko piešinų su linijomis atveju). Kodėl tau tai įdomu? Ar manai, kad toks bus „ateities menas“?

…„Menui nėra svarbu, ar [istorija] tikra, ar melaginga. Idėja neprivalo būti įgyvendinama, bet svarbu, kad joje būtų užtektinai energijos. Idėja neturi būti įtikima, svarbu tik, kad ji judėtų.“ (Dexter Sinister, „PaskutiniO dūžio“, 2014).

GEDULAS

Zofia Rydet nuotraukos kalba apie „studijos modelio išsisėmimą“. Ar menininkai, pristatomi parodoje, kuria kitaip nei tie, kuriuos fotografavo Rydet?

Manau, kad terminas „studijos modelis“ pirmiausia buvo skirtas apibūdinti procesui, kai į parodą eksponavimui atkeliauja užbaigtas kūrinys. Kažkuriuo metu buvo svarbu apibrėžti šį modelį parodant, kad kūrinys gali atkeliauti ir nebaigtas bei būti užbaigtas parodos ar kokio kito pristatymo metu. Tai nereiškia, kad menininkai nustojo naudotis studijomis. Svarbiau yra tai, kiek menininkai siekia kontroliuoti galutinį rezultatą ir kuriuos sprendimus jie renkasi daryti patys, o kurių – atsisako ar patiki kitiems. Trienalės parodoje pristatyti menininkai atspindi platų tokių pasirinkimų spektrą.

Rydet į teiginį, jog „studijos modelis“ tampa mažiau aktualus, pažvelgė gan tiesmukai ir nufotografavo daug įvairiausių menininkų savo studijose. Manau, tai yra keistas, tačiau žavus gestas, jo rezultatas – puiki nuotraukų serija, kurios kitu atveju galėjo ir nebūti. Jei, pavyzdžiui, fotografė būtų turėjusi rimtesnių pretenzijų į mokslą. Šios nuotraukos – milžiniško ciklo pavadinimu „Sociologiniai duomenys“ dalis, kartą rodyta autorės parodoje „Nykstančios profesijos“.

XIIBT2

Nicko Bastiso ir Dariaus Mikšio instaliacijos „Kickstarter (Augmented Sound)“ fragmentas XII Baltijos trienalės parodoje ŠMC 2015 m. Ekspozicijos architektas: Andreas Angelidakis. Fotografas: Andrej Vasilenko

IŠRADIMŲ RŪMAI

Ar įsivaizduoji ŠMC trienalę kaip „išradimų rūmus“?

Tai ne pirmas ir, tikiuosi, ne paskutinis kartas, kai ŠMC taip apibūdinamas. Tik žodis „rūmai“ ilgainiui skamba vis keisčiau ir keisčiau.

Šis raktažodis susijęs ir su Andreas Angelidakis darbu „Išradimų (iš naujo) rūmai“, architektūriniu parodos sprendimu, kuris yra itin sugestyvus ir meniškas. Ar galėtum paaiškinti, kodėl nutarei pakviesti Andreas, ir kaip parodos architektūra siejasi su bendra XII Baltijos trienalės koncepcija?

Trienalė ir Andreas susitiko pusiaukelėje, užsiimdami kiekvienas savo reikalais, ir paaiškėjo, kad bus geriau dirbti drauge. Įdomu, kad kūriniai gali ne tik būti toje pačioje erdvėje, bet ir būti erdve ar ramsčiu (ar šydu, ar nuodu, ar keista idėja) vienas kitam daugybe skirtingų būdų. Andreas kontribucija – vienas tokių kūrinių. Kaip ir trienalei, Andreas rūpėjo, kas yra Šiuolaikinio meno centras ir ką jis gali. Parodos architektūrai jis panaudojo medžiagas, kurias rado ŠMC – ankstesnių projektų liekanas ir atsargas būsimiems – ir originalią pastato archtektūrą, kurią keletu tikslių gestų visiškai permainė ar, tiksliau, užaštrino, paryškino, paaiškino. Vienur jis perkeitė praėjimus ir sienas, kitur – šviesą su tamsa. Vienos salės viduje pastatė kitą, o kieme – kalną. Kiekvienas iš nedaugelio jo pasiūlytų architektūros elementų sukūrė beprotiškai daug skirtingų stiprių efektų.

PRAKTIŠKUMAS

OPERACINĖ SISTEMA

Ką reiškia raktažodis „OS“ angliškame sąraše?

Tai santrumpa, kuri pirmąkart sąraše atsidūrė dėl „Tempe OS“, britų programuotojo Terry Davis sukurtos operacinės sistemos, kurią kolektyvas „Brud“ pristatė kaip dalį savo projekto „Kriptovaliutų pasaka“. Žodžio „temple“ (liet. „šventovė“) į sąrašą neįtraukėme, bet vėliau sužinojau, kad kai Davis pradėjo kurti šią sistemą apie 1985-uosius, ji vadinosi visai kitaip, o „Temple OS“ tapo tik tada, kai programuotojas pradėjo sakyti kuriąs ją pagal Dievo nurodymus. „Youtube“ galima rasti nemažai jo įkeltos medžiagos apie tai. Žinant, kaip sunku gali būti rasti „Brud“ kūrinius, nenuostabu, kad klausi. Kitos „Kriptovaliutų pasakos“ dalys parodoje buvo pristatytos kaip šviesos skulptūra (o tiksliau, šviestuvas su trimis skirtingų bangos ilgių lempomis, subtiliai keičiantis tai, ką mato akis), modifikuota šachmatų lenta, kasdien kintanti origami principu pagaminto erdvinio galvosūkio konfigūracija, naujos jogos asanos, tekstai internete (pavyzdziui, šie blogai: cuni.hotglue.me ir https://phlegm.hotglue.me), galiausiai – tam tikro personažo kelionė miesto gatvėmis. Parodoje, kol performansas nevyko, buvo galima matyti šio personažo kostiumą. „Brud“ dar spės sugrįžti į trienalės akiratį 2016-aisiais.

Kita vertus, „OS“ raktažodžių sąraše žymi kontrolę, siekį ką nors suvaldyti.

BANGOS

DABAR

 Kas pasakė: „Tik pagalvokite – visi mes miegam lovose“ ir „Įdomu, o kur dabar cigaretė“?

Pirmąją frazę kartais sakydavau ekskursijų metu, nes man atrodė, kad ji padeda žmonėms įvertinti Mikko Kuorinki rekvizitą miegui kaip šiuolaikinio žmogaus atspindį. Turiu omenyje 2013-ųjų Mikko skulptūrą „Rekvizitas miegui (Dešiniajai rankai)“. Kaip atsitiko, kad net tokiam paprastam dalykui kaip miegas mums reikia specialių daiktų? Tuomet pasakodavau apie tai, kad visi miegui naudojame rekvizitą, tačiau mūsų perkamos antklodės ir kiti daiktai dar neturi mums reikalingos formos. Kas vakarą ją susikuriame, pritaikome sau patys. Nes tai, ką padarė Mikko, man atrodo įdomu ir kaip skulptūrinis gestas: jo skulptūra yra tai, kas realybėje egzistavo kaip forma, bet niekad anksčiau – kaip daiktas.

Frazę apie cigaretę Mikko perėmė iš Dariaus Mikšio. Kartą vasarą ŠMC kavinėje visi drauge stebėjome triukus su cigaretėmis – vieną iš tų „numerių“, kur cigaretė nuolat dingsta ir vėl atsiranda visai ne ten, kur tikėjaisi. Iliuzionistas (kuriam tikrai sekėsi prikaustyti dėmesį) vėliau perėjo prie triukų su kortomis, kurie atrodė labiau pažįstami, todėl galbūt mažiau įdomūs, ir entuziazmas prie mūsų staliuko ėmė po truputį blėsti. Bet po kurio laiko Darius staiga paklausė: „Įdomu, o kur dabar cigaretė?“. Pataikė labai tiksliai. Cigaretės nematėme jau senokai ir buvome prie to beįprantą, bet kodėl gi turėtume? Ore, jei tik norėjai apie tai galvoti, vis dar tvyrojo iliuzionisto sukurta įtampa. Pripažinti šią įtampą buvo labai žavu. Po keleto savaičių su Gerda Paliušyte ir Andersu Kreugeriu lankiausi Naujosios Gvinėjos ir Australijos meno parodoje Radvilų rūmuose, nes Andersas ketino rašyti tekstą apie šią ekspoziciją trienalės gidui. Netikėtai gavau Mikko žinutę: „Įdomu, o kur dabar cigaretė?“. Nepamenu, ar tąkart jam atsakiau, bet įsivaizduoju, kad tada sutarėm, jog štai tokia įkrova turbūt yra geriausia, ko galima tikėtis iš parodos, ir pažadėjome vienas kitam mokytis ja naudotis.

Dexter Sinister

Dexter Sinister 2014 m. parodos „NebaigtO kūrinio“ ekspozicijos fragmentas (kadre – ir Vlado Urbanavičiaus skulptūra ŠMC vidiniam kiemui, „Standartiniai rezervuarai“). Fotografas: Arnas Anskaitis

XIIBT4

XII Baltijos trienalės ekspozicijos ŠMC fragmentas. Fotografas: Andrej Vasilenko

XIIBT1

Antano Gerliko (drauge su Laura Kaminskaite ir Viktorija Rybakova) instaliacijos „Solo paroda ŠMC virtuvėjė“ fragmentas XII Baltijos trienalės parodoje ŠMC 2015 m.. Fotografas: Andrej Vasilenko

XIIBTMilijonas liniju1

Viktorijos Rybakovos „Navako katalogas“ XII Baltijos trienalės parodoje „Milijonas linijų“ Krokuvos „Bunkier Sztuki“ meno centre 2015–2016 m. Fotografė: Laura Kaminskaitė

_DSC4882-HDR

Parodos „Milijonas linijų“ Krokuvos „Bunkier Sztuki“ meno centre 2015–2016 m. ekspozicijos fragmentas. Fotografė: Justyna Gryglewicz

XIIBTMilijonas liniju3

Parodos „Milijonas linijų“ Krokuvos „Bunkier Sztuki“ meno centre 2015–2016 m. ekspozicijos fragmentas. Fotografė: Justyna Gryglewicz

Iliustracijoje viršuje: Lipdukai, 2014 m. publikuoti parodos „Prototipai“ kvietime. Iliustratorius: Maris Bišofs. Nuotrauka iš XII Baltijos trienalės archyvo