Dviejų parodų atidarymai Kauno fotografijos galerijoje

Spalio 31 d., trečiadienį, 17 val. Kauno fotografijos galerijoje (Rotušės a.1/Vilniaus g.2, Kaunas) įvyks dviejų parodų atidarymai: Aleksandro Ostašenkovo fotografijos paroda „Mirties sodas“ bei tekstilininkių Bronės Neverdauskienės ir Monikos Žaltauskaitės-Grašienės instaliacija „Absoliuti lygybė“.

Kaip teigia dailėtyrininkas V. Kinčinaitis, „Šiauliečio Aleksandro Ostašenkovo (g. 1951) kūryba – tai pamąstymai apie gyvenimo laikinumą per savo patirtį ir jausmus, savęs paties nagrinėjimas kitų žmonių sielose. Autoriaus darbuose  gausu laikinumo ženklų, o svarbiausiu motyvu yra žmogaus egzistencijos ir jį supančių daiktų ryšys, kūniško laikinumo drama ir už kasdienybės šydo slypinčios nebūties nuojautos.

„Mirties sodas“ ― tai sunkiai išreiškiama žodžiais žmogaus būsena pakeliui į kitą dimensiją. Tas trumpas gyvybės blyksnis ― fotografo stebėjimo ir analizės priežastis. Tai bejegiškumas prieš savo laikinumą, netobulumą ir laiką, suvokimas, kad gyvenimas― tai ne tik unikali dovana, bet ir klaida, kurią mes duotoje atkarpoje stengiames tobulinti ir taisyti. Bet taip ir išsinešame jausmą, kad tai mums nepavyko…

Apie ką Aleksandro Ostašenkovo fotografijos? Apie sukrečiantį mirštančio žmogaus vienišumą, apie nepakeliamą nykstančio kūno apleistumą, apie mirštantįjį gaubiančią tylą. Apie išeinančiojo abejingumą mirčiai, pasauliui ir tau. Apie akis, kurios nebemato, bet šaukiasi. Tik ne tavęs, šaukiasi atsakymo, klausia ir tyli. Susitaiko su pasmerktumu ir smerkia, atsisveikina tamsos kelionei ir tuo pačiu metu, dar drėgnais vyzdžiais kabinasi į skaudžią šviesą.“
—–
Bronės Neverdauskienės (g. 1977) ir Monikos Žaltauskaitės-Grašienės (g. 1975) instaliacija „Absoliuti lygybė“ (kuratorius Ignas Kazakevičius) kelia klausimą apie lygybės stereotipo galios lauką. Pasak pačių autorių, “Šiame darbe, interpretuodamos vaikiškus šliaužtinius, mes norime atskleisti stigmatizuotųjų padėtį visuomenėje. Ši juos tarsi įkalina vaikiškame amžiuje, tad stigmatizuotiesiems belieka tik paklusti ir vaidinti „vaiko tarp suaugusiųjų“ vaidmenį. Kūrinyje jungdamos seno žmogaus kūną ir vaikiško drabužio užuominą, atkreipiame dėmesį į tai, kad minėtas „įkalinimas“ sukelia saviidentiteto paieškos problemų, nes asmuo išmetamas už „normalaus“ pasaulio ribų. Kitaip tariant, mums „suteiktos“ etiketės-stigmos mus apipjausto ir palieka amorfiškus, tarsi vaikiškame šliaužtinyje „įkalintą“ tuštumą.“ Projektu teigiama, kad, nepaisant rasinių ar nacionalinių skirtumų, žmonės paženklinti likimo „etikete“ būti „teisingais“ žmonėmis, profesionalais karjeristais, namų šeimininkėmis ar nevykėliais…”

Kūrinio pavadinimas „Absoliuti lygybė“ akivaizdžiai prieštarauja tam, apie ką šia instaliacija kalba – žmonių lygiava iš tiesų yra neįmanoma.  Tačiau A. Ostašenkovo „Mirties sodo“ fone „Absoliuti lygybė“ įgauna naujų prasmių. Paprastai instaliacija interpretuojama kaip socialinės hierarchijos kritika, čia įgauna platesnį interpretacinį lauką – žmonių lygybė tampa įmanoma, tačiau vienoje vienintelėje aplinkybėje – akistatoje su mirtimi, įžengiant į savąjį mirties sodą.

Iliustracijoje: Bronė Neverdauskienė ir Monika Žaltauskaitė-Grašienė, instaliacija „Absoliuti lygybė“, 2012.