Prano Lapės (1921–2010) paroda M. Žilinsko dailės galerijoje

Vasario 4 d., penktadienį, 17 val. Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus M. Žilinsko dailės galerijoje (Nepriklausomybės a. 12 , Kaunas) įvyks Lietuvių dailės klasiko Prano Lapės (1921–2010)  parodos atidarymas.

Prano Lapės kūryba įvairi ir plačiašakė. Be freskų ir grafikos, scenografijos ir keramikos darbų, daugiausia dvasinės energijos atidavė tapybai. Pusę amžiaus pragyvenęs Amerikoje, P. Lapė patyrė abstraktaus ekspresionizmo poveikį. Lemtingam posūkiui kūryboje padarė Dž. Poloko, o vėliau – W. de Kooningo, A. Gorky’o tapyba, jos spalvos ir įspūdingi paveikslų dydžiai.
Dailininkui daug reiškė ir gamta, jos struktūros. Jis pats yra prisipažinęs, kad iš pajūrio aplinkos į paveikslus atėjo juodos akmeninės uolos ir akmenys, miško ir pievų žaluma ir vandens mėlynė.

Abstrakčios tapybos paveikslais Pranas Lapė užima ypatingą vietą lietuvių dailėje. „Jo tapyba suteikia rimtą toną lietuvių abstrakčiajam ekspresionizmui. Dailininko darbų galinga meninė jėga, ekspresyvi įtaiga pasiekta minimalistine spalvine gama – achromatinių juodų ir rudų, pilkų ir baltų sąskambiais. Koloritas primena žemės spalvas, o paveikslų paviršius vietomis praturtintas atspaudų faktūromis – asocijuojasi su dirvožemio išaugintų formų begaline įvairove. Kompozicija dažniausiai sudaryta iš vertikalių ir horizontalių – suteikia plastikos elementams tvirtumo, stabilumo, kažko pastovaus ir amžino, ko ilgisi žmogus netekęs saugių namų, šviesių vaikystės prisiminimų, amžinų nepraeinančių vertybių. Taip dailininkas išreiškė specifine menine kalba tas vertybes, kurių neteko išeivijos karta svetimoje apsuptyje, kur pasikeitė gyvenimo ritmas, kur pastovumą pakeitė naujumo ir dinamikos kultas.“ – teigia parodos kuratorė Nijolė Tumėnienė.

Vienas ryškiausių lietuvių dailininkų – tapytojas ir grafikas P. Lapė gimė 1921 m. sausio 11 d. Klaipėdoje.  Didžiąją gyvenimo dalį jam teko praleisti svetur. 1941–1943 m. studijavo  monumentalią tapybą Kauno taikomosios dailės institute. Šiek tiek žinių apie keramikos meną gavęs iš L. Strolio, daugiausia dirbo kartu su V. Manomaičiu ir gilinosi į funkcionalios butinės keramikos menines ir technines galimybes. Vėliau, 1953–1975 m. sugrįžo prie keramikos dirbdamas JAV mokyklose. Tuomet jo keramika pakito,  ji  buvo dekoratyvi,  artima skulptūrai.

1944 m. pasitraukęs į Vakarus per Vokietiją, Suomiją ir Norvegiją, nuo 1945 m. gyveno Švedijoje. Ten tęsė meno studijas Anderso Beckmano meno mokykloje Stokholme (1945–1946 m.), baigęs dėstė  joje piešimą. Sukūrė freskas dviems pasauliniams renginiams: Pasaulio sporto parodai (1948) ir Pasaulio medicinos seserų kongreso salei (1949).

1949 m. atvykęs į JAV, į Niujorką, Manhataną, pradėjo dirbti reklamos srityje, kur bendradarbiavo prestižinėse leidyklose „Donbleday“, „Scribners“, „Random House“ ir kitose, sukūrė per 300 knygų viršelių projektų, iliustravo garsių lietuvių autorių kūrinius, iš kurių itin išsiskiria A. Baranausko „Anykščių šilelis“,  Maironio „Baladės“ ir Algimanto Mackaus „Augintinių žemė“. A. Baranausko „Anykščių šilelis“ buvo pakartotinai išleistas Lietuvoje 2009 m. 1957 m. persikėlė į Rowaytoną (Konektikuto valstija), mokytojavo ir sukūrė kelias, sulaukusias specialistų komisijos ypatingo pripažinimo, meno programas privačioms vidurinėms mokykloms Konektikuto ir Masačusetso valstijose. Tik būdamas 57 metų amžiaus, galėjo atsidėti vien kūrybai gyvendamas Chamberlaine (Meino valstija).  Tapybą yra eksponavęs individualiose parodose Long Ailende (1965), Čikagoje (1969), Niu Kenane (1980), Brukline (1981), Bostone (1985) ir grupinėse – lietuvių išeivijos ir amerikiečių dailės parodose.

1998 m. grįžo į Lietuvą. Čia P. Lapė buvo apdovanotas  Lietuvos Didžiojo Kunigailščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi.

Paskutinius tris gyvenimo metus dailininkas negalėjo tapyti, nes nematė dienos šviesos. Mirė Vilniuje 2010 m. sausio 13 d.

Paroda veiks iki kovo 6 d.