Danijos fotografijos muziejuje - paroda „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien“

Šių metų sausio 29 d. Danijos fotografijos muziejuje „Danmarks Fotomuseum“ Herninge atidaroma fotografijos paroda „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien“. Tai pirmasis tokios apimties Lietuvos fotografijos meno pristatymas Danijos žiūrovams. Parodoje bus pristatoma keturių Lietuvos fotografų – Antano Sutkaus, Rimaldo Vikšraičio, Reginos Šulskytės bei Arturo Valiaugos – kūryba. Parodos atidaryme dalyvaus fotografijų autoriai, Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Jonas Staselis ir parodos kuratorė Ieva Meilutė-Svinkūnienė. Parodą organizavo Lietuvos fotomenininkų sąjunga, LR kultūros atašė Danijoje, Islandijoje ir Norvegijoje bei Danijos fotografijos muziejus, o ją parėmė Skandinavijos oro linijų kompanija SAS, LR Kultūros rėmimo fondas ir Danijos fotografijos muziejus.
Parodoje pristatomi R. Šulskytės darbai iš serijos „Mano drabužiai“, A. Valiaugos serija „Buvau pas Stepą. Kalbėjom apie gyvenimą…“, R. Vikšraičio rinktinė iš garsiausių jo ciklų „Vienkiemio godos“ bei „Pavargusio kaimo grymasos“ (visi šie darbai 2009 m. buvo eksponuoti Arlio festivalyje, kuriame fotografas pelnė pagrindinį prizą) bei rinktinė iš A. Sutkaus darbų. Visus keturis fotografus, nepaisant labai skirtingo braižo, vienija bendra tema – žmogus, jo aplinka bei vidinės būsenos.

Bežiūrint į Reginos Šulskytės darbus, atrodo, kad čia užfiksuoti pačios kūrėjos pojūčiai bei mintys. Fotografė ypatingai   jautri, lakoniška, spontaniška, preciziškai jaučianti šviesą, o jos kūriniai – itin giluminiai, įtraukiantys. Čia susipina visa moteriškumo ikonografija: veidrodžiai, moterų kojos, lengvi šešėlių siluetai. Šulskytės darbuose kasdieniška aplinka, kurioje bekūnė šviesa išgyvena išskirtines akimirkas, o kūriniuose dominuojanti pauzė atsiveria kaip absoliuti erdvė minčiai bei interpretacijai.

Giliu psichologizmu pasižyminčio fotomenininko A. Sutkaus herojus – dažnai tiesiog nepažįstamas praeivis, drąsiai žvelgiantis tiesiai į objektyvą. Šio fotografo sustabdyta akimirka kupina gelmės ir simboliškumo. Fotomenininkas sugeba įsiskverbti ir pajausti tipažų dvasios subtilybes, jo herojams būdingas negailestingas psichologinis apnuoginimas. Pats fotografas, kasdienybės stebėjimą prilyginantis meditacijos formai, paprastų žmonių kasdienybėje ieško būties prasmės.

R.Vikšraičio fotografijose, priešingai negu humanistų užfiksuotuose kasdienybės atvaizduose, žmogus dalyvauja groteskiškoje gyvenimo dramoje, neretai sąmoningai vaidinamoje prieš fotoobjektyvą, tokiu būdu atskleisdamas tragikomiškų grimasų iškreiptą šiuolaikinio kaimo tikrovę. Jo darbų negalima vadinti dokumentine fotografija, dokumentalumą suprantant įprasta prasme – jos nerodo „tikro“ gyvenimo, tačiau atskleidžia kai ką esmingesnio.

A. Valiaugos stebėjimų sritis – žmogaus gyvenamoji aplinka ir jis pats. Fotografo darbuose daiktai pasakoja apie žmogų, o laikas yra kone svarbiausias veikėjas. Privati erdvė, kaip asmeninių ir socialinių ženklų talpykla, Valiaugai pakeičia paties žmogaus fotografavimą – atrodo, dabar išorinė erdvė daugiau pasako  apie žmogaus vidų nei veidas, į kurį tradiciškai kreipdavosi fotografija.

Paroda „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien“ veiks iki 2010 m. balandžio 25 d.

Iliustracija viršuje: Rimaldas Vikšraitis. Iš ciklo „Pavargusio kaimo grimasos”, 1976 – 2001.

Artūras Valiauga. Buvau pas Stepą. Kalbėjom apie gyvenimą...2002