Foto-tekstinis pasakojimas iš VDA Fotografijos ir medijos meno katedros magistrantų gynimo

Fotografijos ir medijos meno katedros magistrantų gynimai šeštadienį (06.13) prasidėjo kaip niekad anksti, nes Andrius Rugevičius aka PB8 kvietė į savo garso instaliacijos „Derlius“ rytinę perklausą 03:12 – 06:12. Deja, profesorių komisija (vadovaujama Andre Klein iš Rietveldo akademijos Nyderlanduose) pas jį apsilankė tik 9 valandą ryto ir jai teko pasitenkinti tik pertraukose tarp perklausų grojančiu dūzgesiu, surinktu iš bičių avilių. Gal dėl tokio minimalizmo, o gal ir dėl vizualių instaliacijos nuorodų į lietuvių tautines tradicijas, šis darbas sukėlė daugiausiai diskusijų tarp komisijos narių. Vieni magistrantą kaltino neonacizmu ir pagoniškumu, kiti atėję į vidudienio ir vakaro perklausas džiaugėsi per trejus metus iš aplinkos surinktų garsų „derliaus“ sodrumu.

Ištrauka iš Tautvydo Bajarkevičiaus recenzijos:
„Aplinkos įrašai pastarųjų metų garso mene tapo ne tik audio medžiaga, praturtinančia eksperimentines kompozicijas, išplečiančia erdvės efektus, tampančia savotiška akustine erdvės ir laiko fotografija, patirties artefaktu, bet ir viena madingiausių kūrybinių tendencijų. Dėl to Andriaus darbe ypač svarbu yra tai, kad akustinio derliaus rinkimas ir jo įprasminimas yra kruopštaus darbo, atidžios refleksijos ir jautrių pojūčių bei itin asmeniško santykio su savo paties veikla paieškos. <…> Andrius išlaiko stilizuotą, refleksyvią distanciją, o jo ritualai netampa ezoterinio, uždaro bei ideologizuoto sakralumo apeigomis. Manau, kad čia susipina daugiasluoksnės poetikos metaforos, skleidžiasi turtingos pojūčių dimensijos, permąstoma kultūrinė atmintis ir, užuot racionaliai gilinusis į autentikos termino reikšmes, atsiskleidžia jos magiška galia jos šiuolaikinėmis formomis ir visu savo paprastumu: juk tai tėra asmeninio derliaus rugiapjūtė, kuria kolektyviškai dalinamasi su šalia esančiais.“

Antrasis darbas – tai Linos Miklaševičiūtės Jono Meko centre esanti audiovizualinė instaliacija „Vilnius kaip mano vaikystės atminties archyvas“, susidedanti iš dviejų videoprojekcijų bei skulptūrinės instaliacijos iš asmenininių daiktų, kuriuos jungia istorinis ir intymus magistrantės pasakojimas.

Ištrauka iš Tautvydo Bajarkevičiaus recenzijos:
„Lina yra šios atminties tikrovės restauratorė, inscenizuotoja, režisierė ir, kaip pati puikiai suvokia, falsifikatorė (kita vertus, ar įmanoma sufalsifikuoti tai, kas tiesiog negali būti suvokta kaip absoliučiai realu). Dokumentinio filmo „Lazdynai – architektų gatvė“ remiksas jau pačia savo forma teigia ir sapniškai perteikia sklandymą sugrąžintos ir į esamąjį laiką įsviestos praeities kontūrais. <…> Tėvų vestuvių kadrai, po vieną skenuoti bei sumontuoti į mini-filmą, tarsi atgaivinami jiems pradėjus „judėti“ – staiga ekrane pasirodo judesys, ateinantis iš laikų dar gerokai prieš gimimą, atrastas tiesiog vienoje iš spintų, regimas mįslingoje šviesotamsoje ir fragmentišku, trūkinėjančiu ritmu. <…> Lina yra asmeniškųjų atminties archyvų architektė, kuriai vis labiau paklusta taki atminties artefaktų materija bei ją supantys vaizdiniai.“

Tuomet komisija ir žiūrovai atsigręžia į kitą erdvę, kurioje instaliuotas Antano Stančiaus darbas „Pagavos“, susidedantis iš TV ekrano, kuriame rodoma vėliavos pakėlimo ceremonija, dviejų vaizdo projekcijų ir vizualinio stendo.

Ištrauka iš Linos Michelkevičės recenzijos:
„Tapatumo analizė lyg savaime reikalauja kelių lyginimo objektų, kurių tapatumą (identiškumą) arba vienovę siekiama nustatyti. Aišku, kai kalbama apie asmeninę tapatybę, objektas, su kuriuo lyginamas asmuo, tėra sąlyginis neapčiuopiamų vaizdinių rinkinys. Antano Stančiaus darbe ši tapatinimosi su „kitu“ metafora išvyniojama ir vizualizuojama dviem kampu sueinančiais ekranais, kuriuose du to paties asmens (t. y. paties autoriaus) pavidalai komiškai šnairuoja vienas į kitą kartais vertinančiu, kartais visiškai apatišku žvilgsniu. <…> situacijos, kuriose filmuojamas videofilmo subjektas – patinusiu veidu, pamuštu paakiu, užmiegotomis akimis – yra tokios, su kuriomis paprastai ne tik pačiam nesinori tapatintis, bet su kuriomis tapatintis „draudžia“ ir LR įstatymai (turiu omenyje paso nuotraukai keliamus reikalavimus).“

Tada ateina laikas pačiai mistiškiausiam darbui – tai Rasos Juškevičiūtės kūrinys „Kai žmonės buvo kompiuteriuose“. Magistrantė suvilioja visus darbo pavadinimu ir nuveda į buvusio kompiuterio vidų (gan nemažą pastatą šalia Matematikos ir informatikos instituto), kuriame dabar įsikūrusi jau spėjusi bankrutuoti biliardinė. Rasa rodo ištraukas iš būsimo kūrybinės dokumentikos filmo, o recenzentas Nerijus Milerius virtuoziškai konceptualizuoja darbo kaip projekto galimumą. Deja, paties filmo dar nėra, tačiau suintriguoti žiūrovai pasiryžę jo laukti.

Paskutinis šios dienos darbas – tai Rasos Jonikaitės animacinis filmas „Luce“, kuriame nagrinėjama primityvumo tema ir pasakojama apie automechaniko Lucės kasdienybę. Vizualiai prisodrintame filme įtikinamai tikroviški personažai svinguoja tarp banalybės ir nuoširdumo.

Taigi, komisija popiet apsvaiginta natūralių ir dirbtinių medijų užsidaro spręsti magistrantų likimų pažymiais, o studentai džiaugiasi paskutinėmis studentavimo valandomis. Galiausiai visi iškeliauja į su magistro diplomais: kas toliau rinkti garsų, kas kurti audiovizualines instaliacijas ar animuotus filmus.

Autoriaus nuotraukos.