Bandymai rekonstruoti daiktus. Pokalbis su Ona Juciūte

2017 m. gruodžio 30 d., Šeštadienis
Straipsnio autorius: Deima Žuklytė-Gasperaitienė

Su skulptore, praeitais metais pirmą kartą surengtos „JCDecaux“ ir Vytauto Kašubos premijų laureate Ona Juciūte, susitinkame jos tėvų namuose, pamiškėje prie Vilniaus. Pirmiausia kartu apžiūrime jos tėvo Valdo Juciaus dirbtuves, kuriose gimsta dalis Onos kūrinių. Menininkė pasakoja, kad kuria keliose studijose, bet čia gali praktiškai įgyvendinti techniškai sudėtingesnius sumanymus, be to, namų apylinkės gražios ir įkvepiančios. Pokalbį tęsiame aplink mus energingai šokinėjant Onos kalytei Lunai.

Šis pokalbis yra ciklo „Jaunojo menininko studijoje“ dalis.

Pokalbį noriu pradėti nuo savęs pristatymo kitiems klausimo. Kaip prisistatai nepažįstamiems žmonėms – save įvardiji kaip menininkę, dailininkę, skulptorę, kuratorę? Kaip manai, koks žodis tiksliausiai apibrėžia tavo veiklą? O gal apskritai nejauti poreikio apsiriboti vienu žodžiu?

 Iš tikrųjų niekada nesu prisistačiusi titulu, arba bent to neprisimenu. Dažniausiai natūraliai atsiranda kalbos apie veiklas gyvenime. Menininkas – toks gana abstraktus žodis. Mus su Viktorija Damerell kažkada pavadino skulptūristėmis. Mums šis apibūdinimas pasirodė keistai taiklus ir juokingas – nors dirbame su idėjomis, turime ir gana aiškų santykį su fizine tikrove, tokios skulptorės-kultūristės.

 Praeitais metais pirmą kartą surengtoje parodoje-konkurse „JCDecaux premija“ pristatei kūrinį „Puota“ ir laimėjai pirmąją vietą. Prieš tai panašiu principu sukūrei darbą be pavadinimo, kurį pristatei parodoje „Per plauką“ 2016-aisiais. Gal galėtum papasakoti, kaip vystei „Puotos“ idėją?

Visi šie objektai, kuriuos tada kūriau, buvo daiktai-išklotinės, pradėjau jas gaminti nuo Chanel madų šou žurnale pamatytos kėdės, o „Puota” buvo paskutinis šios serijos kūrinys, bent kol kas. Nors visi teigia, kad dekonstruoju objektus, bet aš nieko nedekonstruoju, greičiau rekonstruoju iš tų vaizdų, kurie mane pasiekia per netiesiogiai patiriamą aplinką, tokią kaip yuotube‘as, vitrina ar interjero žurnalas. Žiūrėdama į kokį nors dvimatį vaizdą turiu įsivaizduoti, kad tas daiktas egzistuoja kitoje realybėje, turi savo formą, tūrį ir taip toliau, nors man tai tik plokščias vaizdas. Taip buvo ir su stalu – „Puota“ – Šiuolaikinio meno centre. Iš tikrųjų stalą pamačiau prabangios interjero parduotuvės lange, jis buvo jos centrinis elementas. Tada pagalvojau, kad galiu pagaminti prabangios vakarienės rūbus, kuriais puošiasi svečiai. Taip pat ir su stalu. Galima įsivaizduoti, kad jei nuogas stalas ateitų į ŠMC‘ą, galėtų pasipuošti mano jam pagamintu kostiumu.

Taip pat konkurse pristačiau trumpą filmuką „Ilgos ryškios kojos” apie tai, kaip fabrike gaminami džinsai. Jame rodžiau paskutinę proceso dalį, kai viskas jau susiūta ir jas tereikia išversti. Tam darbuotojai turi vamzdį, kuris ištraukia orą. Ten stovi vyras, apsirengęs tokiais pat džinsais, ir išvertinėja vienas kelnes po kitų. Šalia savo skulptūrų dažnai rodau trumpus video gifus, kaip mažą anotaciją, tik ne žodinę. Su „JCDecaux premijos“ kuratoriumi Edgaru Gerasimovičiumi galvojome, kaip įvardyti tokį video darbą. Nesinorėjo jo įtraukti į bendrą kūrinių programą. Tada Edgaras pasiūlė gerą idėją, kurią iki šiol naudoju – filmukas yra kaip išnaša, žymintį žodį (o šiuo atveju – mano kūrinį) žvaigždute, kuri suteikia papildomą informaciją puslapio apačioje (mano atveju – per fizinį atstumą), bet jei ją praleidi, tai nieko tokio, nes visgi tos skulptūros turi ir savo savarankišką logiką.

 Atrodo, kad tau labai rūpi daikto objektiškumo ir funkcionalumo klausimai.

Nežinau, ar man rūpi funkcionalumo klausimas. Man iš tikrųjų rūpi tų daiktų, kuriuos vaizduoju, nepasiekiamumas. Iš to ir atsiranda priešprieša tarp funkcijos ir vaizdo, nes tų daiktų aš negaliu paliesti ar panaudoti. Iš mano perspektyvos žvelgiant, jie yra padaryti atrodymui. Kada daiktas pasidaro daiktu? Kai prieiname, kai jį paliečiame? Mane domina civilizuotas visuomenės žinojimas, kas yra stalas, koks jis turi būti ir ar tai tikrai veikia. Tiesiog bandau juos iš naujo suorganizuoti. Grynai iš smalsumo.

 Anksčiau užsiminei, kad ir tavo kūrinai stovi supakuoti tėvų namuose.

Tas tiesa, stovi. Nors, iš vienos pusės, aš labai džiaugiuosi, kad turiu vietos, kur juos galiu saugiai padėti, bet tai baisiai neekologiška, kai pagalvoji. Reikėtų pradėti gaminti kūrinius, kuriuos po parodų būtų galima panaudoti praktiniais tikslais. Tokius, kaip paveikslai-padėklai ar skulptūros-rūbų kabyklos.

Jei nori netiesiogiai pasiteirauti apie finansinį gyvenimo aspektą, kol kas daug vilčių į kūrinių pardavimą nededu, gal tiesiog niekad nereikėjo rimtai galvoti, kaip tai padaryti, nes užsiiminėju pašaline nuo menų veikla. Ir man tai labai patinka, duoda daug inspiracijų kūrybai. Civilizuotų žmonių taisyklių pasaulis, visi grožio, elgesio, mandagumo standartai, yra neišsemiamai mane dominanti ir įkvepianti tema.

 Tavo darbas susijęs su studijomis Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI)?

Mano darbas tikrai labiau susijęs su TSPMI nei su VDA. Studijuodama skulptūros bakalaurą Vilniaus dailės akademijoje, įstojau į TSPMI ir pusę metų mokiausi ir ten, ir ten. To man buvo per daug, todėl mečiau skulptūrą ir baigiau TSPMI. Studijų metu buvau išvažiavusi į Lisaboną, atlikau praktiką Lietuvos ambasadoje, tuo metu apie meną nenorėjau net galvoti. Tačiau tuo pat metu savaitgaliais po truputį pradėjau vaikščioti į galerijas, visiškai šiaip sau, ir ilgainiui atradau labai gerą santykį su tais statiškais objektais ten. Tuomet grįžusi į Vilnių netyčia sutikau Antaną Šnarą. Taip išėjo, kad vėl grįžau į skulptūros studijas. Šiandien jau tvirtai žinau, kad tai buvo labai geras atsitiktinumas.

 Esi sakiusi, kad tavo veikla atsispiria nuo kasdienybės elementų. Kaip manai, kiek menininkai ir menas gali prisidėti prie kasdienybės keitimo?

Manau, kad negali ir labai tikiuosi, kad neprisidės. Žinoma, aš manau, kad menas, kaip mąstymo ar veiklos būdas, platesnei visuomenės daliai savaime gali duoti daug. Bet ar tai keičia kasdienybę? Galbūt tai padeda į tam tikrus dalykus pažvelgti iš kitos pusės. Iš tiesų, tai man labai patinka kasdienybė, ji tokia intensyvi, juk kiekvieną sekundę joje vyksta tiek daug siužetų, žmonės joje labai gerai juokauja (dažniausiai, kai apie tai nežino!).

 O ar tave skatina kurti susidomėjimas medžiaga, pavyzdžiui, dažnai tavo darbuose naudojama mediena?

Ne, paprastai stengiuosi rinktis tokias medžiagas, kurias kažkas kitas jau pasirinko prieš tai, pavyzdžiui baldų, drabužių gamybai. Mediena naudojama tam tikrų baldų, kurie mane sudomino, gamyboje, todėl pasirinkau ją. Be to, mane labiau domina ne gryna mediena, kaip masyvas, bet kaip suvaldyta gamta, civilizacijos atrastas būdas naudoti medieną. Turiu galvoje lukštą, kurį ir naudoju savo kūriniuose. Juk paprastai jis naudojamas baldų gamyboje, skirtas imituoti medžio masyvą, bet parenkant gražesnį raštą, dėliojant mozaikas, klijuojant jį ant nepakankamai prabangios faneros, taip kuriant medžio masyvo įspūdį, bet mažesniais kaštais ir su galimybe pasirinkti, kaip visgi tas medis atrodys. Tai dar vienas žmonių išradimas, balansuojant tarp grožio ir praktikos, švelni apgavystė.

Beieškant informacijos apie tave, mane sudomino viena tavo citata: „Daiktai mums įprastas formas įgyja tik patekę į regos lauką. O šalia jo viskas pasikeičia, dydžiai ir pavidalai išsikreipia ir pasaulis tampa nepažinus.“ Man rodos, omenyje turėjai alternatyvą moksliniais faktais grindžiamam žinojimui. Galbūt galėtum praplėsti ar patikslinti šią savo mintį?

Mėgstu Davide‘o Hume‘o mintį, kad žinojimas remiasi patirtimi, bet būtent dėl to kiekvieną kartą patirtis gali save ir paneigti. Mes priprantam prie to, ką patiriam, visgi tai yra vienintelis pagrindas tikėti, kad taip vėl atsitiks, o jei nutiktų kitaip – tai irgi būtų tiesa. Savo kūriniuose supinu šią idėją ir tai, ką galvoju apie kintančią daiktų gamybą. Anksčiau žmonės daug daugiau dalykų darydavo patys, tuo tarpu šiandien mažai kas žino, kaip atrodo stalo gamybos procesas fabrike, o tai palieka vietos fantazijai ir nežinojimui, apie ką mes jau šiek tiek šnekėjom… Juk iš tiesų negali būti tikras, kad jei paviršiuje yra medis, viduje irgi bus medis. Kiek gali kastis gilyn, kol rasi kažką nematyto? Kur pasibaigia paviršius? Tarkime, yra išorinė drabužių pusė ir vidinė. Tačiau jos abi yra paviršius. Visgi kažkas yra ir tarp tų paviršių. Į tai galima žiūrėti rimtai, galima nerimtai, tačiau man svarbus pats šis principas ir kiek daiktai veikia pagal jį.

 Paminėjai paviršių ir vidinę pusę. Skaitant apie tavo darbus šie aspektai minimi gana dažnai.

Taip, man tai labai įdomu. Savo kūriniuose aš stengiuosi tas puses sugretinti, suteikti joms lygiavertes sąlygas. Man keistas fasado ir fono supriešinimas, nes jis tam tikra prasme neegzistuoja, kaip rūbo išorė ir pamušalas, pagaminti iš to paties dalyko. Visgi kažkuriuo metu įvyko apsisprendimas, kas naudojama vidui, kas išorei ir pan.

Noriu paliesti dar vieną temą, labiau susijusią su jūsų – jaunų skulptorių – karta. Jūs su Viktorija Damerell kuravote kelias bendras parodas, apskritai daug kur savo kūrinius rodote kartu.

Su Viktorija tiesiog turėjom kūrinius, kuriuos ilgai kūrėme, bet niekas nesiūlė jų kur nors rodyti. Ir buvo „Titaniko“ erdvė, kuri turėtų būti studentų, bet dažniausiai ten rodo dėstytojų arba seniai baigusių studijas menininkų darbus, dar doktorantams galima eksponuotis. Taigi užpildėm paraišką, laimėjom ir galvojom – jau turim salę, tačiau reikia ją normaliai užpildyti. Tada tie 470 kvadratinių metrų atrodė beveik kaip futbolo stadionas. Prikvietėm krūvą žmonių ir vis galvojom, kad dar per mažai. Paskui, aišku, buvo labai sunku visus tuos kūrinius logiškai sutalpinti. Bet taip gimė mūsų pirma paroda „Per plauką”. Mums pačioms tai buvo geras impulsas tęsti šią veiklą. Todėl po metų organizavom kitą parodą, pavadintą „Padori paroda”. Ją rengiant galiausiai supratom, kad mūsų kūrinių ten net nereikia, nes jie netinka į tą temą, kurią vystėme. Tačiau žodis kuratorius, manau, nebūtinai tinka, mes buvome labiau organizatorės, dizainerės, atstovės spaudai, technikės ir t.t.

 Atrodo, kad su bendraamžiais skulptoriais esate itin vieningi.

Skulptoriai yra pakankamai individualistai, sėdi užsidarę savo studijose. Su Viktorija esame vieningos, bet tai labiau susiję su mūsų asmenine draugyste. Kažką dviese sugalvojam, tada tiesiog pakviečiame kitus, o jie atneša savo kūrinus, kartais ir tai nepavyksta. Kai skulptorių paroda vyko Kaune, „Kabinete“, mus buvo pakvietusi Vaida Stepanovaitė, kuri mūsų darbus pamatė peržiūrose. Taigi tiesiog taip susiklosto aplinkybės, atsiranda tam tikros mažos iniciatyvos ir iš jų kažkas išauga, bet pavadinti tai vientisa vienybe būtų mažų mažiausiai netikslu.

 O ar matai jūsų kartą vienijančių bendrų idėjų?

Sunku atsakyti, kadangi nematau savo kartos iš šalies. Aš turiu savo idėjas, kiti turi savo. Viena vertus, galbūt mes nesutariame, bet štai, tu pasižiūri iš šiek tiek toliau ir sakai, kad mes esam panašūs. Gal tam tikros idėjos tvyro ore. Kita vertus, esu įsitikinusi, kad daugybė menininkų kitose srityse man būtų šimtą kartų artimesni negu kai kurie skulptoriai.

 Ar jauti Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedroje dėstančių menininkų įtaką?

Mokiausi pas Antaną Šnarą, dabar mokausi pas Deimantą Narkevičių, kontaktavau ir su Henriku Andersenu, Petru Mazūru. Jie šimtu procentų padarė man įtaką. Nepaisant to, kad gal ne visada su jais sutardavau, turėjau kitokių idėjų, jie labai gerai mokėjo kelti įdomius klausimus, aktualius mūsų kartai, o šalia to su kiekvienu ir kažkoks šiltas ryšys užsimezgė. Ir iš seniau skulptūros katedrą baigusių jaučiasi toks tarsi patriotiškumas skulptūros katedrai, kuris man anksčiau kėlė juoką, o dabar labai gerai suprantu tą jausmą.

 Na, ir tradicinis klausimai pabaigai. Kokias idėjas plėtoji dabar?

Su ta pačia Viktorija organizuojame naują parodą, kuri bus tik po metų, bet darbus reikia pradėti jau dabar. Taip pat gaminu naujus kūrinius peržiūroms. Norėčiau šį tą papasakoti, bet esu įsitikinusi, kad tikrai sugalvosiu paskutinę minutę ką nors kardinaliai pakeisti, tai būsiu kvailai pažadėjusi. Bet ten turėtų būti tam tikrų grožio ritualų, marškinių, Leonardo di Caprio. Visgi, jei kas nors ateis į peržiūras, gali būti, kad ras visai kitokį kūrinį. Turiu ir kitų projektų, bet labai smagu apie juos kalbėti po to, kai jie įvyksta. Be to, stengiuosi ir pašvaistyti laiko nieko neveikdama, eidama pasivaikščioti – man tai labai svarbu.

Ona Juciūtė, Puota, 2016. Ekspozicijos vaizdas parodoje „Seklus, greitas ir dar neįvardintas. JCDecaux premija“ ŠMC, 2016

Nuotraukos: Tudor Belei

Straipsnio autorius:
Deima Žuklytė-Gasperaitienė yra dailėtyrininkė, jaunosios kritikos forumo ,,M-puslapiai“ redaktorė.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *