Gravitacinė estetika Julijonas Urbonas

#14
2016    10    03

reklaminis-plakatas-pramogu%cc%a8-parkui-playland-2009

Sunku, jei apskritai įmanoma, įsivaizduoti, kokie mes būtume be gravitacijos. Žemės trauka nuo planetos susiformavimo mus – archėjų mikrobus, šarvuotąsias žuvis… homo sapiens – slėgė ir skatino plėtoti antigravitacines technologijas: nuo raumenų, kaulų ir vertikalios laikysenos. Taigi, šios technologijos yra ne bet kas, o mes patys. Kaip mąstome, elgiamės ir atrodome – visa tai sąlygota gravitacijos ar, tiksliau, mūsų sąveikos su ja.

Šiandien gravitacija, panašu, praranda „evoliucinės naštos“ skambesį ir tampa pasimėgavimo šaltiniu. Akrobatika, sunkioji atletika, atrakcionai, kosminiai skrydžiai – visa tai orientuota ne į išgyvenimą, o naujų patirčių paiešką ar, kaip aš vadinu, gravitacinę estetiką. Kultūrizmas, pavyzdžiui, atveria unikalų sisteminio kūno dizaino ir „mėsos“ estetikos lauką, bet tuo pačiu naujus gyvenimo pojūčius nešiojant perteklinį raumenyną. Parašiutas pasiūlo nepražūtingą pasidavimą gravitacijai, taip atveriant dangų unikaliems kūniškiems tyrimams. O, tarkim, linksmųjų kalnelių atrakcionas išlaisvina pasivažinėtoją iš „horizontalaus gyvenimo“ išriestomis ir vingiuotomis kritimo trajektorijos, kuri visai dar neseniai buvo apribota tiesia vertikale iš viršaus į apačią, interpretacijomis.

Tokių gravitacinių veiklų estetinis potencialas yra būtent tai, ką tyrinėju paskutinius dešimt metų. Meninio tyrimo projektas pavadinimu „Gravitacinė estetika“, kurio didžiąją dalį vykdžiau Londono Karališkajame meno koledže, tiria gravitacijos poveikį percepcijai, mąstymui, vaizduotei, technologinei plėtrai ir iš to kylančiai estetikai. Vienas pagrindinių tikslų – išplėtoti unikalias kūrybines gravitacinio dizaino strategijas, kaip kad choreografinis dizainas (angl. design choreography) ar transporto priemonių poetika (angl. vehicular poetics).

Gravitacinis dizainas yra hibridiška kūrybinė metodologija, apjungianti eksperimentinį dizainą, choreografiją, kinetinį meną, performatyvią architektūrą ir transporto (žinoma, ir atrakcionų) inžineriją, todėl neapsiriboja dizaino sritimi, bet informuoja ir kitas sritis, kaip vesti derybas su gravitacija ir praturtinti daiktiškąją aplinką visą kūną įtraukiančiais pojūčiais. Kūnų šokdinimas per dizainą, vidurių purtymas atrakcionais, levitacinių sapnų režisavimas, alternatyvių gravitacijų pseudomokslas – tai keli gravitacinio dizaino temų pavyzdžiai.

Šiam „Artnews.lt“ teminiam leidiniui rinkau tekstus, iliustruojančius būtent šias temas. Tekstai jokiu būdu nėra apžvalginiai ar reprezentaciniai, tačiau vaidina tam tikrą svarbų vaidmenį mano tyrimuose. Tekstų stiliai, formatai ir žanrai skirtingi, nuo akademinių tekstų iki mokslinės fantastikos – tai savotiškai atspindi gravitacinės estetikos lauko eklektišką prigimtį.

Pirmasis tekstas – esė „Atsistojus: pirmapradė gravitacijos, žmogaus ir technologijos samplaika“ (2008), paimta iš mano disertacijos juodraštinių tekstų. Tekstas epizodiškai apžvelgia gravitacijos poveikį žmogaus ir technologijų evoliucijai. Remiantis fenomenologine-antropologine žmogaus vertikalios laikysenos studija, aptariamas esminis žmogaus-gravitacijos sąveikos vaidmuo technologijų plėtrai. Tekstas tam tikra prasme iškelia „gravitacinės estetikos“ studijos svarbą.

Antrasis tekstas „Išplėstos judesių sekos“ – ištrauka iš šokio tyrėjos Maxine Sheets-Johnstone knygos „Gyvenimo užpildymas judesiu“ („Putting Movement into Your Life“, 2016).

Sheets-Johnstone – viena įdomiausių ir produktyviausių eksperimentinės fenomenologijos tyrėjų, analizuojančių žmogaus judesio svarbą bei kinestezijos (kūno dalių padėties ir judėjimo krypties jutimo) ir sąmonės sąsają. Buvusi šokėja, Rudolfo Labano judesio teorijos ekspertė, šokio ir filosofijos daktarė, evoliucinės biologijos daktarė, Sheets-Johnstone yra išties tarpdisciplininė tyrėja, apjungianti minėtas disciplinas kartu su raidos psichologija, paleontologija, antropologija, kognityvistika.

Knyga „Gyvenimo užpildymas judesiu“ Sheets-Johnstone bibliografijoje yra unikali tuo, kad parašyta plačiajai publikai kaip savotiškas kasdieninio gyvenimo choreografijos vadovėlis, praturtintas komentarais iš jos mokslinių žmogaus „animacijos“ tyrimų. Knyga sudaryta iš pratimų, kurie savotiškai „suskliaudžia“ (fenomenologinis epoche) ar dekontekstualizuoja kasdieninius judesius, iškelia juos į sąmonės lauką ir pasiūlo kūrybiškai persvarstyti – tapti pačiam savo kūno choreografu. Čia tokie „šokiai“, kaip ėjimas per perėją, dantų valymas ar maisto kramtymas tampa performansais, kurie apibrėžia mūsų individualybę, mąstymą, animuoja gyvenimą. Skirtingai nei Virilio ir Parento „įžambioji funkcija“ (žr. kitą šio teminio leidinio tekstą), čia nesiūloma persvarstyti daiktiškosios aplinkos (nors kai kur epizodiškai užsimenama apie vieno ar kito daikto poveikį judesiams), o choreografinis dėmesys perkeliamas pačiam žmogui. Juk ant kėdės ne tik sėdima, bet galima lipti, pasiremti, peršokti, kelti, sugrupuoti kelias kėdes į architektūrišką instaliaciją, paversti į gimnastinį prietaisą, naudoti kaip ginklą ir pan. Žodžiu, daikto choreografinis potencialas yra kone neišsemiamas.

Trečiasis tekstas „Įžambioji funkcija“ (iš pranc. La fonction oblique) (1966) – tai epizodiškas įvadas į taip vadinamą „įžambiąją architektūrą“, manifestas naujai architektūros rūšiai ir urbanistikos tvarkai, reaguojančiai į vis spartėjantį Vakarų žmogaus gyvenimo būdą. Išplėtota šeštajame dešimtmetyje prancūzų filosofo Paulo Virilio ir architekto Claude’o Parento, „įžambioji funkcija“ iškeitė esmines Euklidinės erdvės kryptis – vertikaliąją fasado ir horizontaliąją grindinio ašis į įžambiąją ar pasvirusią plokštumą. Tokioje architektūroje nebeliko grindų ir sienų, tiksliau, jos susiliejo į nestačiais kampais besijungiančias plokštumas. Kopimas aukštyn ir leidimasis žemyn tokioje pakrypusioje aplinkoje tapo gyvenimo dalimi, kuri, pasak Virilio, sukelia kūnišką sąmoningumą, erdvė tampa suvokiama ne tik vizualiai, bet visu kūnu. Pasyvaus (biuras, gyvenamoji erdvė ir pan.) sąjunga su aktyviu (laiptinė, koridorius ir pan.) „energizavo kūną, kuris yra kūnas su refleksais ir nujaučiančiomis juslėmis, kūnas, kuris nuolat besivysto“.[1] Tokia šokėjiškos architektūros ideologija puikiai iliustruoja mano choreografiško dizaino – žmogaus judesių kūrimo per daiktus – sritį.

Ketvirtasis tekstas – ištrauka iš etimologo Viktoro Grebenikovo (pseudo)mokslinio dienoraščio („Мой мир“, 1997), kuriame jis aprašo, kaip aptinka tam tikrų vabzdžių biolevitacines savybes, iš jų pasigamina skraidantį skuterį ir keliauja virš Novosibirsko. Deja, jam nepavyksta fotodokumentuoti savo kelionių dėl tariamai iškreipto erdvėlaikio neįprastų pašalinių efektų kamerai, tačiau save laikantis dailininku, skrydžius įamžina peizažine tapyba. Šis „išradimas“ prieš dešimt metų pasklido po internetą, knyga buvo išversta į kelias kalbas, taip vadinamus biogravitronikos tyrimus pradėjo rekonstruoti tuzinas pasekėjų, neretai taikant šiuolaikines technologijas: nuo 3D vizualizacijų, spec. video efektų iki liuminescencinių lempų.

Grebenikovas žinomas ir kitais panašaus pobūdžio „išradimais“, kaip kad audros prognozatorius („штормгласс“), telekinezės registratorius, skausmo malšinimo įrenginys (pagamintas iš bičių korio), kuris yra net patentuotas. Šalia Novosibirsko yra Grebenikovo įkurtas (ir apipavidalintas) agroekologijos muziejus, kuriame galima susipažinti su šiais išradimais ir jo tyrimų „įkalčiais“.

Grebenikovo „tyrimai“ unikalūs ne tik kaip sumani mokslinė apgaulė, bet ir kaip savotiška daugiaformatė mokslinė fantastika, apjungianti iliuzionizmą, (pseudo)mokslą, inžineriją, scenografiją, tapybą, grafinį dizainą, interjero dizainą, akademinį ir autobiografinį rašymą.

Penktasis tekstas – psichologo ir fenomenologo Rainerio Schönhammerio konferencinis pranešimas „Skraidantys (žmogaus) kūnai dailėje – skrydis sapne ir vaizduotėje“ („Flying (human) bodies in the fine arts – dreams and daydreams of flying“). Tekste autorius analizuoja sapnų vaidmenį meniniuose vaizduose, kuriuose – sklandantis ar skraidantis žmogaus kūnas. Remiantis skrydžių sapne ir fantazijoje kokybine lyginamąja studija ir psichobiologija, aptariama, kokiuose dailės darbuose buvo referuojama į sapningą skrydį ir kokiuose – į įsivaizduojamą.

[1] Virilio P. & Armitage J., 2001. Virilio live: selected interviews. SAGE, p. 62.

Iliustracijoje: Reklaminis plakatas atrakcionų parkui Playland. Rethink Communications, Vankuveris, Kanada, 2009.