Lietuvos tapybos klasiko Vlado Karatajaus retrospektyvi paroda „Pamėnkalnio“ galerijoje

Vasario 3 d. (antradienį) 18 val. Vilniaus „Pamėnkalnio“ galerijoje, atidaroma Lietuvos tapybos klasiko Vlado Karatajaus (1925-2014) retrospektyvi paroda.

Vladas Karatajus gimė 1925 m. liepos 28 d. Vilkaviškyje. Baigęs pradinę mokyklą ir šešias Lazdijų bei Ukmergės gimnazijų klases, 1942 m. V. Karatajus įstojo į Ukmergės mokytojų seminariją. Ją baigęs 1946 m. įstojo į Vilniaus dailės institutą ir po kelerių metų pateko į profesoriaus Vytauto Mackevičiaus vadovaujamą Figūrinės kompozicijos ir portreto studiją. 1952 m. baigęs institutą jaunasis dailininkas buvo pakviestas jame dėstyti. 1956 m. Vladui Karatajui buvo suteiktas docento vardas, vėliau jis tapo profesoriumi, o nuo 1968 m. vadovavo Tapybos katedrai. 1976 m. parašė Tapybos technikos vadovėlį.  Šiemet meistras būtų sutikęs 90 metų jubiliejų.

Menotyrininkė Airida Grivačiauskaitė rašo: „Karatajus – koloristas, tikintis beribėmis spalvos galimybėmis. Subtilus spalvos pojūtis, gebėjimas portretuose, peizažuose bei natiurmortuose panaudoti jos ekspresyvumą ir dekoratyvines galimybes dera su subtiliu kompozicinės darnos, paveikslo struktūros pojūčiu. Portretiškumas, natūralumas, koloristika ir kompozicijos darna – tai keturios pagrindinės kategorijos, apibūdinančios menininko kūrybą. <…>

Vladas Karatajus – lietuviškosios tapybos mokyklos, turinčios gilias istorines šaknis, atstovas, plėtojantis realistinio portreto tradicijas. Būtent portreto žanras, atskleidęs beribes realybės pažinimo galimybes, savitai pažymėjo visą dailininko kūrybos kelią. Dailininkas nuolat sprendė psichologinio portreto problemas. Jis visada rėmėsi klasikinio portreto principais ir vidine intuicija. Portretuose atsispindi individualus kiekvieno žmogaus pajautimas, nuoširdus bendravimas su juo, ne tik panašumo, bet ir kiekvieno sudėtingo dvasinio gyvenimo, charakterio įvairumo bei individualybės iškėlimas, portretuojamojo būdingų savybių išryškinimas. Portreto turinys – tai vaizduojamos asmenybės psichologijos sklaida, kuriai paklūsta visa kompozicijos struktūra – nuo portretuojamojo komponavimo plokštumoje, judesio fiksavimo iki spalvinės gamos. <…>

Gamta ir grožis – vienas pagrindinių dailininko įkvėpimo ir kūrybinio atsinaujinimo šaltinių, traukos objektas, todėl svarbią vietą jo kūryboje užima peizažai ir natiurmortai. Juose taikomi realizmo principai, bet veržimasis prie gamtos niekada nenuvedė dailininko iki grynojo natūralizmo. Daugeliui Karatajaus peizažų ir natiurmortų nesvetimas impresionistiškas pasaulio suvokimas, akimirkos fiksavimas. Menininko peizažas savo samprata artimas portretui: kiekvienam objektui dailininkas ieško individualizuotos charakteristikos, kuria savitą namo, miesto ar gatvės vaizdą. <…>

Vladas Karatajus buvo ištikimas gamtai, žmogui ir sau. Dailininkas per penkis kūrybos dešimtmečius neprarado domėjimosi neišsemiamu žmogaus vidiniu pasauliu ir beribėmis meninio pažinimo galimybėmis.“

Parodą kuruoja menininko kūrybiniu palikimu besirūpinantis sūnus dailininkas Romas Karatajus.

Paroda Pamėnkalnio galerijoje vyks iki vasario 28 d.