Author Archives: Viktoria Draganova

Straipsnio autorius:
Viktoria Draganova yra kuratorė ir rašytoja, gyvenanti Frankfurte prie Maino ir Sofijoje. Ji yra Sofijoje įsikūrusios projektų erdvės „Swimming Pool Projects“ (www.swimmingpoolprojects.org) steigėja ir vadovė.

Apie parodą „Hibridiniai peizažai“ ir Interformato simpoziumą apie hibridines prigimtis VDA Nidos meno kolonijoje

Music for your Plants_2

Atvykome vėlai. Perėję kopas priartėjome prie jūros kranto. Sunkią, takią magmą primenantis vanduo švytėjo nuo brėkštančios saulės šviesos. Eidami atgal pro retai užsodintą mišką sutikome kelis turistus, traukiančius į tylius, tuščius restoranus arba dingstančius sutemose pakeliui į savo išsinuomotus vasarnamius.

Šiemet VDA Nidos meno kolonijos direktorius Vytautas Michelkevičius įvedė į parodos ir ją lydinčio simpoziumo (pastarasis kuruotas kartu su Neringos Černiauskaitės ir Ugniaus Gelgudos duetu „Pakui Hardware“) diskursą „hibridiškumo“ terminą, pasiskolintą iš Bruno Latouro garsios 1991 m. esė „Mes niekada nebuvome modernūs“ (liet. 2004). Ši knyga tyrinėja modernybę per gamtos ir kultūros dualizmo prizmę. Latouras, filosofas ir sociologas, tvirtina, kad mus lygiagrečiai veikė dvi jėgos – jungiančioji ir gryninančioji; dėl jų sukelto prieštaravimo modernybė niekad nesugebėjo užbaigti savo projekto. Siekdamas iš naujo sujungti gamtą ir kultūrą, Latouras teigia, jog tarp jų niekada nebuvo aiškios skirties, kaip įrodymus pateikdamas tokius politikos, mokslo ir fikcijų hibridus, kaip globalinis atšilimas arba biotechnologija.

Nuorodos į Latouro tyrimus gimsta šiuolaikinio susidomėjimo susietumu po „gamtos pabaigos“ kontekste. Šio autoriaus teorijas atkartoja vėlesnės studijos. Pavyzdžiui, filosofas Stevenas Vogelis knygoje „Mąstant kaip prekybos centras“ (Thinking like a Mall, 2015) ragina liautis traktuoti žmogaus sukurtus daiktus kaip skirtingus nuo gamtos, kuri esą yra aukštesnė už žmogų. Prekybos centras toks pat natūralus kaip ir miškas. Vogelis siūlo suvokti viską kaip aplinką ir nustoti idealizuoti gamtą kaip kažką išskirtinio. Susanne’os Pfeffer kuruota paroda „Gamta po gamtos“ (Nature after Nature, Kaselis, 2014) taip pat konstatavo skirties tarp gamtos ir kultūros „nusidėvėjimą“, demonstruodama, kaip visos įprastos skirtys tarp sintetikos ir organikos bei žmogaus sukurtų bei gamtinių objektų nyksta globalių pokyčių akivaizdoje: „Gamta esame mes ir viskas, kas mus supa“.

Kuršių nerija neatsiejama nuo idiliškos gamtos vaizdinio, todėl tai irgi tapo simpoziumo apie hibridines prigimtis ir gamtas (nes angliškai pavadinimas „Hybrid Natures“ gali būti verčiamas dvejopai) bei parodos „Hibridiniai peizažai“ atspirties tašku. Idealistinis šio kraštovaizdžio suvokimas dera su istoriniu rašytojų ir menininkų siekiu pabėgti nuo didmiesčių civilizacijos bei rasti prieglobstį kopomis apaugusios nerijos gamtos paprastume. Tačiau iš tiesų tai mažai skiriasi nuo šiuolaikinio turizmo verslo, eksploatuojančio tokių vietų vaizdingumą savo reklamoje. Užuot tikėję panašiais gamtos grynumo mitais, simpoziumo ir parodos kuratoriai traktuoja neriją kaip tobulą hibridą. Parodos anotacija skelbia: „hibridišką jos kūną sudaro tiek gamta, tiek ir kultūra, kuri technologijų pagalba jau šimtmečius sodina miškus ir formuoja reljefą, prie kurio prisijungia povandeninės būtybės – mišrūnai, gaminantys energiją kapitalo ir politikos konce(rn)(ntrat)ams“. Hibridiškumas čia pasitarnauja ne tiek kaip analizės įrankis, nors tokiu ir galėtų būti, bet veikiau kaip instrumentas, leidžiantis užčiuopti šiuolaikinį susietumo režimą, įtraukiantį skirtingos kilmės galias ir paskirstymo būdus. Taigi ši prieiga traktuoja panašias geografines vietoves kaip politikos aikšteles.

Vienas pirmiausių simpoziume pasirodė kuratorius ir rašytojas Valentinas Klimašauskas, kuris pristatė kolektyvinės autorystės produktą – filmą „Planktono teorija“ (A Theory of the Plankton). Jūrų biologijoje žinomas planktono paradoksas skelbia, kad ribotų išteklių sąlygomis gali koegzistuoti daugybė įvairių planktono rūšių ir net išsivystyti naujos hibridinės rūšys. Tai prieštarauja darvinistinei stipriausiųjų išlikimo sampratai. Klimašauskas sutelkia dėmesį į sintaksės, medžiagų, žmonių ir erdvės koegzistavimą interneto algoritmų sūkuriuose, kartu pristatydamas skirtingų perspektyvų (pavyzdžiui, DNR molekulės arba iškasenos) galimybę. Šis plėtinys atliepia Latouro naujesnę koncepciją, teigiančią, jog aktantai (angl. actants) suteikia veiksnumo tiek žmogiškiems, tiek nežmogiškiems veikėjams (angl. actors). Filmo formalus pagrindas yra intensyvus kadrų, trumpų videofragmentų ir animuotų paveiksliukų sluoksniavimas, kuris sukuria atsitiktinumo įspūdį, tačiau Klimašausko parašytas šiuos vaizdus lydintis įgarsintas tekstas atveria jų sąsajas su metaforinėmis ir politinėmis erdvėmis.

Valentinas Klimasauskas

Valentino Klimašausko prezentacija Planktono teorija 

Mąstant apie technokapitalizmo investicijas į dirbtinį intelektą galima klausti, ar dirbtinės materijos sukūrimas nepakeis realybės iš pagrindų. Šis scenarijus, piešiamas akseleracionizmo ir transhumanizmo judėjimų, (nepaisant savo fatalistinių bruožų) yra logiška hibridiškumo sampratos tąsa ir užduoda klausimą, kokias savasties formas tokiu atveju turėsime išrasti. Viktoras Timofejevas pristatė „Proxyah v2“ (2015) – kūrinį, kurio pagrindinė forma yra kompiuterinis žaidimas. Žaidėjo žingsniai bandant išeiti iš kambario yra skaičiuojami. Kai žaidėjui tai galiausiai pavyksta, žingsnių skaičių kaip duomenis panaudoja magiškas algoritmas, sugeneruojantis salą unikaliu būdu. Net jei žaidėją apima bejėgiškumo jausmas, algoritmas lyg patikina, kad situacija yra kontroliuojama. Timofejevas taip pat pristatė kito žaidimo, iš didesnio projekto „Sazarus“, demo versiją. Jame kiekvienas žvilgsnis į kraštovaizdį baigiasi tvoros segmento pastatymu. Šios architektūrinės aplinkos nesiremia racionalia problemos / sprendimo schema ir įjungia mechanizmus, būdingus autonominėms struktūroms. Žaidėjai įtraukiami į komplikuotus žaidimus, kuriuose jie kartais nevalingai sukelia pasikeitimus arba įstringa begalinėse procedūrose, neturinčiose atomazgos. Sistemos įkalintas žaidėjas galiausiai tampa jos varikliu.

Victor Timofeev

Victoro Timofeevo performatyvi paskaita

Pirmosios simpoziumo dienos vakarą Normanas Orro atliko audiovizualinį performansą „Muzika augalams“ (Music for your plants), kuris yra dalis jo nuo 2010 m. plėtojamo tęstinio garso meno projekto. Garso takelyje derinami skaitmeniniai ritmai ir tikri garsai, konstruojant hipernatūralią ir hipersocialią aplinką, kurioje augalai egzistuoja tik kaip skaitmeninės aliuzijos. Kompozicija turi ir archajinių bruožų (pavyzdžiui, bendruomeninėms sueigoms būdingos nežabotos energijos), kurie tarsi šaukiasi naujos socialinės tvarkos, paremtos organinių ir neorganinių medžiagų samplaika. Garsai, kuriuos atpažįstame kaip realius, iš tiesų kyla iš egzotiško, mitinio Kito tyrinėjimų suskaitmenintoje realybėje. Ši nauja mitinė tvarka žiba netikėtu patosu, nors Normanui Orro tokios socialinių struktūrų konceptualizacijos yra veikiau spekuliacija nei politinė rauda. Performansą lydėjo hibridinių gamtažmogiškų aplinkų vaizdiniai: pavyzdžiui, stilingas svetainės interjeras su monitoriumi, kuriame matoma savo automobilį liečianti moteris, arba vyras, imituojantis gamtos garsus laidoje „X faktorius“.

Music for Your Plants

Normano Orro (Music for Your Plants) pasirodymas

Nuo skaitmeninių vaizdinių maksimaliai nutolęs Kiros O’Reilly performansas „Nederanti jūra“ tapo tiltu tarp nepatogumo ir XX a. devinto dešimtmečio glamuro, kai manieringas kūnas apeliavo į gedėjimą po nepaaiškinamos netekties. Perskaičiusi radikaliai fragmentuotą asociatyvų tekstą, naudojantį technoidinį žodyną, O’Reilly pasuko į mišką link pajūrio. Pusiaukelėje ji apsivilko žalią žvyninį maudymosi kostiumėlį ir apsiavė raudonus aukštakulnius. Laikydama abejose rankose šakas tyliai įėjo į vandenį, kol galiausiai beveik dingo po jo paviršiumi. Jos intravertiškoje praktikoje tilpo sutrikimas ir ilgesys, nors pirmiausia atkreipė dėmesį į kūno pažeidžiamumą.

Kira O_Reilly

Kiros O’Reilly performansas

Kira O_Rilley_2

Akimirka iš Kiros O’Reilly performanso

Taigi simpoziumas apie hibridines prigimtis ne tik nagrinėjo Latouro koncepciją, bet ir formulavo daug klausimų tolesniam apmąstymui. Tą patį galima pasakyti apie Vytauto Michelkevičiaus kuruotą parodą „Hibridiniai peizažai“, surinkusią aštuonių kolonijoje jau rezidavusių menininkų ir jų duetų kūrinius. Ši paroda svarsto scenarijus, tyrinėjančius neišvengiamus pokyčius ir projektuojančius jų nulemtą ateitį. Štai „Pakui Hardware“ pripildo skirtingų formų ledo luitais baltą šaldiklį, kurį paprastai matome gatvėse vasarą. Kai kurie jų nuspalvinti pripildant Havajų arba Kuršių marių dumbliais („Get the Freeze Habit“, 2016). Duetas pasitelkia mūsų tradicionalistinius gamtos vaizdinius – tik tam, kad juos suardytų. Dumbliai tariamai atitinka įprastą „natūralumo“ sampratą, tačiau būdami dirbtiniu būdu optimizuota maistine medžiaga, jie nurodo į sintetinės biologijos valdomą ateitį.

Pakui Hardware_NMK

Pakui Hardware, Get the Freeze Habit, 2016

Didžioji dalis „Hibridiniuose peizažuose“ pristatytų darbų vengia kalbėti apie sparčios technologinės raidos nulemtus sociopolitinių sąlygų pokyčius. „Distruktur“ (Melissa Dullius ir Gustavo Jahnas) filmas „Keliautojo širdyje“ (In The Traveller’s Heart, 2013) pagerbia klajoklius ir jų intymų ryšį su gamta. Šis 16 mm formato filmas yra aukštųjų technologijų medžiagų ir estetikos priešingybė. Jis demonstruoja, kad ilgesys bei neverbalinė išraiška gali būti būdas kurti nuosavus simbolius.

DISTRUKTUR

DISTRUKTUR (Melissa Dullius ir Gustavo Jahnas), Keliautojo širdyje, 2013

Kai kurie kiti menininkai formaliai pasirinko gana technoidinę prieigą, kad parodytų objektų ir reiškinių hibridinės prigimties kompleksiškumą. Taavi Suisalu instaliacija „Prašau jūsų dėmesio“ (May I Have Your Attention, 2016) transliuoja ir sustiprina vėjo garsovaizdį parodų erdvėje. Vėjas lemia kopų, medžių, net tradicinės Kuršių marių žvejų valties – kurėno – formą. Nematomas garsas staiga įgyja materialumo per lankytojo kūną, kuris aktyvuoja arba iškreipia garsą. Liddy Scheffknecht darbe „Nykstanti linija“ (Vanishing Line, 2016), siena tarp Lietuvos ir Rusijos Kaliningrado srities saulės energijos maitinamos kameros ir RGB LED juostos dėka virsta gražia tviskančių spalvų linija. Būdama estetiškai žavinga, ji beveik visiškai – idealistines technologinės raidos tendencijas.

Liddy Scheffknecht

Liddy Scheffknecht, Nykstanti linija (saulėta, šiek tiek debesų), 2016

Hibridų atsiradimą persmelkia atsitiktinumas ir sutapimai. Prie įėjimo lankytoją pasitinka Marikos Troili instaliacija „Toli nuo kranto / C-true“ (Offshore / C-true, 2016). Troili pritvirtino prie galerijos erdvę dalijančios juodos užuolaidos 10 citatų apie ateitį iš dešimties negrožinės literatūros knygų paskutinių puslapių bei atspausdintą informaciją apie 1 % „Panamos popierių“ atviroje duomenų bazėje minimų subjektų, o lentynoje šalimais išdėliojo 10 porų knygų laikiklių iš nedegto Kuršių marių molio. Kaip tarpusavyje susiję šie tekstų fragmentai? Skaičiai vaizdžiai atskleidžia neapibrėžtumą, lydintį bandymus racionaliai suvokti medžiagą, kuri jau yra redukuota į informaciją arba duomenis. Sunki užuolaida atrodo perdėtai teatrališkai. Viskas, ką ji atskleidžia, yra mūsų noras suprasti situaciją ir numanomas negalėjimas tai padaryti.

Marika Troili

Marika Troili. Offshore / C-true, 2016. Atspausdinta informacija apie 1 % atviroje duomenų bazėje „Panamos popieriai“ minimų subjektų, spausdintuvo dažai, tamsinimo plėvelė nuo saulės, popierius

Fone: Taavi Suisalu, Prašau jūsų dėmesio, 2016 Aplinkos garsų įrašai, ultragarso garsiakalbiai, įmontuotas kompiuteris, judesio daviklis, garso sugertuvai, kapa (http://taavisuisalu.ee/@/may-i-have-your-attention/)

Anna Romanenko and Bjorn Kuhn

Anna Romanenko ir Björn Kühn. Rimas¹, 2016. Lankstytas plienas, flanšai, dambrelio liežuvėlis, polipropileninė virvė, instrukcija-užrašinė; 130x90x80 cm.

¹Rimas yra muzikos instrumentas, pavadintas pagal senosios anglų kalbos žodžius rēoma (plėvė, raištis) ir rima (apvadas, kraštas, riba, krantas).

Hybrid Scapes._NMKjpg

Parodos Hibridiniai peizažai vaizdas, VDA Nidos meno kolonija, Neringa, 2016

Išsamų fotoreportažą iš simpoziumo Nidos meno kolonijoje galite peržiūrėti čia.

Pirmą kartą publikuota http://echogonewrong.com/exhibition-hybrid-scapes-and-6th-inter-format-symposium/.