Author Archives: Vytautas Michelkevičius

Straipsnio autorius:
Vytautas Michelkevičius yra medijų ir meno teoretikas ir leidėjas, po 2010 m. apgintos humanitarinių mokslų disertacijos balansuojantis tarp tyrėjo, kuratoriaus ir prodiuserio.

Hibridinė vasara

medijuota gamta

Vasarą visų mintys, žvilgsniai ir kūnai nukrypsta į gamtą, todėl atsiranda puiki proga apie ją kritiškai pagalvoti. Kur šiandien prasideda gamta ir baigiasi technologijos? Kurioje aplinkoje jaučiamės saugiau ir apie kokią ekologiją dažniau mąstome: gamtinę ar medijų? Ar ekologija būna tik žalios spalvos? Ir kieno gi tęsiniai yra medijos? Ir kaip menas susieja gamtą bei medijas?

Nida ir visa Kuršių nerija – viena iš menininkų vasarinių rezidencijų – yra taiklus žmogiškų bei nežmogiškų veikėjų bendraveikos pavyzdys. Ji, pasak hidrobiologijos profesoriaus Artūro Razinkovo-Baziuko, yra pats tikriausias antropoceno produktas, atsiradęs ne daugiau kaip prieš 5000 tūkstančius metų ir nežinia, ar dar tiek egzistuosiantis šiandienėse klimato atšilimo nuotaikose. O tai pagal geologijos periodizaciją yra ypatingai trumpas laikas ir pati Kuršių nerija – efemeriškas elementas, nors yra ir prognozių, kad dabartinės Kuršių marios ilgainiui taps žeme. Šis procesas galėtų paspartėti, jei perimtume iš Nyderlandų jau šimtmečius taikomas pakrančių technologijas.

Kokia yra vasaros ir saulės įtaka mums? Socialiai atidengiami ir atveriami kūnai? O jei prie įvardžio „mes“ pridėtume jau „natūraliais“ tapusius tęsinius – priaugusius prietaisus su ekranais ir objektyvais? Ar mes vis dar ieškome saulės įdeginti savo audinius, ar ieškome tik šešėlių, nes vėl nieko nesimato ekrane, o minučių tikslumu senkantys ličio akumuliatoriai dar gali ir susprogti? Koks jausmas, kai smiltys šiugžda sandaluose ir maudymosi rūbuose, ir, kai jos džeržgia objektyvuose bei USB jungtyse? Nuo saulės ir vandens pakitusios mūsų pirštų pagalvėlės nebeleidžia taip lengvai slankioti milijoninių pikselių ekranuose, o kartais net įvaro išgąsčio, nes nebeįsijungia išmanieji prietaisai, kai nebeatpažįsta pirštų antspaudų. O jei pradėsime galvoti apie skruzdėles ne kaip apie kurortų virtuvėse desertų takelius kuriančias kenkėjas, o laikysime jas socialinių medijų vystytojų inspiracijomis? Kas yra cukrus ten ir čia? O kur dar vapsvos, neleidžiančios saugiai išlenkti alaus bokalo ant marių kranto ar vartytis hamake, tačiau jų debesys, spiečiai ir kartu veiklos modeliai tapo ne vieno programuotojo kasdieniniu žodynu.

Kiborgai ir jų manifestai apmąstymų akiratyje buvo prieš daugelį dešimtmečių, o mes jau antrąjį dešimtmetį gyvename augmentuotoje (ar kitaip – „apaugintoje“) realybėje, kurioje dažnai nebėra skirtumo tarp gamtos ir technologijų. O jei jis ir pasirodo, sintetiniai kūnai ir mintys greitai užlydys visus plyšius.

„Mes niekada nebuvome modernūs“ teigia vienas įtakingiausių XX–XXI a. sandūros mokslo sociologų ir filosofų Bruno Latouras. 1989-aisiais ne tik griuvo Berlyno siena kartu su nuvylusiomis politinėmis sistemomis, bet ir prasidėjo stipri antropocentriško gyvenimo būdo kritika kartu su ekologinio judėjimo pradžia. Panašiu metu Latouras savo esė „Mes niekada nebuvome modernūs“ (1991, lietuviškai 2004) pasiūlė nusiimti modernybės ir modernizacijos akinius bei nustoti atskyrinėti gamtą nuo kultūros, meną nuo mokslo ir technologijas nuo visuomenės, kadangi kiekvienas naujas mėginimas išgryninti šias kategorijas gimdo tik dar daugiau naujų hibridų. Visi mes, gyvi ir negyvi, žmonės ir nežmonės, gimę ir pagaminti, subjektai ir objektai esame susieti į vieną tinklą.

Tačiau sugrįžkime prie klausimo: kokia yra meno vieta šiose diskusijose?

Šiame teminiame numeryje aptariamos idėjos iš šiuo metu veikiančių parodų – ZKM (Meno ir technologijų centre Karlsrūhėje, Vokietijoje) „Reset Modernity!“ („Perkraukime modernybę!“ iki rugpjūčio 21 d.) ir VDA Nidos meno kolonijoje Hibridiniai peizažai („Hybrid(…)scapes“, iki rugpjūčio 28 d.). Pirmosios teorinį skėtį išskleidžia ir perkrauti modernybę matuojančius instrumentus bei sensorius pasiūlo jos bendrakuratorius Christophe’as Leclercqas (FR), o antrojoje dalyvaujantis menininkų duetas Anna Romanenko & Björn Kühn (RU/DE) aptaria savo sukurtą instrumentuotę hibridams Baltijos jūroje ir pakrantėse.

Kas bus už keliasdešimt metų ten, kur šiandien yra maloni vasara ar atšiauri žiema? Gal mūsų kurortai taps tropiniais ir mes mėgausimės (?) palmėmis taip, kaip siūlo menininkė Franziska Nast parodoje „Hibridiniai peizažai“? O gal Baltijos jūra (kartu ir Kuršių nerija) taps mūsų pagrindiniu energijos šaltiniu, nes jau dabar joje raizgosi dujotiekiai ir stiebiasi naftos platformos bei politinės meilės apraiškos. O menininkai dar labiau pamėgs Nidą ne kaip gamtovaizdį, užstrigusį XIX a. vaizduotėje, bet kaip futuristinį technovaizdį?

Dalis šio teminio numerio tekstų gimė iš 6-ojo Interformato simpoziumo apie hibridines prigimtis bei gamtas (angl. „Hybrid Natures“), vykusiame liepos 23–25 dienomis VDA Nidos meno kolonijoje.

Todėl simpoziume apsilankęs Tautvydas Bajarkevičius įžodina ir subtiliai kritikuoja šiandieninio meno žodyno invazines (ar, kaip pats kritikas įvardija, „plėšrūniškas“) madas –akseleracionizmą ir antropoceną.

Medijų teoretikas ir filosofas Jussi Parikka atskleidžia, kaip vabzdžių logika veikia šiandienines medijų technologijas ir tinklo visuomenę. Knygoje „Vabzdžių medijos“ (2010) analizuoja, kaip vabzdžių socialinės organizacijos formos – spiečiai, aviliai, tinklai bei kolektyvinis protas – buvo naudojamos kuriant šiandienines technologijas ir visuomenę, taip pateikdamas naują perspektyvą apie biologijos ir technologijų sąsają. Jussi Parikka kvestionuoja antropocentrinius požiūrius į šiuolaikinį mokslą ir kultūrą – kiek gi galime kartoti makluaniškas mantras, kad medijos yra (tik) žmogaus tęsiniai? Ir ar išties skaitmeninės medijos padeda šiandieninei ekologijai, sumažindamos analoginių laikmenų apimtis, tačiau palikdamos tokias krūvas toksiškų atliekų?

O mums belieka laukti, kas dar (besidaugindami tekstų ir vaizdų pavidalais) gims vasarinėje šių veikėjų sampynoje.

Iliustracijoje: Briedis aplanko vasarotojus ir simpoziumo dalyvius Nidoje, o jų ekranuose jau persidengia skirtingų realybių laikai. Vytautas Michelkevičius, 2016.

kirtaviete_dronografija

Kalninių pušų kirtavietė. Antropoceno veikla vyksta Kuršių nerijoje toliau: XIX a. kopų sutvirtinimo technologijos keičiamos naujomis, tuo tarpu menininkai ir mokslininkai mąsto apie tai prie bendro simpoziumo stalo. Dronografija, 2016

VDA Nidos meno kolonijos simpoziumą valdo laikas ir inter-formatyvumas

sandclock - measuring time

Ruošdamiesi penktajam simpoziumui Interformatas, ko-kuratoriai Vytautas Michelkevičius ir Andrew Gryf Patersonas (Škotija – Suomija – Prancūzija) kalbasi apie simpoziumo planavimą, laiką ir inter-formatyvumą. Pokalbio metu jie aptaria praėjusius simpoziumus prieš naują patirtį. Simpoziumas vyks rugpjūčio 22-25 dienomis Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje. Kuo įdomus simpoziumo formatas, kai jis balansuoja tarp akademinio ir meninio konteksto? Kas nusprendžia kaip klostosi jo laikas ir kaip viskas pasikeičia, kai laikas tampa pagrindine tema? Kaip įmanoma išnaudoti laiko ir formato galimybes, kad visi grįžę namo prisimintų daugiau nei nuobodžias paskaitas su skaidrėmis ir probėgšmais aptartas idėjas per kavos pertraukėles. Beveik 40 menininkų, mokslininkų, kuratorių, tyrėjų ir laiko planuotojų jau penktą kartą susirenka VDA Nidos meno kolonijoje apsikeisti savo patirtimi, žiniomis ir vaidmenimis.

Dauguma organizavimo ir planavimo darbų atlikta dirbant nuotoliniu būdu vasaros laikotarpiu, nesinchronizuotai, tariantis susitikimų „Skype“ metu. Panašiu principu sudėliotas ir šis tekstas – jau sėdint petys petin Vilniuje surinkus iškarpas iš „Skype“ pokalbio istorijos. Laiko ženklai šiame dialoge tikslūs, tačiau klaidinantys. Tik vėliau redaguodami sudėliojome šį pokalbį į loginę seką. Kaip, veikiausiai, įvyks ir po simpoziumo.

[15:02:00] Andrew Gryf Paterson: Šiemet simpoziumas turi du tikslus. Aptarkime juos. Pirmiausiai siekiame apmąstyti simpoziumą kaip eksperimentinę diskursyvinę erdvę, kurioje skirtingais formatais dalijamasi žiniomis. Taip pat tikimės pasvarstyti laiką kaip terpę, skirtą dalintis patirtimis ir žiniomis, atvirą, tąsią ir, drauge, turinčią aiškias ribas. Pirmiausiai, kokie tie formatai… simpoziumas man, pirmiausiai, atrodo, diskusijos, pristatymai. Bet žinau, kad Interformate skatinami [įvairesni] pristatymai.

[15:09:31] Vytautas Michelkevičius: šiuolaikinis diskursas [simpoziumo] apibrėžimą susiaurino.  Nuo Senosios Graikijos laikų, [simpoziumas] buvo vieta, skirta bendrauti, keistis idėjomis (poetinėmis formomis), vaišintis ir gurkšnoti. Nuo pat pirmojo Simpoziumo 2011 metais orientavausi į pastarąjį modelį, nes VDA Nidos meno kolonija jam – ideali vieta, kurioje galima atsipalaiduoti, priimti žmones, juos maitinti, rengti diskusijas. Taigi simpoziumas yra konferencijos ir meno festivalio derinys, kurio formatai gali būti įvairiausi.

Andrew, tu – kaip dalyvis ir kaip organizatorius – dalyvavai aibėje įvairių renginių. Galbūt pats galėtum pasidalinti, iš kurių formatų išmokai daugiausiai ir kurie tau paliko didžiausią įspūdį.

[15:14:41] AGP: Aš dalyvavau tiek neformaliuose, tiek profesionaliuose susibūrimuose, kuriose vieta (lokacija) turėjo įtakos atmosferai ir dalyvavimui. Vienas didžiausią įspūdį man palikusių formatų, kokius patyriau per visą tą laiką, kai organizuoju renginius neformaliose ir festivalio tipo renginiuose, yra hibridinis „ne-konferencinis“ formatas, tarsi stovykla, kurioje dalyviai gali patys nuspręsti, kokiu būdu prisidės. Na, „stovykla“ tai gana dviprasmiškas apibūdinimas, jis apima ir neformalius poros dienų trukmės mainus, laikiną pakaitalą įprastinio modelio susitikimams; ir renginius, kuriuose dalyviai gyvena, valgo ir darbuojasi drauge ilgesnį laiką, galbūt net miega palapinėse ir taip toliau. Prisiminkime vasaros stovyklų tradiciją…

symposium_2012_05_20_ announcing time

Simpoziumo paskelbimo laikas, 2012 05 20, Nidos meno kolonija

<…>

[15:15:42] VM: Grįžtant prie Interformato simpoziumo ištakų, viena priežasčių jo imtis buvo mano nusivylimas gausiomis nuobodžiomis akademinėmis konferencijomis. Netekau tikėjimo jų formatu: 15-20 min. pristatymas/jo klausymas ir 15 min trukmės pokalbiai per kavos pertraukėles. Turėdamas patirties tiek akademiniame, tiek meno pasauliuose, norėjau juos susieti ir patirti tuos įprastus renginius kažkaip naujaip.

[15:19:37] AGP: Atsakydamas į tavo komentarą apie 15-20 min. pristatymą, siūlau pasvarstyti, kas nulemia pristatymų formatus ir trukmę. Kas nusprendžia, kad tai bus 15-20 min.? Tai paprastai būna konferencijos organizatorių sprendimas, ar bendras susitarimas, o gal rezultatas bandymo demokratiškai suskirstyti laiką, kad po truputį jo tektų kiekvienam.

[15:27:14] VM: Taip, [trukmę] nusprendžia organizacinis komitetas arba apibrėžia organizuojamojo renginio kultūra, ir pakeisti tai gana sunku. Problema yra ne tik laikas, kuris skiriamas pristatymams, bet ir tai, kaip jie vyksta. Jie visiškai neekspresyvūs (neperformatyvūs). Įsivaizduok mane auditorijoje, klausantį bičo, kuris, tiesiogine to žodžio prasme, skaito savo pranešimą 20 min., arba lėtai savo prasta anglų kalba (jam anglų ne gimtoji), arba per greitai ir neįmanomai suprasti (jeigu jam tai gimtoji kalba). Nedaug jų pranešimo metu rodydavo skaidres. Išraiškingai pranešimus skaitydavo tik amerikiečiai.

[15:28:56] AGP: Tačiau tai dalijimosi kultūra, pagrįsta pristatymais. Ką tuomet kalbėti apie vizualiuosius menus ar instaliacijas, garso ar laiko medijas, performansą, kurie kiekvienas turi savo konvencines pristatymo, matymo ir klausymo formas. Viena Interformato simpoziumo ambicijų yra suteikti erdvės visiems formatams ir formoms, bei pripažinti jų apribojimus ir, poreikiui esant, daryti kažką kitoniško.

[11:43:49] AGP: Simpoziumo, stovyklos ar festivalio vieta taip pat apibrėžia lūkesčius ir apribojimus, kurie gali būti tarsi savaime suprantami. Jei renginiai vyksta, pavyzdžiui, meno rezidencijoje, universitete ar suaugusiųjų ugdymo centre, arba fermoje kaime, kiekvienas nusipiešia lūkesčių horizontą ar įsivaizduoja, kas gali būti įmanoma ir kokia galima trukmė. Mūsų rugpjūčio pabaigos renginys gali būti kad ir vasaros pabaigos stovykla, prieš žmonėms grįžtant į miestus dirbti.

Dar vienas paminėtinas Interformato aspektas yra tai, kad šis simpoziumas besidomintiems dalyvaujamomis ar socialinėmis praktikomis suteikia auditoriją, noriai skiriančią savo laiko būti kolonijoje, prijaučiančią eksperimentinėms praktikoms ir mielai dalyvaujančią kito dalyvio pasiūlytose veiklose. Čia valgymas ir gyvenimas drauge perauga į veikimą drauge. Pavyzdžiui, šiemet Marina Noronha visus simpoziumo dalyvius kviečia „svaigintis ping pongo kamuoliukais“, o Clotilde Amprimoz – atlikti pusės minutės choreografinę frazę.

Ar per simpoziumo veikimo metus būta dalyvių, kurie atsisakė dalyvauti kitų menininkų dalyvaudamosiose veiklose? Tikriausiai nedaug…

[15:30:04] VM: Teisingai, todėl Nida yra puiki vieta simpoziumui – čia galima rasti bent dešimt skirtingų vietų įvairioms interakcijoms. Mums didžiausias atradimas yra tai, kad tasai dalijimasis laiku ir erdve naudingas tiek menininkams, tiek akademikams (tyrėjams ir t.t.). Vienintelis mūsų rūpestis – tinkamai padalinti laiką, tai ir yra mūsų penktojo simpoziumo užduotis ir tema.

listening time 2013

Klausymo laikas/laiko klausymas, 2013, Nidos meno kolonija

[15:30:48] AGP: Paskelbę kvietimą į simpoziumą susivokėme, koks ribotas mūsų turimas laikas – paprastai simpoziumas trukdavo keturias naktis ir tris dienas. Taigi teko apmąstyti simpoziumams ir festivaliams įprastus dalijimosi formatus ir ką kitoniško galėtume padaryti. Mes suvokiame, kad renginio organizacinėje kultūroje esama dalykų, kurių sunku išvengti: įžangos, prezentacijos, pertraukos, maitinimas, poilsis, apibendrinimas (o gal jis galėtų baigtis rugsėjo pabaigoje?) ar refleksija. Tačiau juk kiekvienas dalyvis siūlosi nuveikti ką nors, kas potencialiai gerintų renginį, tačiau drauge ir švaistytų laiką. Kai kurie dalyviai tai net įvardino: filosofas Aldis Gedutis siūlo „Daug laiko atimantį pranešimą be jokio turinio“, o menininkas ir dizaineris Julijonas Urbonas rengiasi papasakoti apie tai, „Kaip puikiai praleisti eterio laiką (arba laiką ore)“ (pažodinis vert., D.P.). Fiona Reilly savo ruožtu pakvies mus vieną valandą praleisti skaičiuojant, su galimybe prarasti laiko nuovoką.

[15:32:40] VM: Šįkart simpoziume mažiau dalyvių, taigi viskas vyks panašiai intensyviai. Intervencijų suplanavome net valgio ir miego metu, diskusijos vyks vakarienių metu, o pusryčius pradėsime su Error kolektyvo #ObuolineAvižųKoše (#ApplePorridge).

Man patinka dabartinis mūsų simpoziumo ritmas. Vieną dieną suplanavome labai intensyvią, o kitą leisime apspręsti mūsų dalyviams „čia ir dabar“ (tos pat dienos rytą). Pirmą dieną bus labai intensyvi tradicinės konferencijos dalis, o vėliau – atvirkštinis jos variantas, kurio metu pristatymai tegalės trukti 15 minučių, o kavos pertraukėlės vyks ištisą valandą. Bet kol kas tai tėra planas, todėl turime visa tai patirti, kad galėtume padaryti išvadas. Man, pavyzdžiui, bus įdomu pasikalbėti apie tai, kaip sekėsi per tas šešiasdešimties minučių pertraukas.

[15:39:32] AGP: Net jei kiekvieno dalyvio paprašytume apibrėžti, kiek laiko jiems reiktų, užuot pateikus jiems laiką į kurį jie turi tilpti, net ir tuomet būtų sudėtinga viską sutalpinti į mūsų tvarkaraštį.

[15:39:47] VM: Su laiku susijusi ir kita problema, klausimas, kiek laiko pranešėjas pajėgs išlaikyti auditorijos dėmesį. Išklausyti ištisą valandą gali būti sudėtinga, bet per 10min gali būti sudėtinga pasakyti viską, ką nori. Aš visuomet jaučiu įtampą, bandydamas visus sutalpinti į ribotą laiką ir patenkinti.

[15:40:49] AGP: Mane domina lankstus renginių planavimas, todėl man patiko mintis palikti kai kurias programos dalis neapspręstas, nesuplanuotas, palikti vietos kai kuriuos programos elementus nuspręsti ad-hoc, priklausomai nuo nuotaikos. Dalyviai buvo dėkingi, kad iš anksto pasidalinome programos juodraščiu ir tvarkaraščiu, kai kurie atsiliepė labai teigiamai, ir tik nedaugelis derėjosi dėl jiems mūsų paskirto laiko ar eilės tvarkos.

[15:42:19] VM: Manai, kad demokratiniu principu programos sudaryti neįmanoma? Ar esi patyręs kokią nesėkmę leisdamas dalyviams programą nuspręsti vietoje?

[15:44:21] AGP: Esu darbavęsis su „labai atviros struktūros“ Antti Ahoren organizuotomis  kūrybinėmis dirbtuvėmis Helsinkyje, kurių tvarkaraštis iš anksto nebuvo nuspręstas. Buvo apibrėžta tik tai, kad per savaitgalį turime atskaitingai išleisti 300 EUR. [http://www.pixelache.ac/events/open-workshop]. Turintys patirties su konsensuso paieškomis supras, kaip viskas vyko. Daugybę valandų užtrukome bandydami nuspręsti, ką žmonės norėtų daryti su turimais ištekliais ir bandydami susitarti, ką daryti, kai diskusijos metu pateikti pasiūlymai svyravo nuo įspūdingų neįgyvendinamų projektų, įmanomų ir idealistinių, iki visiškai žemiškų. Kai kurie žmonės atkrito dar iki kam nors įvykstant, kai kurie – supratę, kad jų pasiūlymas nebus įgyvendintas. Galiausiai mūsų laiko ir pinigų panaudojimą apsprendė praktiniai dalykai, kaip kad poreikis pavalgyti, ribotas laikas ir mūsų gebėjimai, bei tai, ką gebėtume padaryti visi kartu. Galiausiai susiorganizavome virtuvės rakandų ir kitą dieną mokėmės kepti veganišką pyragą. Nesakyčiau, kad dirbtuvės nepavyko, veikiau sakyčiau, kad visi suvokėme, koks sunkus darbas yra suderinti įvairių žmonių ambicijas, motyvacijas, lūkesčius ir ego…

eating time

Valgymo laikas/laiko valgymas, 2013, Nidos meno kolonija

[15:44:26] VM: Ar pameni, kad pirmajame mūsų Simpoziume 2011 metais kai kurie mūsų pranešėjų neturėjo galimybės pristatyti savo pasirodymo/pranešimo?

[15:45:35] AGP: Iš tiesų, visuomet kyla pavojus, kad kai kurie žmonės negerbs jiems skirto laiko ir išstums kitus. Manau, kad tai rodo moderatorių ir dalyvių negebėjimą tinkamai panaudoti laiko.

[15:46:11] VM: Tai mūsų išvada – kad švelnus ir drauge griežtas moderavimas yra privalomas? Sakydamas „švelnus“ turiu galvoje mandagiai nutraukti tinkamu laiku. Laiko kompromisų būti negali.

[15:47:13] AGP: Taip, tačiau moderuoti laiką turi ne tik organizatoriai, tiesiog turi būti kažkas, kas stebėtų laiką. Dažniausiai tas žmogus įvardijamas iš anksto, kitaip ši užduotis tenka organizatoriams. Šįkart tu investavai į visą eilę smėlio laikrodžių, kurie turėtų mums padėti. Tradicinės analoginės [technikos], tačiau ne itin tikslios, su menkais neatitikimais (šypteli). Ar įmanoma „švelniai“ valdyti laiką? Įtariu, kad veikiausiai simpoziumo pradžioje tai paprasta, tačiau jam einant į pabaigą vis sudėtingiau.

[15:53:21] VM: Kai pavyksta „švelniai griežtai“ moderuoti nuo pat pradžių, lieka daugiau laiko vakarienei ir pirčiai. Esu patyręs ir siaubingą atvejį, kai prastai moderuojamas renginys baigėsi ne planuotą penktą, o devintą valandą vakare, surijęs kavos pertraukėlės ir net vakarienės laiką.

[…]

[15:58:18] VM: […] Ką manai apie šiųmetinio simpoziumo pavadinimo dviprasmiškumą: „Simpoziumas apie laiką“?

[15:57:33] AGP: Dviprasmiškas simpoziumas apie laiką, būtų šaunu, jei jis vyktų laiku, laikantis tvarkaraščio, nevėluojant imtis svarbių reikalų, kaip kad mainų esant atsipalaidavus, valgymo drauge, pirties, sapnavimo, miegojimo… Kad visi laiku atsikeltume rytinei košei… Kad rastume laiko nueiti į paplūdymį, kaip įrašyta programoje. Ar galime pernelyg griežtai paisyti planuojamo tvarkaraščio? Manau, kad simpoziume apie laiką turėtume atidžiai stebėti ir, drauge, nekreipti dėmesio į tai, kaip tvarkaraščiai įtakoja mūsų kasdieną ir profesinius gyvenimus. Kaip atsakingi organizatoriai ir dalyviai, turėtume pasistengti rasti tinkamą pusiausvyrą tarp šių pozicijų ir leisti visiems dalyviams rasti jų kelią ir vietą laike.

[15:48:13] VM: Renginiuose yra universalus ar objektyvus laikas ir asmeninis laikas (laikinė kiekvieno dalyvio patirtis). Man patiko 2011 m. simpoziume dalyvavusio menininko Ernesto Truely idėja: jis dalino bilietėlius, suteikiančius leidimą praleisti vieną simpoziumo pranešimų be sąžinės graužaties.

[15:50:16] AGP: Neseniai dalyvavau dvylikos dienų trukmės stovykloje, kurioje pristatymų ir diskusijų tvakaraštis buvo gan įtemptas, apimantis gilaus klausymo pratimus, valgymą ir gyvenimą drauge, nors plane buvo numatyti ir laikai, kai bendrai sėdėsime prie laužo, pirtyje ir t.t. [http://www.breakdownbreakdown.net/camp/ ]. Ši patirtis, nors gana intensyvi, tačiau tikrai skatinanti. Stovykla veikė pagal labai įdomias taisykles, kuriose buvo pabrėžiama, kad stovykla yra „saugi erdvė“, todėl ten buvo nurodyta, kad mums leidžiama dalyvauti ne visuose suplanuotuose renginiuose, atsitraukti tuomet, kai to norisi. Tačiau dalyvavo visi, siekdami kiek įgalėdami daugiau išmokti iš įvairiausių renginių ir diskusijų. Buvo gana sunku nedalyvauti, praleisti.

[16:01:20] VM: Aš interpretuočiau, kad „apie laiką“ yra pačiu laiku, turint galvoje, kad tai jubiliejinis, penktasis simpoziumas, tinkamas momentas permąstyti praėjusį laiką. Per ketverius metus simpoziume dalyvavo daugiau kaip 150 dalyvių, ir tik nedaugelis jų susitiko vienalaikiškai. Tad man patinka galvoti apie visus juos kaip apie bendruomenę, kuri turi panašias patirtis, tačiau niekada nesusitiko. Daugiau kaip pusė šiemetinio simpoziumo dalyvių yra dalyvavę ankstesniuosiuose, galiausiai, pirmąsyk, jie susipažins ir pasvarstys savo patirtis iš simpoziumų, kurie visi buvo panašūs, tačiau kasmet – skirtingi.

[16:04:15] AGP: Šis Interformato dalyvių bendrystės jausmas yra svarbus, nekantrauju išgirsti viena kitą papildančių refleksijų. O visuose simpoziumuose dalyvavo vos saujelė jūsų.

[16:06:02] VM: Iš dalyvių, kurie buvo visuose simpoziumuose ligtiol (jų yra tik du – Ernest Truely ir Jurij Dobriakov) ir dalyvaus šįmet, girdėjau, kad jie bando reitinguoti, kuris simpoziumas buvo geriausias ir labiausiai tarp-formatyvus.

[16:06:52] AGP: Pirmoji simpoziumo vakarienė bus puiki proga apmąstyti ir išgirsti įvairius sugrįžtančiųjų prisiminimus. Šį renginį užfiksuosime, tad tie, kurie dalyvaus pirmą sykį, bus paveikti praeities ir, drauge, sudalyvaus Nidos meno kolonijos bendruomenės kūrime ir vystyme.

[12:16:40] VM: Kaip mums išvengti kartojimosi, kuriant simpoziumą apie simpoziumą?

[12:23:01] AGP: Sudėtingas klausimas. Na, bet bent jau pakvietėme žmonių, kurių anksčiau čia nebuvo ;) Naujų veidų.

[12:23:43] VM: Kaip likti atviriems, kai kiekvienas auditorijoje – dalyvis, ir kai pasyvios auditorijos nėra?

[12:26:32] AGP: Ar yra buvę Interformato simpoziumo renginių, kuriuose dalyvautų publika, vietinė ar atvykusi iš Vilniaus ar Kauno? Pasyvios auditorijos buvimas ar nebuvimas tiesiogiai susijęs su atokia renginio vieta. Žinoma, galėtume simpoziumą transliuoti internetu. Tačiau renginio turinio atvėrimas tokiu būdu nebūtinai reiškia, kad renginys bus atviras dalyvauti, ar įdomus publikai, kuri nedalyvauja realiame renginyje.

[12:05:53] VM: Manau, kad ypač svarbu tokį atokų renginį dokumentuoti. Jeigu norime atvirumo ir siekiame dalintis rezultatais ir patirtimis, turime pasistengti. Pirmais metais sukūrėme tinklapį ir nebaigtą knygą, antraisiais – blogą http://remotenet.nidacolony.lt/, trečiaisiais metais – knygą „Tourists Like Us: Critical Tourism and Contemporary Art“ , ketvirtaisiais – dokumentinį filmą “On Flux of Sand and Aquatic Ecosystems”. Kiekviena dokumentacijos forma vis kitokia ir pasiekia skirtingas auditorijas. Kaip šiemet elgsimės su dokumentacija?

[12:09:14] AGP: „Dokumentacija ir įvairios jos formos, kaip kad pro-komentacija (dalyvaujamoji dokumentacija), dokumentų kompiliavimas, archyvavimas ir apdorojimas ir t.t.“ buvo paminėtas kaip svarbus šio simpoziumo aspektas dar atvirame kvietime dalyvauti, nes jo metu susitelkiama į praėjusius Interformato simpoziumus, į laiką, o šis artimai siejasi su (už/į)rašymu ir dabartybės pripažinimu ar užtvirtinimu. Sulaukėme kelių pasiūlymų subjektyviai dokumentuoti simpoziumo veiklas. Pavyzdžiui, Hannah Harkes po vieną valandą sekios paskui vieną simpoziumo dalyvį ir jį dokumentuos, o Nastja Säde Rönkkö pasisiūlė trim dienoms imtis Nidos meno kolonijos Twitter’io. Marianna Maryuama ir Saulius Leonavičius bandys įsijungti į tai, kas vyksta mūsų sapnuose. Be įprastinės foto- ir media- dokumentacijos, simpoziume dalyvaus keli kviestiniai žurnalistai ir rašytojai, pasidalinsiantys, ką mano žvelgiantys „iš šalies“.

[13:14:42] VM: Manau, kad simpoziumo dalyviams ir nutolusioms auditorijoms galėtume pasiūlyti peržvelgti straipsnių rinkinį „Sympotica: a symposium on the symposium“, sudarytą Oswyn Murray’aus (Oxford University Press, 1990). Jame apstu įkvepiančių rašinių. Viename jų siūloma, kaip simpoziume sėdėti ir kaip išdėlioti baldus, kad būtų pasiekta geresnių rezultatų (patarimai skirti graikų simpoziumui, tariau kai kuriais galime vadovautis ir šiais laikais).

[13:25:01] AGP: Taigi žmonės jau apsvarstė, kaip išnaudoti vietas, baldus ir kokią įtaką jie turi mainų ir mokymosi aplinkai. O mes šiame simpoziume dalyvių prašysime susitelkti ir susitelksime patys į tai, kaip mes naudojama, valdome ir gadiname mūsų bendrą laiką.

Penktojo simpoziumo programa http://nidacolony.lt/lt/589-penktasis-simpoziumas-interformatas-apie-laika-ir-inter-formatyvuma-vyksta-rugpjucio-22-25-d

measuring time in 2013

Laiko matavimas/matavimo laikas, 2013, Nidos meno kolonija

Fotoreportažas iš Venecijos Architektūros bienalės: beieškant Lietuvos (paviljono)

L1190737

Nors Venecijos 14-oji Architektūros bienalė jau artėja į pabaigą, bet vis dar galite ją suspėti aplankyti.

Šiais metais pirmąkart Architektūros bienalės trukmė padvigubinta ir ji vyksta tiek pat kiek ir meno bienalė iki lapkričio 22 dienos, tačiau jau rugsėjį teko girdėti iš vietinių architektų, kad tokia ilga trukmė nepasiteisino, nes buvo labai mažai lankytojų. Kadangi iki šiol teko lankytis tik meno bienalėse, tai Architektūros bienalę galiu lyginti tik su jomis. Vienas akivaizdus skirtumas, kad patirti šią bienalę galima žymiai greičiau, nes kūriniai ir objektai visai kito mastelio, o, be to, paviljonų mieste vos vienas kitas. Taip pat beveik niekur per atidarymą nebuvo eilių ir buvo galima ramiai aplankyti didžiąją dalį paviljonų. Dauguma iš 66 dalyvaujančių šalių sutilpo Giardini ir Arsenalėje.

Visos bienalės tema buvo „Fundamentals“ (liet. principai, pagrindai) ir ji susidėjo iš trijų pagrindinių dėmenų: Nacionalinių paviljonų parodų sumos, įvardintos kaip „Absorbing Modernity 1914-2014“ (liet. Perimant modernybę“), parodos „Monditalia“ (Liet. Italijos pasaulis) Arsenalėje ir pagrindinės Rem Koolhaso kuruotos parodos „Architektūros elementai“. Į „Monditalia“ parodą buvo pakviestos kitos bienalės sekcijos (kinas, šokis, teatras ir muzika) tam, kad „nuskanuotų“ Italiją ir pristatytų jos dabartį kaip emblematinę globalios situacijos būklę. Panaudodama kaip sceną nemažą dalį Arsenalės ši paroda pristatė aibę filmų, tyrimų projektų, instaliacijų ir performansų.

Pasak Koolhaso visos parodos ir renginiai atliko architektūros „auditą“, klausdami „Ką mes turime?“, „Kaip mes čia atsiradome?“, „Ką mes galime padaryti ir kur link judame iš čia?

Skaitytojus nuvilsiu pasakydamas, kad kaip dažnai būna visų laimėtojų paviljonų neaplankai dėl vienų ar kitų priežasčių, tad apie juos siūlyčiau pasiskaityti čia.

01

Katalogą Rem Koolhasas pradėjo teiginiu „Architektūra ne architektai“, o savo kuruotoje pagrindinėje parodoje kiekvieną atskirą erdvę skyrė vienam architektūriniam elementui. Pavyzdžiui, viena salė buvo pilna įvairiausių langų nuo XVIII amžiaus ir maloniai priėjęs durų kolekcininkas seras britas pasakojo apie jų unikalią pasaulyje langų kolekciją (dažnu atveju su stiklais!) su seniausiais egzemplioriais, siekiančiais XVI amžių. Brookingo nacionalinėje kolekcijoje yra daugiau kaip 500.000 eksponatų.

02

Kita erdvė buvo skirta balkonams

03

Ir mus sudomino įdomus Lietuvos dalyvavimas čia. Iš pirmo žvilgsnio kažkas atrodė ne taip, bet geriau įsižiūrėjus supratome, kad modernizmas pas mus vyko atvirkščiai.

04

Dar vienas patraukęs dėmesį eksponatas iš balkonų serijos. Ypač apatinė jo dalis.

05

Tolėliau tyrimas pristatė klozetus

06

Ir pasirodo, kad jų forma nekito apie 2000 metų

07

Ši erdvė buvo skirta židinių analizei

08

O bienalės parduotuvė leido kiekvienam pasidabinti atitinkamo architektūros elemento marškinėliais. Beje, kiekvienas elementas turėjo savo katalogą ir juos buvo galima nusipirkti atskirai arba visus kartu kaip vieną didelę knygą.

09

Vienas iš labiausiai įstrigusių ir Lietuvai aktualių paviljonų – Lenkija. Jame praktiškai kaip haliucinacija levitavo jos nacionalinio herojaus Josefo Pilsudskio kriptos stogas (baldakimas). Tai buvo 1:1 kopija pastatyta pagal 1937-ųjų originalą.

IMG_6445

Greta Šiaurės šalių paviljono šliejosi Kuveito vandens bokštas, nemokamai dalijantis vandenį – vieną iš svarbiausių resursų. O paviljono viduje vyko paroda, pristatanti Šiaurės šalių pagalbą Afrikai 1960-aisiais tampant nepriklausomomis ir moderniomis.

IMG_6446

Šiaurės šalių paviljone dalyvavo ir Igno Krunglevičiaus audiovizualinė instaliacija „Telesufleris“ (Teleprompter), peržaidžianti pirmųjų Afrikos šalių (Tanzanijos, Zambijos ir Kenijos) prezidentų kalbas 1960-aisiais.

IMG_6460

Austrijos paviljono paroda „Plenumas. Galios vietos“ pristatė galios santykius visame pasaulyje. Pirmiausia perpiešė visas vėliavas pagal spalvų santykius.

IMG_6464

O tada sukūrė visų šalių parlamentų pastatų modelius, išlaikydami vieną santykių dydį ir nurodydami statybos datą. Centre iš viršaus į apačia (Lesotas, Latvija, Lietuva, Libanas).

IMG_6465

Išdidintas Lietuvos parlamentas, o gal net jį būtų galima pavadinti paviljonu?

IMG_6480

Šveicarijos paviljone buvo eksponuojamas anglų architektūros vizionieriaus Cedric Price „Fun palace“ (1961) modelis. Nors jis niekada nebuvo realizuotas, tačiau padarė didelę įtaką Paryžiaus Pompidou meno centrui ir jo architektams Richard Rogers ir Renzo Piano.

IMG_6482

Beveik visa Šveicarijos paviljono erdvė buvo tuščia ir laikas nuo laiko į ją įvažiuodavo konsultantai su skirtingais Cedric Price ir šveicarų sociologo išradėjo Lucius Burckhardt archyvais vežimėliuose bei pradėdavo apie juos pasakoti nustebusiems lankytojams. Ar tik šis elegantiškas parodymo performansas neprimena „Už baltos užuolaidos“? Vienas iš sociologo „išradimų“ buvo „Pasivaikščiojimologija“ (angl. Strollology) – pasivaikščiojimo mokslas, besidomintis ne tik fasadais ir architektūra, bet ir pavyzdžiui purvu konkrečioje kaimynystėje ar nakties tamsumu.

IMG_6483

Greta Giardini esančiame sode-oranžerijoje galime aplankyti neoficialų švedų paviljoną Fittja (kaimynystė netoli Stokholmo), kuriame visą vasarą vyko intensyvi programa ir žemdirbystės dirbtuvės.

L1190717

Ir staiga pereiname į Arsenalę bei kylame į jos paviljonus.

L1190729

Turbūt mums artimiausias būtų NRJA biuro sukurtas Latvijos paviljonas pristatantis dar netyrinėtą pokario architektūrą ir kuriantis jos duomenų bazę

L1190737

Fragmentas iš instaliacijos

L1190745

Instaliacijos viduje

L1190749

Visai netoli, taip pat Arsenalėje, buvo Estijos paviljonas su interaktyvia instaliacija „Interspace“ apie viešąsias erdves

L1190754 2

Štai čia vienas iš Monditalia tyrimų projektų „Radical Pedagogies“ gavęs specialų paminėjimą (special mention)

L1190754 3

Ir jo fragmentas

L1190886

Dar viena Monditalia parodos instaliacija

L1190891

Architektūriniai objektai iš druskos

L1190897

Tyrimų projektas „Nightswimming“ apie diskotekas Italijoje nuo 1960-ųjų iki dabar

L1190901

Ir jo aprašas

L1190923

Verslininko darbotvarkė

L1190924

Su klimato atšilimu susijęs projektas. Spausdintuvas realiu laiku pagal gautus duomenis piešia sieną tarp Italijos ir Austrijos, nes tirpstant Alpių ledynui geografinis sienos kontūras nuolat keičiasi

L1190927

Kiekvienas lankytojas galėjo pasiimti sau nubrėžtą sieną, kuri kiekviename piešinyje buvo vis kitokia

L1190934

Dar viena instaliacija Arsenalėje

L1190938

Uždarytas Gruzijos paviljonas puikiai atliko savo funkciją architektūros bienalėje, kalbėdamas apie Gruzijoje dažną saviveiklos architektūrą. Jis išties buvo pastatytas pernai meno bienalei kaip projekto „Kamikadze lodžija“ dalis, tačiau nors ir šiemet neveikdamas oficialiai, jis buvo apžiūrimas iš išorės.

L1190958

Čilės paviljono (Sidabrinio liūto laimėtojo) „Monolitinės kontroversijos“ ekspozicijos centre buvo blokas, pagamintas iš 1972 TSRS jai dovanotos įrangos tam, kad sukurtų socialinio būsto programą. Čia jis atstovavo įvairias Čilės politines programas ir jų kontroversijas

L1190962

Įėjimas į Čilės paviljoną su atkurtu interjeru iš blokinio namo

L1190977

Išėjimas iš Arsenalės

L1190978

Kadangi ruduo potvynių metas, tai gal pravers šis žemėlapis, kuris rodo alternatyvius takus, kai Venecija užlieta

Galiausiai vos prieš keletą savaičių paaiškėjo, kad Lietuva pagaliau pirmąkart dalyvaus ir Venecijos architektūros bienalėje, tad 2016 metais lauksime šio benefiso.

Fotoreportažas iš 4-ojo simpoziumo „Interformatas: apie smėlio ir vandens ekosistemų kismą“ Nidos meno kolonijoje

4_MG_5983

Gegužės paskutinę savaitę kaip smėlio audra per sąsmauką tarp marių ir jūros nuvilnijo medijų technologijomis apipintas ketvirtasis simpoziumas Interformatas. Šis renginys, balansuojantis tarp meno festivalio, mokslinės-praktinės (kaip senai teko girdėti šį žodį šiuolaikiniame kontekste) konferencijos ir jaukaus profesionalų susitikimo, į VDA Nidos meno koloniją sukvietė daugiau kaip 50 menininkų, kuratorių, filosofų, „kietųjų“ mokslininkų, tyrėjų ir dar neptūnai žino kokių profesijų teoretikų ir praktikų. Kaip ir kasmet jie visi bandė ne tik apsikeisti žiniomis, patirtimis ir projektais pagrindine simpoziumo tema „Apie smėlio ir vandens ekosistemų kismą“, bet ir eksperimentavo su pasisakymo/pasirodymo/pasigrojimo formatais. Išties tik vienas kitas pasisakymas vyko kolonijos auditorijoje, o dalyviai kvietė į pokalbius jūroje, kuruotus pasivaikščiojimus ir patyrinėjimus, Kuršių marių vandens ragavimo seansus, choreografinius socialiai angažuotus pratimus, kolektyvines mitologizuotas vakarienes bei inscenizuotas kūrinių atidarymo/išbandymo ceremonijas. Be to, penki menininkų kolektyvai pristatė dviejų intensyvių rezidencijos mėnesių metu sukurtus kūrinius.

Šiemetinis simpoziumas buvo dvimečio projekto „Techno-ekologijos“ dalis, vykdyto bendradarbiaujant su medijų kultūros centru RIXC (Ryga) ir kitais partneriais. Projekto pamatas buvo Felixo Guattari išreikštas susirūpinimas dėl visa apimančio diskurso apie dramatiškus technologinius – mokslinius pokyčius, kuriuos pastaraisiais metais patiria Žemė, trūkumo. Guattari skatina atsižvelgti į tris esminius „ekologinius registrus“: aplinką, socialinius santykius ir žmogaus subjektyvumą. Išsamią projekto ir simpoziumo programą ir temas rasite projekto puslapyje.

Čia savo pasakojimą sustabdysiu, siekdamas išvengti kuratoriaus požiūrio piršimo, ir šiuo vizualiu reportažu pakviesiu kartu peržvelgti įstrigusius momentus iš simpoziumo programos, o norintiems diskursyvesnių įspūdžių pasiūlysiu paskaityti Jurijaus Dobriakovo „Looking at the Coast from the Sea: How to Appreciate Liminality and Transition“ (vėliau artnews.lt pasirodys ir lietuviška versija) ir Ernesto Truely „Journey to Liminal Dome in the Context of Techno Ecologies“ patirtis.

1_DSC7644

Pasivaikščiojimas  miške,  dalinimasis  žiniomis  apie  augalus-indikatorius  ir  valgomų  augalų  vakarienei  rinkimas

2 valgomu augalu rinkimas

Pasivaikščiojimas  miške,  dalinimasis  žiniomis  apie  augalus-indikatorius  ir  valgomų  augalų  vakarienei  rinkimas

3_DSC7709

Rezidentės Frauke Materlik (DE/NO), „Būsimosios atminties muziejus“ ir pasivaikščiojimas įterpiant jo objektus peizaže.

4_MG_5983

Rezidentės Frauke Materlik (DE/NO), „Būsimosios atminties muziejus“ ir pasivaikščiojimas įterpiant jo objektus peizaže.

5_simpoziumo baltiskos zuvies vakariene

Simpoziumo baltiškos žuvies vakarienė (šefas menininkas Maris Grosbahs (LV))

6_MG_6255

Astrida Neimanis (CAN/LV) paskaita jūroje „Vandens veikla“

7_DSC7793

Juan Duarte Regino (MX/FIN) garso performansas „Pulsuojantis aitvaras“

8 IMG_6274

Marika Troili (SE) performatyvi paskaita „Abracadabra simsalabim auk didutis! Auk greitai! Auk dabar!“, paremta tyrimu apie trąšų gamyklas Lietuvoje

9_DSC7806

Marika Troili (SE) performatyvi paskaita „Abracadabra simsalabim auk didutis! Auk greitai! Auk dabar!“, paremta tyrimu apie trąšų gamyklas Lietuvoje

10_DSC7834

„Pagauti bestiariumą“ (mikroorganizmų žvejyba ir VJ’avimas vėleliau) Brian Degger (UK/AU)

11 Brian photo 4

„Pagauti bestiariumą“ (mikroorganizmų žvejyba ir VJ’avimas vėleliau) Brian Degger (UK/AU)

12_DSC7886

Simpoziumo dalyvių diskusijos grupėse

13_DSC7942

Ronald Boer (NL) druskos išgavimo eksperimentai

14_DSC7990

Justin Tyler Tate (CAN/EE/USA) bandymas išjudinti „Pakrantės gyvį“ (Strandbeast)

15_DSC8111

Theun Karelse (NL) Kkvietimas nušluoti turistų pėdsakus išsaugant kraštovaizdį

16 IMG_6345

„Queer-ekologijos“ – laikinas mažo miestelio gėjų baras (ir neformaliosios Atviros studijos) Helen Reed ir Hannah Jickling (CAN) iš projekto „The Beaver Mat & The Faggot Shack“

17 vlcsnap-2014-05-25-22h54m44s178

Oscaro de Carmen & Martinkos Bobrikovos „Virtuvės dialogai“ – atsisveikinimo priešpiečiai

18 liminal dome

Björn Kühn, Gabriel Hensche & Anna Romanenko (DE) dalyvaujamasis patirtinis projektas Baltijos jūroje „Liminal dome“ – daugiau www.liminaldome.com

19 diving into liminal dome

Nėrimas į „Liminal dome“, daugiau apie patirtį Ernesto Truely „Journey to Liminal Dome in the Context of Techno Ecologies“ pasakojime

Fotografijos: Natacha Panagelli, Vsevolodas Kovalevskis, Vytautas Michelkevičius ir kiti.
Daugiau nuotraukų VDA NMK FB albumuose.

Pirmasis pokalbis apie meninį tyrimą: (kodėl gi) menininkui (reiktų) vėl į akademiją?

is-meninio-tyrimo-projekto-2007

Pastaruoju metu burtažodis (buzzword) „meninis tyrimas“ vis dažniausiai pasigirsta akademikų, menininkų ir kuratorių lūpose bei tekstuose. Žinoma, kad dauguma menininkų atlieka „tyrimus“, bet tikrai ne visus juos būtų galima įvardinti kaip „meninius tyrimus“. Kartais tyrimas apsiriboja tuo, kad menininkas „tiria“ kokių spalvų dažai ar chemikalai prieinami jo x kūriniui y vietoje z laiku. Kada išties menininkas „atlieka“ tyrimus ir ar jis kuria naujas žinias? Kuo skiriasi menininkų kūrybos metodai ir žinios (gauti rezultatai) nuo mokslininkų? Kam gi reikalinga menininkui dar studijuoti po magistro meno doktorantūroje? Kam meno institucijoms reikalingi vis aukštesni ir aukštesni diplomai?

Tokie ir daugiau klausimų kyla ne vienam, tad šiame įvadiniame į temą pokalbyje menotyrininkė Agnė Narušytė klausinėja kuratoriaus ir tyrėjo Vytauto Michelkevičiaus, pastaruosius du metus bandančio išsiaiškinti per tyrimus, pokalbius su menininkais ir monografijos rašymą aktualiausias „meninio tyrimo“ problemas.

Agnė Narušytė: pirmas į galvą šaunantis klausimas – akivaizdus: tai kas gi tas meninis tyrimas, kuris tau, sakei, aiškėja?

Vytautas Michelkevičius: Sąvoka paini ir nesustovėjusi ir visuomet pradedant diskusiją apie ją reiktų nusibrėžti kontekstą. Ar tai akademinis, ar meninis, ar filosofinis kontekstas. Pati sąvoka „meninis tyrimas“ yra problemiška lygiai taip pat kaip ir sąvokos „meninė fotografija“ ar „meninė tapyba“, bet suskubsiu pabrėžti, kad čia tikrai nekalbama apie tai, kad tyrimas yra „meniškas“ ar „meninis“ pirmąja tų žodžių prasme. „Meninis“ šiuo atveju reiškia, kad tyrimą dažniausiai atlieka menininkas ir jo taikomi tyrimo metodai nėra visuomet pripažinti akademinių, socialinių ir humanitarinių mokslų ar kitų sistemų. Tad tyrimo pobūdis yra kitoks nei tradiciniuose akademiniuose tyrimuose. Tačiau kai kuriose šalyse (ypač Skandinavijoje, Jungtinėje Karalystėje, Australijoje ir kt.) jau keletą dešimtmečių akademinėse sistemose ir už jų ribų vykdomi „meniniai tyrimai“ ir po truputį formuojasi jų metodologijos. Vienaip ar kitaip sąvoka „meninis tyrimas“ yra sutartinė, žyminti praktika grįstus tyrimus, dažniausiai atliekamus menininkų (visų sričių: vizualieji menai, performatyvieji menai, kinas,  literatūra, muzika, etc.), dizainerių, architektų ir kuratorių.

Sąvoka „meno tyrimas“ taip pat klaidinanti, nes tuomet nebeaišku, ar tyrimas apie meną (tai, ką paprastai daro menotyrininkai ir istorikai) ar tai praktinis menininko atliekamas tyrimas (angl. practice-based research). Dar 1993 m. britų tyrėjas Richardas Fraylingas suklasifikavo meno (ir dizaino[i]) santykį su tyrimu į tris grupes: tyrimai apie meną (įprastinė menotyrininko veikla), tyrimai menui (menininko tyrinėjamos medžiagų ir technologijų savybės, kad galėtų sukurti kūrinį, kitaip sakant, taikomasis tyrimas) ir tyrimai per meną arba mene (kai pats kūrinys ir/ar jį lydintis tekstas sukuria naujas žinias, supratimą ar patirtį; tai atitinka fundamentalius tyrimus moksle).

AN: Kuo meninis tyrimas skiriasi nuo mokslinio? Ko jis padeda pasiekti, ką atskleisti, kur jo ribos?

VM: Pirmiausia jis skiriasi metodais ir pačiu požiūriu į tyrimą. Tada skiriasi tyrėjo patirtimi ir siekiamais rezultatais. Keletu sakinių atsakyti į tokį klausimą neįmanoma, nes visuomet bus kažkas paminėta, o kažkas nutylėta ir iškils nesusipratimų.

Yra politiniai argumentai, siekiantys suteikti menininkams balsą ir teisę kalbėti apie realybės ir visuomenės problemas ir būti pripažintiems lygiai taip kaip mokslininkams, ir epistemologiniai (žinių ar žinojimo kūrimo argumentai), kur teigiama, kad menininkai taip pat kuria naujas žinias ar žinojimą, tad kodėl jų praktika negali būti prilyginama mokslininkų arba akademinei praktikai. Jei pažvelgtume į Renesanso kūrėją, tai jis būdavo vienu metu ir mokslininkas, ir menininkas, ir išradėjas, tik vėliau nuo Apšvietos epochos šios praktikos buvo atskirtos, ir prie to nemažai prisidėjo filosofija ir akademinės institucijos.

Be to, diskusijos apie tai, kas yra meninis tyrimas, padeda išjudinti nusistovėjusią „mokslo“ ir „mokslinio tyrimo“ sampratą. Plačiojoje visuomenėje vis dar manoma, kad „mokslas“ atsako į klausimus apie realybę bei kad „mokslinės žinios ir faktai“ sako tiesą. Tuo tarpu, jei pažvelgsime į sociologo Bruno Latouro tyrimus, jis dar XX a. aštuntajame dešimtmetyje pateikė savo požiūrį (kurį iki šiol plėtoja kartu su kitais socialiniais konstruktyvistais), kad mokslinių faktų ir žinių nėra – jas tiesiog mokslininkai „sukonstruoja“ arba „pagamina“ savo laboratorijose. Todėl darant paralelę galima pasakyti, kad lygiai taip pat ir menininkai sukonstruoja (menines) žinias ir patirtis savo laboratorijose arba studijose. Svarbu paminėti, kad  ne tik patys mokslininkai dalyvauja „faktų gamybos“ procese, bet ir jų žinios, instrumentai (piltuvėliai), medžiagos bei infrastruktūra.

Šiandien net ir „kietųjų mokslų“ (fizikos, gamtos ir medicinos) mokslininkai nebemano, kad mokslas gali objektyviai atsakyti į visus klausimus ir tuo labiau, kad egzistuoja viena mokslinė tiesa.

Trumpai tariant meninis tyrimas padeda menininkui atskleisti naujas žinias (ar žinojimus), supratimus ir patirtis apie realybę, santykius ir mus supantį pasaulį. Jam priešpriešinti galima kūrybą, kuri nepasako nieko naujo, o tiesiog imituoja ir atkartoja per formas jau esamas žinias ir patirtis.

AN: Kas bijo meninio tyrimo ir kam jis atrodo pavojingas?

VM: Visų pirma jo bijo humanitariniai mokslai, nes jis gviešiasi to paties pyrago ir išjudina tuos pačius neramius vandenis, esančius tarp tiksliųjų ir humanitarinių mokslų. Nes jei tiksliesiems ir taip nesuvokiami humanitarinių mokslų metodai, tai „meninis tyrimas“ atrodo dar absurdiškesnė tyrimo disciplina be jokių metodų. Nors, tiesą sakant, menininkai dažniau randa sąjungininkų tarp fizikų ir kitų laboratorijose dirbančių mokslininkų, nes daugeliu atveju yra nemažai panašumų. Pavyzdžiui, tiek menininkai, tiek tikslieji mokslininkai atlieka praktika grįstus tyrimus ir eksperimentuoja, remdamiesi ne vien hipotezėmis, bet greičiau atradimais grįsta tiriamąja veikla..

AN: Kiek supratau, atsakymus į šiuos klausimus tau padėjo suformuluoti stažuotė Suomijoje, kur teko iš arčiau susipažinti su jų edukacijos sistema. Ar ji pažangesnė už mūsiškę?

VM: Taip, tai buvo viena iš stažuočių, bet, žinoma, gilesnį supratimą padėjo pasiekti ir knygų skaitymas bei pokalbiai su menininkais. Nenorėčiau sakyti, kad Suomijos edukacijos sistema pažangesnė, tačiau labiau patyrusi ir išvystyta, nes daugiau kaip 20 metų „meninis tyrimas“ vyksta akademijose. Pradžia buvo dizainas, o vėliau prisijungė vizualieji menai, muzika, teatras ir t.t. Pagrindinis skirtumas yra tai, kad, Suomijoje edukacijos sistema yra tarptautinė: doktorantūroje studijos vyksta anglų kalba, nes nemažai užsieniečių tiek studentų, tiek dėstytojų, jei studentui reikia tam tikros srities mokslininko ar menininko, kad patartų jo projektui, jis ir pakviečiamas iš užsienio, neapsiribojant vietiniais resursais ir nebandant apsimesti, kad vietiniai profesoriai viską žino.

AN: Kaip suomių edukacijos sistema prisideda prie meninio tyrimo kokybės?

VM: Edukacijos sistema (ne tik Suomijoje), bet ir kitose valstybėse (pvz.: Nyderlanduose tai vyksta Jan van Eycko akademijoje tik ten tyrimai nėra edukacijos sistemos dalimi), turinčiose meninio tyrimo tradiciją, suteikia galimybę menininkams susikoncentruoti ties jų vykdomų meno projektų idėja, taip pat gauti profesionalios kritikos ir patarimų, ir, žinoma, pasinaudoti jų infrastruktūra: dirbtuvėmis, technologijomis ir specifinėmis medžiagomis. Vėliau sukurti kūriniai būna pristatomi šiuolaikinio meno kontekstuose: meno centruose, Venecijos ir kitose bienalėse ir t.t. Tad meno doktorantūrą pavadinčiau ilgalaike rezidencijos programa, suteikiančia sąlygas menininkui kurti, tyrinėti aktualias problemas ir vystyti kūrinius. Nemažai žinomų Suomijos menininkų studijavo tose programose ir dažnai į jas įstojo jau būdami subrendę menininkai. Taip pat nemažai tarptautinį pripažinimą gavusių kūrinių buvo rodyti tarptautinėse parodose ir bienalėse (pvz., 2013 metų Venecijos bienalės Nordic paviljono menininkė Terike Haapoja yra ir Helsinkio meno akademijos doktorantė). Žinoma, kad nemažai menininkų sėkmingai kuria už akademinės sistemos ribų ir tikrai nėra vertybinių skirtumų, kad vienų sukurtas menas yra geresnis už kitų.

AN: Bet gal ir mūsiškė sistema turi privalumų?

VM: Mūsų sistema dar tik kūrimosi stadijoje, nors tarpinis laipsnis po magistro (meno licenciato) Lietuvoje jau buvo teikiamas nuo 2002-ųjų metų. Žinoma, kad Lietuvoje yra įdomiai dėstančių teoretikų ir menininkų. Gal labiausiai trūktų bendrų metodologinių meninio tyrimo žinių, bet jos ateis tiek su patirtimi, tiek su kviestiniais užsienio dėstytojais. Aš esu už lokalias problemas ir įdomius vietinius jų apmąstymo ir sprendimo būdus, tad kuo daugiau įvairių ir stiprių programų ir jose dalyvaujančių menininkų, tuo geriau meno laukui. Pritarsiu neseniai aplankytam Nyderlandų kuratoriui ir pedagogui Henkui Slageriui, kad dabar ypač svarbu priimti į meno doktorantūrą pirmiausia stiprius menininkus, kad studijų pabaigoje nesigautų geras tyrimas, bet prastas menas. Ir žinoma, atvirkščiai – geras menas, bet prastas tyrimas, bet čia jau nemaža atsakomybės dalis tenka ir meno akademijoms.

AN: O kokia tuomet nauda menininkui iš grįžimo vėl į akademiją?

Visų pirma tai galimybė atsitraukti nuo intensyvaus gyvenimo ir kūrybos ritmo bei rinkos spaudimo „gaminti“ vis daugiau kūrinių. Atsitraukti tam, kad būtų galima susikoncentruoti ties dominančiomis temomis, problemomis ir klausimais. Tai taip pat galimybė eksperimentuoti ir pasukti iš tos vagos, kurioje menininką įpratusios matyti institucijos, kuratoriai ir rinka. Kita svarbus elementas – tai (diskusijų) bendruomenės su(si)kūrimas ir iš dalies pusiau neformalus ir nekonkurencingas bendravimas su kolegomis menininkais, filosofais ir profesoriais.

AN: O jei kalbėtume apie Lietuvos menininkus, vykdančius meninį tyrimą už akademinės sistemos ribų?

VM: Taip, žinoma, kad meninis tyrimas nebūtinai vyksta akademinėse sistemose. Būtų galima paminėti šiuos menininkus: Nomedą ir Gediminą Urbonus, Artūrą Railą, Julijoną Urboną, kurie jau senai ir sėkmingai kuria pagal tokius principus, kurie šiandien galėtų būti įvardijami kaip meninis tyrimas. Jų kūryboje yra akivaizdus įvairių tyrimo metodologijų derinimas ir tiriamojo aspekto dominavimas, tačiau šie kūriniai dažniausiai nėra akademinių sistemų produktas. Be to, jie pripažįstami meninėse sistemose: kviečiami į parodas, bienales, meno institucijas. Nomedos ir Gedimino Urbonų projektuose akivaizdžiausiai regimi meninio tyrimo aspektai (pradedant nuo 2000 metų projekto „Transakcija“),  kur pats tyrimas ir jo metodologija tampa meno kūriniu. Menininkai tampa tyrėjais, taikančiais tiek mokslinės, tiek meninės praktikos metodus, kad sukurtų galutinį meno kūrinį, pristatomą ir meniniame, ir akademiniame lauke.

AN: Galima vardyti ir daugiau tokių menininkų, kurie savo kūrinius grindžia tyrimu – prie tavo sąrašo dar norėčiau pridurti Dainiaus Liškevičiaus „Muziejų“, kurį pristatanti knyga neseniai pasirodė. Tačiau čia man maga apsukti klausimą ir pasipriešinti nujaučiamam meninio tyrimo diktatui: ar tau neatrodo, kad jo kaip svarbiausio akademinio pasiekimo įteisinimas išstums kitokį meną?

VM: Taip, Dainiaus Liškevičiaus „Muziejus“ yra vienas iš naujausių sėkmingo „meninio tyrimo“ pavyzdžių, kuris iš dalies buvo sukurtas jam atliekant tyrimus studijuojant VDA meno aspirantūroje, o dabar keliaujantis po meno erdves. Bet tikrai nemanau, kad išstums kitokį meną, nes ir pati „meninio tyrimo“ samprata yra labai plati bei apimanti visas meno sritis. Be to, menininkas su (daktaro) laipsniu tikrai nėra vertybiškai ar kokybiškai geresnis už menininką be laipsnio. Tiesiog ne kiekvienas menininkas yra tyrėjas ir geras pedagogas ir ne kiekvienas nori tai daryti, o studijavimas meno doktorantūroje padeda plėtoti šias savybes. Žinoma, kad „meninio tyrimo“ oponentai sako, kad menininkai kviečiami į parodas ir rezidencijas ne pagal diplomus, o pagal kūrybą, tačiau „meninio tyrimo“ gynėjai ir nesako, kad menininko kūryba yra geresnė, jei jis turi diplomą. Menininkai šimtmečius atlieka tyrimus, bet tik dabar pavyksta jiems įgauti svaresnį balsą akademinėse sistemose ir konkuruoti bendroje projektų erdvėje kartu su kitais kūrėjais – mokslininkais. Be to, bandymas suprasti kas gi tas „meninis tyrimas“ mus gražina vėl prie to pačio klausimo „kas yra menas“, tik šįkart klausimas darosi dar komplikuotesnis, nes į jį bandoma atsakyti santykyje su kita kūrybine veikla – mokslu.

Išties klausimų šioje srityje yra daugiau nei atsakymų ir tokiame trumpame pokalbio formate nėra lengva suformuoti atsakymus, tačiau ir diskusija visuomet įdomesnė kol ji karšta ir šviežia. Be to, įdomu, kad į ją įsijungia ne tik menininkai, menotyrininkai ir kuratoriai, bet ir mokslo filosofai, sociologai ir kitų sričių mąstytojai ir tyrėjai.

Ir  galiausiai norėčiau padėkoti Lietuvos mokslo tarybai (finansuojančiai tyrimą pagal projektą „Podokdorantūros (post-doc) stažuočių įgyvendinimas Lietuvoje“) ir Vilniaus dailės akademijai už galimybę dvejus metus atsidėti tiriamajai veiklai.


[i] Vartojant sąvoką „meninis tyrimas“ omenyje turimos visos meno sritys: vizualieji ir taikomieji menai, dizainas, teatras, kinas, šokis, literatūra ir t.t.

Iliustracijoje: fragmentas iš Vytauto Michelkevičiaus, Agnės Narušytės ir Linos Michelkevičės meninio tyrimo foto/karto/istorio/grafijos (2007)

Užsūpuojantys Venecijos bienalės atidarymai: antropologinės (dalyvavimo) pastabos

IMG_2317

Venecija. Ir vėl visi susitinkame. Su tikrais, padirbtas ar pasiskolintais (meno) profesionalų kvietimais. Su išskirtinėmis „Press“ akreditacijomis iš nežinomų ir nežinomų Londono ir Kauno meno ir „glamūro“ žurnalų. Nes mes pirmi galime pamatyti tai, ką 88 paviljonų direkcijos ir juos remiančios kultūros ministerijos, paruošė išalkusiems meno profesionalų žvilgsniams. Besiruošiant aplankyti paviljonus įdomu kaip šiemet susiklostė kultūros atmosfera atitinkamoje nacionalinėje valstybėje, kas buvo pakviestas elitinių kuratorių ar ministerijų atstovų, kas laimėjo konkursą, o kas tiesiog buvo kažkieno pusbrolis/pusseserė, dukterėčia ar sūnėnas.

Įdomu, kiek iš patekusių į Venecijos meno bienalės peržiūros dienas išties atvyko pažiūrėti meno, o kiek iš jų tik sudalyvauti vakarėliuose, susitikimuose, vakarienėse ir pasimatymuose. Daugeliui ne paslaptis, kad parodos yra tik susitikimų ir vernisažų dekoracijos, tarp kurių pasiklysta nuoširdūs žurnalistai ir studentai, bandantys kažką konspektuoti.

Pagrindinė bienalės spaudos konferencija buvo išskirtinai trumpa ir patogi 5000 akredituotų žurnalistų, iš kurių daugiau kaip 3000 buvo iš užsienio (bienalės prezidento ištarta statistika), o pagrindinės tarptautinės parodos kuratorius Massimiliano Gioni trumpai ir aiškiai nubrėžė kuruotos parodos „Enciklopediniai rūmai“ kontūrus. Tik po kelių dienų sužinojau, kad atsitiktinai ar nevisai atsitiktinai Auksinį Liūtą laimėjo Angolos paviljonas „Luanda, Enciklopedinis miestas“. Gal jis netyčia praplėtė pagrindinės parodos idėją?

Žinoma, pagrindinė tarptautinė paroda „Enciklopediniai rūmai“ sulauks daug pagyrų ir kritikų, nes jos stiprybė ir tuo pačiu silpnybė (priklauso nuo jūsų skonio) – didelis neprofesionalių menininkų skaičius. Čia galima išvysti ir neaišku kokios obsesijos, depresijos ar šizofrenijos apimtų žmonių piešinius, ir mokslininkų Karlo Gustavo Jungo ar Rudolfo Steinerio (Valdorfo mokyklos įkvėpėjas) žinių schemas. Man patiko parodos įvardijimas ne kaip šiuolaikinio meno, o kaip vizualios kultūros reginio, kuriame pristatomi obsesiškai kurti menininkų ciklai ir nemenininkų vizualūs tyrinėjimai, eskizai ir modeliai, siekiantis išsiaiškinti ar suprasti tam tikrą specifinę žinių sistemą. Parodoje apstu autoterapinių ir savirealizacijos kūrinių iš naujo kvestionuojančių ribą tarp menininko genijaus ir kasdienybės genijaus.

Austrijos draudimo klerko Peterio Fritzo sukurti nam÷ modeliai

Austrijos draudimo klerko Peterio Fritzo sukurti namų modeliai 1950-1960-aisiais (atrasti menininko Oliver Croy ir architekto Oliver Elser)

IMG_2516 Stefan Bertalan I lived for 130 days with a Sunflower Plant

Stefan Bertalan (Ro), išsamus menininko tyrimas-performansas „I lived for 130 days with a Sunflower Plant, 1979“

Bienalės Peržiūros dienos (2013 Gegužės 29-31 d.) yra puiki proga atnaujinti šiuolaikinio meno folkloro žinias: ar vis dar galioja etiketė „kuratoriaus akiniai“, kurie turėtų būti kuo didesni, užgožiantys tavo veidą, kuo kvailesni ir kuo storesnės plastmasės; ar vis dar madingi tigriniai rūbai ir ar vis dar tų pačių formų stilettos sminga į bienalės Sodų (Gardens – Giardini) žvyrą ir purvą. Akivaizdu, kad hipsteriai taip pat nesnaudžia ir aktyviai zuja po vakarėlius kliūdami išsikišusiais akiniais vieni už kitų.
Vis dar bandau nuspręsti, ar menas, ar vakarėliai yra svarbesni per peržiūros dienas, bet viena aišku, kad juos vienija eilės: nuo Vokietijos ir Prancūzijos paviljonų iki Čilės paviljono vakarėlio, kuriame grojo DJ Nicolas Jaar (1990-aisiais gimęs Čilės paviljono menininko Alfredo Jaar sūnus), o su pakvietimais susispietę svečiai lauke per lietų turėjo laukti daugiau kaip valandą, tačiau viduje jie apdovanoti beribiais nemokamais kokteiliais.

IMG_2465

Eilės prie kokteilių per Čilės paviljono vakarėlį

Tad būtų gera proga aptarti Bienalės peržiūrų antropologiją, kuri turbūt svarbesnė už meno kritiką, nes pirmiausia, ką pamatai – tai žmonės ir jų santykiai, o menas lieka jų fone. Pasirinkus šią kryptį, galima lengviau atsidusti, nes kaip gi sutalpinti vieną bienalę į vieną tekstą? Pagrindinė informacija apie bienalę yra jos oficialiame puslapyje, o kūrinių aprašymai ir reprodukcijos kataloguose. Tad nėra prasmės jų apžvelgti, kol žiūrovas pats jų nepamato.

Pirmiausia pradėjau tyrinėti eilių bienalėje choreografiją: jų lankstumą, posūkius, judėjimo greitį ir ilgį priklausomai nuo dienos meto. Galiausiai praradau viltį atrasti kažkokį tendencingumą, todėl skaitytojams pateikiu tik vizualius įspūdžius. Paminėsiu, kad ilgiausios eilės buvo į Prancūzijos, Vokietijos ir Danijos paviljonus, o jas lyginant buvo akivaizdu, kad Prancūzijos eilė buvo trigubai ilgesnė už Danijos. Tik negaliu pasakyti ar ir paviljonas buvo triskart įspūdingesnis. Viena iš eilės ilgumo priežasčių galėjo būti ta, kad Vokietija su Prancūzija apsikeitė paviljonais, taip sukeldamos smalsumą ir kvestionuodamos tradicinę nacionalinio atstovavimo tvarką Bienalėje. Tai įvyko pirmąkart  Bienalės istorijoje, o priežastis politinė – 50 metų Vokietijos-Prancūzijos draugystės jubiliejus (Eliziejaus sutarties metinės). Tuo tarpu natūraliai kilo klausimai, kodėl ant paviljono, kuriame puikuojasi užrašas Jugoslavija, mažesnėmis raidėmis pridėta Serbija ir tik jinai ten ir buvo. Keista, kad eilės nebuvo tarptautinėje kuruotoje parodoje, bet viduje reikėjo judėti „traukinuku“. Eilės buvo ne tik prie meno, bet ir prie nemokamai dalijamos kavos bei tualetų. Taip pat ir prie nemokamo bevielio interneto ryšio, nes prisijungti pavykdavo tik po 10 minučių laukimo.

IMG_2356

Kairėje – ilgiausia eilė į Prancūzijos (buvusį Vokietijos) paviljoną, o dešinėje – eilė į Vokietijos (buvusį Prancūzijos) paviljoną

IMG_2384

Smalsi eilė prie ledų per Serbijos paviljono atidarymą

IMG_2371

Srūvanti eilė su lyg į atlaidus plūstančiais žiūrovais (skambant varpams – toks dalyvaujančio garso menininko kūrinys) į Lenkijos paviljono atidarymą

Pirmąsias dvi dienas žiūrėjau tik tas parodas, į kurias pavykdavo patekti be eilių (kolegos sakė, kad į Prancūzijos paviljoną teko laukti iki 3 valandų). Trečiąją dieną pasidaviau pagundai pamedituoti eilėje ir pabandyti patirti tą laukimo, žiūrėjimo ir atsipalaidavimo būseną. Tačiau pasirinkau ne Bienalės, o paralelinį renginį – iš naujo atgaivintą legendinę kuratoriaus Haraldo Szeemanno parodą „Kai požiūriai tampa forma: Bernas 1969 / Venecija 2013“ (Anlg. When Attitudes Become Form), vykstančią Fondazione Prada (Rūmai Ca’ Corner della Regina). Iš pradžių eilė atrodė nedidelė, po pusvalandžio išbėgo apsaugos darbuotojas ir įspėjo, kad reiks laukti dvi valandas, dar po pusvalandžio jis pradėjo tikrinti ar visi turi reikiamus leidimus ir eilė iškart žymiai sutrumpėjo (mat praleido tik spaudos atstovus ir žiūrovus su specialiais kvietimais į parodą), o man buvo sunku ištverti nevilties žvilgsnius, pralaukusiųjų daugiau kaip valandą eilėje ir turėjusiųjų keliauti kur tilteliai veda. Belaukiant pro šalį praplaukdavo senyvo ar pilvoto stoto lankytojai, kurie paslaptingai prapuldavo prie rūmų durų ir patekdavo be eilės. Jei jau eilėse stovi kviestiniai, tai matyt visuomet būna ir kviestinių kviestiniai. Tiesa, parodoje praleidau tik gal 20 minučių, nes po tiek laukimo ir apmąstymų nebuvo įmanoma vėl iš naujo susikaupti.

IMG_2477

Šlapia ir pilna įtampos eilė į Haraldo Szeemanno parodą „Kai požiūriai tampa forma: Bernas 1969 / Venecija 2013“

IMG_2484

Haraldo Szeemanno parodos fragmentas (dešinėje nespalvotoje nuotraukoje matosi ekspozicija iš 1969 m.)

Tiek atidarymų vienu metu retai būna lygiai kaip ir tiek galimybių sutikti kolegų iš visų pasaulio kampelių. Viena aišku, jei nori sutikti kolegas iš tam tikrų šalių, turi sudalyvauti jų paviljonų atidarymuose ar vakarėliuose, kuriuose ryškiausiai matosi nacionalumo, broliškumo ir kaimynystės fenomenai, nes kaimyninės šalys dažniausiai susirenka viena kitos palaikyti ir tuo pačiu sudalyvauti ryšių atnaujinimo ir palaikymo ritualuose.

Lemiamas susitikimo momentas per Lenkijos paviljono atidarym– su Serbijos katalogu ir burbuliuk÷ taure rankoje

Lemiamas (kuratorių?) susitikimo momentas per Lenkijos paviljono atidarymą su Serbijos katalogu (žemyn galva) ir burbuliukų taure rankoje

Kaip visuomet verta aplankyti broliškus ir seseriškus Baltijos šalių paviljonus, kad galėtumėt patys nuspręsti „kas šįsyk yra geriausi draugiškose kaimynų rungtynėse“. Oficiali Bienalės komisija ir vėl (ne)tikėtai pažymėjo Lietuvos (šįkart kartu su Kipru) paviljoną, bet, žinoma, galima susidaryti ir savo asmeninę nuomonę. Išsiduosiu, kad geriausias Baltijos vakarėlis buvo rožių sode, organizuotas estų.

IMG_2535 IMG_2532 IMG_2541

Akimirkos iš Estijos paviljono vakarėlio Malipero rūmų rožių sode (groja estų DJ iš JAV Maria Minerva (1988) (turinti menotyros bakalaurą ir magistrą)

Tačiau geriausias atidarymas buvo Lietuvos ir Kipro paviljone, kur vakaro metu nebuvo nei prezidento žmonos kalbų (kaip Lenkijos paviljone), nei 3 kuratorių ir dviejų komisarų kalbų (kaip kaimyniniuose paviljonuose), nei oficialių kostiumėlių ir kostiumų su šampano taurėmis parado (kaip daugelyje paviljonų). Kuratorius Raimundas Malašauskas  pavertė visus kokteilio Vilnius Sling ragautojus performanso dalyviais, vaikštinėjančiais su metro ilgio šiaudeliais ir nepatogiai bandančiais sriūbtelti gėrimo. Tuo tarpu vakaras įsibėgėjo performansų virtine su charizmatišku vakaro vedėjo Gabrielio Lesterio kalba, raginančia įnešti pankiškumo į visą šį venecišką atidarymų puotą. Ir išties – tai buvo gyviausias (iš mano 15-20 aplankytų atidarymų) vernisažas su ritminės gimnastikos performansu ir šokiais krepšinio salės estradoje. Energingai vakarą vainikavo grupė 18+. O viduje šios gimnastikos ir sporto rūmų erdvės buvo galima atsigauti nuo Venecijos turistinės ir apsilupusio dekoro dabarties. Ekspoziciją tolimesnei sklaidai monumentaliai sukonstravo Roberto Narkaus kamera, kurios rezultatus galite pamatyti čia. Aišku kaip ir visada parodos per fotoobjektyvą atrodo tikroviškiau, geriau ir įspūdingiau kaip ir futbolo rungtynės per TV ekraną, nes tu viską matai iš arčiau.

IMG_2416

Lietuvos ir Kipro paviljono vienos iš salių bendras vaizdas prieš atidarymą

IMG_2445

Lietuvos ir Kipro paviljono vienos iš salių bendras vaizdas po atidarymo (grindys padengtos pušų spygliais, o salėje tvyro jų kvapas)

IMG_2429

Performanso metu: Andrius Kraugerys (Anders Kreuger) and Pranciskus Kamacas-Herera (Francisco Camacho Herrera) interpretuoja Elenos Bukreevaos komandas ir atlieka Ritminės Gimnastikos judesius

Beje, Lietuvos ir Kipro „paviljonas“ buvo ne vieno kritiko priskirti prie labiausiai išsiskiriančių paviljonų drauge su kitais „naujaisiais ne-nacionaliniais paviljonais“. Tarp jų buvo ir aktualusis Rytų Europos kontekstui Gruzijos paviljonas – Kamikadze Lodžija, kuruotas lenkės Joannos Warszos.

IMG_2505

Gruzijos paviljono parazitinė architektūra

Bandžiau išsiaiškinti ir geriausio Baltijos šalių paviljono nuomonę tarp eilučių, klausinėdamas pažįstamų latvių ir estų kuratorių, bet supratau, kad klausimas buvo nevisai korektiškas. Tad nacionalumas kaip ir draugiškumas vis dar svarbūs šiuolaikinio meno pasaulyje. O Rytų Europos paviljonai vis dar įdomesni už nuspėjamus ir daugel kartų matytus vakarietiškus ir jų strategijas, tad be Gruzijos siūlyčiau užsukti ir į Rumunijos, Slovėnijos, Serbijos ir gal net Rusijos (jį praleiskite, jei esate jautrūs lyčių lygybei, nes rusai ir vėl bandė pajuokauti).

Taigi Venecijos meno bienalė dar veiks daugiau kaip 5 mėnesius – iki lapkričio 24 dienos, tad kviečiu pasinaudoti pigių skrydžių ir brangios nakvynės Venecijoje galimybėmis ir pamatyti Bienalę patiems.

Pabaigai siūlau pažiūrėti Ragnar Kjartansson performansą S.S. Hangover.

 

IMG_2345

Laikinis kūrinys – tirpstantis Alpių ledas su nuoroda į grėsmę Venecijai būti užtvindytai. Menininko Stefano Cagol (Maldyvų Paviljonas) kūrinys „Ledo monolitas“

IMG_2275

Paralelinės intervencijos – „Looking for gallerist“ – skelbimas neįsivaizduojamoms galimybėms ir susitikimams

IMG_2305

Rusų korespondentas ieško karštų faktų ir kalbina menininką-intervencionistą

Fotopasakojimas iš Nidos meno kolonijos atvirų menininkų dirbtuvių savaitgalio

Nidos meno kolonijos rezidencijose gyvenantys ir kuriantys menininkai balandžio 15 ir 16 d. pirmą kartą lankytojams atvėrė savo studijų duris. Šiuo metu kolonijoje kuria 11 menininkų pagal dvi skirtingas stipendijų programas: Nordic (Šiaurės ministrų taryba) ir TRACES (ES Kultūra 2007-2013). Vieni menininkai rodė anksčiu sukurtus darbus, kiti Nidoje kuriamus darbus, o treti kūrė situacijas, įtraukdami lankytojus į dalyvaujamuosius kūrinius.

Atvirų dirbtuvių savaitgalis prasidėjo nuo Berlyne gyvenančios rusų menininkės Natalijos Borissovos performanso kartu su Nidoje gyvenančia pianiste Marija Kalvelyte. Koncerto metu Neringos meno mokykloje menininkės eksperimentavo su elektroniniais magnetais, kasdienybės daiktais (teniso kamuoliukais, vienkartinėmis stiklinėmis, konservų dėžutėmis) ir preparuotu fortepijonu.

Šeštadienį vyko ekologinė akcija „Darom“, tuo tarpu menininkas Justin‘as Tyler‘is Tate‘as (Kanada/JAV/Estija) kopose įrengė limonado kioską ir pilstė organinį savos gamybos limonadą.

Popiet menininkai pakvietė į kolektyvinį sriubos virimą ir valgymą Nidos meno kolonijos virtuvėje.

Johanna Sophie Santos Bassetti (JAV/Ispanija/Vokietija) pristatė savo atliekamą tyrimą

ir kvietė lankytojus parašyti rašomąja mašinėle girdėtą savižudybės istoriją.

Tamara Henderson (Kanada/Švedija) eksperimentavo su 16 mm juosta ir panaudodama gitarą kūrė filmui gyvą garso takelį.

Marta Vosyliūtė eksponavo savo darbus procese ir ieškojo medžiagos atvirutėms dekonstruodama mitus apie Neringą.

Krišs Salmanis (Latvija) iš paplūdimyje rastų medžiagų sukūrė „Horizontą“.

Hanna Husberg (Suomija/Prancūzija) eksperimentavo su druska iš jos kurdama žemėlapius ant grindų ir tuo pačiu rodė savo videodarbus, kurių pagrindinė tema buvo vanduo ir miškas. Ji taip pat pristatė savo tyrimus apie žmonijos bandymus pakeisti orą (lietų, debesuotumą ir t.t.).

Jodi Rose (Australija/Vokietija) pristatė savo kūrinius su įgarsintais tiltais bei garso įrašus, sukurtus Nidoje.

Natalia Borissova (Rusija/Vokietija) iš aplink koloniją rastų medžiagų sukūrė elektroakustinę instaliaciją, kurios grojimą lankytojai galėjo keisti.

Atvirų studijų savaitgalis baigėsi pačių menininkų išdarinėtos ir vėliau profesionalų išrūkytos žuvies valgymu.

Nauja savaitė Nidos meno kolonijoje baigėsi kolektyviniais pusryčiais su suomiškais, prancūziškais ir slaviškais blynais.

Visi šie menininkai yra pakviesti sukurti įvietintus kūrinius, naudojantis Nidoje rastomis medžiagomis ir idėjomis, bei atsižvelgti į vietinės atmosferos ir bendruomenės specifiką. Nemažai menininkų savo kūryboje naudoja augalus, skonio ir uoslės jusles ar domisi mažų vietovių ir bendruomenių žemėlapiavimu. Didžioji dalis menininkų savo kūrinius pristatys Gegužės 3-6 dienomis vyksiančiame tarptautiniame simpoziume „Interformatas: peržaidžiant tarpdiscipliniškumą“. Jame dalyvaus daugiau kaip 30 užsienio menininkų, kuratorių ir tyrėjų.

Nidos meno kolonija yra naujas Vilniaus dailės akademijos padalinys, skatinantis inovacijas ir tarptautiškumą Lietuvos mene ir švietime.

Fotoreportažas iš festivalio „Transmediale“ Berlyne

Berlyne vasario pradžioje (1-6 d.) kaip ir kasmet vyko festivalis Transmediale. Prasidėjęs kaip alternatyva didžiajam kino festivaliui Berlinale, nuo videomeno festivalio jis išsiplėtė iki medijų meno festivalio, kol galiausiai persivadino demokratiškiau – „meno ir skaitmeninės kultūros“ festivaliu. Ir išties nemažai iš šių metų dalyvių sunkiai galėtum įvardinti menininkais, nes jie ir patys vengia šio žodžio, prisistatydami kaip socio-politiniai medijų aktyvistai, hakeriai, kovotojai už teises ir t.t. Žinoma, kaip ir kasmet Transmediale išlaikė savo skirtingus formatus, kurių dalis buvo susiję su menu. Visa programa suskirstyta į parodą, konferencijas, diskusijas, performansus, kūrybines dirbtuves, videoperžiūras ir šiemet naujieną – atvirąją zoną. Joje susibūrė menininkai, dizaineriai ir aktyvistai diskutavo apie laisvąją/nemokamą kultūrą, įskaitant Facebook‘o kritiką, autorines teises ir menininkų santykį su jomis ir t.t. Ne vienas kalbintas kolega stebėjosi kiek šiais metais daug festivalio dalyvių rodo/kuria procesus, o ne fiksuotus kūrinius. O pats festivalis atrodė kaip nuolat vykstančios kūrybinės dirbtuvės bei kolegų susitikimo vieta.

Vienuoliktasis „Transmediale“ festivalis su tema „Response: Ability“ pristatė daugiau nei 150 skirtingų tarpdisciplininių projektų ir jame dalyvavo daugiau kaip 170 menininkų, tyrėjų ir medijų aktyvistų. Šį festivalį galima įvardinti kaip kuriantį stiprų paralelinį diskursą šiuolaikiniam menui ir pritraukiantį visiškai kitokios publikos nei įprasta regėti Berlyno baltuosiuose kubuose ar industrinėse erdvėse.

Festivalis kaip ir kasmet vyko Pasaulio kultūrų rūmuose.

Perfomansai

Ir diskusijos sutraukdavo šimtus dalyvių.

„Facebook“ buvo kritikuojamas ir interpretuojamas ne viename projekte.

Minios dalyvių ir renginių kaip ir kiekviename festivalyje kūrė smalsumo, greičio ir įtampos jausmą.

Nidos meno kolonija su partneriais sukūrė lėtąją zoną „TRACES Tea Lounge“.

Čia su puodeliu žolelių arbatos galėjai atsipalaiduoti

Ir pasišnekučiuoti su kolegomis arba sudalyvauti radijo laidoje – didžiąją pokalbių dalį ir Transmediale renginius dokumentavo slovėnų projektas Artisttalk.eu.

Lėtoji zona buvo įsikūrusi „Open zone“ erdvėje, kur projektai kasdien migruodavo tarp korių.

Vienas iš projektų buvo dalyvaujamasis „Wanted & For Sale Office” stendas, kur festivalio dalyviai galėjo apsikeisti daiktais arba pasidalinti savo subjektyviais maršrutais po festivalį.

Vienas iš išskirtinių festivalio bruožų yra žinių dalijimasis ir kūrybinės dirbtuvės (čia vyksta Vikipedijos iliustravimo dirbtuvės).

Festivalio apdovanojimų ceremonijoje buvo išskirtas Christin Lahr projektas „Galios dovanos: Kapitalas – politinės ekonomikos kritika“, kur ji kasdien pervesdavo Vokietijos Finansų ministerijai po 1 centą, o pavedimo tiksle įterpdavo eilutę iš Karlo Markso „Kapitalo“, taip ironiškai kritikuodama finansų politiką ir menininko galimybę padėti valstybei.

Festivalio nugalėtojais buvo paskelbtas indoneziečių HONF kolektyvo projektas  „Intelligent Bacteria – Saccharomyces cerevisiae“ – tai „pasidaryk pats“ vyno gamybos sistema, kurios skleidžiami garsai tapdavo orkestro dalyviais. Šiuo projektu menininkai norėjo atkreipti dėmesį į didelį Indonezijoje mirčių skaičių nuo metanolio, atsirandančio dėl nesterilios alkoholio gamybos namų sąlygomis.

Per paskutinį performansą festivalio uždarymo metu HONF visus vaišino imbieriniu vynu, pagamintu instaliacijoje.

Daugiau vaizdų iš festivalio galima rasti čia.

Kritikos maršrutai: Vilnius–Šiauliai–Panevėžys>ENTER8>9KOMBINACIJOS

Garso meno paroda

Menotyrininkų  Aistės Virbickaitės ir Igno Kazakevičiaus inicijuotas projektas „Kritikos maršrutai“ –  iššūkis rašantiems kultūros temomis bei naujos informacijos galimybė  ja besidomintiems. Klaipėdos kultūrų  komunikacijų centro „Kultūrpolis“  organizuojamo projekto metu kultūros temomis rašantys žmonės tiria jiems naujas ar mažiau pažįstamas erdves, žmones ir reiškinius.

„Kritikos maršrutai“ skatina žvelgti į Lietuvoje vykstančius kultūrinius įvykius bei procesus kaip į visumą. Tai puiki galimybė susipažinti skirtingų Lietuvos miestų menotyrininkams, o skaitytojams – pažinti kritikus, suvokti juos kaip įdomias, smalsias, atviras asmenybes, pažvelgti į savo ir kitus šalies miestus jų akimis.

Balandžio 22-osios rytą traukinys kaip ir kasdien juda Vakarų kryptimi ir sustoja keliuose Lietuvos mastu vidutinio dydžio miestuose, į kuriuos nuo šiol visuomet žvelgiu per parodos „A Town (Not a City)“, prieš porą metų matytos St. Galleno (vidutinio dydžio Šveicarijos miesto) kunsthalėje, prizmę. Tiesa, šį pavadinimą sunku išversti į lietuvių kalbą, kurioje žodis miestas, pasak Vikipedijos, apibūdina gyvenvietę su daugiau kaip 3000 gyventojų. Gal ir galėtume kalbėti apie „miestelį (bet ne miestą)“, tačiau teisūs būtume tik vietiniame kontekste. Jeigu ir menininkams bei kuratoriams tokie miestai pasirodė įdomi tema, galima numanyti, kad kultūra (arba bent jau tyrimo vertas reiškinys) gyva ir apčiuopiama ne tik didmiesčiuose. Nors stebėdamas prošal skriejančią Jonavą suabejoju šia mintimi, vis dėlto nusprendžiu pasitaikius progai apkeliauti panašaus dydžio industrinius miestus – kiek gi gali turistauti vien dėl senamiesčių saldybių. Pasak minėtos parodos kuratorių Thomaso Boutoux ir Giovanni Carmine, vidutinio dydžio miestas – tai gyvenvietė periferijoje, vieniems nuobodi ir konservatyvi, kitiems – teisybės, ramybės ir humaniškumo įsikūnijimas. Tokių miestų rastume bet kuriame pasaulio žemyne, o kino filmuose ir literatūroje jie – senas ir mėgiamas „personažas“.

Šiame traukinyje pilna keistų nekasdieniškų sutapimų. Traukiniui jau pajudėjus, braudamasis link biliete nurodytos vietos sutinku mobiliuoju teoretiku save tituluojantį Jurijų Dobriakovą. Galbūt nieko keisto mobilioje erdvėje sutikti mobilų teoretiką, tačiau jam tai, pasirodo, irgi ne kasdienybė. Mūsų maršrutai sutampa ir kritikos kupinas pokalbis įvairina kelionę iki pat Radviliškio, kur draugiją papildo antrasis mobiliųjų teoretikų dueto narys – Tomas Čiučelis. Deja, vos įsiplieskusią mobilią diskusiją po 20 minučių nutraukia traukinio stabdžių girgždesys, pranešantis apie pasiektą tikslą – Šiaulius. Keliant koją nuo laiptelio topteli galvon, kad mane įsukusio visuotinio mobilumo trys kelionės valandos prabėgo nejučia.

Šiauliai Lietuvos mastu – ne vidutinio dydžio miestas, bet tikras didmiestis, kaip ir kiti didieji Lietuvos miestai turintis universitetą, alėją-promenadą ir oro uostą, na ir kas, kad tik karinį. Užvis svarbiausia, kad Šiauliai yra unikalus didmiestis, nes jame vyksta vienintelis Lietuvoje medijų meno festivalis Enter, pavadinimą gavęs, matyt, įskaudus pirštams nuo šio mygtuko maigymo gūdžiais 2003-siais. Šiaulius pelnytai galima pavadinti Lietuvos meno festivalių sostine: čia dar vyksta šiuolaikinio meno festivalis Virus, o šiais metais startuos performansų festivalis PER_forma. Dar vieną epitetą, bene taikliausiai atspindintį Šiaulių festivalių pobūdį, pasiūlė jau mūsų pažįstamas mobiliųjų teoretikų duetas praėjusių metų straipsnyje „Aktyvizmas kaip laboratorinis būvis: teo(e)retikų įspūdžiai iš „kultūros kurorto“. Čia Šiauliai pakrikštijami kultūros kurortu – miestui prilipo ši taikli pravardė su visomis teigiamomis ir neigiamomis reikšmėmis. Prieš ketverius–penkerius metus pagrindinių meno kritikų – vilniečių – šiame festivalyje dalyvaudavo vos vienas kitas – renginio „nepamatydavo“ nė vienas kultūros laikraštis. Dabar nemažai dalyvių – kritikų ir teoretikų – atvyksta į Enter pailsėti būtent iš sostinės.

Medijų menas niekuomet nebuvo lokalus ir izoliuotas fenomenas, bet kuo toliau, tuo labiau festivalyje Enter mažėja tarptautinių dalyvių. O kam gi jie – tik trukdytų poilsiautojams. Niekam ne paslaptis, kad visi susirenka čia ne tik apie medijas padiskutuoti , bet ir patys tapti mediumais ir mėgautis medijų voniomis. Tikrasis festivalio mediumas Virginijus Kinčinaitis kurorto lankytojams visuomet būna parengęs malonių procedūrų kompleksą. Šiauliai išties puiki kultūros poilsiavietė: atsipalaiduoti, persikūnyti į savo ar kolegos avatarą ir įsilieti į nepaliaujamą jų srautą čia sugeba kiekvienas.

Tiesa, vos nepamiršau: festivalis kasmet turi temą. Labiau pažintinę nei probleminę – manau, sutiksite, kad kurorte smegenims nevalia užkrauti intensyvaus darbo. Šiais metais kalbėta apie garso meną: jam skirta teorinė konferencija, paroda ir kiti renginiai. Gaila, kad kasmet besikeičianti tema nepakeičia tradiciniu tapusio festivalio formato.

Didžiausia festivalio problema –  sunkiai nusakomas santykis su vietine publika ir kontekstu. Teisūs būtų ir manantys, kad festivalis yra populiarus, kad jį gausiai lanko šiauliečių jaunimas, ir tie, kuriems per tris festivalio dienas taip ir nepavyksta iš širdies šnektelėti su vietiniais medijų meno kūrėjais ar mėgėjais. Teorinės konferencijos kaip visuomet iš pradžių klausosi apypilnė salė, tuštėjanti aritmetinės progresijos greičiu, kol paskutiniajam pranešėjui lieka vien patys dalyviai ir organizatoriai. Galbūt ir neblogas rezultatas – kai kuriose Vilniaus konferencijose paskutinio pranešimo kartais klauso tik kėdės.

Pati konferencija „importinė“ – beveik visi pranešėjai nevietiniai, išskyrus konferenciją vainikavusį akustikos profesoriaus Danielio Gužo pasirodymą, kuris visas iki šiol ištartas ezoterines ir menines garso ir meno mistifikacijas sutramdė keliomis skaidrėmis apie garso bangų dažnį, reverberaciją ir rezonansą. Paminėti vertas ir Astos Pakarklytės aptartas akuzmatinis garsas (girdimas nematant jo šaltinio), kurį vėliau performatyviai pademonstravo Andrius Rugys, nuo klausytojų prisidengęs širma ir skaitęs ištraukas iš savo garso dienoraščio. Uždangą virpinantys jautrūs pastebėjimai apie žmogaus santykį su aplinka ir garsu atgaivino šį Pitagoro sugalvotą mokymo būdą, padedantį, anot jo, mokiniams geriau susikaupti.

Andriaus Rugio pranešimas

Festivalio paroda – bene gausiausią publiką sutraukiantis renginys – nagrinėjo garsą šiuolaikiniame mene. Maždaug pusę erdvės užėmusias šiauliečių menininkų instaliacijas papildė Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedros studentų darbai. Dauguma kūrinių tyrinėjo įdomias garso raiškos problemas, tačiau kai kurie naudojo garsą vien iliustratyviai ar formaliai. Apskritai tai buvo labiau eskizų ir eksperimentų erdvė nei paroda: garsus skleidžiantys objektai kakofoniškai perrėkė vieni kitus. Vis dėlto galimybė išbandyti savo kūrybiškumą ir tyrinėti žiūrovo/klausytojo reakciją į kūrinį parodoje buvo naudinga ir studentams, ir menininkams, greičiausiai pirmąkart kūrusiems garsą.

Parodos atidarymo pradzia

Šiaulietiška iniciatyva kaip ir kasmet pasiteisino – festivalio organizacija buvo puiki, nors viltis iš jaukių namų aplinkos įsisukti į tarptautinį idėjų mainų sūkurį vėl liko neįgyvendinta. Gal jo organizatoriams vertėtų pakeliauti po panašius festivalius Europoje (Pixelache, Transmediale, Ars Electronica, ISEA ir kt.) ir atsivežti minčių bei dalyvių? Belieka pasidžiaugti ENTER festivalio plakato ir skrajutės dizainu, kaip paprastai nustebinusiu originaliais vizualinės komunikacijos sprendimais, iš kurių man giliausiai įstrigęs – toteminis stulpas su televizoriaus ekranu (ENTER4).

Justinos Nekrasaites ir Ronaldo Gutmano kurinys ant galerijos lango

Susidomėjusieji lai pavarto ENTER8 festivalio programą, o tekstinę patirtį sustiprina audiovizualinėmis medijomis – Evaldo Janso videoreportažu. Tuo tarpu mano maršrutas trumpam nuvingiuoja į Panevėžį, kur buvusiame mėsos kombinato pastate vyksta jaunų menininkų inicijuotas tarpdisciplininis meno projektas 9 Kombinacijos: čia skulptūros studentas Vytautas Viržbickas ir filosofijos studentas Žemartas Budrys subūrė įvairių disciplinų menininkus ir visą savaitę rengė kūrybines dirbtuves kartu su vietiniais moksleiviais.

9 kombinacios Panevezio mesos kombinate

Apsisukus ratui vėl grįžtu prie savo teksto pradžios – diskusijos apie miestelius, miestus ir didmiesčius. Jei Šiaulius vis dėlto galima laikyti Lietuvos kultūros kurortu, Panevėžys, iki šiol buvęs dykuma Lietuvos meno žemėlapyje, atgijo dvigubai: ne tik dėl įtraukiančio meno renginio, bet ir kaip geras industrinių erdvių pritaikymo pavyzdys. Gal vis tik ir Lietuvoje ateis laikas, kai bent kartą per mėnesį dėl kultūros renginio teks palikti jaukias Vilniaus erdves ir važiuoti į parodos atidarymą, kūrybines dirbtuves ar festivalį kituose miestuose ar miesteliuose?

Nuotraukos darytos paties autoriaus mobiliuoju telefonu.

Foto-tekstinis pasakojimas iš VDA Fotografijos ir medijos meno katedros magistrantų gynimo

Fotografijos ir medijos meno katedros magistrantų gynimai šeštadienį (06.13) prasidėjo kaip niekad anksti, nes Andrius Rugevičius aka PB8 kvietė į savo garso instaliacijos „Derlius“ rytinę perklausą 03:12 – 06:12. Deja, profesorių komisija (vadovaujama Andre Klein iš Rietveldo akademijos Nyderlanduose) pas jį apsilankė tik 9 valandą ryto ir jai teko pasitenkinti tik pertraukose tarp perklausų grojančiu dūzgesiu, surinktu iš bičių avilių. Gal dėl tokio minimalizmo, o gal ir dėl vizualių instaliacijos nuorodų į lietuvių tautines tradicijas, šis darbas sukėlė daugiausiai diskusijų tarp komisijos narių. Vieni magistrantą kaltino neonacizmu ir pagoniškumu, kiti atėję į vidudienio ir vakaro perklausas džiaugėsi per trejus metus iš aplinkos surinktų garsų „derliaus“ sodrumu.

Ištrauka iš Tautvydo Bajarkevičiaus recenzijos:
„Aplinkos įrašai pastarųjų metų garso mene tapo ne tik audio medžiaga, praturtinančia eksperimentines kompozicijas, išplečiančia erdvės efektus, tampančia savotiška akustine erdvės ir laiko fotografija, patirties artefaktu, bet ir viena madingiausių kūrybinių tendencijų. Dėl to Andriaus darbe ypač svarbu yra tai, kad akustinio derliaus rinkimas ir jo įprasminimas yra kruopštaus darbo, atidžios refleksijos ir jautrių pojūčių bei itin asmeniško santykio su savo paties veikla paieškos. <…> Andrius išlaiko stilizuotą, refleksyvią distanciją, o jo ritualai netampa ezoterinio, uždaro bei ideologizuoto sakralumo apeigomis. Manau, kad čia susipina daugiasluoksnės poetikos metaforos, skleidžiasi turtingos pojūčių dimensijos, permąstoma kultūrinė atmintis ir, užuot racionaliai gilinusis į autentikos termino reikšmes, atsiskleidžia jos magiška galia jos šiuolaikinėmis formomis ir visu savo paprastumu: juk tai tėra asmeninio derliaus rugiapjūtė, kuria kolektyviškai dalinamasi su šalia esančiais.“

Antrasis darbas – tai Linos Miklaševičiūtės Jono Meko centre esanti audiovizualinė instaliacija „Vilnius kaip mano vaikystės atminties archyvas“, susidedanti iš dviejų videoprojekcijų bei skulptūrinės instaliacijos iš asmenininių daiktų, kuriuos jungia istorinis ir intymus magistrantės pasakojimas.

Ištrauka iš Tautvydo Bajarkevičiaus recenzijos:
„Lina yra šios atminties tikrovės restauratorė, inscenizuotoja, režisierė ir, kaip pati puikiai suvokia, falsifikatorė (kita vertus, ar įmanoma sufalsifikuoti tai, kas tiesiog negali būti suvokta kaip absoliučiai realu). Dokumentinio filmo „Lazdynai – architektų gatvė“ remiksas jau pačia savo forma teigia ir sapniškai perteikia sklandymą sugrąžintos ir į esamąjį laiką įsviestos praeities kontūrais. <…> Tėvų vestuvių kadrai, po vieną skenuoti bei sumontuoti į mini-filmą, tarsi atgaivinami jiems pradėjus „judėti“ – staiga ekrane pasirodo judesys, ateinantis iš laikų dar gerokai prieš gimimą, atrastas tiesiog vienoje iš spintų, regimas mįslingoje šviesotamsoje ir fragmentišku, trūkinėjančiu ritmu. <…> Lina yra asmeniškųjų atminties archyvų architektė, kuriai vis labiau paklusta taki atminties artefaktų materija bei ją supantys vaizdiniai.“

Tuomet komisija ir žiūrovai atsigręžia į kitą erdvę, kurioje instaliuotas Antano Stančiaus darbas „Pagavos“, susidedantis iš TV ekrano, kuriame rodoma vėliavos pakėlimo ceremonija, dviejų vaizdo projekcijų ir vizualinio stendo.

Ištrauka iš Linos Michelkevičės recenzijos:
„Tapatumo analizė lyg savaime reikalauja kelių lyginimo objektų, kurių tapatumą (identiškumą) arba vienovę siekiama nustatyti. Aišku, kai kalbama apie asmeninę tapatybę, objektas, su kuriuo lyginamas asmuo, tėra sąlyginis neapčiuopiamų vaizdinių rinkinys. Antano Stančiaus darbe ši tapatinimosi su „kitu“ metafora išvyniojama ir vizualizuojama dviem kampu sueinančiais ekranais, kuriuose du to paties asmens (t. y. paties autoriaus) pavidalai komiškai šnairuoja vienas į kitą kartais vertinančiu, kartais visiškai apatišku žvilgsniu. <…> situacijos, kuriose filmuojamas videofilmo subjektas – patinusiu veidu, pamuštu paakiu, užmiegotomis akimis – yra tokios, su kuriomis paprastai ne tik pačiam nesinori tapatintis, bet su kuriomis tapatintis „draudžia“ ir LR įstatymai (turiu omenyje paso nuotraukai keliamus reikalavimus).“

Tada ateina laikas pačiai mistiškiausiam darbui – tai Rasos Juškevičiūtės kūrinys „Kai žmonės buvo kompiuteriuose“. Magistrantė suvilioja visus darbo pavadinimu ir nuveda į buvusio kompiuterio vidų (gan nemažą pastatą šalia Matematikos ir informatikos instituto), kuriame dabar įsikūrusi jau spėjusi bankrutuoti biliardinė. Rasa rodo ištraukas iš būsimo kūrybinės dokumentikos filmo, o recenzentas Nerijus Milerius virtuoziškai konceptualizuoja darbo kaip projekto galimumą. Deja, paties filmo dar nėra, tačiau suintriguoti žiūrovai pasiryžę jo laukti.

Paskutinis šios dienos darbas – tai Rasos Jonikaitės animacinis filmas „Luce“, kuriame nagrinėjama primityvumo tema ir pasakojama apie automechaniko Lucės kasdienybę. Vizualiai prisodrintame filme įtikinamai tikroviški personažai svinguoja tarp banalybės ir nuoširdumo.

Taigi, komisija popiet apsvaiginta natūralių ir dirbtinių medijų užsidaro spręsti magistrantų likimų pažymiais, o studentai džiaugiasi paskutinėmis studentavimo valandomis. Galiausiai visi iškeliauja į su magistro diplomais: kas toliau rinkti garsų, kas kurti audiovizualines instaliacijas ar animuotus filmus.

Autoriaus nuotraukos.