Fotoreportažas iš parodos „Nidos meno kolonija: genius loci“ KKKC parodų rūmuose

Balandžio 4-11 d., Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose veikė pirmoji kuruota VDA Nidos meno kolonijos menininkų rezidentų iš viso pasaulio paroda „Nidos meno kolonija: genius loci“.

Kaip teigia parodos kuratoriai Yulia Startseva (Kanada) ir Vytautas Michelkevičius, „sąvoka genius loci reiškia išskirtinę atmosferą ar visur įsiskverbusią vietos patirtį ir dvasią. Parodos kuratoriai Yulia Starsteva (Kanada) ir kolonijos meno direktorius Vytautas Michelkevičius į parodą atrinko įdomiausius darbus, kurie per pirmuosius kolonijos veiklos metus tyrinėjo Nidą kaip sensorinę aplinką.

Šviesa, garsas, kvapas, lytėjimas, naratyvas, komunikacija – tai pagrindiniai patirties Nidoje raktažodžiai, virstantys į menininkų kūrinius. Nidos, kaip vietos, apibrėžimas ištįsta už jos ribų į svyruojantį barometro spaudimą, judantį smėlį ir vandens temperamentą. Atokioje vietoje aplinka tampa personažu, su kuriuo reikia susibendrauti. Gamta pasirodo ne romantiška ar nostalgiška, bet kaip kažkas, su kuo keitiesi laiku, – derybos su vėjo kryptimi ir vandeniu, ieškojimas, laukimas. Per pirmuosius metus rezidentų sukurti kūriniai atspindi psichologinį gyvenimo ir kūrybos Nidoje poveikį. Nuo atidarymo 2011 m. kovo mėnesį Nidos meno kolonija priėmė daugiau kaip 50 menininkų, dirbusių čia nuo vieno iki keturių mėnesių. Vienu metu Nidoje reziduoja nuo 5 iki 10 menininkų, iš kurių 2/3 yra užsieniečiai.

Pirmasis kolonijoje sukurtas kūrinys žymi chronologinę parodos pradžią. Prancūzų menininko Quentino Armand‘o „Plaustas“ – tai tarpinė erdvė, sukurta tam, kad „būtų tuščià ir be namų jausmo“. Minimali plūduriuojančio įtaiso konstrukcija veikia metaforiškai. Kūrybos medžiaga – miške surinktos medžių šakos – tiesiogiai susijusi su Nida. „Tai ne laivas, bet vietovė“. Skirtumas tarp vietos ir vietovės yra esminis, nes vietovė turi aiškias koordinates, tuo tarpu vieta kinta per santykį su kitomis vietomis. Tai panašu į laivą arba kieno nors vietą prie pietų stalo. Šis laivas yra efemeriškas ir vandenyje lengvai iširtų. Taigi jis yra kartu ir vieta, ir vietovė, ir judantis, ir statiškas, ir transportavimo būdas, ir objektas.

Parodoje taip pat dalyvauja šio pavasario kolonijos rezidentai. Pavyzdžiui, Lena Dobrowolska (lenkų menininkė, gyvenanti Škotijoje) interpretuoja Thomo Manno romaną „Užburtas kalnas“. Jos kūrinys yra pušies sodinimo akcija ir fotografijų instaliacija, kurioje Nidos peizažas pasitelkiamas išgryninti „organų be kūno“ arba „kūno be organų“ idėją, kylančią iš Deleuze‘o ir Guattari teorijos. Kūno kaip rinkinio idėjos santykis su organu kaip objektu primena vietos ir vietovės santykį. Jie abu nurodo į fizinę subjekto poziciją. Jei kūnas yra subjekto vietovė, tai organas yra vieta kūne.

Parodos struktūra sudėliota ne chronologiškai, bet pagal estetinius ir teminius kriterijus tam, kad pabrėžtų paraleles ir skirtingus požiūrius į aplinką. Nors ir sunku iki galo suvokti šiuos kūrinius anapus sukūrimo erdvės, nes kai kurie jų rodomi tik kaip fotografiniai proceso pėdsakai, tačiau galima juos laikyti organais už kūno ribų.“

Parodoje dalyvauja: Quentin Armand (Prancūzija), Liddy Scheffknecht (Austrija), Lena Dobrowolska (PL/UK), Juha Pekka Matias Laakkonen (FIN), Justin Tyler Tate (Kanada/Estija), Aistė Goda Viršulytė (Lietuva), Milda Laužikaitė ir Eglė Eigirdaitė (LT), Marianna La Rosa (JP/IT/JAV), Yulia Starstev (Kanada), Fiona Flynn and Sascha Kachur (UK), Mirae Rosner (CAN), Berglind Jóna Hlynsdóttir (IS), Bjargey Ólafsdóttir (IS), Saulius Leonavičius (LT), Gwenn-Ael Lynn (JAV/Prancūzija) ir kiti menininkai.

Kviečiame pasivaikščioti po parodą, ieškant genius loci fotopasakojime:

Fotografijos: Yulia Starsteva