Author Archives: Vita Gelūnienė ir Ed Carroll

Viešumo praktikos ir kolektyvinio veikimo procesai Žemuosiuose Šančiuose

Draugiska_Zona6_4

Įvadas

Tarybiniais laikais viešoji erdvė buvo erdvė, kurioje demonstratyviai reiškėsi privilegijuotos mažumos priespauda ir engiamųjų paklusnumas. Paradoksalu, tačiau kolektyviškumas viešose erdvėse demonstravo ne susitelkimą veikti kartu, o bejėgiškumą, išreiškiamą surežisuotuose ir apsimestiniuose politiniuose paraduose. Tie, kurie drįso pasipriešinti ar kritiškai apmąstyti galios santykius su visuomene bei individu, rizikavo būti pasiųstais į įkalinimo zonas ar net mirtį. Galiausiai Tarybinis kolektyvinis eksperimentas patyrė nesėkmę ir ilgam sukompromitavo viešąją erdvę bei žmonių gebėjimą veikti kartu. Praėjus 25 metams po represinės sistemos žlugimo, viešosios erdvės Lietuvos miestuose vis dar neatranda savo santykio su gyventojais. Tai, ką laikome viešąja erdve dažnai yra apsukri jos imitacija, kuri kontroliuoja ir formuoja mūsų elgesio modelius. Mįslė, kaip būti laisvu piliečiu (su)gyvenančiu su kitais, dar neįminta. Šiandien vis dar aktualus klausimas: kaip šiuolaikiniame Lietuvos kontekste atstovavimas sau ir viešumas gali susilieti į visumą, kuri skatintų savigarbą, solidarumą ir įvairovę?

Pastaruosius aštuonerius metus, mes (teksto autoriai) savo kūrybinėje praktikoje ieškome atsakymų į šiuos klausimus. Viešąją erdvę mes suprantame kaip fizinę vietą, kurioje gali bendrauti ir veikti įvairių pažiūrų žmonės. Veikiant ir mokantis iš kitų bei su kitais, ateina supratimas, kad pasaulis nėra uždaras ir nekintamas, ir kad drauge mes galime jį keisti taip, kad jame būtų daugiau grožio, teisingumo ir lygybės. Įkvėpti Paulo Freire‘ės „Engiamųjų pedagogikos“ idėjų apie žmonių kritinės sąmonės lavinimą, ir menininkų grupės „Artway of Thinking“ metodologijos, kuri remiasi kolektyviniu kūrybiniu procesu ir bendraautoryste, siekiame provokuoti laisvą mintį, nepriklausomą veiksmą, bei kritišką dvasią ir suteikti šiems elementams formą.

Įsitvirtinimas vietoje

„Kuo dažniau vyrai ir moterys kritiškai analizuoja savo praeitį ir dabartinę buvimo pasaulyje ir su pasauliu patirtį,(…) tuo labiau jie supranta, kad pasaulis nėra galutinė stotis, nekintama padėtis, kuri juos žlugdo. Jie atranda ‒ arba yra pasirengę atrasti, ‒ kad ugdymas nėra tik vien ko nors pastovumas arba kaita.“

Paulo Freire

Žemieji Šančiai yra vienos Kauno seniūnijos dalis, kurioje gyvena apie 10000 žmonių. Ši teritorija labiausiai žinoma dėl carinės Rusijos kareivinių miestelio, pastatyto XIX a. pabaigoje. Tarp I‒ojo ir II‒ojo Pasaulinių karų ir sovietmečiu ši vieta garsėjo pramonės įmonėmis.  Po Tarybų sąjungos žlugimo gamyklos ir kareivinės užsidarė, ir daugelis jų iki šiol stovi apleistos. Ėmė formuotis naujas rajono charakteris, kuriame atsispindėjo apleistų pastatų ir teritorijų nykimas, privatizacijos antplūdis, emigracija, o pastaraisiais metais ‒ ir gentrifikacija.

Nors Ž. Šančių urbanistinis planas kadaise buvo sukurtas taip, kad jame vyktų ne tik privatus, bet ir viešas gyvenimas, tačiau istoriniai ir politiniai pokyčiai negailestingai atėmė iš jo viešąsias erdves ir pavertė jas dykvietėmis, privataus kapitalo teritorijomis arba statiškomis ideologinės atminties vietomis.Viešųjų erdvių nuskurdinimas skatino žmonių izoliaciją, o tai veikė kaip palanki terpė skleistis susvetimėjimui, nepasitikėjimui ir baimei. Pastaruosius dešimtmečius rajonas garsėjo prasta reputacija dėl antisocialių veiksmų ir nusikalstamos veiklos. Neegzistuojant viešoms žmonių susibūrimo vietoms, socialiniai ryšiai daugiausiai vystėsi nekonfliktiškose, hierarchinei struktūrai paklūstančiose ideologinėse terpėse, tokiose kaip religinės bendruomenės, arba privačiose ir uždarose šeimos gūžtose.

Jau daug metų mes gyvename šiame rajone ir susiduriame su viešosios erdvės ir žmonių susvetimėjimo problema: kaimynai nepažįsta vieni kitų, nešvenčia kartu švenčių, nesprendžia visiems aktualių problemų, nesirūpina viešų erdvių kultūra. Tad savo veiklą Ž. Šančiuose pradėjome kaip sąmoningą žingsnį iš privačių valdų ribų ir dirbtinų ideologizuotų institucinių barjerų į viešą gyvenimą. Tai darydami turėjome asmeninių interesų: susikurti palankesnę savo gyvenimo aplinką, kurioje galėtume džiaugtis viešomis erdvėmis ir puoselėti draugiškus santykius su kaimynais.

Stebėjimas

„Kur žmogus veikia, ten jis pradeda procesus.“

Hannah Arendt

2011 metais inicijavome tarpdisciplininių meninių projektų seriją Šančių kaimynijoje, kuri prasidėjo projektu „Draugiška zona #3“ [1]. Šiuo veiksmu norėjome pasiaiškinti, kaip kultūra gali padėti sujungti privatumą su viešumu, atveriant asmeninę erdvę. Projektui vadovauti pakvietėme bendruomenės meno praktikos turintį menininkų duetą „Vagabond Reviews“ [2]. Tiksliniais socialiniais tinklais išplatinome kvietimą dalyvauti projekte. Į kvietimą atsiliepė 11 įvairių sričių profesionalų, kurie domėjosi miestu, viešomis erdvėmis ir viešumo idėjomis. Jie suformavo kūrybinę tyrėjų grupę[3]. Mūsų namas tapo projekto tyrimų baze. Projekto procesas buvo neformalus, bet struktūruotas ir turėjo savo darbo metodologiją, kurią vadovai apibrėžė kaip „informaciją“, „išformaciją“, ir „pobūvį“.

„Informacija“ vyko namuose, tarpusavyje keičiantis žiniomis, atliekant tyrimus virtualioje erdvėje, pristatant savo kūrybą, klausantis svečių pranešimų ir aptariant įvairius klausimus su grupės vadovais. Šiuo procesu pirmiausiai buvo siekiama sukaupti teorines žinias apie kaimyniją, sukurti sąlygas dalyviams pažinti vieniems kitus, apsikeisti asmeninėmis žiniomis, patirtimis ir kūryba.

„Išformacija“ vyko viešoje erdvėje atliekant etnografinius, psichogeografinius ir antropologinius tyrimus individualiai arba mažomis grupėmis. Tris dienas kūrybinė grupė rinko žinias apie vietos istoriją ir kultūrą, vykdant apklausas, pokalbius, lankantis gyventojų namuose, susibūrimo vietose ir stebint aplinką. „Išformacijos“ metu buvo siekiama kaupti informaciją, grįstą patirtimi ir bendravimu su vietiniais žmonėmis.

Ketvirtos dienos pabaigoje buvo surengtas „pobūvis“, o įgytų žinių ir įžvalgų interpretacijos įvairių medijų forma buvo instaliuotos mūsų namų ir kiemo aplinkoje bei pristatytos visuomenei. Tyrimo rezultatai atskleidė viešųjų Šančių erdvių charakterį, žmonių identiteto ir kultūros bruožus bei socialinę rajono gyventojų struktūrą. Pobūvio tikslas buvo reflektuoti įgytas žinias ir pristatyti jas platesniam žiūrovų ir lankytojų ratui.

Į viešą projekto rezultatų pristatymą buvo pakviesti žmonės, kurie dalyvavo apklausose ir pokalbiuose. Kvietimas vyko iš lūpų į lūpas. Šis sklaidos būdas geriausiai paveikė pažįstamus ir dalyvių šeimos narius, bet buvo neveiksmingas atsitiktinai į procesą įsitraukusiems žmonėms. Į pristatymą atėjo tik viena smalsi kaimynė, kuri išgirdo šurmulį už savo tvoros ir juo susidomėjo. Asmeninė erdvė ir joje vykstanti saviorganizacija suteikė projektui pogrindžio charakterį ir tai nulėmė dalinį projekto uždarumą: pakviesti žmonės arba neparodė susidomėjimo arba nedrįso ateiti. Tą vakarą mūsų namuose apsilankė apie 40 žmonių. Pobūvis sukūrė galimybę neformaliai aptarti projekto procesą ir rezultatus su dalyviais ir išgirsti atsiliepimus iš pirmų lūpų.

Tarpdisciplininė grupės sudėtis leido atsiskleisti skirtingoms narių kompetencijoms ir sudarė sąlygas pažinti skirtingas tyrimų ir dalyvavimo taktikas, tokias kaip: apklausos, betarpiški pokalbiai, praktiniai tyrimai baruose ir gatvėse, meninės instaliacijos, žemėlapių kūrimas. Nepaisant susidomėjimo profesiniais skirtumais ir įvairiais darbo metodais, kolektyve susiformavo vidinės grupės pagal specializaciją: socialinių mokslų išsilavinimą turinčios dalyvės dirbo grupėje, menininkės ‒ atskirai, menotyrininkas ir architektė daugelį užduočių sprendė kartu su vadovais. Projekto pabaigoje dalyviai išreiškė savo susidomėjimą ir norą ateityje tęsti Šančių tyrimo projektą ir tikslingiau panaudoti tarpdisciplininio bendradarbiavimo galimybes.

„Draugiška zona #3” veikė sniego gniūžtės principu: pradėjome nuo mažų dalykų ir mažais finansais, bet pritraukėme skirtingų sričių ekspertų, kurie sukūrė projekto potenciją. Įgijome veikimo drauge su įvairių sričių atstovais patirties, žinių apie privatumo ir viešumo santykį šiame rajone ir paruošėme dirvą kitiems Šančių viešosios erdvės ir kultūros fenomeno tyrimams.

Draugiska_Zona3_1

Nuotrauka Gedimino Banaičio

Ryšiai

„Efektyviai veikianti viešoji sfera yra būtina demokratijos sąlyga, nes joje vyksta piliečių

nuomonės ir valios formavimasis, kuriuo turėtų būti grindžiami politiniai sprendimai.“

Laima Nevinskaitė

2013 metais viešosios Šančių erdvės (at)kūrimas tapo atspirties tašku kitam tarpdisciplininiam meno projektui ‒ „Draugiška zona #4“[4], kuris buvo tarptautinio ES Kultūros programos 2007‒2013 Kultūros politikos studijų srities projekto „Miesto tyrimai: viešumo patirtys “ dalimi. Šiame tekste apžvelgsime tik lietuviškąją projekto dalį ‒ „Draugiška zona #4”.

Projektas susidėjo iš 5‒ių pakopų: 1) viešosios erdvės sukūrimo 2) vietinių ir tarptautinių tyrėjų dialogo, 3) įvietintų ir visuomenę įtraukiančių meninių tyrimų projektų, 4) Šančių kultūros sklaidos ir 5) viešų svarstymų. Mūsų tikslas buvo atkreipti dėmesį į Šančių bendruomenės materialią ir nematerialią kultūrą, nustatyti jos sklaidos ir prieinamumo problemas, iš naujo įvertinti kultūros institucijų funkcijas.

Specialiai projektui buvo sukurta architektūrinė struktūra ‒ ypatingoms situacijoms skirtas baltas pripučiamas namas, o virš įėjimo pakabintas užrašas, pranešantis apie mūsų veiksmų siekį ‒ „Draugiška zona“. Šią mobilią būstinę trims dienoms įkūrėme pagrindinėje rajono gatvėje ‒ Juozapavičiaus pr. netoli urbanistinio rajono centro, po privatizavimo tapusio dykviete. Baltasis namas atsistojo greta gatvės, privačių namų,  kirpyklos, siuvyklos bei daržovių parduotuvės. Šioje situacijoje turėjome užmegzti santykius su vietos vartotojais ir atrasti su jais produktyvų dialogą: greta gyvenantis kaimynas baltajam namui tiekė elektrą, kirpykla ‒ papildomai reikalingos elektros projektoriui, siuvyklos siuvėja padėjo mums susiūti prairusias namo siūles, šalia įsikūręs Ūkininkų turgelis parėmė įvairiomis gėrybėmis. Turėjome derėtis ir su gatvės remontininkais, kurie lemtingu paskaitos metu ėmė perforatoriumi ardyti seną gatvės dangą. Neišvengėme konflikto su vieno namo gyventoju, kuris atkakliai priešinosi mūsų laikinai kaimynystei. Su juo pasiekėme paliaubas tik parodžius oficialų miesto savivaldybės leidimą rengti šioje vietoje renginį. Svarbu pažymėti, kad kooperavomės ne tik su kaimynais, bet ir su seniūnija, policijos nuovada ir miesto savivaldybe.

Kūrybiniai dialogai

Kūrybinę grupę sudarė tarptautiniai ir vietiniai bendruomene paremto meno praktikai ir kultūros bei viešųjų erdvių tyrėjai [5]. Į vietinės kūrybinės grupės gretas vėl pakvietėme pirmame Šančių projekte kartu dirbusius dalyvius, prie jų prisijungė naujų žmonių. Tris mėnesius jie vykdė individualius meninius tyrimus, į kūrybinį procesą įtraukdami kaimynijos gyventojus. Proceso eigoje vietinius tyrėjus suporavome su tarptautiniais tam, kad nuotoliniu būdu, o vėliau ‒ susitikus Kaune, konsultuotųsi ir mokytųsi iš labiau patyrusių ir tarptautinio pripažinimo sulaukusių kolegų. Tačiau virtuali komunikacija buvo neproduktyvi tiems, kurie nepažinojo vienas kito, be to, kolegoms iš užsienio trūko žinių apie vietinį kontekstą. Nuotolinis bendravimas labiausiai pasiteisino tose porose, kurios nariai anksčiau pažinojo vienas kitą. Projekto pabaigoje tarptautinės ir vietinės komandos poros susitiko Kaune ir susėdo atviroje „Draugiškos zonos“ erdvėje diskusijai apie bendruomenės meno problemas ir Šančių tyrėjų praktikas. Deja, 3‒jų dienų laikotarpis su intensyvia projekto veiklų programa, užsienio svečiams nesuteikė pakankamai laiko giliau susipažinti su vietiniu kontekstu ir kolegų projektais.

Meninio tyrimo projektai

Per trijų mėnesių laikotarpį vietiniai Šančių tyrėjai sukūrė bendruomenės meno projektus, kuriuos aprašė menotyrininkė L. Dovydaitytė  [6]. Birželio mėnesį „Draugiškos zonos“ name projektai apie jaunimo užimtumą, architektūros raišką, bendravimo kultūrą, kolektyvinę atmintį ir kt. buvo pristatyti visuomenei instaliacijų forma, pranešimais ir akcijomis. Meno projektai ne tik padėjo atskleisti paslėptas rajono problemas, tokias kaip jaunimo laisvalaikis, buvusių kalinių ir neįgaliųjų integracija, žmonių susvetimėjimas, bet ir sukūrė galimybes dalyviams įsitraukti į kūrybos procesą.

Šančių kultūros sklaida

„Draugiška zona“ simboliškai pažymėjo kritinį viešosios erdvės stygių Šančiuose ir tapo laikinu rajono centru. Tris dienas ši erdvė buvo atvira žmonėms, joje vyko veiklos skirtos margoms amžiaus ir interesų grupėms. Čia kasdien galima buvo dalyvauti programoje „Draugiška arbata“, kurios metu galima buvo atsigerti arbatos, pasišnekučiuoti ir įsitraukti į kūrybines dirbtuves. Programoje „Kūrybinės prognozės“ vyko vieši kūrybinės komandos projektų pristatymai ir svečių paskaitos. Vietiniai gyventojai dalijosi savo atsiminimais programoje „Ateik ir parodyk savo Šančius“. Programos „Atrask Šančius“ metu vyko bendruomenių pasirodymai ir ekskursijos po rajoną, kurias vedė vietiniai žmonės.

Vieši svarstymai

Į „Viešų svarstymų“ programą pakvietėme rajono bendruomenių atstovus, aktyvius piliečius, seniūnijos, savivaldybės ir privačių institucijų atstovus, politikus ir menininkus iš Lietuvos bei užsienio. Baltajame name prie šešių stalų apsvarstyti neinstitucinės kultūros formas susėdo apie šešiasdešimt įvairiems interesams atstovaujančių žmonių [7]. Diskutavome ir keitėmės nuomonėmis apie tai, kokios yra kultūros formos, kam ir kaip jos tarnauja, kokie yra kultūrinių veiklų tikslai, su kokiais sunkumais susiduriama ir kokia yra kultūros ateitis. Prie kiekvieno stalo buvo po vertėją ir padėjėją, kuri po kiekvieno svarstyto klausimo pateikdavo pokalbio reziumė. Svarstymų tikslas ‒ kiekvienam išsakyti savo nuomonę, išgirsti kito ir, apsikeitus mintimis, suformuoti naują žinojimą. Svarstymai su pertrauka truko tris su puse valandos. Šių svarstymų rezultatai tapo reikšminga tyrimų projekto „Miesto tyrimai: viešumo patirtys“ ataskaitos dalimi [8]. Viešų svarstymų programa suteikė galimybę susitikti su kitaip mąstančiais, apsikeisti nuomonėmis ir mintimis, pagilinti žinias apie vietos kultūrą ir identitetą, išgirsti konkrečius pasiūlymus, ką daryti, kad rajono kultūra vystytųsi ir klestėtų.

Rezultatai

„Draugiškos zonos“ namas pažadino bendruomenės narių susidomėjimą neformalia vieša erdve: per tris dienas jame apsilankė apie tūkstantis žmonių. Susitikimų metu buvo suaktyvintas vietos kultūros animatorių dialogas su Šančių seniūnija, biblioteka, policijos nuovada, religinių ir pilietinių bendruomenių lyderiais, kitomis organizacijomis. Sustiprėję tarpinstituciniai ir tarpžmogiški ryšiai sukūrė prielaidas kultūrinėms partnerystėms ir naujoms kaimynijos iniciatyvoms: Šančių kioskui, Šančių stalo žaidimui, bendruomenės daržui, ekskursijoms, projektui „Draugiška zona #5”, o vėliau ‒ rajono kultūros šventei „Šančinėms“ [9].

Projekto valdymo struktūrą galima būtų palyginti su Paryžiaus Šarlio de Golio aikštės principu: nebuvo jokių griežtų taisyklių ir reguliavimo, bet eismas vyko be didelių sutrikimų ir kiekvienas dalyvis pasiekė savo galutinę stotelę, palikęs pėdsaką bendrame audinyje.

Šis projektas, nors ir laikinai, bet demonstratyviai suteikė gyvybės viešajai erdvei ir suaktyvino Šančiuose gyvenančius žmones, kurie energingai dalyvavo baltojo namo veiklose.

Draugiska_Zona4_1

Nuotrauka Gedimino Banaičio

Kolektyvinė kūryba

„Viešoji erdvė suvokiama ne agonistiškai – kaip politinio elito varžybos siekiant pripažinimo ir nemirtingumo; ji suvokiama demokratiškai – kaip kūrimas procedūrų, kurios suteiktų galimybę dalyvauti kuriant, svarstant ir priimant bendrąsias visuomenės normas ir politinius sprendimus tiems, kuriuos tai palies.“

Seyla Benhabib
2014 metais į „Draugiška zona #5” projektą pakvietėme kartu dirbusią kūrybinę grupę toliau tęsti Šančių kultūros  tyrimus ir viešosios erdvės gaivinimo darbus [10].  Šį kartą grupei pasiūlėme iššūkį įgyvendinti bendradarbiavimo projektą, paremtą „Artway of Thinking“ metodologija: kolektyviniu idėjų ko‒generavimu, ko‒kūryba ir ko‒gamyba.

Teritorijos apibrėžimas

Pradėjome nuo svarstymo apie būsimo projekto vietą ir problemą. Tam paskyrėme net penkis susitikimus. Jų metu išryškėjo kai kurių grupės narių nesuderinamos pozicijos, todėl pirmuosiuose susitikimuose taikėme vaidmenų taktiką: grupės nariai pasikeisdami koordinavo pokalbius, kiti ‒ paeiliui stebėjo grupės darbą ir dinamiką ir garsiai ją reflektavo, likę ‒ keitėsi savo mintimis ir idėjomis, žymėdami jas žemėlapyje.

Nepaisant nuomonių skirtumų, kai kurių dalyvių vėluojančio įsitraukimo ir išankstinių nusistatymų, pasiekėme esminį sutarimą: kitas Šančių projektas bus sutelktas į problemišką, miestui ir valstybei priklausančią 13000 kv. metrų buvusio karinio miestelio teritoriją. Ši teritorija ir joje esantys statiniai stūksojo apleisti, griaunami ir teršiami daugiau nei 20 metų ir kėlė realią grėsmę vieta besinaudojančių ir aplink gyvenančių žmonių sveikatai. Vaikai šioje vietoje žaidė šiukšlėse ir pastatų griuvėsiuose, kaip žaidimų aikštelėje.  Dykvietė formavo vietinių žmonių identitetą, kuris pastaraisiais metais pasireiškė bejėgiškumu, nepasitikėjimu valdžia ir vilties netekimu kada nors pakeisti savo gyvenamąją aplinką. Šioje teritorijoje, dėl joje esančių 19 amžiuje statytų buvusių raugintų kopūstų sandėlių vadinamoje „Kopūstų lauku“, nusprendėme įkurti stovyklavietę, atlikti vietos tyrimus, užmegzti ryšius su vietos naudotojais ir siekti joje tikrų pokyčių.

Vasarą Kopūstų lauke tris kartus (tris skirtingas dienas) pripūtėme „Draugiškos zonos“ namą ir šiuo simboliniu veiksmu užėmėme pozicijas apleistoje zonoje bei prisiėmėme kolektyvinę atsakomybę pradėti joje teigiamus pokyčius.

Kadangi stovyklavietė buvo kuriama miestui priklausančioje, tačiau neprižiūrimoje teritorijoje, nusprendėme savo veiksmų nederinti su miesto institucijomis ir panaudoti teritorijos užėmimo taktiką.

Dalyvavimo sąlygos

Veikėme pagal aktyvaus dalyvavimo „hands‒on“ principą: visi kartu instaliavome pripučiamą namą, įkūrėme stovyklavietę, laužavietę ir gaminome maistą. Aktyvus dalyvavimas buvo svarbus ne tik tuo, kad sukūrė laikiną tyrimų bazę, bet ir tuo, kad pakėlė kolektyvo vienybės jausmą.

I‒osios stovyklavietės metu nesiekėme didelio viešumo, nes norėjome pajusti natūralų vietos pulsą. Mūsų tikslas buvo surinkti kuo daugiau ir įvairesnės informacijos apie vietą. Kūrybinė grupė ėmė stebėti čia praeinančių žmonių srautus, įvairiomis formomis tirti aplinką, rinkti informaciją apie teritorijos savybes ir vertes, bendrauti su praeiviais. Iš vietinių žaliavų pasigaminome laikinus baldus ir įkūrėme laužavietę. Užmezgėme kontaktą su vietinėmis smulkaus verslo įmonėmis, kurios parėmė mus elektra ir malkomis. Dienos pabaigą apvainikavo bendra vakarienė, kuri pritraukė ir pro šalį einančių ir pro savo namų langus mus pastebėjusių smalsuolių, daugiausiai vaikų.

Bendradarbiavimas

II‒osios stovyklavietės tikslas buvo užmegzti ryšius su vietos naudotojais ir artimiausiais kaimynais. Šį kartą apie save pranešėme skelbimais, iškabintais aplink teritoriją, kuriuose kvietėme gyventojus užsukti į zoną. Mums nepasisekė pasiekti bendro grupės kūrybinio proceso, nes kaip ir ankstesniame projekte, beveik visi nariai dirbo porose, kurias siejo ne tik profesiniai, bet ir asmeniniai santykiai, nustelbę poreikį bendradarbiauti su kitais. Tai trukdė susiformuoti stipresniems visų grupės narių ryšiams ir nulėmė tolesnį kūrybinio proceso pobūdį: skiautinio principą, kai atskiros nepriklausomos dalys sujungiamos ir sukuria vientisą audinį. Poros ėmė kurti asmenines ryšių mezgimo taktikas su vietos vartotojais, naudodamos įvairias meninių intervencijų formas [11].

Tą dieną stovyklavietėje apsilankė apie 100 žmonių: kaimyninio socialinio namo kolektyvas, rajono seniūnas, vietiniai vaikai, aplinkiniai gyventojai ir kiti pakviesti ar informaciją apie mūsų veiklą aptikę „Draugiškos zonos“ facebook‘e žmonės. Ne visi jie liko patenkinti savo apsilankymu: vieta buvo per daug apleista, o mūsų veiklų įtraukiantis pobūdis nepasiūlė pasyvaus stebėjimo malonumo[12]. Tačiau vietiniams žmonėms mūsų stovyklavietė suteikė pasikeitimo vilties ir jie mielai prisijungė prie žemėlapių kūrimo proceso ir pokalbių apie vietos ateitį. Į vakarienę prie laužo susirinko kelios dešimtys žmonių, kurie taip pat dalyvavo improvizuotoje būgnų (iš aplinkos surinktų daiktų) grojimo sesijoje.

Vizijos

III‒osios stovyklavietės taktika liko ta pati: vėl „neteisėtai“ užėmėme pozicijas, prisipūsdami namą ir taip pareikšdami savo teises į teritoriją. Šį kartą informaciją apie renginį išplatinome miesto žiniasklaidos kanalais, paskelbdami viešų renginių programą. Kūrybinės grupės nariai sukūrė menines akcijas ir instaliacijas, įtraukiančius lankytojus į Kopūstų lauko virsmą ir vizijų kūrimą. Buvo įgyvendintos teatralizuotos ekskursijos, kartu su dalyviais kuriamas monumentas šiukšlei, instaliuotas garso meno kūrinys, žaidžiamas Šančių stalo žaidimas. Prie apvalių stalų viešiems svarstymams apie dykvietės problemas, jų sprendimo būdus bei ateities vizijas vėl susėdo kaimynystėje gyvenantys ir vieta besinaudojantys žmonės, seniūnijos atstovai, menininkai, menotyrininkai, miesto tyrėjai, aktyvistai ir kt. Pokalbiai padėjo pagilinti žinias apie žmonių poreikius ir apsvarstyti Kopūstų lauko panaudojimo strategiją. Šį kartą stovyklavietėje apsilankė apie kelis šimtus žmonių.

Šio projekto pagalba surinkome žinias apie Kopūstų lauko vertes, bendradarbiaudami su vietos naudotojais sukūrėme Kopūstų lauko vizijas ir prielaidas šios dykvietės virsmui į pozityvią bendruomenės susibūrimo vietą.

Šiame projekte mums nepasisekė pasiekti naujos kūrybinės grupės narių bendradarbiavimo kokybės, grįstos sustiprėjusiais emociniais ryšiais ir pasitikėjimu. Teko pripažinti, kad kūrybinė grupė atliko savo misiją ir jos darbas priartėjo prie pabaigos. Trijų projektų laikotarpyje kolektyvas padarė esminį indėlį formuojant bendruomenės sąmoningumą ir aktyvinant gyventojus. Tai padėjo pamatus siekti tikrų pokyčių ne tik Šančiuose, bet ir išplėstame lauke.

Draugiska_Zona5_1 Draugiska_Zona5_4

Vitos Gelūnienės ir Ed Carroll nuotraukos

Veiksmas

„Pasaulis mums atsiskleidžia ne kaip erdvė pribloškianti savo sunkumu, prie kurio aš galiu tik prisitaikyti, bet kaip veikla, įgyjanti pavidalą, kai aš ją veikiu.“

Pierre Furter

2015 metais „Draugiška zona #6” [13] sutelkė dėmesį į fizinius Kopūstų lauko erdvės pakeitimus. Siekėme padaryti nedidelius pokyčius, kurie imtų generuoti dideles permainas. Pradėjome nuo asmeninės iniciatyvos ir viešųjų darbų taktikos: paėmėme į rankas kastuvą ir šakes ir tris mėnesius praleidome Kopūstų lauke valydami carinį sandėlį ir aplink jį. Ši taktika suveikė, kaip grandininė krentančių domino figūrų reakcija: prie mūsų prisijungė ir Šančių bendruomenės nariai, ir vietiniai gyventojai, ir seniūnija, o vėliau ‒ ir Kauno miesto savivaldybė. Nuo liepos iki rugsėjo suorganizavome šešias talkas, aibę susitikimų, išgriovėme neegiztuojančio pastato sienas, iškirtome beverčius krūmynus, sukrovėme kalnus šiukšlių ir sunkvežimiais jas išvežėme. Per visą tą laiką nesulaukėme jokio viešosios drausmės pareigūnų dėmesio, nors veikėme neturėdami įgaliojimų „iš aukščiau“. Vienintelė konfrontacija su teisėsaugos pareigūnais įvyko tada, kai teritorijoje pasirodė pirmasis pozityvios kūrybos ženklas: sienos piešinys. Iš JAV atvykusį menininką Kopūstų lauke sulaikė penki pareigūnų ekipažai, iš jo buvo konfiskuoti „nusikaltimo“ įrankiai ir pradėtas nusikaltimo tyrimas. Praėjus penkioms dienoms nuo įvykio, pavyko gauti rajono seniūno pasirašytą leidimą piešti ant neaišku kam priklausančios sienos, susigrąžinti įrankius, nutraukti bylą ir toliau tęsti kūrybinį darbą. Nuo pat pradžių Kopūstų lauko įsisavinimo procese palaikėme ryšį su seniūnija. Jos atstovai lankėsi teritorijoje, dalyvavo mūsų organizuojamuose susitikimuose ir pokalbiuose, suteikė darbo įrankius ir nukreipė socialinę pašalpą gaunančius žmones padėti mums. Nepaisant to, dialogas tarp bendruomenės ir seniūnijos buvo pertrauktas netikėta intervencija Kopūstų lauke: vieną dieną pamatėme besidarbuojančias dideles mašinas, kurios vežė žemes ir užpilinėjo čia esančią prišiukšlintą, jau dešimtis metų skaičiuojančią pamato duobę. Kūrybinių dirbtuvių metu, žmonės įsivaizdavo šią duobę būsiant amfiteatru, baseinu ir net žuvų veisykla. Paskambinome seniūnui pranešti apie su bendruomene nesuderintą akciją, ir sužinojome, kad duobės užpilimas yra inicijuotas pačios seniūnijos. Šis įvykis paskatino dar kartą apmąstyti Kopūstų lauko problemos priežastis: pilietinės visuomenės deficitą, iniciatyvų iš apačios nuvertinimą ir represiją, viešų erdvių nusavinimą ir valdžios jėgos pozicijų demonstravimą. Ir nors išoriškai šis veiksmas buvo priimtinas daugeliui vietos naudotojų (tai matėsi facebooko diskusijose), tačiau jis neprisidėjo prie piliečių atsakomybės skatinimo. Žmonių iniciatyva buvo pažeminta ‒ tai, ką savo rankomis darėme kelis mėnesius, pinigų turintys galingieji padarė per vieną dieną.

Geriausia, ką galėjome padaryti, tai ‒ tęsti savo veiklą, toliau praktikuoti asmeninę atsakomybę ir organizuoti visuomenę. Prie teritorijos įsisavinimo darbų kasdien kas nors prisidėdavo: turėjome pastovių savanorių pagalbininkų, vietos naudotojai ateidavo su mumis pabendrauti, papasakoti su vieta susijusius atsiminimus, dažnai ‒ tiesiog padėkoti, kad suteikėme jiems viltį gyventi gražiau. Tačiau artimiausi teritorijos kaimynai, kurie jau nebesitikėjo kada nors savo jėgomis pakeisti kaimynystėje stūksantį šiukšlyną, išlaikė skeptiškumą ir nors palaikė mus, bet prie tvarkymo darbų neprisidėjo. Rugsėjo mėnesio pabaigoje nusprendėme atšvęsti nuveiktus darbus rajono kultūros šventės „Šančinės“ metu. Užsimezgę ryšiai su kaimynais ir Šančių bendruomene, leido sukurti šį įvykį ypač mažomis sąnaudomis: elektrą ir medieną dovanojo greta esančios privataus verslo įmonės, vandenį ir transportą ‒ kaimynai, balandžius akcijai paskolino vietinis balandininkas, stalus ‒ Šančių kioskas, o visi šventinės programos dalyviai programoje dalyvavo savanoriškai. Kopūstų lauko aktyvistų veikla sulaukė atoveiksmio: bendruomenė gausiai susirinko atšvęsti teritorijos įsisavinimo etapą ir taip, ilgalaikius ir kasdienius veiksmus pavertė radikaliu įvykiu. Per vieną dieną čia apsilankė apie 500 žmonių, kurie liudijo kultūros pergalę šalies ir miesto politikos nusiaubtoje teritorijoje, ilgą laiką įtakojusioje žmonių identitetą ir rajono veidą. Į bendruomenės veiksmus atkreipė dėmesį ne tik miesto, bet ir tarptautinė žiniasklaida [14]. Kopūstų lauko projektas buvo įtrauktas į Kauno bienalės renginių programą [15]. Buvusi kareivinių teritorija po daugiau nei šimto metų iš tiesų atgimė kūrybai ir kultūrai.

Šventės metu susijungė įvairaus amžiaus ir socialinių sluoksnių žmonės, senbuviai ir naujakuriai, sveiki ir turintys negalią, vargšai ir turtuoliai, politikai, miesto valdžios atstovai ir užsienio svečiai. Visi jie ne tik liudijo bet ir toliau tęsė naujos viešos erdvės kūrimą, aktyviai dalyvaudami: studijuodami čia aptiktus archeologinius radinius, Šančių kareivinių istoriją, architektų kurtus teritorijos konversijos projektus, veikdami dirbtuvėse, kurdami žemės meną ir skulptūras iš vietinių medžiagų, tapydami, dainuodami, šokdami, sportuodami, bendraudami, žaisdami, gamindami maistą, ir vaišindamiesi prie bendro stalo.

Šventė atskleidė tikrąją viešosios erdvės vertę ‒ vietos, kurioje susijungia įvairovė, kurioje įmanomas betarpiškas ryšys, bendra veikla ir vienijanti kūryba tarp kitaip mąstančių žmonių. Šiame projekte patyrėme, kad intensyvumas, tęstinumas ir gera motyvacija gali daryti esminius pokyčius keičiant aplinką ir žmonių sąmonę. Platūs bendruomenės ryšiai, tarptautinis meninis kontekstas (Kauno bienalė) ir rajono kultūros šventė („Šančinės“) sukūrė gerą terpę informacijos apie šventę sklaidai ir pritraukė didelę auditoriją.

Draugiska_Zona6_1 Draugiska_Zona6_2 Draugiska_Zona6_3

Nuotraukos Remio Ščerbausko

Potencija

„Turime galių ne todėl, kad visada žinome, kur einame ir koks bus kitas žingsnis, ar kad turime atsakymą, bet dėl to, kad suvokiame dalyvaujantys dinamiškame procese, kuris yra gyvenimas.“

Mary Jane Jacob

Laikas mokymosi procese yra ypač svarbus faktorius, nes tik per pasikartojimą, sėkmių ir nesėkmių patirtis, mes galime mokytis prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Kultūros ir bendrystės palaikymą ir vystymą turime užtikrinti mes patys, nelaukdami kol tvirta tėviška ranka mums pateiks savo „didįjį planą“.

Dirbdami savo bendruomenėje jau penkerius metus, mes palaipsniui vis labiau įsipareigojame. Reaguodami į konkrečias situacijas, vietą ir žmones, t.y. į objektyvią tikrovę, tapome radikalesni siekiant nedidelės apimties, bet didelės įtakos žmonių sąmonei turinčių, pokyčių. Per savo patirtį įgijome supratimą, kad einant gilyn galima pasiekti jausmų, supratimo ir veiksmų vienybės.

Kelerius metus mes kaupėme informaciją, stiprinome ryšius, vystėme idėjas kartu su įvairių sričių žmonėmis, Kopūstų lauko naudotojais, privačiomis ir viešomis institucijomis. Praktikuodami pokyčius kaimynų (su)gyvenime ir juos jungiančių tarptvorių teritorijose, suvokėme, kad turime sukurti kažką tvaresnio už trumpalaikius meno projektus, kurie pasibaigia vos tik išsenka savivaldybės, valstybės, ES ar kitos dotacijos. Todėl, siekdami tvaraus bendruomenės vystymosi, 2014 pabaigoje įsteigėme asociaciją „Žemųjų Šančių bendruomenė“[16], užmezgėme dialogą su miesto valdžia ir 2015 m. lapkritį įteikėme Kauno merui naują Kopūstų lauko vystymo ir konversijos projektą[17] ir prašymą suteikti bendruomenės panaudai teritoriją ir joje esančius statinius. Pasiekėme palankaus dialogo su miesto mero atstovais ir savivaldybės įsipareigojimo išvalyti Kopūstų lauką (šiuo metu jau vyksta valymo darbai).

Šiandien Žemųjų Šančių bendruomenė vienija apie 30 aktyvių narių. Jos veikla yra palaikoma susitikimais, socialiniu tinklapiu facebook, neformaliu bendravimu, veikimu kuriant ir perkuriant viešąsias rajono erdves bei švenčiant šventes. 2015 rugsėjo mėn. bendruomenė pirmą kartą įsteigė ir atšventė tęstinę rajono kultūros šventę „Šančinės“, kuri vyko įvairiose rajono vietose, tęsėsi dvi dienas ir pritraukė tūkstančius lankytojų.

Viešumo praktika visada susijusi su netikėtumais ir veikia pagal iš anksto nesuplanuotus scenarijus, todėl turi neribotą kūrybinę potenciją. Ji taip pat susijusi su rizika, nes balansuoja tarp laisvos ir nepriklausomos asmeninės pozicijos, nesankcionuotų intervencijų ir įstatymų bei susitarimų. Ž. Šančiuose mes išbandėme įvairias taktikas: nuo teritorijos okupavimo iki teisinės organizacijos įkūrimo, nuo atstovavimo tik sau iki partnerysčių ir dialogų su valdžios institucijomis. Ieškodami efektyviausių taktikų, reiškiant piliečių teises į savo miestą ir jo kūrimą, patyrėme ir kontraversiškų sulaikymų dėl viešos tvarkos pažeidimų ir konstruktyvaus dialogo su pareigūnais momentų, ir konfliktinių situacijų su valdžios atstovais ir laikinų susitarimų. Savo praktika mes siekiame įgyti autonomiją kuriant dialogą su įvairiais partneriais ir atrasti daugiau būdų kalbėti ir būti kartu, nes tai yra vienas esminių viešumo ir demokratijos garantų. Viešumo praktika padeda ugdyti kritinį mąstymą ir neprarasti budrumo siekiant išsaugoti tai, ką laikome savo vertybėmis.

[1] Projektą dalinai finansavo Lietuvos Kultūros ministerija, Airijos Užsienio reikalų departamentas, Cultural Grant-in-Aid.

[2]   „Vagabond Reviews“ yra airių menininkės Ailbhe‘s Murphy ir sociologo Ciaran‘o Smyth duetas, dirbantis socialiai angažuoto meno ir tyrimų srityje.

[3] Tyrėjų grupę sudarė socialinių mokslų atstovės, menininkės, menotyrininkas/politikas ir architektė: Viktorija Rusinaitė, Maryja Šupa, Veronika Urbonaitė-Barkauskienė, Monika Žaltauskaitė Grašienė, Jūratė Jarulytė, Gediminas Banaitis, Justina Padvarskaitė.

[4] Projektą dalinai finansavo Lietuvos Kultūros taryba, Kauno savivaldybė, fondas Kultūra Airijoje ir ES Kultūros programa 2007‒2013.

[5] Tarptautinė tyrėjų grupė: Jeanne van Heeswijk (Nyderlandai), Mary Jane Jacob (JAV), Susanne Bosch (Vokietija), Fiona Woods, Niall Crowley, Ailbhe Murphy, Ciaran Smyth, Niall O’Baoill, Jon Mulloy (Airija), Fernando Marques Penteado (Brazilija), Nomeda ir Gediminas Urbonai (JAV/Lietuva).

Vietinė tyrėjų grupė: menininkai Auksė Petrulienė, Darius Petrulis, Jūratė Jarulytė, Monika Žaltauskaitė Grašienė ir miesto teoretikai bei kulūros aktyvistai Kotryna Valiukevičiūtė, Arnoldas Stramskas, Viktorija Rusinaitė, Dionizas Bajarūnas ir Gediminas Banaitis.

[6] Linara Dovydaitytė. „Socialinio meno galimybės ir ribos: projekto Šančiai ‒ Draugiška zona atvejis“. Acta Academia Artium Vilnensis/ 74 2014 /http://leidykla.vda.lt/Files/file/Acta_74/Acta_74_08_L_Dovydaityte_125_141.pdf

[7] Viešų svarstymų dalyviai: Ed Carroll / projekto vadovas, Seadhna McHugh  / Airijos ambasados Lietuvos Respublikoje misijos vadovės pavaduotoja, Valdas Pukas / aktyvistas, Jurgis Vanagas / urbanistas, miesto teoretikas, Vytautas Vasilenko / Kauno mero pavaduotojas, Niall O’Baoill / tarptautinis tyrėjas,
Auksė Petrulienė / Šančių tyrėja, Mawuna Koutonin / aktyvistas, Eleanor  Phillips / partnerė iš Dublino, Vytautas Pletkus / fotomenininkas, Viktorija Rusinaitė / Šančių tyrėja, Agnė Augulevičiūtė / vertėja, Dionizas Bajarūnas / Šančių tyrėjas, Rūta Mažeikienė / menotyrininkė, VDU menų fakulteto prodekanė, Virginija Vitkienė / menotyrininkė, Rasa Žukienė / menotyrininkė, Almantė Šulgienė Rabikauskienė / Juozapinės draugijos vadovė, Andrius Kurienius / choreografas, Šančių vid. mokykla, Asta Šivickytė / Šančių vid. mokyklos socialinė darbuotoja, Ailbhe Murphay / tarptautinė tyrėja, Arza Leonavičienė / Vaižganto progimnazijos mokytoja, Arnoldas Stramskas / Šančių tyrėjas, Alnora Bagdonienė / seniūnijos vyr. specialistė, Audrius Šakickas / Šančių-Panemunės policijos nuovados viršininkas, Francesca Biondi / partnerė iš Belfasto, Violeta Makauskienė / bibliotekos vedėja, Danguolė Peldžienė / bibliotekos darbuotoja, Gediminas Žukauskas / Panemunės bendruomenės pirmininkas, Kauno savivaldybė, Miglė Onskulytė / vertėja, Vita Gelūnienė / projekto vadovė, Linara Dovydaitytė / menotyrininkė, Indrė Bielevičiūtė / sociologė, Dalia Čiupailaitė / sociologė, Vaiva Aglinskaitė / antropologė, Darius Petrulis / Šančių tyrėjas, Fiona Woods / tarptautinė tyrėja, John Mulloy / tarptautinis tyrėjas, Ksenija Kopylova / vertėja, Monika Žaltauskaitė Grašienė / Šančių tyrėja,
Benediktas Gelūnas / filosofas, Laima Oržekauskienė / dailininkė, Giedrius Klimavičius / Kauno m. Panemunės policijos komisariato viršininkas, Vladimiras Sereda / pastorius,

Ina Pukelytė / VDU menų fakulteto dekanė, Fernando Marques Penteado / tarptautinis tyrėjas, Ciaran Smyth / tarptautinis tyrėjas, Ričardas Rusteika / Šančių seniūnas, Vėjūnė Sudarytė / vertėja, Jūratė Jarulytė / Šančių tyrėja, Gytis Stumbras / kunigas, Asta Kavaliauskaitė / Jaukūs namai, Julian Bonder / architektas, Nomeda Urbonienė / tarptautinė tyrėja, Jeanne van Heeswijk / tarptautinė tyrėja, Susanne Bosch / tarptautinė tyrėja, Romanas Jasulaitis / Šančių mokyklos direktorius, Povilas Mačiulis / politikas, Ieva Variakojytė-Reynshtrom / Baltijos cirko atstovė, Nomeda Prevelienė / savivaldybės kultūros ir turizmo plėtros skyriaus vedėjo pavaduotoja, Loreta Kalvynienė, / savivaldybė, Marina Džervienė / vertėja.

[8] https://issuu.com/bluedrum/stacks/75a73e04971f4e5eb4e6cc1e47807737

[9] Kiosko, kaip kultūrinės Šančių platformos idėją pasiūlė K. Valiukevičiūtė ir A. Stramskas. Renginio dalyviai įsigijo simbolines Kiosko akcijas. Už surinktus pinigus Kioskas nupirktas ir šiuo metu priklauso 44 akcininkams.

Šančių stalo žaidimo autoriai ‒ V. Rusinaitė ir D. Bajarūnas.

Bendruomenės daržą Juozapavičiaus pr. inicijavo M. Žaltauskaitė Grašienė. Šiuo metu jis virto gėlynu, kurį prižiūri bendruomenė.

Šiandien Ž. Šančiai turi dvi profesionalias ekskursijų gides.

Kultūros šventė „Šančinės“ buvo įsteigta 2015 m.

[10] Tarpdisciplininė kūrybinė grupė: Monika Žaltauskaitė Grašienė, Kotryna Valiukevičiūtė, Arnoldas Stramskas, Darius Petrulis, Auksės Petrulienė, Arvydas Liorančas, Viktorija Rusinaitė ir Dionizas Bajarūnas.

Projektą dalinai finansavo Lietuvos Kultūros taryba, Kauno savivaldybė, Vytauto Didžiojo universitetas ir Lietuvos mokslo taryba.

[11] http://www.atmintiesvietos.lt/projektai/meno-projektai/draugiska-zona-5/

[12] Pokalbio ištrauka iš „Draugiškos zonos“ facebook‘o:

T. galima pagalvoti ,kad sanciai karo zona

2014 m. rugsėjo 10 d., 17:05 · Patinka · 2

I. čia buvę kareivių daržovių sandėliai…

2014 m. rugsėjo 10 d., 20:37 · Patinka · 1

T. as zinau bet juk galima kiek nors apsitvarkyti ,

2014 m. rugsėjo 10 d., 21:17 · Patinka · 1

N. Pritariu, nes prisistatom tarsi kokie apsileidėliai…net gėda žiūrėt

2014 m. rugsėjo 10 d., 22:24 · Patinka · 1

K. Man tai juokinga, kai Šančių elitas laksto po šiukšlyną (ten kur su skrybelėm…) Gal geriau po dalgį į rankas paimti? Ir surinkti šiukšles?

2014 m. rugsėjo 10 d., 22:34 · Patinka · 2

„Draugiška zona #4″ renginių PROGRAMA: http://renginiai.kasvyksta.lt/246/sanciai-draugiska-zona, http://renginiai.kasvyksta.lt/247/sanciai-draugiska-zona-ii-diena

[13] Projektą dalinai finansavo Kauno savivaldybė, Kauno bienalė ir fondas Via Foundation.

[14] http://www.echogonewrong.com/detour/a-community-based-practice-or-just-a-practice-socially-engaged-art-in-the-baltic-states/

http://www.7md.lt/tarp_disciplinu/2015-01-23/Bendruomeniniai-menai-XX-a-ir-dabar

[15] http://www.bienale.lt/2015/kauno-bienales-veiksmai/vita-geluniene-ir-ed-carroll-sanciai/

[16] Žemųjų Šančių bendruomenės steigėjai: Kotryna Valiukevičiūtė, Tomas Žebuolis, Almantė Šulgienė Rabikauskienė ir Vita Gelūnienė.

[17] https://issuu.com/edinkaunas/docs/kopustu_lauko_prezentacija_3