Bendravimo (ne)kokybė. Ignės Grikevičiūtės paroda „Belaikis matymas“ AV17 galerijoje

2018 m. gegužės 21 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Monika Valatkaitė

Rengiant šį tekstą, pirmasis tos dienos pokalbis buvo su barista. Ne pats ilgiausias, iš serijos „ – Sveiki, ko pageidausite? – Latte. – Gersite vietoje ar išsinešimui?“ ir t.t.. Tai puikus vieno iš nedaugelio tarp žmonių vykstančių pokalbių pavyzdys, kuomet susikalbama. Įsitaisius kavinėje aplink netrūksta pašnekesių, akomponuojamų tarškančių lėkščių bei puodelių. Tarp nugirstų pokalbių – diskusijos, kuriuose nesusišnekama: „ – Na, ne. Taigi, aš sakau, kad… – Bet iš tavo lūpų skamba taip, tarsi, sakytum, kad…“. Jei galvotume, kad žodžiai yra abstrakčių ženklų sistema, kuri sumažina atskirties tuštumą tarp individų, suprastume, kad iš esmės šiame kavinės kontekste niekas nesusišneka taip puikiai kaip žmonės, paradoksalu, skiriami skirtingų barikados pusių pertvaros – t.y. baro stalviršio su kasos aparatu.

Būtent apie žmonių negebėjimą susikalbėti, painius tarpusavio santykius kaip amžius po amžiaus slenkantį, galiojimo laiko neturintį begalinį ritualą debiutinėje personalinėje parodoje „Belaikis matymas“ prabyla jaunosios kartos menininkė Ignė Grikevičiūtė. Tik to analizei ji pasitelkia ne buitinės aplinkos dialogų refleksiją, o naudoja prancūzų avangardinio kino istorijos citatas iš „Naujosios bangos“ periodo XX a. 6-7 deš., kaip nuo žiūrovo nutolusios būsenos perspektyvą su potencialu į situaciją pažvelgti iš šono. Visgi abiejų – teksto formavimui ir parodos koncepcijai – atspirties taškų (kavinės aplinkos ir kino krypties) bruožus jungia atsitiktinumo, spontaniškumo tikimybė ir pasikartojimo motyvas.

Vienoje iš galerijos „AV17“ erdvių, dalinančių parodą į dvi dalis, sugrupuoti trys menininkės kūriniai. Ant skirtingų sienų pritvirtinti: granato vaisius, laikiklis su vienodais atvirlaiškiais ir video instaliacija dviejuose ekranuose. Vienas ekranų kabo ne lygiagrečiai sienos, o atitrauktas ir pakreiptas kiek įžambiai. Pastarasis dekoduoja užmaskuotą šiais kūriniais formuojamą ekspozicijos aptakią – lanko formą, kuri pasikartoja šios erdvės objektuose. Šis išdėstymas nurodo į cikliškumą, reiškiantį begalybę kaip nuolat pasikartojantį, nekintančios problematikos (su visais laikais aktualiu egzistencializmo klausimu, žmonių tarpusavio santykių analize) scenarijų. Tai sudaro įspūdį apie senkančio, tačiau nepasibaigiančio laiko atmosferą, kai viskas prasideda vis iš naujo.

Akivaizdus apvalios formos pasikartojimas šioje parodos erdvėje matyti granato vaisiaus (iš serijos „Sėklų linija“ (2018)) išvaizdoje, kuris tarp visų ciklų antrina gamtos procesų raidos ratui (atsiradimas, susiformavimas, nykimas). Subtiliau, kiek netaisyklingai, toji „rato“ forma pateikta atvirlaiškio (iš instaliacijos „3 nematyti atvejai“ (2018)) kompozicijoje: miglotos žodžių grupės kairėje ir dešinėje bei įsivaizduojamą ratą apgaubianti eilutė apačioje, kurių apsupties centre susikristalizuoja jų potencialaus sukimosi ašis – įvardis „Tu“. Viršutinė atvirlaiškio apipavidalinimo dalis (baltos spalvos tekstas skaidytas į stulpelius juodame fone) primena filmo pabaigoje slenkančius kreditus, identifikuojančius kino juostos kūrybinę komandą. Tačiau šiuo atveju užrašai nereprezentuoja žmonių grupės su pareigybėmis ar personažų vardais, o labiau panašūs į tarpusavyje nesusijusią, padriką informaciją. Ne paslaptis, kad titrai dažnai praleidžiami („neišklausomi“) iš kino salės kėdžių skubančių pakilti žiūrovų, vertinančių savo laiką svarbesniu už kūrybinės grupės, paskyrusios savąjį sukurti filmą pačių žiūrovų malonumui. Kas, paradoksalu, retai nutinka teatre, kur įprastesnė tvarka – kelias minutes po spektaklio dar pastoviniuoti plojant aktoriams ar, jei tai premjera, ir dramaturgui bei režisieriui. Tai, be abejo, susiję su vienas kito (ne)matymo santykiu, ką Ignė sufleruoja parodos pavadinime, kaip vieną abipusio supratimo aspektų. Teatre matymas vyksta esamuoju laiku, o kino teatre – jis belaikis, tad komunikacija su kūriniu nutrūksta jam iki galo nesibaigus.

Žinoma, trečiasis šios erdvės kūrinys taip pat neatsiejamas nuo cikliškumo, kaip galiojimo laiko nebuvimo universalioms problemoms, ir vienos jų – nesusikalbėjimo temų. Vaizdai dviejuose ekranuose sudaro video instaliaciją „Here/osima“ (2017), kurių spinduliuojamos šviesos turinys referuoja į prancūzų la Nouvelle Vague krypties filmą „Hirošima, mano meile!“ ( Hiroshima, mon amour, 1959 m., rež.: Alain Resnais). Originalus filmas pasideda nuo stambiame plane vaizduojamos vyro ir moters poros, kuriuos matome kaip „<..> apkapotus – sulig galva ir klubais – kūnus, kurie raitosi – meilės ar agonijos metu – čia apnešti pelenais, rasa po atominio sprogimo, čia išmušti prakaito po meilės akto“[1]. Šių vaizdų fone girdimas veikėjų – japonų kilmės vyro ir prancūzės moters – dialogas. Ką daro Ignė, tai dviejuose video instaliacijos ekranuose vaizduoja bendro vaizdo išskaidymą skirtingomis išraiškomis. Pastarosios formuoja naujas minimo kino juostos prasmes ir iš jos, kaip atspirties taško, kylančius darinius.

Pirmoji yra vaizdinė ir asociatyvi išraiška, kur vis iš naujo prasidėdamas kartojasi nufilmuotas snigimas. Nespalvotame vaizde, koks pateiktas instaliacijoje, sniegas nesunkiai gali būti sutapatintas su pelenų pūga, kuri siejasi su katastrofiška Hirošimos istorija. Kad įrašas sukamas ratu ir nėra begalinė užfiksuota medžiaga, ko įspūdį sudaro menkai kintantis vaizdas ir jame sunkiai atskiriama pradžia nuo pabaigos, išduoda vaizdo monotoniją pertraukiantis periodiškai ekrane pasirodantis atsitiktinai filmavimo metu fone praskridęs paukštis. Kitame ekrane toji sluoksniavimu atskirta išraiška konstruojama pasitelkiant tekstinę ir tiesiogiai su filmu susijusią informaciją. Vaizdo monitoriaus centre ilgai išlieka ta pati frazė „You saw nothing in Here“, kurią po tam tikro laiko intervalo pakeičia prierašas sakinio gale „Nothing“[2]. Kur kas tankesnis teksto kintamumas juntamas to paties ekrano apačioje mainantis fragmentuotoms filmo dialogo eilutėms. Pastarosiomis nupasakojama, kas matyta. Taigi, instaliacijoje centrinė eilutė yra filmo veikėjo vyro tekstas, o žodžiai apačioje – moters. Matyti, kad iš vyro pusės kyla prieštaravimas, neigimas tam, ką moteris mano mačiusi ir dėl to, jo nuomone, klaidingai supranta situaciją. Taigi, tarp personažų įvyksta jų dviejų nesusikalbėjimas, kuris be vizualaus žmogaus figūratyvo, girdimo balso ir pasikartodamas iš naujo suponuoja į situacijos universalumą.

Antrojoje parodos dalyje, kitoje galerijos patalpoje, menininkė pasitelkia kitokią kūrinių pateikimo strategiją nei aptakios formos sulaužimą. Šioje erdvėje žiūrovą pasitinka du kūriniai, kurie yra nugręžti nuo įėjimo ar apgręžti „blogąja“ puse išlaikant paslaptį, kurios atskleidimas kursto įtampą, virsiančia akimirkos kulminacija. Taigi, patalpoje iš pirmo žvilgsnio matyti: ant žemės pastatyta vertikali, kiek pasvira metalo plokštė su neproporcingai už ją mažesne horizontalia atrama bei kitas objektas – „skeveldra“ sienoje.

Apėjus pasvirą plokštę ir atsistojus priešais ją paaiškėja, kad iš vienos pusės ji galinti būti minimalistinis objektas, tačiau iš kitos tampa video instaliacijos „Judantys taškai“ (2018) pagrindu. Menininkės referuojamos „naujosios bangos“ kino krypties režisieriai savo kūriniuose buvo orientuoti į manipuliavimą filmo dinaminėmis galimybėmis (montažu, priartinimu/atitolinimu, kadro sustingdymu, kameros judėjimu ir t.t.). Tačiau Ignė provokuoja. Sukoncentruodama dėmesį tik į statiškos kameros stambaus vaizdo planą su numanomai nuogo žmogaus kūnu, kurio nesustingimą sufleruoja vos juntamas kūno nestabilumas, retsykiais mikroskopiškai nervų timpteliamais raumenimis, šioje instaliacijoje labiau primena panašiu kaip to paties la Nouvelle Vague laikotarpiu kurtą Andy Walhol‘o eksperimentinį filmą „Sleep“ (1963 m.). Taigi, autorė pasirenka vieną iš daugybės prancūzų avangardinio kino kūrybinių principų, kuris nesunkiai siejamas su kitais vizualiųjų menų eksperimentais. Taip kuriamas vizualinis ir asociatyvinis nesusišnekėjimas, priklausomas nuo konteksto, kuriame kūrinys yra interpretuojamas.

Atsivėrusio vaizdo trapi kone krištolinė skeveldra sienoje, užbaigianti šios ekspozicijos apžvalgą, tai objektas pavadinimu „Perplexing“ (2018). Nedidelis objektas vaizduoja lyg perverčiamą, glamžytą knygos puslapį, kurio netvarkingumas ir netgi veidrodinio atspindžio efektas susidubliavęs su vaizdo taisyklingu „skaitymu“ iš kairės į dešinę, fragmentuoja žodžius ir jų junginius. Atpažįstami žodžiai („bird“, „perplexing“, „air“), kuriuos galima mėginti sujungti tarsi kuria jų sąsajų įmanomumą, tačiau jungiami skirtingų žmonių vis tiek sudarytų nevienodas frazių kombinacijas. Galų gale, vargiai kas pakartotų identiškus išsamesnius sakinius. Taigi, tai dar vienas būdas, kuriuo Ignė išreiškia nesusikalbėjimą, remiantis tuo, kad žmonių sąmonėse vyksta skirtingi minčių jungiamieji ryšiai.

Su fragmentuotais žodžiais, mūsų vaizduotėje turinčiais skirtingas reikšmes, susiduriama kasdien. Latte kava skaitant šį tekstą vienų mintyse yra oranžiniame puodelyje išsinešimui, o kitų – stikliniame, kur kavos gėrimas susisluoksniuoja. Tačiau komplikuotesnis kalbos abstraktumas išryškėja dabarties bendravime messenger‘iu, el.laiškais bei kitomis skaitmeninėmis platformomis, kur matomi žodžiai tampa ne tik abstraktūs, bet ir praradę ryšį su natūraliomis bendravimo išraiškomis (veido mimikomis, balso tonu), tiesioginio kontakto (akis į akį) metu padedančiomis vienas kitą geriau suprasti. Kaip filmas su „neišklausytais“ titrais, taip ir pokalbis skaitmeninėje plotmėje virsta belaikiu matymu – pradėtas vieną dieną, o žiūrint į telefono ekraną baigtas po savaitės, kurios laikotarpyje daug kas pasikeitė. Dėl mobilumo bendraujant, atsakymų distancijoje pasikeičia ne tik vieta ir laikas, bet taip pat kontekstas, įgijus naujos patirties, atsiranda kitoks žvilgsnis į anksčiau pradėtą plėtotą pokalbį. Nenuostabu, jog taip vis gilėja vienas kito nesupratimas, atidumo bendravime stoka. Tad nepaisant bendravimo platformų progreso, toliau susiduriame su vienas kito nesupratimo scenarijumi.

„Jis tyli.

JI. Tu nebenori kalbėti su manimi?

JIS (po pauzės). Aš norėčiau dar kartą tave pamatyti“ [3]

[1] Duras, M., „Hirosima, mano meile: scenarijus ir dialogai“, Vaga: 2006, p. 5-6.

[2] Tai modifikuota scenarijaus eilutė, kuri menininkės yra abstrahuota, kad taptų universalesnė. Originale: „You saw nothing in Hiroshima. Nothing“

[3] Duras, M., „Hirosima, mano meile: scenarijus ir dialogai“, Vaga: 2006, p. 46

Išsamų fotoreportažą iš parodos galite peržiūrėti čia.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *