Autobio[foto]grafijos

2011 m. sausio 13 d., Ketvirtadienis
Straipsnio autorius: Jurij Dobriakov

Akivaizdžiausia šiuo metu vykstanti erozija – tai nuoseklių ir vientisų, linijinio teksto logika paremtų pasakojimų apie save (kitaip tariant, autobiografijų) nykimas. Kalbu, žinoma, ne apie memuarų knygas arba darbo rinkai skirtus gyvenimo aprašymus, bet apie tai, kaip mes šiandien apskritai pateikiame save ir savo gyvenimo epizodus kitiems. Šiame procese yra du pagrindiniai veikėjai – fotografija ir interneto socialiniai tinklai (bei tokios susijusios formos, kaip tinklaraščiai, nuotraukų publikavimo platformos, ir t. t.). Mes jame esami veikiami labiau nei veikiame patys, nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kitaip.

Užtenka atsidaryti praktiškai bet kurio „Facebook“ tinklo vartotojo (kad ir savo pačių) paskyrą, kad pamatytume, kaip su nuotraukų pagalba yra konstruojamos šio vartotojo vizuali tapatybė, gyvenimo būdo filosofija ir asmeninė istorija – tokios, kokias jas nori matyti pats individas. Nors vis daugėja fotografų mėgėjų, kurie nedviprasmiškai pabrėžia tai, jog jų įkeliami (auto)portretai yra kruopščiai surežisuoti, dauguma vis dar elgiasi taip, tarsi jų gyvenimo akimirkų atvaizdai, kad ir kokie kinematografiški ir fantastiški atrodytų, yra grynai dokumentiniai ir tikri. Iš tokių fragmentų galima sumontuoti neblogą asmeninį filmą, kuriame nuotraukų savininkas atlieka pagrindinį vaidmenį. Štai čia jis (ji) saulėtą dieną idiliškai sėdi upės pakrantėje (pamiškėje, parke, balkone), o čia jau paskendęs arba paskendusi audringo vakarėlio sūkuryje; dar kitame kadre – jauki namų aplinka su arbatos puodeliais, daugybe knygų, spalvingais tapetais ir kitom mielom detalėm. Ir taip toliau. Kiekvienas atvaizdas vis kitoks ir tuo pačiu lygiai toks pat kaip kiti.

Atrodytų, šie kadrai sudaro darnią visumą. Žvelgdami į juos, mes galime susidaryti gana išsamų įspūdį apie jų savininko gyvenimą – tiksliau, pilnai pajusti jo įdomumą. Pradėjus peržiūrinėti nepriekaištingus atvaizdus vieną po kito, sunku sustoti. Tačiau ši visuma paklūsta būtent kinematografijos dėsniams: ne tokie įdomūs, ne tokie margi, nepakankamai erotiški epizodai į ją neįtraukiami, panašiai kaip filme neparodoma tai, kas vyksta tarp atskirų epizodų. Kitaip tariant, ši visuma yra maksimaliai tanki, joje praktiškai nėra tuštumos, nuobodulio, depresijos ar tiesiog „gyvenimo kaip nestebuklo“ tarpų. Šias spragas didžiąja dalimi užpildo profesionalus lietuviškas fotomenas, kuriame „nuobodulio estetika“ tapo praktiškai pagrindine paradigma.

Kas lieka už šių filmų (ar fotoromanų) ribų? Tai galime sužinoti pabendravę su jų protagonistais (kad ir su pačiais savimi) gyvai. Dažnai aptinka keistas jausmas, kad žmogus, esantis prieš mus (arba mumyse) šiek tiek pralošia savo fotografiniam personažui. Per daug atsitiktinių judesių, žodžių, netobulumo. Ar tai tas pats žmogus? Sunku pasakyti. Viena vertus, be šio realiai egzistuojančio prototipo nebūtų ir to akį gundančio, į savo gyvenimo vizualumą įsiurbiančio personažo. Tačiau akivaizdu, kad šis jau gyvena savo gyvenimą, kuriame jo prototipas mažai ką lemia. Komentavimo sistemos leidžia jam beveik savarankiškai bendrauti su kitais virtualiais personažais ir kurti savo pasaulį bei egzistavimo jame taisykles. Jo prototipas veikia kaip pilvakalbys, kalbėdamas per ir už personažą, tačiau reikia pripažinti, kad „balsas“ jau priklauso pastarajam. Gyvas prototipas yra pajungtas savo fotografiniam personažui, o ne atvirkščiai, kaip mums galbūt norėtųsi manyti.

Tačiau ką šis santykis duoda pačiam autobio[foto]grafijos herojui? Atsakymas yra gana paprastas. Toks idealizuotų gyvenimo epizodų kaleidoskopas leidžia patirti savo paties gyvenimą kaip grynumo – grynos erotikos, estetikos, emocijos – erdvę, išvalytą nuo nefotogeniškų ir pernelyg žmogiškų „šiukšlių“. Jis suteikia galimybę nepaliaujamai keliauti savo fantazijomis. Tai yra tiesioginis „gyvenimo kaip meno“ idėjos realizavimas. Ar bet kuris iš mūsų nenorėtų bent trumpam visiškai persikelti į savo ir kitų atvaizdų pasaulį, kurio nereguliuoja laiko, erdvės ir fiziologijos taisyklės? Be to, tokia vizuali autobiografija leidžia nepaprastai efektyviai ir žaibiškai greitai ištransliuoti savo gyvenimą kitiems. Nei rašytinis, nei sakytinis žodis nepajėgia to padaryti taip gerai. Šiandien faktas, kad buvome parodos atidaryme, koncerte arba vakarėlyje, yra kur kas mažiau svarbus nei tai, kad kitą rytą patrauklų mūsų portretą kažkas pažymės šio renginio nuotraukų galerijoje, tuo pačiu siūlydamas mums įtraukti dar vieną atvaizdą į fragmentišką mūsų gyvenimo istoriją.

Kalbant apie pasitenkinimą žiūrint į savo paties atvaizdą, būtina paminėti vieną tobuliausių autobio[foto]grafijos formų – „pasidaryk pats“ mados ir stiliaus tinklaraščius. Tai labai įdomus ir nevienareikšmis reiškinys. Šių fotokronikų autoriai diena po dienos pasipuošia vis kitokia senelių ir tėvų spintose ar nebrangios aprangos parduotuvėse rastų drabužių kombinacija ir fotografuoja patys save, veikiausiai patirdami nemenką ekstazę nuo įsivaizduojamų jų svetainės lankytojų žvilgsnių. Kas čia yra svarbiau: patys drabužiai, autoerotinis impulsas ar, vėlgi, spalvingo ir nenuobodaus gyvenimo meno manifestacija? Bet kuriuo atveju, šių atvaizdų funkcija yra kažkas daugiau nei tiesiog dokumentavimas. Kaip ir vartotojų galerijos socialiniuose tinkluose, jie kuria atskirą pasaulį su savais kanonais.

Nors abstrakčioms ir nieko nebedokumentuojančioms nuotraukoms iš esmės nereikia lydinčio teksto, neretai jis visgi po jomis pasirodo (tai ypač dažnai pastebima kūrybinių ambicijų turinčių jaunų žmonių galerijose „Facebook“ tinkle). Tačiau dažniausiai jis pasako apie nuotraukos turinį lygiai tiek pat, kiek pati nuotrauka pasako apie tai, ką ji tariasi vaizduojanti. Nuotraukos vieta ir laikas yra neapibrėžti, o tekstas iš tiesų gali būti bet koks – svarbiausia, kad jis žadintų optinį geismą. Todėl tokie tekstai yra nekonkretūs, reklamiški ir poetiški (pavyzdžiui, „I’m not there“, „The rabbit is dead, Alice“, „In the street they call me…“, „to play“, „Neatimk jūros iš manęs“, ir t. t.). Tai yra naujųjų biografijų kalba, kuri galėjo atsirasti tik šiuolaikinių interneto platformų terpėje.

Toks santykis tarp atvaizdo ir teksto primena dar vieną pakankamai naują ir dar visiškai neišanalizuotą virtualios kultūros reiškinį: demotyvatorius. Šiuose „demotyvuojančiuose“ plakatuose dažniausiai gana abstrakčius paveiksliukus lydi trumpi šmaikštūs komentarai; kiekvienas toks paveikslukas gali turėti begalę visiškai skirtingų komentarų ir faktiškai praranda bet kokią fiksuotą prasmę ir istorinį konkretumą, jei kada nors tokį ir turėjo. Tai kaip vaikiška knygelė su perpus perpjautais puslapiais, kurioje galima prie viršutinės personažo kūno dalies pritaikyti bet kokią apatinę dalį, ir atvirkščiai.

Demotyvatorių naudojamas principas daug pasako apie šiuolaikinį atvaizdų vartojimo būdą – nei iš jų pačių, nei iš juos lydinčių teksto fragmentų nesitikima ką nors sužinoti (apie žmogų, įvykį ir pan.) tradicine prasme. Vertę turi tik pats žiūrėjimo, ne suvokimo ir net ne atpažinimo procesas. Šiandieninės autobiografijos yra vartojamos tik akimis. Neatsitiktinai daugiausiai dėmesio ir komplimentų sulaukia nuotraukos, kuriose žmogus atrodo nekasdieniškai arba yra nepanašus į save – nuotraukos, pranokstančios realybę. Tad gera autobio[foto]grafija socialinių tinklų epochoje – tai žmogaus, kurio niekas niekada nematė gyvai, gyvenimo istorija.

Šis tekstas parašytas „Erozijos“ bienalės katalogui.

Straipsnio autorius:
Jurijus Dobriakovas yra šiuolaikinės kultūros tyrinėtojas, eseistas ir vertėjas. Publikuoja tekstus kultūrinėje spaudoje ir meno projektų leidiniuose. Dėsto Vilniaus dailės akademijoje.

Komentarai

  1. Tomas

    Labai geras tekstas. Norėtųsi išsamesnės šito reiškinio analizės, būtent autobiofotografijų ir „kūrybiškų“ parašų po jomis.

    Pastebėjimas: madingus feisbuko albumėlius, kuriuose persirenginėja pasakų personažais, dažniausiai kuria kūrybingi žmonės, kurių gyvenimas tuo momentu yra labai nuobodus :) Labai logiška.

  2. neptūns eteryj

    patiko palyginimas apie pilvakalbi, kaip nuoroda i parodija. toks aspektas ne visiems fb narcizams ir parazitams ikandamas, bet ta kuryba, dabar, jau gerokai pralenkia smc koksoklasicizma..

  3. Taikliai

    Labai patiko. Antrą kart skaitau ir su facebook’o draugais nuoroda dalinuosi – tegu mato, kad ne Delfį skaitau..

  4. iš feiso tiesiai į artnews

    Paviršutiniškai prie interaktyvios erdvės „prikabintas“ tekstas.
    Autorius akivaizdžiai vadovaujasi Lietuviškojo nuobodulio paradigma, tik ne fotografuoja, o rašo, ir ne megėjiškai, žinoma, o kritiškai (!)

    Kai pagalvoji, žmonės juk visuomet kūrė ir kurs savo istorijas, na pavadinkim „auto/bio/kinemato/foto/grafijomis“, abstrakčios nuotraukos visada turės pavadinimus ar prierašus, kaip tai beerzintų šio teksto autorių (pamenat Pačėsos „Peiliukas prie nuotraukos prikabintas ).

    Geras tekstas tik tuo, kad visažinis autoriaus „tonas“ priverčia parašyt komentarą (visai kaip facebook’e, ar ne?).

  5. Jurij Dobriakov

    Na ir kam gi tada rašyt, mąstyt apie kažką, jei „visuomet“ žmonės darė tą patį, nuo pat žmonijos istorijos pradžios? Gal visgi keičiasi kažkas su laiku, kai „seniai pažįstami“ reiškiniai atsiduria naujose erdvėse? Ar viskas jau parašyta ir išanalizuota?

    Autoriaus „tonas“ yra asmeniškas, bet tai nereiškia, kad jis yra visažinis ar, juo labiau, suerzintas. Dėl „nuobodulio paradigmos“ – žr. vėlesnį mano tekstą.

    Beje, autorius tiek artnews’e, tiek facebook’e dalyvauja savo vardu. Ko, deja, šiuo atveju negaliu pasakyti apie komentuojantįjį.

  6. pn

    šabloniško mąstymo pavyzdys. Vien ko vertas pirmasis sakinys. Autoriaus backgroundas švytėte švyti. Vat paprašyčiau pagrįsti, ir pasimestų, vargšelis. Straipsnis kvailiams.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *