Author Archives: Virginija Vitkienė

Triukšmingas žinomos istorijos užtildymas. Vytauto Viržbicko paroda Le Magasin šiuolaikinio meno centre, Grenoblyje

IMG_8240

Spalio 12 d. – 2014 m. sausio 4 d. Kauno bienalė pristato jaunojo menininko Vytauto Viržbicko personalinę parodą „Kaip papasakoti tau žinomą istoriją? Nepasakok“ Le Magasin šiuolaikinio meno centre, Grenoblyje. Tai yra 9-osios Kauno bienalės lydintis projektas, Jaunųjų menininkų projektų tęsinys toli už Kauno ir Lietuvos ribų.

Vytauto Viržbicko paroda mįslingu pavadinimu sukurta iš gausybės skulptūrų, objektų ir daiktų. Instaliacija užpildyta įvairovės triukšmo, pulsuoja prasminių koncentracijos taškų varžytuvėmis. Šiose, iš pavienių objektų (sukonstruotų, išdrožtų, nulietų, pasiūtų, sudaužytų ir suklijuotų paties menininko rankomis) sudarytose kompozicijose, pasakojama mitinė istorija. Trijų dalių (priežastis, pasekmė, išeitis) mitologinio pasakojimo objektai ir herojai kviečia parodos lankytojus paklaidžioti painiais pasąmonės užkaboriais.

Menininkas pasakojimą pradeda atsiprašymo scena, kuri prilyginama troškimui sutaisyti sugadintą daiktą, atitaisyti klaidą. Rausvame blizgiame fone išrikiuoti istorijos herojai – prasikaltusio šuns poza sėdintis baltas arklys ir ant kojokų primontuoti elegantiški (iš medžio drožti) moteriški bateliai leidžia instaliacijos žiūrovui pa(si)justi užklydus į jausmų ir sumišimo persmelktą teritoriją, kurios subjektyvumas tampa parodos erdvės dalyvių asmeniškai išgyvenama, šiek tiek mistine istorija. Ši įžanginė pasakojimo dalis (priežastis) taikliai atspindi parodos pavadinimo pirmąjį sakinį “Kaip man papasakoti tau žinomą istoriją?”. KAIP (būdas, priemonės, ruošiniai, triukai, pastangos, nusivylimas) yra (pa)ieškoma šios instaliacijos dalies abstrakcija. Gėlių puokštė, akmeninis debesėlis, šukos – simbolinės nuorodos į savitaisos, “pa[si]gerinimo”, dėmesingumo ir romantikos lauką.

Tačiau čia pat istorija pasuka mitologijos – baimės mito – kryptimi. Daugiaobjektė kompozicija, kurią sudaro kilimu klota pakyla su dviem šokėjom su nuostaba (arba baime) žvelgiančiom į apverstų aukštyn kojomis vabalų paveikslėlį, žemo garso tonų vibracijomis užtildyto deformuoto veido kaukė, įrėminta susprogusios traktoriaus padangos fone, „pasiduodantis“ (dvi kojas į viršų iškėlęs ir “pastalės” paslaptis atidengęs) stalas bei pintas oro baliono krepšys, su keramikinių indų ryšuliais (jau dužusiais ir vėl suklijuotais), žiūrovo sąmonėje žadina giliai pasislėpusias nuojautas apie susitaikymo negalimumą, apie nesu[si]pratimo baimę, paralizuojančia veiksmą ir kartu kaltinančia neveiksnumu.

Trečioji instaliacijos dalis (parodos autoriaus siūlomas sprendinys) – ištaigingų formų, bet atmestino grafinio dekoro indauja, “plukdanti” paslaptingą ledkalnį (putojančio vyno formos butelį, su užrašu “Everything”) – atokesniame galerijos kampe atrodo vienišai. Nenurodo į jokią optimistiškesnę išeities kryptį. Kalbėjimas atsimuša į yra susikalbėjimo ribotumą ir tyliai atsako “Nepasakok”, mat visi žodžiai yra tik ledkalnio viršūnė, tuo tarpu didžioji jo dalis yra giliai paslėpta ne tik nuo atsakovo, bet ir nuo ieškovo. Jeigu ieškovu laikytume tą, kuris vis dar turi energijos susiklijuoti iš duženų savo paties istoriją.

Parodos kuratorė Virginija Vitkienė.

IMG_8251 IMG_8263-1 IMG_8272 IMG_8277 IMG_8334 IMG_8355 IMG_8352 IMG_8364