Ekskursija "laiko mašina" po Vilniaus galerijas

Kartais apsilankymas galerijose gali priminti keliavimą laiko mašina. Paroda gali nukelti tave į laikmetį ir vietą, kurioje niekad nesilankei. Per vieną dieną teko pakeliauti dvejomis laiko mašinomis. Viena, Reiner Splitt instaliacija „Pamėnkalnio“ galerijoje, nunešė į septintojo dešimtmečio Niujorką; kita – Pauliaus Račiūno „Nepavadintų fotografijų paroda“ Vilniaus fotografijos galerijoje – į devyniasdešimtųjų Diuseldorfą.

Rainer Splitt autentiška stilistika bei technika sukurtos dažų dėmės aktualizuoja tuos pačius septintojo dešimtmečio menininkams rūpėjusius klausimus – galerijos kaip balto kubo pabrėžimas, balansavimas tarp abstrakcijos ir objekto, spalvos ir paviršiaus santykis. Parodos kuratorė Dr. Raminta Jurėnaitė jo kūryboje taip pat aiškiai įžvelgia septintojo dešimtmečio amerikiečių meno, ypač abstraktaus ekspresionisto Jackson Pollock „varvinimo“ (Dripping) metodo, įtaką. Parodos anotacijoje kelis kartus pabrėžiamas šios spalvinės dėmės paveikumas žiūrovui, deja, liko kažkur praeityje. Įėjus į ekspozicinę erdvę iškart apima „matyto“ jausmas. Galbūt todėl, jog panašiu principu sukurtus darbus iš tiesų jau teko matyti, tačiau labiausiai jie skiriasi pačiu požiūriu į šį metodą. Rainer Splitt poliuretano ir pramoninių dažų mišinys beveik performatyviai pilami ant grindų, pabrėžiant erdvės specifiškumą, nes kas kart kiekvienoje erdvėje dėmė įgauna vis kitokią formą, priklausiančią nuo galerijos išplanavimo. Šiais darbais nagrinėjami aktualūs ir rimti meno klausimai – tokie, kaip ribų tarp tapybos ir skulptūros ištrynimas ir t.t. Iš pirmo žvilgsnio panašūs Nuno Vasa ir graffiti meistro Banksy darbai (žr. iliustracijas) akivaizdžiai yra kito laikmečio produktai – priimdami vien tik formą šie menininkai panaudoja ją vizualiniais triukais ir ironija paremtuose darbuose. Tarp skulptūros ir objekto balansuojanti dėmė čia tampa iliuzine išsiliejusia mase iš dažų kibirėlio ir nuodų statinės. Rainer Splitt atveju pati „Pamėnkalnio“ galerijos aplinka stipriai prisideda buvusio laiko atmosferos sukūrimo, kurios neišsklaido nei menininko video darbas (jame daugiau kaip šešias minutes rodomas aukso spalvos maišelio paviršiuje atsispindintis gatvės eismas), nei sidabriniu akrilu ant sienos išpaišyti firmų pavadinimai. Nesipriešinant šiai atmosferai ir atmetus XXI a. kontekstą galima ramiai nagrinėti patį kūrinį, kurio tekstuose pabrėžiamas paveikumas vėl įgauna prasmę.

Pauliaus Račiūno „Nepavadintų fotografijų paroda“ verčia nusikelti į konceptualiosios fotografijos pradininkų – Bernd ir Hilla Becher mokyklą Diuseldorfe, kurią baigė ir Andreas Gursky, ir Thomas Ruff, ir  Candida Höfer. Būtent Thomą Ruff aštuoniasdešimtaisiais išgarsinę anonimiški portretai lietuviškai atgimsta P. Račiūno fotografijose.
Blykste apakintų bevardžių žmonių portretai tikrai paveikūs tiek savo išraiška, tiek pasirinktu fotografavimo objektu – benamių veidais. Jie neturi ironijos elemento, kuris aiškiai jaučiamas Roberto Narkaus „Apakintų“ serijoje, sukurtoje keliais metais vėliau po P. Račiūno (iki tol nerodyto) ciklo. Anonimiški veidai iškylantis iš juodos tamsos gąsdina ir verčia pasijusti nejaukiai, lyg patekus ne į savo „teritoriją“.
Tačiau visa eilė užsimerkusių žmonių portretų nesuteikia jokių ryškesnių emocijų bei konceptualių nuorodų. Vilniaus Dailės Akademijoje Becherius keičia Gintauto Trimako ir Alvydo Lukio „mokykla“. Pirmasis savo studentus užkrečia ypatingu susižavėjimu pačia foto technika ir medžiagomis. Neretai studentai pirmenybę ima teikti būtent fotografijų medžiagiškumui ir ypatingai kokybei, o ne svarioms ar netikėtoms idėjoms. Jiems pakanka pasirinkti vieną objektą ir įamžinti jį senosios „tikrosios“ fotografijos priemonėmis. Ši P. Račiūno užsimerkusiųjų serija yra būtent to specifinio VDA medijos meno ir fotografijos katedrą baigiusio menininko fotografijos suvokimo pavyzdys.  Jei atlikimo technika tampa koncepcija (kaip to paties Rainer Splitt kūryboje), tuomet ji privalo būti argumentuota, artikuliuota ir matoma. Rainer Splitt autentišką techniką pavertė savo kaip menininko prekiniu ženklu, aiškiai ir paveikiai komunikuojančiu su žiūrovu. Paulius Račiūnas techniką pavertė asmeniniu susižavėjimo objektu, žiūrovams, neturėjusiems teisioginio sąlyčio su fotografijos „virtuve“, nesakančia daugiau, nei dokumentacijos priemonė.

Po septintojo ir aštunto dešimtmečių sugrįžus į 2009-uosius atsidūriau tiesiai Kaziuko mugės šurmulyje. Menas menui, o kai kur laikas amžinai tas pats.

Rainer Splitt. Spalvos pilimas (Vilnius violetinė). Instaliacijos vaizdas Pamėnkalnio galerijoje

Rainer Splitt. Spalvos pilimas (Vilnius violetinė). Instaliacijos vaizdas Pamėnkalnio galerijoje

Nuno Vasa. Smulkus veiksmas. 2006, dažai, skardinis indas

Banksy. Žiurkių nuodai. Graffiti vaizdas Londone

Paulius Račiūnas. Ciklas ‘Šiandien be pavadinimo’. 2001, fotopopierius, sidabro bromido atspaudas, 70X100

Robertas Narkus. Apakinti. 2005, skaitmeninė fotografija, dydis kintamas

Vaizdas is Pauliaus Račiūno parodos atidarymo Vilniaus fotografijos galerijoje