Septintas „Interformato” simpoziumas Nidos meno kolonijoje

Užrašai iš Nidos: braidant po gyvsidabrio jūrą, gulint ant samanų, mąstant apie vaikščiojimą, žemėlapius, diagramas, ištinusias rankas ir griūnantį dangų

Dar nesu rašiusi apie parodą ar kokį nors įvykį šiam dar neprasidėjus. Šįsyk pradedu rašyti apie Nidoje vyksiantį simpoziumą „Interformatas” ir suprantu, kad tai (rašyti apie įvykį šiam neprasidėjus) labai įdomu. Mintys, suvokimai, patyrimai yra tik nuojautos ir lūkesčiai, tau lieka – burti ir spėlioti. Bandai mintyse piešti žemėlapius, eskizus arba šiaip režisuoti vaizdinius. Štai man ką tik įkando įkyri mintis – „Nida yra fikcija” ir įsikandusi laikosi. Nida iš tiesų yra fikcija ir visai neblogai rašomas romanas, o simpoziumas arba šiaip Nidos meno kolonija dabar turbūt yra svarbų vaidmenį atliekantis veikėjas. O kalbant rimčiau, „Interformatas” šiaip jau Lietuvoje neturi analogų. Žinoma, tai skambus pasakymas, bet iš tiesų Lietuvoje labai trūksta meno renginių, kuriuose, anot simpoziumo kuratoriaus Vytauto Michelkevičiaus, – jaustųsi šventiškumas, festivališkumas, kuriuose 2-3 dienas intensyviai dalyvautum, įvairiais kampais apmąstytum aktualias temas, kuriuose galėtum įkristi į surežisuotą erdvėlaikį ir plaukioti arba skęsti jame. „Interformatas” yra būtent toks renginys į kurį gali įkristi, kuriame gali plaukioti arba skęsti, kuriame tie įvairūs kampai prasideda nuo pokalbių saunoje, surežisuotų pasivaikščiojimų ir gali baigtis paroda arba rimtais akademiniais pranešimais.

Simpoziumas [lot. symposium < gr. symposion – puota] šiaip jau labai įdomus žanras senovės Graikijoje ir Romoje – nedidelis pokylis, dažnai su muzika, pramogomis, pokalbiais, o dabarties laikais, anot tarptautinių žodžių žodyno, tai – tarptautinis pasitarimas kokiu specialiu, dažnai moksliniu, klausimu. „Interformato” puota vyko jau septintus metus, ją tradiciškai kuravo Vytautas Michelkevičius ir kviestinis kuratorius Thomas Thiel, o šių metų puotos tema – linija. Tiksliau tariant, aplink ir palei liniją esantys su ja susiję procesai, reiškiniai ir rezultai. Kitaip tariant, – žemėlapiavimas, o linija čia veikia kaip metafora ar metonimija. Žemėlapiavimas abiems septintojo “Interformato” kuratoriams aktualus jau gana seniai, Vytautas Michelkevičius yra suorganizavęs ne vieną su žemėlapiavimu susijusį renginį ir/ar paskaitą, daug žemėlapiavimo ir diagraminio mąstymo yra ir abiejose Michelkiavičiaus monografijose, o taip pat ir Thom Thiel knygoje Schaubilder (angl. Diagrams). Tad visas „Interformato“ audinys buvo sumegztas iš pačių įvairiausių žemėlapiavimo kalbos praktikų. Bandant į šį tekstą įskiepyti šiek tiek akivaizdesnių (labiau jaučiamų) vertinimo injekcijų, pirmiausiai norėčiau pastebėti, kad lyginant su kitais „Interformatais“ (šis man buvo ketvirtasis), šiųmetinis buvo labiau solidus arba, kitaip tariant, labiau rimtas ir šiek tiek akademiškesnis.

7-asis Inter-formato simpoziumas „Palei linijas“ VDA Nidos meno kolonijoje, 2017

Šiaip jau ir pirmo žvilgsnio linija (kad metaforos arba metonimijos vaidmenyje) atrodė gana keistai, per daug abstrakčiai, galbūt Nidos atžvilgiu šiek tiek per daug nuspėjamai ir literatūriškai, juk Nida yra prie linijos – sienos su Rusija, galų gale pati Kuršių Nerija žemėlapyje irgi yra linija. Literatūriškumo įspūdis kiek sumenko, o galbūt nesumenko, bet pakito, pavarčius antropologo Tim Ingold knygą The Life of Lines (2015), kurioje Ingold labai eseistiškai ir poetiškai kalba apie tai, kad visas mus supantis pasaulis yra ne pastatytas iš blokų, bet sumegztas iš linijų ir mazgų, kad mes mąstome ir veikiame (kvėpuojame?) linijomis, įvedamas terminas – lineologija (angl. linealogy), linijos ir meteorologijos junginys, meteorologijos, nes linijai būtina atmosfera. Štai čia galima arba privaloma padaryti pauzę ir paspaudus šią nuorodą įsijungti BBC radijo įrašą ir pasiklausyti pokalbį su Ingoldu, menininku William Kentridge ir poete Imtiaz Dharker.

Ingoldo knygos apie linijas ir kiek obsesiškas pasaulio/gyvenimo kaip linijos suvokimas simpoziumo „Interformatas” kontekste sekiojo it niekad nedingsiantis šešėlis. Šešėlis menininko Christoph Fink Atlas of Movements performasui-prisistatymui. Čia kūnas ir jį supanti aplinka tampa atskaitos tašku, nuo kurio vilnija obsesiniai, labai kompleksiški chronografiniai užrašai ir žemėlapiai. Jų Christoph Fink, kaip jis pats teigia, negali nedaryti, pavyzdžiui, negali tiesiog skristi lėktuvu ir nefiksuoti savo judėjimo erdvėlaikiu. Įdomu mąstyti kaip veikia šio menininko sąmonės aparatas su tuo nenumaldomu noru erdvėlaikį ir judesius jame (plačiąja prasme) dėlioti į labai poetišką ir vizualiai įtaigų žemėlapį ar atlasą. Christoph Fink fiksavimas išvirsta į sunkiai perskaitomus, bet vizualiai labai įtaigius piešinius-žemėlapius, o jų skaitymą Christoph Fink dar labiau sukomplikuoja paversdamas ateiviškais keramikiniais diskais-skulptūromis. Šiuose objektuose telpa didžiuliai informacijos kiekiai, bet čia esantis informacinis krūvis, tiksliau jo nujautimas, paverčia šiuos diskus estetiškai labai įtaigiais. Čia neišvengiamai prisimenu Denis Villeneuve filmą Arrival ir jame esančią aštuonkojų ateivių kalbą, lingvistams abejonių keliantį lingvistinį reliatyvumą, lingvistinį determinizmą ir/ar Sapir-Whorf hipotezę (kokia kalba mes kalbame, nulemia tai kaip mes suvokiame pasaulį). Čia vėlgi galimą padaryti pauzę ir pasiskaitinėti apie tai daugiau. Kad ir kokia lingvistams abejonių kelianti yra lingvistinio determinizmo teorija, mąstyti apie žemėlapiavimą, vaikščiojimą, šokį, garsą ar žemės energijos srautų pajutimą delnais kaip apie tam tikras komunikacijos priemones, veikiančias aplinkos suvokimą, yra labai įdomu.

Įvadas į menininko Christopho Finko projektą „Judesių atlasas“

Dar vienas įdomus atlaso atvejis – menininko, architekto ir autoriaus Zbynek Baladran drauge su kolegomis sudarytas leidinys Atlas of Transformation, kuriame pasitelkiant F. Kafkos romano „Metamorfozės” veikėją Gregorį Zamzą, pavirtusį vabalu, bandoma kalbėti apie pereinamąsias socio-ekonomines situacijas ir klausimą “Kas mes esme dabar?”. Kuo mes virstame pereidami iš vienos sistemos į kitą? Kapitalizmo gregoriais zamzomis? Kalbant apie atlasų ir istorijos/politikos/ekonomikos leitmotyvą, negalima nepaminėti ir vaizdų istorikės Astrit Schmidt-Burkhardt paskaitos apie vieną svarbiausių atlasų kūrėjų Jurgį Mačiūną ir jo atlasus/diagramas. Apie diagramas ir žmogų, kitaip tariant, diagraminį mąstymą savo paskaitoje kalbėjo ir filosofas Marcus Steinweg. Diagraminis mąstymas, anot jo, regis, neretai yra susijęs su dabarties dramatiškumo permąstymu. Steinweig (taip pat ir Fink) užsimena apie tai, kad mūsų dabartis yra euforiška. Mes gyvename euforijos epochoje ir vienoks ar kitos kritimas bei nuopuolis yra neišvengiamas, jo tiesiog negali nebūti. Ta diagramos, politikos, ekonomikos, atlaso, emocijų, metamofozių, egzistencializmo, euforijos etc. sriuba išties labai įdomi ir su kiekvienu šaukštu vis kitokio skonio, bet visiems jiems apibūdinti reikėtų atskiro teksto.

Astrit Schmidt-Burkhardt paskaita „Mačiūnas, žemėlapiavimas ir reikšmė“

Filosofo ir menininko Marcuso Steinwego paskaita „Diagraminis mąstymas“

Kitas svarbus su žemėlapiavimu susijęs „Interformato” leitmotyvas – vaikščiojimas, pasivaikščiojimas, ėjimas. Čia negalima nepaminėti Karen O’Rourke, kurios knyga „Walking and Mapping: Artists as Cartographers” (2013) įkvėpė ir šio interformato temą. Jos paskaita simpoziume atliko savotiško istorinio įvado vaidmenį į kūrinių, kuriuose vaikščiojimas yra svarbiausia medija ar/ir strategija. Svarbiausi „Interformate” pristatyti kūriniai, kuriuose vaikščiojimas yra kūrinio esmė – tai Vitalijaus Červiakovo “Quicksilver jet”, Raulio Walcho “Triad Walk: Nida Art Colony>Forrest>Death Valley” ir Ruth Proctor “If the Sky Falls (Smoke Walk)”.

Dūminė menininkės Ruth Proctor eisena „Dangus griūva“

Vitalij Červiakov savo kūryboje vaikščiojimą kaip meninę strategiją naudoja ne pirmą kartą. Pirmasis ir svarbiausias su šia strategija susijęs jo kūrinys yra „TylĖjimai”. Tiek „TylĖjimuose”, tiek „Interformatui” sukurtame kūrinyje labai svarbus yra patyrimas. Šįsyk pasivaikščiojimo dalyviai Nidos miesto apylinkėmis judėjo greitai ir nepatogiai. Tai pasivaikščiojimas, kuriame, anot autoriaus, „<…> einantieji prakaituoja, nerimauja, skuba ir juda gyvsidabriui ar/ir parkūrui būdinga logika bei judėjimo linijomis/trajektorijomis. <…> dalyviai juda Nidos peizažu, paskubomis, be tikslo, paklusdami bendrai skubėjimo atmosferai arba imituodami skubėjimą, ieškodami ir dairydamiesi ir sutikdami gyvsidabrio atliekas, skulptūras, pūpsančias samanose, pušynuose, apleistose poilsiavietėse ar pajūrio kopose.” Karštis, nežinia, skubėjimas ir toksiškojo gyvsidabrio nuojauta nurodo į bent kelias tematinės/atmosferines linijas ir akcentus, susijusius tiek su konkrečia vieta – Nida, tiek su bendromis dabarties aktualijomis. Tematinės linijos ir akcentai veikia kaip tam tikri trigeriai pasivaikščiojimo dalyvių apmąstymams. Galų gale, pati pasivaikščiojimo patirtis tampa keista, šiek tiek nemalonia, šiek tiek virtualia, tarsi nujaučiama, bet sunkiai suvokiama 5D instaliacija. Niekaip neišmetu iš galvos, kad šis pasivaikščiojimas yra galerija, muziejus, paroda arba studija, kurioje lankytojai apžiūrinėja toksiškas gyvsidabrio skulptūras.

Dalyvaujamasis Vitalijaus Červiakovo ėjimas „Quicksilver Jet (liet. Gyvsidabrio variklis)“

Raul Walch dalyvius pakvietė į lyginant su „Quicksilver Jet” lėtą ir atpalaiduojantį pasivaikščiojimą „Triad Walk: Nida Art Colony>Forrest>Death Valley”, kurio akcentais tapo buriuotojas su Raul Walch sukurta bure ir aitvarai, kurie pagauti vėjo flirtavo su Kaliningrado siena, simboliškai ją peržengdami ir vėl grįždami (simboliškai, nes visgi tai buvo siena su prie pat sienos esančiu Grobšto rezervatu į kurį įžengti irgi draudžiama). Ruth Proctor „If the Sky Falls (Smoke Walk)” ėjo ne “Interformato” dalyviai-žiūrovai, bet pati menininkė, savo kūnu ir mėlynu dūmu brėždama efemerišką, vizualiai ir erdvėlaikiškai (jeigu taip galima išsireikšti) dailią liniją, kuri labai greitai dingdavo. Panašius performatyvius dūminius piešinius menininkė kūrė ir anksčiau, bet miesto erdvėje jie įgauna išties visai kitą charakterį, nes mieste laiko tėkmę jauti kiek intensyviau, o galų gale ėjimas su dūmų užtaisu išsyk nurodo ir į maišto bei protesto tematiką.

Trigubas menininko Raulo Walcho pasivaikščiojimas: Nidos meno kolonija>miškas>Mirties slėnis

Trigubas menininko Raulo Walcho pasivaikščiojimas: Nidos meno kolonija>miškas>Mirties slėnis

Kita „Interformate” buvusių kūrinių-performansų grupė yra labiau ambivalentiška, bet ne mažiau įdomi, verčianti mąstyti apie linijas. Čia svarbu paminėti menininkės Linos Lapelytės specialiai interformatui sukurtą performansą A Play for the Parallels. Tai labai paveikus ir kinematografiškas kūrinys, kurį stebėti ir klausytis man norėjosi gerokai ilgiau nei jis truko. Samanose į judantį, kvėpuojantį „mazgą” susivyniojusių įvairaus amžiaus moterų „skulptūra” ir tolumoje, Nidos mieste, skambanti paralelinė varpų kompozicija ne tik nardina į savotišką ambientą, bet ir kutena vaizduotę, vizualinę atmintį, traukdama kažkur giliai užspaustus atsiminimus iš matytų filmų, skaitytų knygų, miškų ir pelkių.

Menininkės Linos Lapelytės performansas „Veiksmas paralelėms“

Menininkės Linos Lapelytės performansas „Veiksmas paralelėms“

Dar vienas labai atmosferiškas garso (ir šokio) performansas Moving Painting No Shape buvo sukurtas menininkų Morten Norbye Halvorsen ir Jessicos Warboys dueto, bendradarbiaujant su šokėja Sanni Priha. Tai buvo saulėlydžiui skirtas kūrinys, bet atsitiko tai, kas anot vietinių, kartais atsitinka – Nidą apgaubė ne rausvas besileidžiančios saulės paspalvintas dangus, o pilkas ir toks tirštas rūkas, kokio dar neteko matyti. Bet trūkčiojantiems šokėjos judesiams ir industriniam elektronianiam, gana tamsiam garsynui, šis rūkas pritiko gerokai labiau, kitaip tariant, gamta sukūrė labai gerą scenografiją. Sven Johne, Artūro Railos ir Nikolaus Gansterer paskaitos-prisistatymai taip pat labai gerai papildė „Interformato” programą ir įsiterpė į nišą tarp teorinių paskaitų bei performansų. Artūro Railos paskaita pasibaigė įdomia patirtimi su energetiku Kęstučiu Juškiu, kuris atskleidė dar vieną pseudomokslinį bioenergetinių linijų sluoksnį. Anot jo Kuršių Nerija yra ta vieta, kurioje susijungia vertikalus (Parnidžio kopa) ir horizontalus (Urbo kalnas) pradai. Susidurdami jie sukuria didelį energijos srautą, kuris keliaudamas per Kuršių Neriją energija pasipildo nuo kiekvienos kopos ir užlieja Lietuvą. Neatsitiktinai Lietuvos vietovardis skamba panašiai kaip ir veiksmažodis „lieti”.

Menininkų Morteno Norbye Halvorseno ir Jessicos Warboys performansas „Judantis paveikslas beformis“

Menininkų Morteno Norbye Halvorseno ir Jessicos Warboys performansas „Judantis paveikslas beformis“

Iš esmės, bandant apibendrintai apibūdinti „Interformato” patirtį, niekaip negaliu pabėgti ir pamiršti braidymo po gyvsidabrio jūrą, gulėjimo ant samanų, vaikščiojimo, visų neperskaitytų ir neperskaitomų mano akiai nepažinių žemėlapių, diagramų, ištinusių rankų, griūnančio dangaus ir „Interformato” spaudos pranešime minėto dialogo tarp meninio, filosofinio ir mokslinio tyrimo. Tai labai tinkamas apibūdinimas visa tam kas įvyko, tad tik dar kartą pacituosiu pakeitusi esamąjį laiką būtuoju: „Geologinis žvilgsnis generavo įlūžius, pėdsakus bei liekanas, o skirtingos vietos stimuliavo diskusijas ir padėjo surinkti bei susieti nuolat kintančias linijas. Naudojant liniją kaip simbolinį, metaforinį ir analitinį instrumentą buvo atskleidžiamos įvairios strategijos, kaip perteikti šiandieninę kultūros ir visuomenės būklę braižant, žemėlapiaujant, piešiant, vaikščiojant, įrašant, atliekant, rašant, skaitant, atspindint, dainuojant ir ieškant geo-energetinių linijų.“

Menininko Zbyněko Baladráno paskaita „Neapibrėžti pasiūlymai“

Menininko Sveno Johne pristatymas „Geležinė uždanga. Rinktiniai darbai apie senas ir naujas sienas“

Menininko Sveno Johne pristatymas „Geležinė uždanga. Rinktiniai darbai apie senas ir naujas sienas“

Menininkės Ines Hochgerner performansas „Iš kurios pusės bepažiūrėsi“

Menininkės Ines Hochgerner performansas „Iš kurios pusės bepažiūrėsi“

Performatyvi Nikolauso Ganstererio paskaita „Braižymas tarp linijų: įkūnyto diagramavimo link“

Performatyvi Nikolauso Ganstererio paskaita „Braižymas tarp linijų: įkūnyto diagramavimo link“

Menininkų kolektyvo Awst & Walther performansas priešais kamerą „Be įsipareigojimų“

Menininko Artūro Railos ir virgulininko Kęstučio Juškio performatyvi paskaita ir demostracija „Žemės galia: geoenergetinės srovės“

Menininko Artūro Railos ir virgulininko Kęstučio Juškio performatyvi paskaita ir demostracija „Žemės galia: geoenergetinės srovės“

Baigiamoji diskusija su rezidentais, menininkais ir simpoziumo dalyviais Awst & Walther, Vitalijumi Červiakovu, Christophu Finku, Ines Hochgerner, Lina Lapelyte, Ruth Proctor, Raulu Walchu, Jessica Warboys

Baigiamoji diskusija su rezidentais, menininkais ir simpoziumo dalyviais Awst & Walther, Vitalijumi Červiakovu, Christophu Finku, Ines Hochgerner, Lina Lapelyte, Ruth Proctor, Raulu Walchu, Jessica Warboys

Baigiamoji diskusija su rezidentais, menininkais ir simpoziumo dalyviais Awst & Walther, Vitalijumi Červiakovu, Christophu Finku, Ines Hochgerner, Lina Lapelyte, Ruth Proctor, Raulu Walchu, Jessica Warboys

7-asis Inter-formato simpoziumas „Palei linijas“ VDA Nidos meno kolonijoje, 2017

Nuotraukos: Andrej Vasilenko