Garsas sklinda toliau. Paroda „Garsas/Artkor“ „Artkor“ erdvėje.

2010 m. vasario 21 d., Sekmadienis
Straipsnio autorius: Eglė Juocevičiūtė
Miko Žukausko performansas

Artkor erdvė ypatinga dabartine savo vieta (J. Vienožinskio dailės mokyklos rūsys), darbo laiku (kada gali pabudėti projekto dalyviai ar kuratoriai) ir neretai neokonceptualiu braižu. Pastaroji paroda  „Garsas/Artkor“ taip pat pasižymėjo tuo, kad daugiau ir įdomiau galima apie ją prikalbėti, nei ja pasigrožėti. Visi autorių – Gedimino G. Akstino, Arno Anskaičio, Jokūbo Čižiko, Jurgio Paškevičiaus, Karolio Radiūno ir Miko Žukausko – kūriniai buvo skirti šiai parodai, permąstant ir pakreipiant kuratorių idėjas. Todėl ir kilo mintis pakalbėti su parodos kuratorėmis Gerda Paliušyte ir Monika Lipšic.

Parodos tekste rašėte, kad jums svarbus parodos vietiškumo, site-specific elementas. Tad  kodėl suignoravot tą faktą, kad Artkor yra mokyklos rūsyje, kur prasideda slėptuvė nuo bombų? Juk dabartinę parodą būtų lengva perkelti į kitą galerijos erdvę.

Monika: Nesuignoravom, tiesiog neakcentavom. Garsas niekur neišnyksta, todėl liko ir slėptuvės garsas Artkor rūsio erdvėje. Tiesa, Jurgio darbo mintijimas prasidėjo nuo to, jog prieš tai čia buvo šaudykla, taigi šis faktas apie vietos specifiką neliko nepastebėtas.

Gerda: Vietos istorija jau savaime dalyvauja parodos kontekste, o to akcentavimas ir apauginimas naujomis reikšmėmis – menininko pasirinkimas. O tai, kad šią parodą būtų galima perkelti į kitą galerijos erdvę, labai susiję su Artkor idėja – Artkor vieta yra ten, kur vyksta Artkor projektai, kadangi šiuo metu jie vyksta J.Vienožinskio dailės mokyklos rūsyje, menininkai buvo laisvi rinktis, ar išnaudoti dabartinės vietos fizines savybes.

Monika: Dar kai kas – visi darbai buvo sukurti specialiai šiai parodai, jie nagrinėjo temą Garsas/Artkor, todėl nemanau, kad perkėlimas būtų prasmingas iš esmės.

Jurgis išnaudojo po remonto Artkor paliktą keturkampę angą pertvarinėje sienoje, iš vienos pusės po ja pakabino mažus laiptelius, kitoje pertvaros pusėje ant grindų pastatė angos dydžio baltą kubą. Kaip interpretuoti jo pavadinimą – Artcore/CubeIsMe?

Monika: Jurgio darbą man lengviausia suprasti pasitelkus schemą. Pasak jo – vienoje pusėje laipteliai, kitoje pusėje stačiakampis, kuris žiūrovui tarnauja kaip laiptas, ant kurio palipus, galima pažiūrėti per langelį. Kartu stačiakampis tampa simboliniu laipteliu į Cube Is Me (aš esu kubas – aš esu white cube – aš esu galerija (tai galima akcentuoti kaip institucinę kritiką, kad, vėlgi Jurgio žodžiais, sėdim mes rūsy ir mąstom apie šiuolaikinius meno institucijų kanonus). Taigi CubeIsMeCubism – Duchamp’o   kubistinis paveikslas „Laiptai“ – iš vienos pusės. Iš kitos – langelis (tūris sienoje), kuris yra Artkor rūsyje – Artkor art core (meno branduolys, pats menininkas). Šitos schemos jungtis atkartoja parodos idėjos formuluotę per pasvirąjį brūkšnelį (Garsas/Artkor), kuris taip pat nurodo proporcijas, priklausomybę, kaip, pavyzdžiui, kilometrai per valandą.

Ta anga sienoj dar sukuria ir puikias sąlygas garsui cirkuliuoti tarp dviejų salių, o tas kubas, kuriuo galima užkimšti angą, parodo menininko, šiuo atveju Jurgio, realų bendradarbiavimą su erdve, santykį su ja ne kaip su medžiaga, o kaip su parodos dalyviui. Ar tyrėt Artkor erdvės fizikines savybes, kurios turi įtakos garso sklidimui –garso izoliacija, apdailos medžiagos, tuščio erdvės už sienų? Kiek jūsų garsas yra mokslinis, o kiek – meninė metafora?

Monika: Netyrėm. Šiuo atveju garso išlikimo prielaida yra kuratorinė istorija (pasaka?). Garsas Artkor (kaip ir kitur) nuolat yra. Jį sukelia kiekviena nauja paroda, lankytojas, etc., jo nereikia net leisti.

Gerda: Aš prie Monikos atsakymo pridėsiu, kad garsas rezonanso pavidalu egzistuoja visada, tą parodė ir Jokūbo bulvės, kurios garso pavidalu skleidė augimo metu sukauptą energiją.

Aistė Bimbirytė kultūros portale kulturpolis.lt jūsų parodą lygina su Igno Krunglevičiaus ir Snorre Hvamen „Klausyk“  projektu ŠMC, o pačios minėjot projektą Lince – papasakokit apie postūmius.

Gerda: Man postūmiu buvo keli dalykai-susidomėjimas garso menu ir site-specific kryptimi, o tada iš Linco grįžo Monika ir kilo mintis apjungt dominančias idėjas savo sugalvotoje istorijoje/temoje/žaidime.

Monika: Linze vyko retrospektyvine garso meno, arba garso mene, paroda See the Sound. Vienoje iš parodos dalių buvo iškeltas klausimas apie garsą, meno kūrinių sukuriamą ekspozicinėje erdvėje. Tai tarytum šalutinis parodos produktas, pagalvojau. Ir tada pradėjom jau kartu su Gerda plėtoti šią idėją parodai Artkor.

Gerda: Galiausiai temoje garsas tapo ne šalutiniu, o pagrindiniu veiksniu,

Taigi, dabar imdama iš jūsų interviu, skleidžiu apie jus garsą, taigi tampu jūsų sukuruotu meno kūriniu?

Gerda: Be abejo.

Monika: Taip!

Gerda: Garsas sklinda toliau, bet tu skleidi garsą ne apie mus, o apie istoriją Garsas/Artkor.

Dabar konkrečiau apie darbus: kodėl Jokūbo bulvės – bulvės?

Gerda: Žodžių žaismas: core – liet. branduolys, šaknis – o bulvės yra šakniavaisiai. Kažkas galvojo, kad ten svogūnai.

Monika: Dar dėl to, jog ne iš visų daržovių įmanoma išgauti garsą. Ir bulvės pasirinktos kaip atitinkančios „core-branduolio“ idėją.

Ko reikia daržovei, kad ji skambėtų?

Gerda: Menininko.

Kaip veikė Karolio „Įsirašinėjimas“ – ar buvo įrašytas atidarymo garsas ir jis vėliau savaitę leistas, ar nuolat buvo įrašinėjama ir leidžiama, lankytojai galėjo išgirsti pačius save?

Monika: Lankytojai negalėjo išgirsti savęs ir greičiausiai niekada negalės. Atidarymo bei parodos veikimo metu garsas įsirašinėjo be tikslo būti paleistas ar kitaip panaudotas.

Gerda: Karolio žodžiais tariant:  Įsirašinėjimas dėl pačio savęs. Todėl ir žodis tapo Į SI RAŠINĖJIMAS. Prigalvodavom visokių apibūdinimų šitam reiškiniui, man asmeniškai tai siejasi su menininko duotybe, neišvengiamumu.

Ir tas įrašytas garsas nebuvo niekur išsaugotas, nenusėdo jokiam kompiuteryje?

Gerda: Ne. Parodos metu jis sėdo pačiame objekte.

Taigi, reikia aklai tikėti menininku ir jo žodžiu, kad įrašinėjama, nereikalaujant įrodymų. Dėl Miko – dėl ko jo riksmo performansą „iškėlėt“ iš rūsio – ar dėl to fojė specifiškumo, atvirumo, ar dėl žiūrovų kiekio?

Gerda: Artkor idėjos specifika leidžia neapsiriboti rūsio erdve, todėl planuodamos parodą neturėjom siekio sutilpti į vieną ekspozicinę patalpą. Galvojom apie konkrečius darbus, kur jie tinka, o Miko performansui įvietinimas nėra svarbus. Apie fojė specifiškumą negalvojom, greičiau apie jo pasirodymą ir tai, jog jo uždarymas rūsyje gali klaidinti žiūrovą ir siaurinti pačią performanso idėją.

Gediminas įobjektino aidą į atviruką kaip į prisiminimo simbolį, pervertė laikiną į ilgaamžiškesnį. To atviruko pavidalu, kuris veikia ir kaip tekstas, ir kaip vaizdas, aidas turėtų sklisti per žiūrovus, nors niekas to aido negirdėjo, lyg reprodukcijų albumo lapas, susimuliuotas prisiminimas. Ar gerai mąstau?

Gerda: Gediminui svarbus  atspindžio, veidrodžio efektas. Vienas iš klausimų, kurį jis kelia savo kūriniu – kur yra tikrasis aido šaltinis. Parodoje vizuali aido raiška padėjo jam negirdimai suskambėti visų galvose ir taip Artkor įvyko dar vienas garsinis reiškinys.

Monika: Nuo to aido pavargstama, todėl šalia atvirukų atsirado maišeliai. Įsidedi aidą į maišelį ir išsitrauki, kai vėl nori.

Arno „Perforacija“ – stotelių pavadinimai, skambantys vos įėjus į mokyklą, sukelia pačio naratyviškiausio parodos darbo įspūdį:  taip ir šokinėji po Vilniaus žemėlapį, tarp prisiminimų, kada buvai toj stotelėj ir kodėl. Taip pat jis natūraliausiai prisišlieja prie parodos tekste jūsų minėtos garso reverberacijos kaip prisiminimo „išlaikymo“ metaforos. Kas glūdi po tais asmeniniais naratyvais?

Monika: Manau, naratyvas Arno darbe atsiranda kaip šalutinis produktas, arba tiksliau – kiekvienas susikuria savo istoriją. Arnas šiame darbe koncentravosi į garsinės atminties fenomeną. Tie stotelių pavadinimai, jų nežinant, tampa tiesiog žodžiais, keliančiais asociacijas.

Gerda: Šio garso kūrinio pagalba mintimis iškeliaujama iš Artkoro kaip konkrečias fizines ribas turinčios erdvės.

Ačiū už pokalbį.
Iliustracija viršuje: Miko Žukausko performansas Artkor erdvėje, 2010.

Jokūbas Čižikas. Core. 2010, bulvės, augusios Artkor erdvėjė.

Jokūbas Čižikas. Core. 2010,  bulvės, augusios Artkor erdvėje.

Jurgis Paškevičius Artkor CubeIsMe

Jurgis Paškevičius. Artkor/CubeIsMe. 2010.

Gediminas G Akstinas. Aidas. 2010
Gediminas G Akstinas. Aidas. 2010

Visos nuotraukos Aistės Bimbirytės.


Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *