Author Archives: Virginija Januškevičiūtė

Straipsnio autorius:
Šiuolaikinio meno kuratorė, gyvenanti ir dirbanti Vilniuje.

Martijn in’t Veld galerijoje „Tulips & Roses“: baltasis kubas įskrieja į orbitą

Martijn in't Veld

Virginija Januškevičiūtė

2007-ųjų pavasarį ŠMC ir pirmosios Estijos bienalės organizuoto simpoziumo dalyviai, daugiausia menininkai, meno teoretikai ir kuratoriai, trumpam paliko Šiuolaikinio meno centrą ir leidosi į kelionę po kitas tuomet veikusias šiuolaikinio meno erdves. Nepaisant daugumo iniciatyvų jaunumo, gerokai ilgesnę istoriją turintis institucinis jų kontekstas norom nenorom vis primindavo vieną ar kitą tarybinio palikimo ir patirties aspektą, nesunkiai atpažįstamą daugumai ekskursijos dalyvių iš Baltijos šalių ar ir Lenkijos. Dailininkų sąjungos Grafikos sekcijos galerija „Kairė-dešinė“, kaip ir dabar, siekė peržengti savo reglamento ribas ir „įsileisti“ kuo įvairesnes praktikas. Tuomet dar menkai rekonstruotoje buvusioje „Pravdos“ spaustuvėje kaip tik tuo metu vyko Dailės akademijos studentų peržiūros, kurių dalyviai, daugiausia Skulptūros katedros studentai, savo jėgomis sukūrė kanonišką baltą galerijos aplinką ir savo diplominius darbus pristatė iš pažiūros autonomiškoje grupinėje parodoje. Nors šis gestas akivaizdžiai išreiškė studentų nepasitenkinimą esamais akademijos rėmais ir identifikavimąsi su kitu meniniu kontekstu ar ideologija, jis, atrodo, gerokai suerzino vieną iš simpoziumo pranešėjų, Simoną Sheikhą, kuris tokią savarankiškumo išraišką interpretavo kaip „kraštutinę vaizduotės stoką“. Sprendžiant iš pranešimo, jo nepatenkino būtent pasirinktas tapatinimosi objektas – galerija, ir noras bent trumpam įsigyti „tą erdvę ir tik ją, nes pati ši erdvė jau reiškia tam tikras objektų padėtis; pati erdvė tampa estetiniu objektu“, kitais žodžiais tariant – importuota vertybe; arba – nekritišku, alternatyvos ieškančio keliautojo žvilgsniui neįdomiu savos kultūros atspindžiu. Tiesa, savo pranešime jis išreiškė nuomonę, kad ir vienintelė artists run space formatą Vilniuje atitinkanti erdvė Justino Vienožinskio (vaikų) dailės mokyklos rūsyje, kurią savo laiku įkūrė dalis minėtos peržiūros-parodos dalyvių, kartoja pirmųjų buržuazinių muziejų veiklos  modelius. Repliką tikriausiai išprovokavo ir žinia apie Gintaro Didžiapetrio gestą, įvykdytą Šiuolaikinio meno centre 2005-aisiais – prieš eksponuojantis kitiems parodos „Entuziastai“ dalyviams, menininkas parodai skirtą ŠMC salę stumtelėjo dar, kiek įmanoma, ar jei įmanoma, arčiau idealaus balto kubo estetikos.

Straipsnyje, kuris pasirodys paskutinę Olandijos menininko Martijno in’t Veldo solo parodos galerijoje „Tulips & Roses“ savaitę, šią istoriją prisiminiau nepaisant to, kad 2007-aisiais šios galerijos dar nebuvo. Ji atsidarė daugmaž po metų, ir, nors kalba eina ne apie fiksuotą žmonių grupę, o apie kintančias iniciatyvas su vos keletu pasikartojančių pavardžių, laikau šiuos reiškinius vienas kito tąsa. Be to, mane suintrigavo tai, kad galerijos programoje tarp keleto kitų tariuosi matanti ir tą patį Simono Sheikho įvardintą kraštutinio vaizduotės trūkumo motyvą – kaip stipriai motyvuojantį faktorių. Nors labai nesmagu menininko kūrinius vertinti kaip juos pristatančios institucijos atvaizdą, panūdo padaryti būtent tai, pasinaudojant pretekstu, kad šį menininką Vilniuje įsikūrusi galerija nuo šiol imasi oficialiai reprezentuoti. Rašau apie parodą pirmiausia kaip apie menininko kūrinį, bet kartu ir kaip apie menininko ir galerijos bendradarbiavimo rezultatą.

„Ką bendro paroda turi su medijomis?“ – po Simono Sheikho pranešimo „Paroda kaip medija“ (jo pilnas tekstas išspausdintas „Public Preparation“ leidinyje, išleistame Taline 2007 m.) paklausė žurnalo „Balsas“ redaktorius Vytautas Michelkevičius. Šis klausimas, tąkart atrodęs be galo naivus, gilinantis į kiekvieną konkretų atvejį pasirodo turįs be galo daug niuansų.

Iš pirmo žvilgsnio pirmoji Martijno in’t Veldo paroda Vilniuje nėra dosni, bet vis tik lankytojui pasiūlo Žemę, Mėnulį ir Saulę, kylančią galiniame galerijos kambaryje iš už seno, be rodyklių likusio laikrodžio bokšto. Saulė teka kas valandą, ir kas valandą ją atgal grąžina pasibaigusi video juostos kilpa. Jei šis kadras būtų filmuotas prieš kelis dešimtmečius, tarkime, kai mėgėjiška juosta tegalėjo trukti vos daugiau nei trejetą minučių, saulė vos vos pakiltų. Dabargi netrukdami bent kelis kartus ekraną perskrenda siužeto šykštintys paukščiai. Mėnulis pieštas ranka; jo apskritimas taip pat pieštas ranka, kone atsivedėjus, todėl jis nėra apskritas – kiek pilnesnis nei pilnatis, smailokas kairėje. Tai jau nežinia kelintas menininko pieštas mėnulis – tas pats piešinys kiekvienai naujai parodai kartojamas iš naujo. Įdomu, ar kaskart kitokia jo forma paklūsta kokiems nors dėsningumams. Į kontūrą detaliai sutupdytos Mėnulio jūros ir krateriai, kurių formos niekaip negaliu atskirti nuo kitų šaltojo karo vaizdinių. (Galbūt dėl jų pirmiausia atsiminiau antagonistišką Simono Sheikho pastabą; tačiau pamenu Bik van de Pol, menininkų dueto iš Roterdamo, kur gyvena ir Martijn in’t Veld, projektą „Fly Me To The Moon“, kuriame į valstybinį muziejų patekusi mėnulio atplaiša tampa ašimi, aplink kurią sukasi kiek kitos – įvietinto kūrinio, muziejinės kolekcijos ir atviroje erdvėje galiojančių įstatymų temos. Populiarioji kultūra savo ruožtu puoselėja galybę asociacijų, gajų, pavyzdžiui, dainos „It‘s Only a Paper Moon“ pavidalu, kuri kartu su šimtais kitų pateko į dainų apie mėnulį suvestinę Bik van der Pol „Fly Me To The Moon“ publikacijoje.) Žemė ridinėjasi ant žemės. Tai planetos žemėlapis, suglamžytas kone į rutulį, sakytum į planetos gaublį, jei tik iš pastarojo nereikalautume tikslumo ir tam tikros logikos, kurią, jau žinome, iškreipia plokščias popieriaus lapas, nes jame kartografai priversti tiesinti realybėje susikertančias ilgumas (na, nei jos egzistuotų realybėje), jau nekalbant apie reljefą, ir rinktis vietą pjūviui, kurio kraštai žemėlapy atrodys labiausiai vienas nuo kito nutolę. Menininkas žengia vos vieną žingsnį toliau, nei kartografas, konstruojantis sąlygišką vietovės atvaizdą, ir jo pastangos jau atrodo juokingos – o gal kaip tik esame pasiruošę priimti dar ir jo pasiūlytą išlygą?

Išvien mitiška parodos struktūra brukte bruka mintį, kad kalba eina apie pasaulio suvokimą. Pastarąjį iliustruojančių priemonių paklaidos rodo jo sąlygiškumą. Objektų mažumas – išretinta galerijos atmosfera – sufleruoja, kad šiam suvokimui pakeisti reikia nedaug. Kiekvieno iš eksponatų individualumas primena, kad visa tai – tik (mano) interpretacija. Cikliško laiko refleksijos perspėja, kad antrąkart interpretacija gali būti jau kita.

Mano interpretacijoje šis užsimezgęs ciklas dedamas į baltą galerijos dėžutę kaip į saugyklą, kurioje idėjos, modeliai ir patys kūriniai tampa savotiškai vieši ir prieinami, kur jie gali būti pasiekiami ir studijuojami įvairiems tikslams. Reliatyvumas, viena ryškiausių galerijos pasirinkto menininko temų ir kone neišvengiama šiuolaikinio meno charakteristika, turbūt yra geriausias atsakymas į Simono Scheikho repliką. Net ir „baltas kubas“ nėra toks pat Niujorke ir Vilniuje, nors ir ten, ir ten jis lieka menotyros kategorija. Brazilijos menininkas Cildo Meireles yra sakęs, kad politišku tampi tuomet, kai dėl kažkokių priežasčių negali likti poetišku (in some ways you become political when don‘t have a chance to be poetic); be to, eksponuodamas įvairioms disciplinoms ir interpretacijoms atvirus šiuolaikinio meno kūrinius retai kada gali būti tikras dėl to, ką tiksliai rodai – dėl lankytojo pagaulumo, dėl to, kokią dalį menininko darbe užima parodos formatas, dėl būsimų (ar pamirštų) interpretacijų.

Šiam menininkui parodos formatas svarbus, ir jo sprendimu kiekvienas darbas aiškiai randa savo vietą vientisame parodos kūrinyje – tai gerai. Tačiau galerija (pagaliau, jau kurį laiką, visai kitaip, nei po pirmųjų spaudoje pasirodžiusių interviu galėjo pasirodyti) atrodo lygiai taip, kaip atrodo dauguma gerų šiuolaikinio meno galerijų visame pasaulyje. Minėtus interviu atsiverčiau tik dabar; jei dauguma parodų galerijoje nuo šiol atrodys – jausis, veiks – taip, kaip dabartinė, ir jei visada geros parodos formatas galerijai bus toks svarbus, ji gerai užpildys nišą (taip, šis rinkodaros terminas čia skamba vulgariai), bet man bus gaila varjetė, cirko, muzikos, robotų, televizijos, ateivių, o ypač kitų, net vaizduotę dabar ypač kaitinančio Šaltojo karo laiku nė neįmanytų dalykų, kurie galėjo čia būti ne tik sugalvoti, bet ir atlikti ir pasidalinti. Norėtųsi, kad kažkas neleistų, kad taip atsitiktų.

Rastas interviu: http://culture.lt/7md/?leid_id=802

Dabar grojantis takelis: Chris „Isto“ White, It‘s Only a Paper Moon:
http://www.youtube.com/watch?v=4T3lnIqciV0