Dekonstruoti, perkonstruoti, rekonstruoti. Dariaus Vaičekausko paroda „Dekonstrukcijos“ Vilniaus „Prospekto“ galerijoje

Pastaruoju metu „Prospekto“ galeriją buvo užėmęs Klaipėdos menininkų/fotografų desantas. Viena šių intervencijų – Dariaus Vaičekausko paroda „Dekonstrukcijos“. Vaičekauskas, geriau žinomas kaip vienas (ne)formalios Klaipėdos meno scenos kuravimo lyderių, dirba nuosekliai ir kaip menininkas, norėtųsi sakyti, fotografijos srityje, tiksliau – dirba su fotografija kaip tam tikra postprodukcijos rūšimi.

Keletą metų Vaičekauskas kūrė fotomozaikas iš kruopščiai vienodais kvadratėliais sukarpytų savo fotografijų, o pastaruoju metu panašiai „gadina“ kitų fotografų atspaudus arba atspaudų kopijas, jas, tarsi kompiuteris, sukarpydamas juostomis ir „surinkdamas“ iš jų naujus atvaizdus, žinoma, nepraradusius ryšio ir su originalais. Galų gale, Vaičekauskas, nurodo kieno fotografija yra „dekonstruota“, taigi pirminis šaltinis, viena ar kita (ne)žinoma pavardė, yra svarbūs.

Kita vertus, Vaičekausko paroda man užkliuvo ir dėl asmeninių priežasčių, nes prieš keletą metų buvau susižavėjęs Sol LeWittu ir jo piešiniais, atliktais pagal jo susikurtas instrukcijas. Tiesa, menininko instrukcijas tada pritaikiau video medijai – kelis „takelius“ kompiuterinėje video montažo programoje karpiau vienodais intervalais ir įterpiau vienus į kitus. Tokiu būdu perkonstravau, sukergiau keletą institucinių parodų ar jų atidarymų, paversdamas judančiais (de)koliažais… Todėl buvo įdomu užmesti žvilgsnį į kolegos, dirbančio panašiais būdais, kūrybinę virtuvę.

Vis dėlto, Vaičekausko „dekonstrukcijas“ dažnu atveju labiau tiktų vadinti perkonstravimais. Nes dekonstravimas labiau reiškia išardymą, dažnai nesirūpinant galutiniu rezultatu. Net Jacques Derrida, su kuriuo dažniausiai siejame šią sąvoką, mėgdavo ardyti kontekstus, iš esmės, pasikliaudamas asmenine nuojauta ir erudicija, per daug nesirūpindamas tuo, kur toks veiksmas nuves. O ardymas paprastai pasibaigdavo daugybe chaotiškai kontekstualių krypčių ir lygmenų, kurie jau ardydavo patys save.

Nepaisant to, kad Vaičekauskas tam tikra prasme elgiasi panašiai, vis dėlto, jis ne tik išardo kolegų fotografijas, tačiau taip pat kruopščiai jas surenka atgal, tiesa, „suraikytas“ dalis maišydamas, tačiau rūpindamasis ir (o gal net labiau) galutiniu vizualiu rezultatu. Kai kurių koleg(i)ų fotograf(i)ų nuotraukos tikrai atrodo dekonstruotos, netekę prasminio krūvio, o kai kurios atrodo perkonstruotos, nes Vaičekausko postprodukcija neretai entropiškam originalui kaip tik suteikia netikėtas (konstruktyvias) prasmes, t.y. sukuria prasmingesnį, nei yra iš tikrųjų, įvaizdį.

Taigi, šiuo atveju Vaičekauskas ne tiek „dekonstruoja“, t.y., rūpinasi paslėptų prasmių išryškinimu, kiek elgiasi pagal klasikinius minimalizmo arba kraštutinio formalizmo, bendresne prasme – konceptualizmo kanonus. Svarbiausiu šiuo atveju tampa matematiškai tikslus sukarpymo ir suklijavimo (nežinau, kompiuteryje, ar rankiniu būdu) veiksmas kaip toks, jo „beprasmiška mechanika“ (bent mane patį kažkada „vežė“ būtent tai). Tokiu būdu simboliškai dekonstruojama ir pripažinimo, sociokultūrinio statuso sistema, kurioje vienas šalia kito atsiduria skirtingų kartų ir skirtingo (ne)pripažinimo sulaukę fotografai. Dekonstrukcijų kontekste pasiteisina net ir artimų draugų populiarinimo, simbolinio kapitalo jiems kaupimo, pavyzdžiui, Gyčio Skudžinsko, fotografijų perdirbimo, taktika, kuri, kitu atveju, galbūt atrodytų kiek pritempta. Tačiau juk dekonstrukcijos smagiai sutrauko hierarchijas ir leidžia žaisti (ar bent susidaryti sutraukymo iliuziją, nes paroda vyksta ne kur kitur, o oficialioje fotomenininkų galerijoje) pagal čia ir dabar susikurtas taisykles, perkonstruoti situaciją sau įdomia ar naudinga (ne)tvarka.

Iliustracija viršuje: Darius Vaičekauskas, Dekonstruota Violetos Bubelytės fotografija, 2010.

Darius Vaičekauskas, Dekonstruota Gintaro Zinkevičiaus fotografija, 2010

Darius Vaičekauskas, Dekonstruota Ugniaus Gelgudos fotografija, 2011

Darius Vaičekauskas, Dekonstruota Vaclovo Strauko fotografija, 2010