Hibridinė vasara

2016 m. rugpjūčio 16 d., Antradienis
Straipsnio autorius: Vytautas Michelkevičius
medijuota gamta

Vasarą visų mintys, žvilgsniai ir kūnai nukrypsta į gamtą, todėl atsiranda puiki proga apie ją kritiškai pagalvoti. Kur šiandien prasideda gamta ir baigiasi technologijos? Kurioje aplinkoje jaučiamės saugiau ir apie kokią ekologiją dažniau mąstome: gamtinę ar medijų? Ar ekologija būna tik žalios spalvos? Ir kieno gi tęsiniai yra medijos? Ir kaip menas susieja gamtą bei medijas?

Nida ir visa Kuršių nerija – viena iš menininkų vasarinių rezidencijų – yra taiklus žmogiškų bei nežmogiškų veikėjų bendraveikos pavyzdys. Ji, pasak hidrobiologijos profesoriaus Artūro Razinkovo-Baziuko, yra pats tikriausias antropoceno produktas, atsiradęs ne daugiau kaip prieš 5000 tūkstančius metų ir nežinia, ar dar tiek egzistuosiantis šiandienėse klimato atšilimo nuotaikose. O tai pagal geologijos periodizaciją yra ypatingai trumpas laikas ir pati Kuršių nerija – efemeriškas elementas, nors yra ir prognozių, kad dabartinės Kuršių marios ilgainiui taps žeme. Šis procesas galėtų paspartėti, jei perimtume iš Nyderlandų jau šimtmečius taikomas pakrančių technologijas.

Kokia yra vasaros ir saulės įtaka mums? Socialiai atidengiami ir atveriami kūnai? O jei prie įvardžio „mes“ pridėtume jau „natūraliais“ tapusius tęsinius – priaugusius prietaisus su ekranais ir objektyvais? Ar mes vis dar ieškome saulės įdeginti savo audinius, ar ieškome tik šešėlių, nes vėl nieko nesimato ekrane, o minučių tikslumu senkantys ličio akumuliatoriai dar gali ir susprogti? Koks jausmas, kai smiltys šiugžda sandaluose ir maudymosi rūbuose, ir, kai jos džeržgia objektyvuose bei USB jungtyse? Nuo saulės ir vandens pakitusios mūsų pirštų pagalvėlės nebeleidžia taip lengvai slankioti milijoninių pikselių ekranuose, o kartais net įvaro išgąsčio, nes nebeįsijungia išmanieji prietaisai, kai nebeatpažįsta pirštų antspaudų. O jei pradėsime galvoti apie skruzdėles ne kaip apie kurortų virtuvėse desertų takelius kuriančias kenkėjas, o laikysime jas socialinių medijų vystytojų inspiracijomis? Kas yra cukrus ten ir čia? O kur dar vapsvos, neleidžiančios saugiai išlenkti alaus bokalo ant marių kranto ar vartytis hamake, tačiau jų debesys, spiečiai ir kartu veiklos modeliai tapo ne vieno programuotojo kasdieniniu žodynu.

Kiborgai ir jų manifestai apmąstymų akiratyje buvo prieš daugelį dešimtmečių, o mes jau antrąjį dešimtmetį gyvename augmentuotoje (ar kitaip – „apaugintoje“) realybėje, kurioje dažnai nebėra skirtumo tarp gamtos ir technologijų. O jei jis ir pasirodo, sintetiniai kūnai ir mintys greitai užlydys visus plyšius.

„Mes niekada nebuvome modernūs“ teigia vienas įtakingiausių XX–XXI a. sandūros mokslo sociologų ir filosofų Bruno Latouras. 1989-aisiais ne tik griuvo Berlyno siena kartu su nuvylusiomis politinėmis sistemomis, bet ir prasidėjo stipri antropocentriško gyvenimo būdo kritika kartu su ekologinio judėjimo pradžia. Panašiu metu Latouras savo esė „Mes niekada nebuvome modernūs“ (1991, lietuviškai 2004) pasiūlė nusiimti modernybės ir modernizacijos akinius bei nustoti atskyrinėti gamtą nuo kultūros, meną nuo mokslo ir technologijas nuo visuomenės, kadangi kiekvienas naujas mėginimas išgryninti šias kategorijas gimdo tik dar daugiau naujų hibridų. Visi mes, gyvi ir negyvi, žmonės ir nežmonės, gimę ir pagaminti, subjektai ir objektai esame susieti į vieną tinklą.

Tačiau sugrįžkime prie klausimo: kokia yra meno vieta šiose diskusijose?

Šiame teminiame numeryje aptariamos idėjos iš šiuo metu veikiančių parodų – ZKM (Meno ir technologijų centre Karlsrūhėje, Vokietijoje) „Reset Modernity!“ („Perkraukime modernybę!“ iki rugpjūčio 21 d.) ir VDA Nidos meno kolonijoje Hibridiniai peizažai („Hybrid(…)scapes“, iki rugpjūčio 28 d.). Pirmosios teorinį skėtį išskleidžia ir perkrauti modernybę matuojančius instrumentus bei sensorius pasiūlo jos bendrakuratorius Christophe’as Leclercqas (FR), o antrojoje dalyvaujantis menininkų duetas Anna Romanenko & Björn Kühn (RU/DE) aptaria savo sukurtą instrumentuotę hibridams Baltijos jūroje ir pakrantėse.

Kas bus už keliasdešimt metų ten, kur šiandien yra maloni vasara ar atšiauri žiema? Gal mūsų kurortai taps tropiniais ir mes mėgausimės (?) palmėmis taip, kaip siūlo menininkė Franziska Nast parodoje „Hibridiniai peizažai“? O gal Baltijos jūra (kartu ir Kuršių nerija) taps mūsų pagrindiniu energijos šaltiniu, nes jau dabar joje raizgosi dujotiekiai ir stiebiasi naftos platformos bei politinės meilės apraiškos. O menininkai dar labiau pamėgs Nidą ne kaip gamtovaizdį, užstrigusį XIX a. vaizduotėje, bet kaip futuristinį technovaizdį?

Dalis šio teminio numerio tekstų gimė iš 6-ojo Interformato simpoziumo apie hibridines prigimtis bei gamtas (angl. „Hybrid Natures“), vykusiame liepos 23–25 dienomis VDA Nidos meno kolonijoje.

Todėl simpoziume apsilankęs Tautvydas Bajarkevičius įžodina ir subtiliai kritikuoja šiandieninio meno žodyno invazines (ar, kaip pats kritikas įvardija, „plėšrūniškas“) madas –akseleracionizmą ir antropoceną.

Medijų teoretikas ir filosofas Jussi Parikka atskleidžia, kaip vabzdžių logika veikia šiandienines medijų technologijas ir tinklo visuomenę. Knygoje „Vabzdžių medijos“ (2010) analizuoja, kaip vabzdžių socialinės organizacijos formos – spiečiai, aviliai, tinklai bei kolektyvinis protas – buvo naudojamos kuriant šiandienines technologijas ir visuomenę, taip pateikdamas naują perspektyvą apie biologijos ir technologijų sąsają. Jussi Parikka kvestionuoja antropocentrinius požiūrius į šiuolaikinį mokslą ir kultūrą – kiek gi galime kartoti makluaniškas mantras, kad medijos yra (tik) žmogaus tęsiniai? Ir ar išties skaitmeninės medijos padeda šiandieninei ekologijai, sumažindamos analoginių laikmenų apimtis, tačiau palikdamos tokias krūvas toksiškų atliekų?

O mums belieka laukti, kas dar (besidaugindami tekstų ir vaizdų pavidalais) gims vasarinėje šių veikėjų sampynoje.

Iliustracijoje: Briedis aplanko vasarotojus ir simpoziumo dalyvius Nidoje, o jų ekranuose jau persidengia skirtingų realybių laikai. Vytautas Michelkevičius, 2016.

kirtaviete_dronografija

Kalninių pušų kirtavietė. Antropoceno veikla vyksta Kuršių nerijoje toliau: XIX a. kopų sutvirtinimo technologijos keičiamos naujomis, tuo tarpu menininkai ir mokslininkai mąsto apie tai prie bendro simpoziumo stalo. Dronografija, 2016

Straipsnio autorius:
Vytautas Michelkevičius yra medijų ir meno teoretikas ir leidėjas, po 2010 m. apgintos humanitarinių mokslų disertacijos balansuojantis tarp tyrėjo, kuratoriaus ir prodiuserio.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *