Dar viena konspiracija

No one wants to know about conspiracy any more!
Blow Out (1981)

Visa elektroniniu būdu siunčiama privati informacija yra perimama ir analizuojama slaptų saugumo padalinių. Apie kiekvieną pasaulio pilietį kuriama asmeninė duomenų bazė. Greitai žmonėms bus implantuojamos radijo dažnių identifikacijos (RFID) mikroschemos ir privatumui bei laisvei ateis galutiniausias galas. Nanorobotai užvaldys mūsų kūnus ir protus. Tuo jau seniai rūpinasi slaptosios pasaulio galingųjų organizacijos, jų tarpe ir Bilderbergo grupė. Jos taip elgiasi ne vien iš paiko valdžios troškimo, o dėl to, jog joms žinomas slaptas globalus kosminis planas, kurį jiems perdavė nežemiškųjų civilizacijų atstovai. Keli iš jų dar tebelaikomi 51-me sektoriuje (Area 51). Ką jau kalbėti apie aplink Žemę zujančius NSO ir apie NASA, kuri nuo pat Rozvelo incidento laikų iš paskutiniųjų bando nuslėpti šio kosminio šurmulio įrodymus. Ir visa tai vyksta čia, mūsų Žemėje, kuri iš tiesų yra… tuščiavidurė. Negana to – jos viduje gyvena itin pažengusi civilizacija, o į Žemės vidų patekti galima per poliuose esančius plyšius. Palydovinės nuotraukos jau seniausiai retušuojamos bandant visa tai užmaskuoti… O Dieve! Tiesa, jis čia taip pat dalyvauja – tai jo ranka mūsų sugedusią žmoniją veda link 2012-ųjų metų katastrofos… Dar nežinojote?

Bandymas paneigti konspiracijos teoriją pasmerktas žlugti lygiai taip pat, kaip pati konspiracijos teorija pasmerkta likti instituciškai pripažintos pasaulėvokos periferijose. Tiesą sakant, bandymai paneigti bet kokią konspiracijos teoriją neretai veikia netgi priešingai ir leidžia jai stiprėti didėjančios opozicijos sąskaita – ypač turint omenyje naujojo misticizmo, new age pasaulėžiūros, antiracionalizmo judėjimus, kurie atmeta racionalumą kaip tokį. Pasipriešinimas konspiracijų teorijoms (ypač, jei jis sistemingas, kylantis ir iš „liaudies“, ir iš oficialių iniciatyvų, kaip, pvz., „suklastotų žmogaus išsilaipinimų Mėnulyje“ konspiracijos – Moon Landing Hoax – atveju) dažnai traktuojamas kaip kone tiesioginis konspiracijos egzistavimo įrodymas.  Žemėje  greitai gali nebelikti vietos naujoms žmonių kartoms, bet visuomet atsiras vietos naujoms konspiracijų teorijoms. Jos gyvuos tol, kol joms bus skiriamas dėmesys. Ir joms visuomet bus palankus bet koks tokio dėmesio pretekstas. Tad ir šis straipsnis savo ruožtu neišvengiamai prisideda prie to, kas neišvengiama – t.y., konspiracijų klestėjimo. Tačiau  straipsnio tikslas yra ne apžvelgti kuo daugiau konspiracijos teorijų ar jas sisteminti – tuo jau pasirūpino nemaža plejada akademikų (Frankas P. Mintzas, Karlas Popperis, Karlas Saganas, Michaelis Barkunas), bet imtis pačių konspiratyvaus mąstymo ir pasaulėžiūros radimosi sąlygų – kodėl ir kaip kyla konspiracijos prielaidos ir kokias funkcijas jos atlieka ne šiaip abstrakčiai visame šiuolaikinių technologijų ir mokslo transformuotame pasaulyje, o individualioje paprasto žmogaus pasaulėžiūroje.

Štai politologas ir lingvistas Noamas Chomsky‘is konspiracijos teorijas traktuoja kaip oficialios institucinės reiškinių analizės priešingybę, nors tai jo atveju dar anaiptol nėra bandymas ignoruoti neinstitucines iniciatyvas*. Institucinė analizė remiasi moksliniais dokumentais, pranešimais žiniasklaidoje, valstybiniais duomenų archyvais, tačiau neretai politikos konspiracijas aiškinančios teorijos taip pat remiasi būtent tais pačiais oficialiais šaltiniais. Žinoma, terminas „teorija“ daugeliu atvejų yra visiškai neadekvatus akademine prasme – tai tiesiog „liaudyje“ prigijusi forma, simuliuojanti paties institucinio-akademinio pasaulio logiką ir suteikianti konspiraciją aiškinančiai interpretacijai sistemiškumo, moksliškumo aureolę. Dažnai būtent radikalus vaizdinių ir aiškinimų paprastumas, antimoksliškumas lemia jų masinį populiarumą. Reikėtų išskirti dar vieną svarbų konspiracijų teorijų leitmotyvą – emocinį planą, kuriame neretai psichologiškai operuojama tokiais įrankiais, kaip empatija ir antipatija (neretai tai būdinga ir pačioms konspiracijų teorijas neigiančioms iniciatyvoms). Tuo tarpu oficialusis mokslinis diskursas nuo pastarųjų faktorių visuomet linkęs atsiriboti.

Konspiracijos demaskavimo esmė – tiesos paieška ir atskleidimas. Tai galioja visoms konspiracizmo (conspiracism – t.y., konspiracijos teorija paremtos pasaulėvokos) apraiškoms, kurias išskyrė politologas Michaelis Barkunas – t.y., įvykių, sisteminėms bei superkonspiracinėms teorijoms. Paanalizavus paaiškėja, kad šie trys tipai savo ruožtu sudaro ir schematinę progresuojančią trajektoriją – nuo pavienio įvykio konspiracijos (J.F.Kennedy‘žio [JFK] nužudymo, Rozvelo incidento ir t.t.) prie sisteminės konspiracijos (slaptos pavienės regioninės ar globalios „blogųjų“ organizacijos – Illuminati, masonai, dominjonistai, Bilderbergo grupė, Trišalė komisija ir t.t.) ir galiausiai prie superkonspiracijos teorijų, kurios hierarchiškai apjungia daugiau iš pažiūros nesusijusių teorijų – tai palyginus neseniai atsiradęs ir išties ypatingas „žanras“. Pastarojo pradininkai ėmė reikštis 9-jame praeito amžiaus dešimtmetyje, pažymėtame new age ženklu. Tuomet iškilo tokie aktyvūs superkonspiracijos teorijų propaguotojai, kaip Davidas Icke‘as ir Miltonas Williamas Cooperis. Vienas iliustratyvus tokio „teorijų“ susiliejimo pavyzdys buvo mane itin smagiai nustebinęs „ufologų“ (siaurąja prasme – NSO konspiracijos propaguotojų) bei „naujosios pasaulio santvarkos“ (New World Order) demaskuotojų susigyvenimas – nuo šiol galima aptikti tokį gramatinį darinį, kaip New World UFOrder (tiesiog įveskite tai į YouTube paieškos laukelį)…

Konspiracijų teorijų tyrinėtojai pastebi, kad pastarųjų bumas prasidėjo po praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje Vakaruose įsisiūbavusios politinės suirutės**. Žinoma, tai nereiškia, jog konspiracijos samprata jau nebuvo įsitvirtinusi vakaruose – anaiptol. Štai pati konspiracijos teorijos sąvoka pirmąkart buvo panaudota jau XXa. pirmajame dešimtmetyje, tačiau svarbu pažymėti, kad tada ji dar neturėjo tos negatyvios konotacijos oficialiojoje kultūroje. Tai buvo greičiau neutralus būdas apibūdinti netipiškam, slaptam, neišaiškintam įvykiui. Tačiau atmosfera ėmė kaisti, kuomet neišaiškintas, keistas reiškinys staiga tapo prieinamas nebe slaptų dokumentų, rankraščių ir gandų pavidalu gana nedidelei žmonių grupei, o pasidarė matomas viešai, patiriamas masiškai, nukopijuojamas, retransliuojamas, atkuriamas ir todėl visuotinai interpretuojamas. Viešai transliuota JFK nužudymo scena tapo išties lemiamu sukrėtimu, ikoniniu posūkiu masinėse sąmonėse, nulėmusiu neregėtą smalsumo, savarankiško aiškinimosi iniciatyvų proveržį. Tai buvo laikas, kuomet Vakarų šalyse (be abejo, pirmiausia JAV) piliečiai jau turėjo palyginti didelę naudojimosi archyviniais duomenimis bei autonominės leidybos laisvę, o JFK nužudymas paskatino tebūnie marginalizuojamą, tačiau vis tik aktyvią pilietinę iniciatyvą – atsirado vadinamieji „Kenedžio nužudymologistai“ (Kennedy Assassinologists) ir gausybė jų leidžiamų leidinių. Taip pat, kaip ir 1947m. įvykęs Rozvelo inicidentas, po kurio visuomenėje kilo panaši konspiracijų teorijų banga, JFK nužudymas ilgainiui tapo ikoniniu atspirties tašku jau nebe pavienį konspiracijos reiškinį, bet sisteminę, globalesnę konspiraciją nagrinėjančioms teorijoms. Atitinkamai ir tuojau po to sekęs amerikiečių išsilaipinimas Mėnulyje įsiliejo į bendresnį, globalesnį slaptų viršvyriausybinių konspiracijų vaizdinį. Visa tai iki šiol sulaukia neįtikėtinai didelio visuomenės dėmesio. Konspiracijos teorija tapo kažkuo, kas ėmė papildyti faktiškai bet kokią oficialią politiniame ir nepolitiniame pasaulyje vykstančių reiškinių versiją.

Tad nuo ko viskas prasideda? Nuo liguisto įtarumo, paranojos, neigimo, šizofrenijos, sociofobinių sindromų? Psichologai ir sociologai juos išskiria kaip pagrindines priežastis, kurios verčia priešintis oficialioms versijoms ir interpretacijoms. Dažnas konspiratologas (tai sąlyginis terminas, kuriuo čia vadinu konspiracijų teorijų propaguotojus) suvokia savo veiklą kaip aktyvų dalyvavimą tiesos pažinimo, kultūros kritikos, alternatyvų paieškos procese, kuris būtinas žmonijos gėrio, tiesos vardan. Ir būtent čia reikia pradėti ieškoti šio pradinio impulso, skatinančio imtis konspiracijų nagrinėjimo – kas nutinka, kad vieną dieną imama aktyviai domėtis vadinamosiomis „stigmatizuotomis žiniomis“? Iš dalies šį klausimą užduodu ir pats sau, kadangi šį straipsnį paskatino parašyti būtent tas faktas, jog ėmiau domėtis tuo, kaip smalsumas mane nuvedė į ištisą konspiracijų vandenyną. Viskas prasidėjo jau seniai, kuomet pirmą kartą susidūriau su „suklastoto išsilaipinimo Mėnulyje“ teorija (Moon Landing Hoax). Ilgainiui perėjau visas reakcijos fazes – nuo sukrėtimo, įtarumo, nusivylimo iki smalsumo ir noro suvokti. Per ilgus domėjimosi astronomija metus susikaupęs bagažas tuomet padėjo išlaikyti kritišką žvilgsnį, tačiau tuo pačiu metu mano galvoje atsirado ir nauja minčių trajektorija, atvedusi mane prie grynai pragmatinės pasaulėvokos klausimo: kaip aš, būdamas šio laikmečio paradigmos dalimi ir tuo pačiu būdamas savo intelektines galias laisvai naudoti galinčiu žmogumi, galiu įsitikinti tuo, jog faktas yra… faktas? Nesiimu čia jokios konspiratologinės pozicijos, veikiau bandau užimti kontra-poziciją ir likti atviras įvairiausioms kritinėms interpretacijoms.

Svarbi tokios strategijos dalis yra ne bandymas įrodyti, jog įvykis (pvz., amerikiečių išsilaipinimas Mėnulyje) yra suklastotas, o atvirkštinis procesas: bandymas įrodyti, jog įvykis yra tikras. Štai čia ir prasideda sunkumai. Pats tikrumo apibrėžimas jau seniai ištrūkęs iš fenomenologijos gardo ir tiesiogiai jutimais patiriamas reiškinys anaiptol nėra visada prieinamas suvokimui ir tuo pačiu ne visada nurodo į tiesą. Kas yra tikrumas šiandien? Bandant atsakyti į šį klausimą norisi paminėti sekantį mano susidūrimą su kita labai egzotiška konspiracijos teorija – tai plokščios Žemės teorija (Flat Earth Theory). Įdomu tai, kad susidūrimas vyko ne istorijos vadovėlio, o būtent dabarties kontekste, kuomet paaiškėjo, jog JAV aktyviai veikia Plokščios Žemės bendruomenė (Flat Earth Society) ir dar įdomiau yra tai, jog jos šaknys siekia XIX a. pirmąjį dešimtmetį. XX a. viduryje iš Didžiosios Britanijos ji persikėlė į JAV ir po 7 deš. pabaigos ji ženkliai padidėjo. Po kelių nuosmukių ji gyvuoja ir dabar, tačiau nesigilinsiu į detales. Svarbiausia čia pasirodė pati pradinė šios teorijos propaguotojų nuostata, kurią galima būtų įvardinti kaip pažinimo pradžios tašką. Fundamentali „plokščiažemininkų“ pozicija primena nekaltumo prezumpcijos logiką – kol man neįrodys, jog Žemė yra kitokia, nei ji man atrodo – t.y., plokščia – tol ji liks plokščia. Tai itin drąsus ir išties įpareigojantis pareiškimas. Šios teorijos šalininkai bravūriškai klausia: „ar tu asmeniškai esi patyręs, jog Žemė apvali?“ Ir įdomu tai, jog jie (kad ir kaip retrogradiškai toks klausimas beskambėtų), turi pilną teisę abejoti. Nekalbu apie socialinius šios pozicijos aspektus, nesiimu jų vertinti, tačiau grynai pažinimo prasme tai visiškai teisėtas klausimas, nežiūrint klausiančiojo intelektinių galių. „Ar aš galiu sau įrodyti, jog Žemė apvali?“, klausia jie. Mes jau senokai gyvename civilizacijoje, kuri to nebedaro – vadovaudamasi pasitikėjimo jau pateiktais įrodymais prielaida ji faktiškai tęsia ir papildo tai, ką vadiname šiuolaikine pasaulėvoka. Pažymėtina tai, jog „plokščiažemininkai“ beveik visus geofizinius ir astronominius fenomenus traktuoja kaip unikalios, senos, bet šiuolaikinių technologijų ir mokslo pasiekimais praturtintos teorijos įrodymu – pvz., Žemės trauką jaučiame todėl, kad Žemės diskas kyla statmenai į viršų ir mes esame spaudžiami prie jo plokštumos kaip lifte ir t.t. Kiekviena oficialios pasaulėžiūros interpretacija tampa iškreipta lyg kreivame veidrodyje, kad būtų gautas norimas plokščios Žemės vaizdinys. Ir štai – jokios ypatingos tragedijos gyvenant pasaulyje su tokia pasaulėžiūra nenutinka. „Plokščiažemininkai“ netgi be jokio sąžinės graužimo naudojasi GPS įranga, kuri paremta geostacionariais palydovais ir kuri, pasak plokščios Žemės teorijos, lyg ir negalėtų veikti. Atrodo, jog tiesiog belieka gerai pasukti galvą ir tinkamas paaiškinimas vis tik atsiras. Panašiai yra ir su tuščiavidurės Žemės teorija (Hollow Earth Theory), kurios pasekėjai netgi rengia ekspediciją į šiaurės ašigalį, kad įsitikintų, jog ten iš tiesų yra ertmė į Žemės vidų – oficialus mokslinis konsensas deformuojamas alternatyvaus pseudomokslinio aiškinimo naudai, tačiau tikrovė lieka nepakitusi ir… nepažinta. Būtent todėl bandymas nukeliauti į „plokščio pasaulio kraštą“ arba pro ertmę ašigalyje patekti į Žemės vidų, yra itin įdomus šiuolaikinis fenomenas. Šios konspiracijų teorijų pakraipos propaguotojai sudaro savotišką „naujųjų laukinių“ judėjimą, kuris, nors ir nėra ženklus, tačiau vis tik yra. Taigi, kas tokiu atveju yra „tikrumas“? Tai pojūtis, jog būdamas visiškai sąžiningas su savimi padarei viską, ką galėjai bandydamas suvokti reiškinį. Tokiu atveju „tikrumas“ yra paslankus ir reliatyvus dalykas – juk intelektualinis bagažas yra lemiantis faktorius. Tačiau gali būti, jog būtent sąžiningumas su pačiu savimi yra patikimesnis „tikrumo“ kriterijus.

Gyvenimas su konspiracijos teorija užantyje (ar omenyje) tampa neišvengiamas ne tik nesugebėjus sau įrodyti, jog žmonės tikrai buvo išsilaipinę Mėnulyje (tiesą sakant, tą įrodyti nėra taip jau paprasta). Potencialiam konspiratologui jis gali prasidėti ir uždavus vieną iš tų „nekaltų pažinimo klausimų“, pvz., įdomu, ar mes vieni Visatoje? Pakanka tik pradėti spekuliacijų grandinę ir tuojau pat atsiduriama pažinimo pakraščiuose, kur faktus keičia prielaidos. Ir būtent čia reikia apsispręsti, kokį vaidmenį tau atlieka įsigalėjusių prielaidų konsensas ir kokį prielaidų ieškojimo kelią pasirinkti – asmeninį (gręsiantį izoliacija ir marginalizacija), ar visuomeninį (įtraukiantį į konformizmo sąstingį).

Tačiau, kaip bebūtų keista, konspiracijos teorijas užantyje nešioja daugybė žmonių. Antropologai Toddas Sandersas ir Harry’is G. Westas tikina, jog didžioji dalis amerikiečių tiki bent viena konspiracijos teorija***, o Michaelis Barkunas aptarinėja galimybę, jog konspiracijos teorijos kaip politinio aktyvumo paradigma visuomenės sąmonėje gali užimti demokratijos vietą****.

Net jei konspiracijų teorijos ir neužims demokratijos vietos, tačiau vakarietiškoje kultūroje jos ir toliau atlikinės frustracijos kanalizavimo bei sudėtingėjančios sąmonės projektavimo funkcijas. Psichologiniu požiūriu projektavimo mechanizmą galima aptikti tokiuose atvejuose, kuomet pasąmoniniai, represuojami impulsai randa netiesioginę išraišką per atitinkamas konspiracijos teorijas. Pvz., latentinis polinkis į mazochizmą gali pasireikšti liguistu domėjimusi tariamais slaptais ir žiauriais masonų ritualais, asocialumo kompleksai gali būti projektuojami per izoliavimąsi nuo „naujosios pasaulio santvarkos“ atokiame provincijos užkampyje ir pan.

Galiausiai norisi tiesiog padaryti dviprasmišką apibendrinimą: arba pasaulis yra be galo sudėtingas ir vis dar niekaip neprieinamas pažinimui, arba sudėtingai šiuolaikinei sąmonei konspiracijų egzistavimo prielaidos reikalingos tiesiog kaip fetišai, be kurių toji sąmonė nesugebėtų priimti tikrovės netraumuodama savęs ir visos konspiracijos teorijos tokiu atveju yra tiesiog dar viena globali konspiracija. Arba…

*N.Chomsky‘is kalbėdamas apie konspiracijos teorijas dažnai apeliuoja į „sveiką protą“. Pvz., aptarinėdamas 9/11 konspiracijos prielaidas jis replikuoja, jog „jie [JAV vadovybė] negalėjo to surengti patys, nes tokiu atveju jie turėtų būti tikri bepročiai“ ir jog bet koks bandymas surengti  tokio masto konspiraciją būtų žlugęs dėl „neišvengiamo informacijos nutekėjimo“. YouTube: Noam Chomsky on 911 Conspiracy.

**John Ayto. 20th Century Words. Oxford University Press, 1999, p. 15.

***Harry G. West, Todd Sanders. Transparency and conspiracy: ethnographies of suspicion in the new world order. Duke University Press, 2003, p. 4.

****Barkun, Michael. A Culture of Conspiracy: Apocalyptic Visions in Contemporary America. University of California Press; 1 edition, 2003.