Blykstės ir vesternai. Pokalbis su Egle Karpavičiūte

2011 m. balandžio 15 d., Penktadienis
Straipsnio autorius: Justina Ruzgaitė


Jaunos tapytojos Eglės Karpavičiūtės meno gerbėjams pristatinėti nereikia: nuo pat studijų  laikų menininkė savo darbuose sėkmingai (o ir skoningai) derina plastinę tapybos raišką ir  konceptualų mąstymą. Galbūt dėl to ji ir tapo pirmąja jaunąja tapytoja, pakviesta dalyvauti XIV-oje Tapybos trienalėje „Klaidingas atpažinimas“ Šiuolaikinio meno centre, o norėjusieji su menininkės kūryba susipažinti plačiau galėjo apsilankyti praėjusį rudenį vykusioje personalinėje Karpavičiūtės parodoje „Science fiction. Retrospektyva“.

Esi aktyviai dalyvaujanti parodose, „Jaunojo Tapytojo prize“, tavo darbai jau byloja apie savitą stilių, vertinami kritikų. Kokius  meninius ieškojimus esi išgyvenusi?

Mano meninių ieškojimų, kūrybos pradžia  susijusi su tapybos studijomis Vilniaus dailės akademijoje. Labai domėjausi Paul Cezanne, lietuvių – Samuolio bei Eidukevičiaus kūryba. Paveikslo suvokime, jo ,,konstravime‘‘ taip pat įtakojo ir Kairiūkščio tekstai.

Toks tapybos ,,pradžiamokslis‘‘ paveikė mano mąstymą,  tolesnius kūrybinius, meninius  ieškojimus, kurių pradžia susijusi su dviprasmiškų, beveik antropomorfinių , metaforiškų vaizdų kūrimu. Rinkausi tarsi užslėptus , išnykstančius motyvus  ar gęstančius ekranus bei šviesas. Tuomet mane smarkai veikė belgų menininkas Luc Tuymans.

Visad vengiau paviršutiniško  iliustratyvumo. Idėja turi būti išreikšta per plastiką.

Besidomint tapybos problematika pradėjau kaupti savo vaizdinės medžiagos archyvą: savo tapybos etiudus, įvairias nuotraukas, kai kur įterpiant teksto elementus. Tai parodė, kaip vystau idėją, kuo remiuosi ir ką atrandu. Priėjau prie blykstės, kaip galutinės vaizdo fazės, kuri taip pat tapo archyvo dalimi.

Pajutau, kad nebeturiu kuo remtis. Pradėjau tapyti ekspozicijas. Savo „Science fiction. Retrospektyva“ – Luc Tuymans bei Gerhard Richter ekspozicijas. Rinkausi šiuos menininkus ne iš ,,meilės deklaravimo‘‘ šiems menininkams, kaip kažkur buvo pasakyta, bet dėl idėjos. Šie menininkai analizuoja vaizdą, jo pabaigą ir abejoja juo. Nutapytos  jų ekspozicijos – tai tarsi dvigubas vaizdo numarinimas, tapybos, vaizdo vystymasis iš savo pabaigos ar ribų peržengimas.

Pats ekspozicijų tapymas vystėsi nuo aiškesnio, realistiškesnio iki migloto, tarsi permatomo ekspozicijos vaizdo, kuris, veikiant dažo, grunto ir persišviečiančios drobės santykiui, man tampa tarsi tapybos pirmapradis.

Kas tau svarbiausia renkantis tapybą kaip mediją?

Man rūpi tapybos, tapyto vaizdo išraiška, plastika, galimybės ir negalimybės.  Tapybos būvio pagrįstumas. Tapyba – kaip idėjos išraiška. Ir joje ieškau pagrįstumo – kodėl ir kaip ji turi būti nutapyta.

Apskritai tapybą suvokiu kaip meną, mediją, kuri yra viena seniausių, archaiškiausių meno formų, besireiškianti, lyg vaizdų naikintoja, vaizdų įkalintoja, galinti nukelti į praeitį. Tad tapyba tampa, kaip praeities išraiška dabartyje. Dėl jos archaiškumo, dabar tapydama vesternų scenas, tarsi bandau amerikietišką mitą, kuris vizualiai yra ,,įformintas‘‘ filmuose, ekranuose, nukelti į dar ankstesnę praeitį, juos nutapydama šiek tiek akademiškai.

Prisimenant tavo ekspoziciją „Science fiction. Retrospektyva“, norėčiau pasidomėti tavo santykiu su žiūrovu. Ar šalia kuriamos iliuzinės realybės taip pat sieki pranešti kokią nors žinią žiurovui?

Su žiūrovu siekiu išlaikyti ribą, per daug nepasakyti. Duoti užuominą. Iliuzinė realybė – netikrumo, tuštumos būvis. Iš to kiekvienas gali daryti savas išvadas. Asmenines ar globalines.  Man  tapytas vaizdas yra sukonstruota iliuzinė realybė, esybė.

Ar metaforose galima išskaityti tavo opoziciją šiuolaikiniam pasauliui, kuris perpildytas visokiausia informacija, žiniomis ar šnekomis, o tu tarsi tik užmini mįslę?

Gali būti. Bet manau, kad tai ne opozicija, bet greičiau mano santykis su aplinka, kuriai ne visuomet oponuoju.

Tavo darbuose  atsispindi technologijų pasaulio aspektai, kodėl?

Technologijos kaip motyvas arba kaip motyvą veikiantis veiksnys man buvo įdomus, dėl savo prieštaringumo, priešiškumo tapybai. Technologijos  paneigia ir siekia pranokti tikrumą, grynumą, autentiškumą. Technologijos tampa tapybos dalimi. Jos sustingsta, nebeveikia.

Kiek filosofijos yra tavo idėjose?

Man tapyba ir yra filosofija, mąstymas.  Tik ji kalba vaizdais, vizualiai. Tai – kaip tapybos filosofija. Man įdomi tapybos egzistencija, būvis šiuolaikinio meno kontekste.

Norėčiau tavęs paklausti apie laiką. Kaip įsivaizduoji, kuo tapyba galėtų žavėti ateityje? Tai kartais ir pati pamąstau, kai matau kaip greitai viskas keičiasi dabar – vertybės, technologijos, o tuo pačiu ir menas, bei jo suvokimo principai.

Asmeniškai tapybą, kaip vieną seniausių, archaiškiausių meno formų, naudoju kaip vaizdų ,,įkalintoją“ ar ,,sunaikintoją“.  Tarsi vaizdas, patekęs tapybos akiratin, tampa jos auka: tapyba  tą vaizdą užkonservuoja.

Mane žavi istorinės tapybos transformacijos – tai, kaip tapyboje keičiasi vaizdo traktavimas. Kaip pvz. iš tapybos vaizdo kaip ,,lango pro kurį žiūrima“ buvo prieita iki vaizdo kaip ,, langas į kurį žiūrima’“. Tai reiškia, kad buvo pereita nuo aplinkos kopijavimo prie paveikslo kūrimo. Na, o kitame etape išskirčiau avangardinius judėjimus bei meno apie meną idėją, kurie išprovokavo tapybos ,,mirtį“  septintame XX a. dešimtmetyje. Tai pastūmėjo tapybos ,,atgimimą“, atsinaujinimą. Ji konceptualizavosi. Ir dabar vaizdas reprezentuoja tapybą, o ne atvirkščiai.

Šie išskirti tapybos raidos etapai rodo kardinalią tapybos kaitą, todėl labai sunku nuspėti, kur tapyboje galima dar pasukti  ir kuo ji gali žavėti ateityje, bet todėl tai labai įdomu.

Kokią apskritai meno situaciją matai Lietuvoje?

Man įdomi Lietuvos šiuolaikinio meno scena. Tik kartais erzina, kaip aš tai vadinu, sausas, akademinis konceptualizmas, kuris niekur nenuveda, tačiau išlieka tik teorija apie teoriją.

Kokie tavo artimiausi kūrybiniai planai?

Dabar dirbu ties vesternais. Kaip toliau vystysis tapyba sunku pasakyti, nes man svarbus procesas. Taip pat nemažai  rašau.

Ar kaip jauna menininkė jauti palaikymą iš savo aplinkos, ar apskritai jaunas menininkas turi galimybių augti, tobulėti Lietuvoje?

Šiuo klausimu galiu tik patvirtinti, pritarti jau žinomai nuomonei: kūrybinės sąlygos sunkios…. O ir rinkos nėra.. ….Gerai, kad atsirado toks konkursas kaip „Jaunojo tapytojo prizas“, ir „Vartų“ galerijos šiuolakinio meno aukcionai, kur taip pat pristatoma nemažai jaunų kūrėjų. O ir patys jaunieji kūrėjai vienijamės, rengiam parodas. Iš tos pusės ir yra palaikymas.

Ačiū už pokalbį.

Nuotraukos: © Evgenia Levin.

Straipsnio autorius:
Justina Ruzgaitė baigė menotyros studijas Vytauto Didžiojo universitete. Šiuo metu gyvena ir dirba Vilniuje.

Minimi menininkai:

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *