.

Pokalbis su naujuoju meno ir edukacijos centro „Rupert“ vadovu Juan de Nieves

_MG_7033

Iš paslaptingos organizacijos, neturėjusios nuolatinės erdvės ir rengusios susitikimus bei paskaitas įvairiose vietose, Rupert virsta institucija. Su nauju pastatu Vilniaus pakraštyje ir ką tik paskirtu vadovu, jis tampa rimtu vietinio ir tarptautinio meno pasaulio žaidėju.

Kaip įsivaizduojate Rupert, naujos institucijos vietinėje meno scenoje, vaidmenį? Rupert dirba su Šiuolaikinio meno centru, Nacionaline dailės galerija, „The Gardens“. Kokiu būdu bendradarbiaujate?

Kaip ir minėjai, tapome labiau institucionalizuoti, tad dabar galiu sakyti, jog, su savo rezidencijos programa ir galerija, ketiname būti ne tik mokymų instruktoriai. Bet gal būtų tiksliau Rupert galeriją pavadinti projektų erdve, vengiant komercinio pustonio. Mes gerbiame ir tokią veiklą, tačiau tai nėra mūsų tikslas. Norėčiau išlaikyti eksperimentinį Rupert pobūdį. Tiesa, kad nuo pernai metų, tai yra, kai gimė institucija, tapome labiau institucionalizuoti, bet esu įsitikinęs, jog įmanoma drauge būti ir instituciniu, ir eksperimentiniu.

Kalbant apie darbą šiame kontekste, žinoma, turime artimai bendrauti su kitomis vietinėmis institucijomis, Kaip, kada ir kokiais būdais – šitai vis dar turime išsiaiškinti. Kai kurie šių institucijų nariai sėdi mūsų taryboje kaip partneriai.

Vėlgi, Rupert yra edukacinė institucija, žinių centras, besiskiriantis nuo Akademijos, galbūt labiau para-akademinis, tačiau, be abejo, turime bendradarbiauti su ja. Rupert buvo įkurtas, siekiant jauniems menininkams sudaryti sąlygas vystyti savo veiklas dialogą ir idėjų keitimąsi skatinančioje aplinkoje. Šiuo metu svarstome galimybę įtraukti dalyvius iš kitų šalių, kad vietiniai galėtų dirbti greta kolegų, dažnai žvelgiančių iš kitų perspektyvų, turinčių kitus atskaitos taškus ir pasitelkiančių kitokius metodus.

Rupert

Rupert edukacijos ir parodų centras bei rezidencija Vilniuje, fotografija: Rokas Milius, kinfo.lt

Ar tai bandymas sukurti alternatyvą Akademijai?



Na, nesakyčiau alternatyvą, aš žinau, kokią svarbią vietą edukacinėje sistemoje Lietuvoje bei visur kitur užima akademijos. Tai ne alternatyva, tai naujas modelis, kuris gali puikiai gyvuoti greta akademinio modelio. Visi mes užsiimame mokymu, tik skiriasi kontekstai, tačiau mes nekonkuruojame, netgi priešingai, aš tikiuosi, kad keli Akademijos dėstytojai skaitys paskaitas ir mūsų programoje.

 Sieksime megzti ryšius su kitomis institucijomis, miestu ir netgi kitomis, ne meno organizacijomis. Dirbame ir su už meno ribų išeinančiomis, už-meninėmis, praktikomis, kurias tikimės labiau išplėtoti kelių mėnesių trukmės edukacinių ar rezidentūros programų metu.

Ką turite galvoje sakydamas už-meninės praktikos, gal galite papasakoti daugiau?



Na, galbūt per anksti leistis į detales, kadangi viskas dar tik eigoje. Šiuo metu teikiame paraiškas gauti Kultūros ministerijos paramą penkiems projektams, kurių dauguma yra meniniai, tačiau yra ir galimybė dirbti jungiant meno bei socialines sferas. Iš esmės bendradarbiaujame su keliomis institucijomis, kurios nėra susijusios su menu. Mane tokia veikla nepaprastai domina, turiu patirties, sukauptos keliose šalyse. Pavyzdžiui, kai vadovavau EACC (Šiuolaikinio meno erdvė Castellón mieste, Ispanijoje), įgyvendinome kelis viešosios erdvės projektus. Tai, žinoma, nebuvo miesto puošimas – daugiausia dirbome su kitomis institucijomis ir keliais vietiniais veikėjais. Su ispanų menininku Josep María Martin prieš šešerius ar septynerius metus vykdėme projektą Kasteljo ligoninėje, kurio metu buvo sukurta nauja erdvė, skirta dirbti su emocijomis.

HC10

HC13

Josep María Martin, Prototipas darbo su emocijomis erdvei vietinėje Castellón ligoninėje, Ispanijoje, 2007 m.

Ligoninės erdvėje įkūrėme kitą erdvę, tarsi parazitinę. Taip aš suprantu meną viešoje erdvėje. Šiuolaikinio meno centras – arba centras, skirtas šiuolaikinėms praktikoms – privalo atsiverti miesto visuomenei, o ne maitinti save viskuo, susijusiu tik su šiuolaikiniu menu. Itin svarbus tampa viešumas bei žmonių įtraukimas.

propuesta cartel

HC3

Josep María Martin, Prototipas darbo su emocijomis erdvei vietinėje Castellón ligoninėje, Ispanijoje, 2007 m.

Ir vis dėlto šiuolaikinio meno scena čia, kaip ir daugumoje vietų, gana izoliuota. Nebent Britanijoje labiau linkstama nešti meną žmonėms…



… kaip ir Prancūzijoje, Vokietijoje bei kitur. Manau, kad įdomių pavyzdžių galėtume rasti ir Šiaurės šalyse; nevalia pamiršti ryšio tarp meno ir realaus gyvenimo. Manau, kad nepaisant konkrečios temos, kurią nagrinėja meno kūrinys, svarbu įtraukti bendruomenę – tai vienas iš mano kaip Rupert direktoriaus tikslų; visi panašių institucijų ar muziejų vadovai turi rasti savo atsakymą į šį klausimą.

Žmonių, ypač konkrečių veikėjų iš įvairių sričių, įtraukimas yra organiškas procesas, vykstantis chaotiškai ir taikantis prie situacijos, dažnai mažai ką nuveikiant mėnesių mėnesius. Bendruomeniniai menai turi vystytis evoliuciškai, palaikant bendruomenės projektą gyvą ir atvirą.

Prieš metus „Interformato“ simpoziumas Nidos meno kolonijoje sukvietė nuošalių meno centrų vadovus – iš rezidencijų, bet kartu ir iš centrų periferinių padalinių. Man asmeniškai įdomiausias aspektas buvo jų santykis su vietos bendruomenėmis. Turėjome du skirtingus atvejus iš Jungtinės Karalystės, Wysing Arts Centre ir Grizedale Arts. Wysing buvo įkurtas kaip Tate padalinys toje vietovėje ir jis sąveikauja su vietos gyventojais, rengia susitikimus, tačiau jis labiau atskirtas nuo aplinkos. Man pasirodė, kad tam tikra prasme jie išstatomi publikai. O Grizedale sąveikauja su vietos bendruomenės gyvenimu dalyvaudami jos šventėse ir renginiuose, apipavidalindami jų erdves, tačiau šiuo atveju rezultatas labiau susijęs su dizainu. Galbūt taip lengviau užmegzti gerus ryšius su bendruomene ir žmonės mieliau ateina pasižiūrėti parodų galerijoje. Tad norėčiau paklausti – kiek galima kištis ir kokį santykį su vietos bendruomene turi palaikyti meno institucija?



Kaip skleisti šiuolaikines menines praktikas – šis klausimas pastaraisiais dešimtmečiais neabejotinai buvo vienas svarbiausių visoms meno institucijoms. Mano nuomone, tai taps neįmanomu uždaviniu, jei užimsi aukštesniojo poziciją ir mokysi „paprastus“ žmones, kas yra šiuolaikinis menas. Daug konstruktyviau yra aktyviai įtraukti žmones iš įvairių sričių. Žinoma, tai nėra stebuklingas receptas, tačiau dirbti su įvairiomis auditorijomis išties įmanoma ir netgi būtina. O dirbant visuomeninės sferos viduje, nereikia sukti galvos dėl prastų rezultatų ar pernelyg „formalių“ sprendimų. Juk tavo tikslas – ne sukurti meno bendruomenę, kurios kiekvienas narys būtų menininkas, o mokytis iš jų ir tikėtis, kad galbūt ir jie kažko išmoks iš tavęs.

Dar vienas viešojo matmens projektas, kurį vykdėme Ispanijoje, tyrinėjo liaudies šventes ir folklorą bei jų reikšmes konkrečiame kontekste, Kasteljono mieste. Siekėme ištyrinėti kelias akcijas vienos vietinės šventės rėmuose, tiesiogiai dalyvaujant įvairiuose Magdalenos festivalio ritualuose ir procesuose. Šios akcijos turėjo sukurti bendrą dinamiką tarp liaudies tradicijos ir darbo grupės iniciatyvų. Tokiu būdu paminklo, vaišių ir vakarėlio, kurie ir sudaro šventę, kūrimas įgyja performatyvų atspalvį bei tapatumą, kurio kūrime sudalyvauti kviečiamas visas miestas. Tradicijos ten nepaprastai svarbios, kuriose aktyviai palaiko ir dalyvauja bent 90 procentų bendruomenės, tad kaip pasiekti šiuos žmones? Galbūt skamba pretenzingai, bet mums išties pavyko: daugybės žmonių susidomėjimas tuo, ką darėme muziejuje, padėjo užmegzti siektą dialogą. Tai tampa nuolatine idėjų tėkme.

PROYECTO-LA-GAIATA-PEREGRINA-436x290

Antoni Miralda bei kiti projekto dalyviai. Projektas La Gaiata Pelegrina, Castellón, Ispanija, 2007

Galima kalbėti ir apie rezidencijų fenomeną, kai taip pat susiduri su bendruomene. Didžia dalimi tai susiję su kitų vietų pamatymu – paprastai tariant, turizmu.

Menininkas kaip turistas, tą turi omenyje? Man labiau patiktų terminas menininkai-keliautojai. Pati rezidencijos idėja yra labai gera. Tarkime, Lotynų Amerikoje egzistuoja platus rezidencijų tinklas – kai kuriose šalyse tai vienintelis būdas vietos menininkams susipažinti su menininkais iš kitur. Tai proga dalintis žiniomis.

Dirbant rezidencijoje kūrybinį procesą įtakoja vieta, tačiau kartu tai gresia paviršutiniškumu, nes reziduojantys menininkai yra naujokai. Kaip neprarasti autentiškumo (turint galvoje Jurijaus Dobriakovo tekstą „A Spectral Glossary on Critical Tourism“)?

Rizika supaviršutiniškėti yra visur. Tačiau menas turi nebijoti rizikos. Šis rezidencijų ne meno kontekste modelis yra labai įdomus. Esu darbo ne meniniuose kontekstuose apologetas. Visad pabrėžiu viena – savo karjeroje turėjau svarią patirtį rengiat seminarus su jaunais menininkais. Tiesą sakant, praeitą mėnesį tą dariau jau ir čia ir susipažinau su keliais Akademijos studentais. Visuomet jaunų menininkų klausiu, kodėl jie nori važiuoti į, pavyzdžiui, Berlyną ar Londoną. Manau, jog nepaprasta patirtis gali laukti ir Nidos meno kolonijoje arba kur nors Ukrainoje ar Mongolije – viskas priklauso nuo žmonių ir sugebėjimo sąveikauti su kontekstu. Bet pirmiausia sutelkime dėmesį į žinias. Aš suprantu, kad jauni menininkai, ką tik baigę mokslus Akademijoje, nori įsilieti į rinką, pritapti prie konteksto, tačiau daug svarbiau pamąstyti apie savo praktikas, kad ir koks būtų kontekstas. Gali jausti ryšį su žmonėmis, būti tinklo dalimi, bet kartu pabandyk pasvarstyti, kodėl išvis tapai menininku. Štai kur svarbus klausimas.

Ruperto struktūra taip pat turi padėti menininko kaip profesionalo karjeroje. Tad kokie jūsų kriterijai renkant dalyvius?

Prašome pristatyti idėją, kurtią galima vystyti, o mūsų tikslas – kartu su partneriais ir dėstytojais suteikti paramą dalyviams, supažindinti juos su kitomis institucijomis ir sritimis visame pasaulyje. Pernai mums pavyko – visi šeši programos dalyviai įgyvendino po projektą. ŠMC skaitykloje buvo galima išvysti Gedimino G. Akstino parodą, kurią jis greičiausiai sukūrė po tyrimo atlikto Ruperte.

Prieš tris ar keturis mėnesius, dar nepasibaigus kursui, Rupert gavo Kultūros ministerijos paramą ir pirmosios laidos dalyviai rugsėjį keliaus į Kolumbijos universitetą vykdyti grupinio projekto. Rupert jiems padėjo rasti partnerių. Rupert nesibaigia vien Rupert.

Visgi ar egzistuoja kokie nors iš anksto nustatyti kriterijai, kuriais vadovaujantis Rupert apibrėžia „aukštos vertės“ meną?

Ne. Mes ieškome meistriškumo, tačiau ne pagal kokį nors kriterijų ar sritį. Tiesą sakant, norime surinkti kuo įvairesnę grupę – jei pažvelgsite į mūsų kvietimą, pamatysite ne tik žodį menininkai, bet ir mąstytojai. Taigi kuratorius yra lygiai toks pats mąstytojas kaip ir menininkas, architektas, grafinis dizaineris, filosofas, rašytojas, taigi siekiame sukurti tam tikrą daugia-bendruomenę. Matyt dauguma jos narių bus menininkai, bet esame atviri ir kitiems. Jei gauname paraišką iš menininko, dirbančio su viena medija, tačiau nenorinčio išbandyti kitų… mums tai nepasirodo labai įdomu. Bet paprastai su šiuolaikiniu menu dirbantys žmonės yra pakankamai atviri kitoms disciplinoms. Mes nesame nusistatę prieš architektūrą, dizainą ar filosofiją – netgi priešingai. Tad gavę architekto paraišką, mielai kviečiame prisijungti, jei jis gali atsiverti kūrybos lauko kompleksiškumui.

Darkart grįžkime prie jūsų ankstesnių veiklų. Darbas Ruperte turėtų būti visiškai kitokia patirtis nei EACC (Šiuolaikinio meno erdvė Castelló) ne tik dėl to, kad skiriasi jų kaip institucijų profiliai (nors galima jų tiksluose įžvelgti panašumų), bet ir dėl to kitokio kultūrinio konteksto. Ar sutinkate? Kuo skiriasi darbas, kai tenka vadovauti institucijai, esančiai ne jūsų paties kultūrinėje aplinkoje?

Kalbant apie mano asmeninę patirtį, pirmą – netgi antrą ir trečią – savaitę būnant čia palaipsniui įsitikinau, kad Vilnius, ar bent jau mano darbo erdvė, niekuo nesiskiria nuo kitų tos, kituose miestuose, kuriuose gyvenau ir dirbau. Bet tada pradėjo jaustis skirtumai – kas yra visiškai suprantama, reikia išmokti prie jų prisitaikyti. Pavyzdžiui, vienas iš mūsų šiuo metu vykdomų projektų yra susijęs su senelių namais Vilniuje, skirtais tremtiniams, kurie buvo priversti palikti šalį po Antrojo pasaulinio karo. Tai labai kontekstuali tema, susijusi su šios vietos istorija, nors panaši situacija buvo ir Ispanijoje po pilietinio karo, kai žmonės bėgo nuo Franco diktatūros į Lotynų Ameriką. Veikti dabartyje galima tik supratus praeitį. Man tai yra vienas iš esminių principų.

Ar manote, kad mene galimas progresas? Ar tai veikiau evoliucija?

Menas visada susijęs su dabartimi – nieko nėra laiko. Nežinau, ar mene vyksta evoliucija, bet menas visada turi reaguoti į dabartį. Nuolat kintantis ir suaugęs su politika bei socialiniais klausimais – štai koks yra menas.

Daugiau informacijos apie Rupert programą bei paraiškų teikimą galima rasti čia.