Eglės Lekevičiūtės performansas „Neparašyti laiškai“ Vilniaus centriniame pašte

2017 m. birželio 20 d., Antradienis
Straipsnio autorius: artnews.lt
Vilniaus centrinis paštas

Popieriniai laiškai – tai rašytinė komunikacija, kuri palaipsniui nyksta, prarasdama savo aktualumą. Nenutolę tiek, kad jau būtų tapę egzotika, jie tapo tyliais liudininkais einančio laiko, kuriame keičiasi mūsų įpročiai, poreikiai, bruožai. Šiuolaikinės technologijos sukuria reikiamas sąlygas palaikyti tarpusavio komunikaciją mobiliuoju ar internetiniu ryšiu visur ir visada – šie pokyčiai pagreitino gyvenimo tempą ir transformavo mūsų tarpusavio bendravimą. Popierinė versija tampa per lėta, savotiška prabanga, reikalaujanti daugiau laiko ir papildomo įsitraukimo. Tačiau elektroniniu būdu vykstantis bendravimas dažnu atveju praranda intymumą, kurį galima stipriai pajusti rankose laikydami senamadišką laišką. Mintys, kurios lieka neišreikštos, nesąmoningai persikelia į bendrą informacijos triukšmą, keliantį baimę, nerimą ar kitus nemalonius jausmus.

Laiško, kaip komunikacinės priemonės kismo refleksija paskatino menininkę, Eglę Lekevičiūtę, inicijuoti interaktyvią garsinę instaliaciją – performansą „Neparašyti laiškai“, kuris vyks birželio 22d. 17 val. Vilniaus centriniame pašte. Performansas bus atliekamas darbo metu, siekiant kuo labiau įsilieti į bendrą jo eigą. Veiksmas susidės iš dviejų dėmenų: konkrečiai šiai erdvei kurtos instaliacijos – interaktyvių dėžių – kėdžių bei gyvai muzikantų atliekamos garsinės improvizacijos. Pastebint, kad pašto pagrindinė funkcija tampa nebe laiškų, o siuntų siuntimas, instaliacijoje, kaip pagrindiniu objektu pasirenkamos dėžės. Jų konstrukcija leis ne tik jomis naudotis kaip krėslais, laikinai pakeitusius įprastus, stovėjusius centrinio pašto hole, tačiau ir kaip subtiliais garsiniais instrumentais.

Instaliaciją papildantis performansas bus gyva spontaniška improvizacija, kuriai susibūrė grupė jaunų muzikantų. Pasklidę turtingoje interjero architektūroje – balkonuose, nišose, klientų aptarnavimo kabinose, telefono būdelėse, laiptinėse ir kt. jie komunikuos nuolat klausydamiesi ir imituodami ne tik vieni kitus, tačiau ir renginio metu pašte būsiančių darbuotojų bei lankytojų keliamus atsitiktinius aplinkos garsus – klientų žingsnių ritmus, spausdinamų kvitų čirkesius, pokalbių nuotrupas, skambučius, pypsėjimus ir t.t. Muzikantų tarpusavio sąveika savaime pažeria minčių apie žmonių komunikavimo būdus ir galimybes. Kalba, laiško formoje įgavusi rafinuotą rašto pavidalą, tampa visai kitokia ją išgaunant muzikos instrumentais, tačiau nepraranda savo fundamentaliųjų funkcijų – dalinimosi intelektine bei emocine informacija. Improvizacijos metu muzikantų sau išsikeltas uždavinys klausytis ir „kalbinti“ vieniems kitus (imituoti ir inspiruoti) leis išgyventi betarpiškos ir išgrynintos komunikacijos žaismą. Aplinkoje esanti interaktyvi instaliacija padės ne tik muzikantams komunikuoti su žiūrovu, bet ir žiūrovams su muzikantais – tokiu būdu kartu kurti savą garsinę kompoziciją, čia ir dabar.

Projektą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *