Gabrielė Gervickaitė: „Girdėjau, kad robotai irgi įsimyli“

Jaunos menininkės Gabrielės Gervickaitės kūryba yra apie kūną, tiksliau – įvairius kūnus bei jų tęsinius. Menininkės noras apie tai kalbėti nėra atsitiktinis, tai – natūrali jos asmeninių potyrių pasekmė. Patirtos ortopedinės operacijos, kojos tempimo specialiais fiksatoriais procedūros lėmė dabartinę menininkės kūrybos kryptį.

 Kūrybinių impulsų G. Gervickaitė semiasi iš medicininėje aplinkoje matytų aparatų, mechanizmų ir objektų formų. Naudodama medicinines ir statybines medžiagas ji kuria dekonstruotus ir transformuotus kūnus; tartum žmogaus ir mašinos hibridus. Ji juos lipdo, konstruoja, klijuoja kaip dėlionę, kurioje užkoduota ne tik menininkės asmeninė istorija, bet ir „nepatogios“ diskusijos užuomazga, kviečianti kalbėti apie mūsų šalies sveikatos etikos bei nenorminio žmogaus kūno ir visuomenės požiūrio į jį problemas.

 Su G. Gervickaite susitikome Kauno paveikslų galerijoje, kur šiuo metu vykstančioje Kauno bienalės jaunųjų menininkų parodoje eksponuojama menininkės instaliacija „Kosminė operacija“.

Gabriele, nors dar esi jauna menininkė, vos prieš du metus baigusi tapybos magistrą, tačiau jau nemažai spėjai nuveikti. Pernai laimėjai jaunojo menininko prizą, surengei personalinę parodą Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre. Ta pačia proga buvo išleistas ir Tavo kūrybos katalogas „Technokūnai‘2012“. Prašau, papasakok, nuo ko viskas prasidėjo? Kaip atsidūrei Vilniaus dailės akademijoje?

Meno pasaulis buvo šalia. Mama tampydavosi po teatrus ir parodas, brolis mokėsi dailės akademijoje. Norėjau lankyti Čiurlionio meno mokyklą, bet kaip ir daugelis tėvų priešinosi – užteks ir vieno menininko. Vėliau, patenkinti mano norus mokytis meno mokykloje, lankiau dailės studiją „Dailės kalba“, kurioje dėstė skulptorius Antanas Šnaras, tapytojos Orūnė Raudonė, Jurga Barilaitė, grafiką dėstė Nijolė Radzevičienė (tuo metu vadovavo studijai). Ji ir paskatino stoti į akademiją.

Nors baigei tapybos studijas, tačiau šiuo metu dažniau renkiesi koliažo techniką. Kaip ja susidomėjai? Koks yra skirtumas kuriant tapybos meninės raiškos priemonėmis ir koliažo?

Koliažo technika pradėjau kurti labai natūraliai. Kadangi susidomėjau įvairiomis medicinoje naudojamomis medžiagomis: bintukais, pleistriukais ir pan., šių medžiagų detales įtraukiau į piešinį. Lipnios juostos yra kaip ready made‘as, jos spalvotos, jas sunku sumaišyti, t.y. sukurti savo norimą spalvą, bet labai smagu su jomis dirbti. Klijuoti – nuklijuoti, dėlioti ir perdėlioti. Tai – džiaugsmas kūryboje. Galiausiai, mane labiau domina idėja ir kaip ją geriausiai išreikšti, nei prisirišti prie tam tikros technikos.

Kaip atsitiko, kad kūrybiniame procese pradėjai naudoti medicinines medžiagas?

Pradėjau naudoti savo kūno patirtis, susidūrimus ligoninėse su aplinka, nežinomais daiktais joje ir priemonėmis, turėtomis ortopedinėmis operacijomis vaikystėje ir paauglystėje.

Viena iš didesnių patirčių buvo, kai turėjau ant kojos kelis mėnesius nešioti specialią metalinę konstrukciją – ilizaravo aparatą, sukurtą G.Ilizarovo (jis gydydavo Sibire Antrojo pasaulinio karo karininkus, kurie turėdavo įvairių problemų dėl galūnių kaulų lūžių arba skilimų.) Šią patirtį naudojau kaip impulsą savo kūrybai. Todėl mano darbuose pilna visokių mechanizmų, junginių su žmogaus kūnu. Įvairios medicinoje naudojamos priemonės, instrumentai, įtvarai, bintai, gipsai, ramentai yra labai įdomios savo forma, paskirtimi, patirtais pojūčiais, juos naudojant. Semiuosi formų, jas perdarau, transformuoju, padarau iš jų savo versijas. Žaidžiu jomis. Tai – kaip tam tikra dėlionė.

Tavo kūryba yra apie kūnus. Kas Tau pačiai yra kūnas?

Man kūnas yra ne tik priemonė transportuotis iš vieno taško į kitą, jame yra jausmai, jutimai, emocijos, protas, vidinis pasaulis. Man svarbu, kad kūnas būtų švarus ir kvepiantis. Žiūrint iš arčiau, mano kūnas – tai mano kūryba, jo ir mano patirtys, kaip abu reaguojame į aplinką ir ką aplinka daro su mumis. Kūno patirtis naudoju kaip medžiagą ir idėjas savo darbams, susijungdama su kitais šalia esančiais kūnais. Proto dėka įžengiu į kolektyvinę pasąmonę, atrasdama panašius simbolius ir patirtis, nagrinėju ne tik save, bet ir prisijungiu kitus kūnus bei jų savininkus. Įvyksta kosminis susijungimas, kurio metu apdorojama informacija galiausiai išreiškiama vaizdiniu kodu.

Kadangi gyvename visuomenėje, kur kūnas privalo atitikti kažkieno sugalvotus standartus, dažnai susiduriame su konfrontacija, kuri sutrikdo natūralų žmogaus egzistavimą. Kūnas patiria daug nereikalingo skausmo.

Aš noriu parodyti, kad egzistuoja kitokios formos, kurios yra labai įdomios, taip pat patrauklios ir savaime reikalingos, nes yra unikalios. Tikiu, jog naujausios technologijos yra ne tik įtikti grožio standartams, bet juos ir paneigti, iškeliant į paviršių protines galias, kai kūnas apgaulingai gali pasirodyti tik kaip priemonė funkcijoms atlikti. Girdėjau, kad robotai taip pat įsimyli.

Kalbant apie robotus, arba naujųjų technologijų, medicinos įsiskverbimą mūsų gyvenimuose, atrodo, kad kūnas vėl dingsta. Norisi pasitikrinti, ar tikrai. Žmogus kuria jį palaikančias sistemas, kad galėtų kuo geriau funkcionuoti. Robotų pasaulį matau kaip mūsų fizinių funkcijų sustiprinimą, tam tikrą integraciją į kūną. Žvelgiu į tai, kaip į įdomią formą, kuri tiesiogiai susijungia su žmogumi. Kadangi svetimkūnio prisilietimas gali būti jautrus ir intymus, man svarbus erotiškumo aspektas, nagrinėjant įvairių kūnų sąveikas, perteikiant žmogaus poreikius.

 Ką Tau duoda kūrybinis procesas? Ar kūryba Tau yra terapija?

Manęs klausdavo akademijoje: „Ką čia darai?“. Aš atsakydavau, kad tai, ką aš darau yra išėjimas į kitą pasaulį. Tiesiog kartais atjungiu sąmonę ir viską darau spontaniškai, leidžiu sau patirti būsenas, kurios yra už sąmonės ribų, kurios, manau, yra tikros ir reikalingos. Galbūt, tai truputį įtakojo meno terapija, nes aš ja domiuosi. Esu buvusi keliuose mokymuose, kursuose, vasaros stovyklose, kuriuos vedė dėstytojai iš užsienio, todėl, galbūt, tas terapinis aspektas mano kūryboje egzistuoja, bet iš esmės, manau, kad šiuo atveju yra visai kitas matymas ir lygmuo, būtent dėl to, kad turiu meno išsilavinimą, kuris padeda tam tikrą emociją, patyrimą įvilkti į simbolinę prasmę ar formą.

Tavo kūriniuose pasikartoja ryškiai mėlyna spalva. Ar ją renkiesi sąmoningai? Ar spalvos kūryboje Tau yra svarbios?

Tai viena iš medicinoje naudojamų spalvų. Mėlyna spalva plačiai naudojama vaizdinėje informacijoje. Man spalvos yra labai svarbios, jų deriniai arba jų nebuvimas. Per spalvas atskleidžiu tam tikrą nuotaiką. Čia, kaip virtuvėje, reikalingi prieskoniai ir jų atitinkami deriniai. Ryškias spalvas naudoju norėdama pabrėžti dažnai medicinoje pasikartojančias spalvas. Naudodama sintetines spalvas siekiu pabrėžti technologijų vyravimą mūsų gyvenimuose.

Kūryboje vis sugrįžti į traumines patirtis. Kas tai lemia?

Man atrodo, kad kuo toliau, tuo labiau aš bandau atsikratyti ir išvengti jų.

Na taip, neseniai buvau susilaužiusi koją. Turiu naujų fotorentgeno nuotraukų, siūlių ant kojos. Betgi daug kas susilaužo ką nors. Šie įvykiai mane inspiruoja ir kartais atnaujina patirtis. Galiu į tai pažiūrėti, kaip į kitoniškumą, įdomią formą, gražią ir patrauklią siūlę.

Šiuo metu siekiu į tai pažvelgti kitaip: labiau atsitraukti, neatsiribojant nuo savo patirčių, bet pamatyti jas iš šono. Norisi giliau analizuoti kūno ir technologijų intervenciją, reakcijas ir požiūrius.

Savo kūryba kalbi apie mūsų šalies gydymo įstaigų darbuotojų požiūrį į kūną. Koks jis?

Atsidūrus valstybinėje ligoninėje labai pasijaučia požiūris į pacientą, į kūną. Neteko būti kitose postkomunistinėse šalyse, bet Lietuvos ligoninėse su žmogumi elgiamasi labai neetiškai ir drastiškai: pavyzdžiui, išveža nuogą (esu girdėjusi tokių pasakojimų) į operacinę ir nežinai, ką tau darys, neaišku ką pjaustys, kur kiš rankas…

Kaip tu manai, kas lėmė tokio požiūrio ir elgesio su žmogumi bei jo kūnu susiformavimą?

Tai yra sovietinės kultūros palikimas. Apskritai, hierarchinis valdymas labai vyrauja. Pavyzdžiui, svarbiausia būdavo gydytojas, o po to tik žmogus. Pagarba asmeniui ir jo kūnui (ne tik fiziniam) būdavo nustumiami į šalį. Manau, kad žmogaus negerbimas vyrauja daugelyje sričių.

Sovietų laikais žmones su negalia slėpdavo, jie būdavo uždaromi (daugiausiai su proto ir psichine negalia). Tokie žmonės neva yra nereikalingi, normalaus darbo jie dirbti negali, o be viso to juos dar ir išlaikyti reikia. Neigiamas požiūris į neįgalųjį yra tarsi įrašytas dar tais sovietiniais laikais ir labai stiprus iki šių dienų ne tik gydymo įstaigose, bet ir visoje visuomenėje.

2009 m. studijavai Švedijoje pagal Nordplus programą. Ką Tau davė šios studijos?

Studijuojant Švedijoje man niekas nesakė, ką ir kaip turiu daryti. Buvo tiesiog sudarytos sąlygos darbui: turėjau savo studiją 24 val., priėjimą prie gerų kompiuterių, didžiulę biblioteką, dėstytojus. Kadangi Umea dailės akademija buvo apie 650 kilometrų į šiaurę nuo Stokholmo, dėstytojai atvažiuodavo iš pietų Švedijos ar kitų Europos miestų. Būdavo labai prasminga susitikti su skirtingų patirčių menininkais. Jaučiau, kad tai saugi erdvė tyrinėti dalykus, kurie man iš tikrųjų rūpi. Be to, tai tarpdisciplininio meno akademija, kur nebuvo griežtų disciplinų. Vyko persipynimas įvairių medijų ir patirčių. Pabandžiau priartėti prie savo istorijos, kuri yra šalia manęs.

Menotyrininkai mėgsta kūrėjus priskirti tam tikrai krypčiai ar tendencijai, „įpaišyti“ juos į tam tikrą meno istorijos ir meninės aplinkos kontekstą. Su kuo pati jauti ryšį iš dabar ar anksčiau kūrusių menininkų?

Lietuvoje esu Marijos Teresės Rožanskaitės fanė. Mane įkvepia Eva Hesse, Louise Bourgeois, Francis Baconas, Rebecca Horn, Jean-Michel Basquiat, ORLAN, Stelarc, Bobas Flanaganas, Magnusas Wallinas. Su pastaruoju buvau susitikusi Švedijoje, Umea menų akademijoje.

Kaip Tu jautiesi Lietuvos meno kontekste? 

Čia jaučiuosi šiek tiek nepritampanti, nes tai, ką aš darau, nėra tradicinė lietuviška tapyba. Tai yra labiau eksperimentinis, nekomercinis, undergroundinis menas.

O kaip užsienio?

Pasaulio kontekste aš jaučiuosi „savo vietoj“. Pavyzdžiui, sausio mėnesį buvau Londone parodoje „Medicine Now“, kurioje buvo pristatyti meno kūriniai, reflektuojantys patirtis apie naujausias medicinos technologijas, mokslininkus, gydytojus ir pacientus, sąryšius tarp jų. Būdama toje parodoje supratau, kad tai, ką aš kuriu yra aktualu ir šiuolaikiška. Man visada svarbu matyti ir pažinti kontekstą, kuriame esu. Tai atveria ir sujungia skirtingas patirtis.

Neseniai teko matyti prancūzų dramą „Rūdys ir kaulai“ (2012). Filmo metu tam tikrais epizodais vis prisimindavau Tavo kūrybą. Ar matei šį filmą?

Man jis pasirodė agresyvus ir labai intymus, šokiruojantis. Gaila, kad vienos iš pagrindinių veikėjų Stefani filmo antroje pusėje lieka mažiau, daugiau koncentruojamasi į Ali gyvenimą. Bet gal todėl net įdomiau, nes nėra akcentuojamas vien fizinis praradimas.

Šiame filme man labai patiko Stefani protezai. Jie superiniai. Skaičiau, kad tokie protezai kainuoja po 27 000 dolerių kiekvienas. Filmas, žinoma, apie dviejų žmonių santykius, netektis ir vienas kito atradimą, taip pat atrandant ir save iš naujo su naujomis galimybėmis. Įdomu žiūrėti, nes patrauklūs pagrindiniai personažai: moteris, delfinų dresuotoja, praradusi kojas ir boksininkas.

Kaip manai, ar menas gali tapti įrankiu socialinei problemai spręsti? Ar jauti, kad tavo kūryba galėtų turėti / turi įtakos? Ar kurdama keli sau tokius tikslus?

Manau, kad menas gali įtakoti labai daug, nes mūsų kultūra yra vaizdinė, daug kas yra sakoma per vaizdus ir aš apie tai galvoju. Tai būdas kalbėti, kritikuoti, protestuoti, išreikšti savo idėjas.

Mano vienas iš tikslų iškelti į paviršių įvairius kūnus ir jų poreikius. Rodyti, kad mūsų neva sveikoje visuomenėje, yra pirmiausia žmogus, neneigiant, jog jis įvairus ir įdomus, turintis teisę būti ir dalyvauti visuomeniniame gyvenime.

Šiuo metu vykstančioje Kauno bienalėje, „Jaunųjų menininkų projektai“ dalyje, pristatai instaliaciją „Kosminė operacija“, kuri gali priminti operacinį kambarį. Ar kurdama tokias situacijas nebijai, kad žiūrovui (arba jo artimiesiems), susijusiam su medicininėmis patirtimis, gali sukelti labai neigiamas emocijas ir/ar reakcijas?

Žmogus gyvas, jis susiduria su viena ir kita situacija vėl ir vėl, ji skaudina. Jei mano darbai sukelia ar sukeltų tokias reakcijas – aš džiaugiuosi. Vadinasi, tai yra patiriama. Man yra sakę, kad mano darbai yra paskatinę mąstyti apie savo patirtis medicinos srityje ir jas išreikšti. Vadinasi, apie tai svarbu kalbėti ir rodyti, kad egzistuoja toks pasaulis, koks jis yra iš tikrųjų.

Kokią vieta Tavo kūryboje tenka žiūrovui? Ar turi noro žiūrovui išsakyti kažką konkretaus?

Kartais galvoju, kaip etiškai perteikti tam tikras mintis. Galbūt neturiu pakankamai drąsos arba naglumo atvirai rodyti dalykus, bet siekiu pranešti žinutę apie man svarbius aspektus. Pavyzdžiui, jau minėta Švedija buvo erdvė, kurioje visi drąsiai jautėsi ir elgėsi, ir aš pati pradėjau viską drąsiau daryti. Taigi, priklauso nuo to, kur tu esi. Svarbu yra kontekstas. Manau, ypač Lietuvoje, reikia viską daryti nuosekliai, po truputį, bet drąsiai. Jeigu labai staigiai ką nors padarysi, tai gali sukelti neigiamą reakciją, nes žmonės bijo to, ko nepažįsta. Žiūrovą reikia mokyti. Tik kartais nebėra laiko tai daryti…

Iliustracija viršuje: Gabrielė Gervickaitė, Transliacija. Plastikas, mišri technika, 200 x 100. 2013. Gabrielės Gervickaitės nuotrauka.

Gabrielė Gervickaitė, Kas ten už horizonto. Plastikas, mišri technika. 250 x 276. 2013. Gabrielės Gervickaitės nuotrauka

Gabrielė Gervickaitė, instaliacija Kosminė operacija. 2013. Kauno paveikslų galerija. Kristinos Čyžiūtės nuotrauka

Instaliacija Kosminė operacija. 2013. Kauno paveikslų galerija. Kristinos Čyžiūtės nuotrauka

Gabrielė Gervickaitė, instaliacija Kosminė operacija. 2013. Kauno paveikslų galerija. Kristinos Čyžiūtės nuotrauka

Gabrielė Gervickaitė, Techno KŪNAI ekspozicija. Galerija Akademija. 2011. Gabrielės Gervickaitės nuotrauka

Gabrielė Gervickaitė, Kosminis kūnas. Popierius, mišri technika, 80 x 55. 2011. Gabrielės Gervickaitės nuotrauka

Gabrielė Gervickaitė, Fiksatorius. Mišri technika, popierius, 70 x 50. 2009. Gabrielės Gervickaitės nuotrauka

Gabrielė Gervickaitė, Plastinė operacija. Popierius, mišri technika, 100 x 70. 2012. Gabrielės Gervickaitės nuotrauka