Dokumentinių filmų programa „Nepakeliama idealo siekiamybė“ NDG

Liepos 1 d., ketvirtadienį, 17.30 val. Nacionalinės dailės galerijos auditorijoje pristatoma parodos „Moters laikas. Skulptūra ir kinas” Živilės Pipinytės kuruota dokumentinių filmų programos dalis „Nepakeliama idealo siekiamybė“, priskirta parodos daliai pavadinimu „Dekonstruota”.

Filmų programą sudaro:

„Daiktai ir žmonės“, 1971, 20 min., spalvotas. LKS
Režisierius Algirdas Tumas (1932–2001)

Tai mokslo populiarinimo filmas, kuriame du oponentai – pagyvenęs mokslininkas ir jaunas puošeiva baltu kostiumu diskutuoja apie daiktų poveikį žmogui. Abu smerkia „sudaiktėjimą“, vergovę daiktams ir vartotojišką visuomenę. Pastarąją, žinoma, įkūnija moteris. Janinos Matekonytės suvaidinta gobšuolė, matyt , turėjo sukelti prisiminimus apie Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romano „Dvylika kėdžių“ heroję Eločką. Gražia mašinyte viename filmo kadrų besivažinėjanti lėlė taip pat pateikia tuomet populiarų požiūrį į daiktus.

„Džokonda IV-ame aukšte“, 1977. 20 min., nespalvotas. LKS
Režisierius Gediminas Skvarnavičius (g. 1933)

Viena mėgstamiausių sovietmečio satyrinių žurnalų, filmų ir dienraščių feljetonų temų buvo aptarnavimo kultūra. Gediminas Skvarnavičius visada garsėjo savo šmaikščiais ir kritiškais dokumentiniais filmais, į kuriuos įterpdavo vaidybinių ar tikrovės  provokacijų epizodų. Šiame filme pagrindinis provokuotojas yra Gedimino Girdvainio suvaidintas pirkėjas. Jis vaikšto po tuomet didžiausią Lietuvoje – Vilniaus centrinę universalinę parduotuvę ir prašo pardavėjų nusišypsoti. Paslėpta kamera nufilmuoti epizodai tiksliai atspindi pirkėjų ir pardavėjų santykių esmę.

„Meilė pražydo sekmadienį“, 1976. 20 min., spalvotas. LKS
Režisieriai Laima Pangonytė (g. 1942) , Robertas Verba (1932–1994)

Šis filmas kurtas kaip užsakomasis, jo tikslas buvo propaguoti naujas vardo suteikimo naujagimiams, sutuoktuvių ir laidojimo apeigas. Todėl išoriškai jis labai puošnus ir iškilmingas – prieš žiūrovo akis praslenka pasidabinusios jaunavedžių poros, mezginiuose panardinti naujagimiai ir naujuose Vilniaus laidojimo rūmuose pašarvoti velioniai. Juos lydi kartais net pompastiški lietuvių popso garsai. Bet filmo leitmotyvas – prabangia „Čaika“ po Rumšiškių muziejų vežiojami vestuviniais rūbais aprengti manekenai leidžia įtarti, kad kūrėjai smagiai pasityčiojo iš valdžios aprobuotų naujovių. Vadinamąją  „Ezopo kalbą“ filmo sukūrimo metais suprato dauguma, bet dabartiniams žiūrovams  kartais ją jau sunku suvokti.

Iliustracija: kadras iš filmo „Meilė pražydo sekmadienį“