Author Archives: Tomas Čiučelis

Straipsnio autorius:
Tomas Čiučelis. Kontinentinės filosofijos doktorantas Dundee universitete (Škotija). Vilniaus dailės akademijoje baigė fotografijos ir medijų meno studijas. Išvertė Noamo Chomskio knygą "Hegemonija arba išlikimas" (Kitos knygos) bei Levo Manovičiaus "Naujųjų medijų kalba" (VšĮ MENE). Tyrimų sritys: mediacija, technologijų filosofija, kitybė ir kalba. Asmeninius komentarus skelbia tinklaraštyje http://tomasciucelis.blogspot.co.uk (anglų k.).

Parodinis turizmas, arba iš kur kilę „nubrozdinti vaizdai“

9

Parodos recenzija yra išties keistas ir prieštaringas formatas. Viena vertus, rašantįjį jis kviečia laikytis cenzo – t.y., žinoti, kokios yra būtinosios vertinamo reiškinio sąlygos. Recenziją tokiu atveju reikėtų suvokti kaip šias sąlygas žinančiojo pateiktą įvertinimą (census). Tačiau, kas yra būtinos sąlygos, pagal kurias būtų galima vertinti šiuolaikinio meno parodą? Pavyzdžiui, ar paroda turi atspindėti naujausias globalias tendencijas ir būti surengta reprezentacinėje šiuolaikinio meno institucijoje? Neretai būtent to ir pakanka, kad paroda būtų “įvertinta”. Atsisakydamas priimti tokias sąlygas kaip savaime suprantamas, šiame tekste noriu pasidalinti keliomis idėjomis ir pastabomis, kilusiomis susipažinus su Inesos Brašiškės kuruota post-internetiniam menui skirta grupine paroda “Nubrozdinti vaizdai” Šiuolaikinio meno centre (2015.06.18–08.09). Nekalbėsiu apie tai, kuo paroda yra gera, nors parodos teminis laukas ir labai artimas mane patį dominančioms temoms akademiniame darbe.

Parodos pavadinimas nėra atsitiktinumas. Kaip vieną iš konceptualių parodos gidų  kuratorė pasirenka menininkės ir teoretikės Hito Steyerl tekstą apie post-internetinio meno būvį – jame ir aptinkame šį neįprastai skambantį derinį. [1] Tik Steyerl tekste vaizdams apibūdinti vartojamas bruised (apdaužytas, nubrozdintas) parodos pavadinime virsta sinonimišku grazed.

Aprašyme konstatuojamas (ar greičiau diagnozuojamas) globalus būvis, kurio sukėlėjai – pasaulį užplūstantys skaitmeniniai vaizdai: “Gaji iliuzija, kad šių vaizdų atsikratyti galime vos išjungę savo mobiliuosius telefonus ar kompiuterius. Tačiau vaizdai dar ilgai ir laimingai gyvena po to, kai mes pasitraukiame offline: jie kerta kompiuterių ir televizorių ekranus ir įsikuria mūsų kasdieniame pasaulyje, nors ir šiek tiek nubrozdintais pavidalais.” Tačiau prieš pradedant kalbėti apie tai, kaip skaitmeniniai vaizdai išlieka veiksnūs offline – t.y., “kasdieniame pasaulyje”, vertėtų atkreipti dėmesį į aprašyme atsiradusią keistą dichotomiją: “vaizdas” versus “pasaulis”. Atrodo lyg mums pastarasis galėtų egzistuoti grynu pavidalu be vaizdų, ekranų, ar reprezentacijų (nebent kalbėtume apie aklumą arba apie spekuliatyvųjį realizmą). Parodoje iškeliama problema, be abejo, nėra ta, kad mūsų kasdieniame pasaulyje nebuvo vaizdų ir staiga jie ėmė ir atsirado. Vaizdas kaip regėjimo rezultatas yra tol, kol yra regintysis nepriklausomai nuo to, ar jis regi vaizdą ekrane, ar prieš save. Iš pirmo žvilgsnio savaime suprantamas “vaizdo” ir “kasdienio pasaulio” supriešinimas įveda į klaidinančią interpretacijų seką, kuri neleidžia išnaudoti lietuvių kalbos (o tuo pačiu ir mąstymo, kuris bando pažinti savo kalbą) resursų. Tai nėra tiesiog taksonominis klausimas. Čia svarbus pats vertimo faktas. Juk ši post-internetinį būvį nusakanti ir iš globalaus meno diskurso apraiškų suformuota paroda mus pasiekia būtent vertimo pavidalu, kuriame neišnaudojamas svarbus niuansas: angliškasis image reiškia ir vaizdą, ir atvaizdą. Regis, jau pati kalba mus įgalina atpažinti ir apmąstyti jų tarpusavio santykį: juk vaizdas nurodytų į prezentaciją/ situaciją/ įvykį/ originalą, o atvaizdas – į reprezentaciją/ atmintį/ mediją/ kopiją. Tad galbūt techninė skirtis tarp “vaizdo” ir “atvaizdo” parodoje aptariamą problematiką leistų suformuluoti kur kas aiškiau: atvaizdas išgyvena savo genezę technologinėje terpėje, kur jis valdomas, apdorojamas, modifikuojamas (“nubrozdinamas”) ir po visų procedūrų jis sugrįžta offline pasaulyje materializuotu vaizdu. Atvaizdas – tai vaizdas su savo kilmės istorija, kadangi jis visuomet turi indeksinių pėdsakų, nurodančių į technologinę jo kilmę.

Tradiciškai mene atvaizdo panašumas į vaizdą, kurį regi subjektas (menininkas, žiūrovas, etc.), yra “realizmo” kriterijus. Tačiau, sekant parodos idėja, post-internetiniame būvyje būtent atvaizdas ima koreguoti, įtakoti ir formuoti vaizdą. Kitaip tariant, svarbu ne tai, kokias naujas transformacijas patiria atvaizdai, o tai, kad transformacijas patiria offline vaizdų pasaulis.

Žinoma, vaizdo priklausomybė nuo atvaizdo anaiptol nėra naujiena (pavyzdžiui, galima būtų prisiminti, kaip septintajame dešimtmetyje NASA pakoregavo raketų pakilimo aikštelės apšvietimą ir poziciją tam, kad transliacijų metu būtų garantuotas įspūdingas reginys; arba kino juostoms bei televizijos kameroms pritaikytą grimą, kurio dėka aktorių oda ekrane atrodo “natūrali”; arba Potiomkino kaimus bei įvairių diktatūrų palaikomą ideologinę scenografiją). Naujiena yra skaitmenybės įgalinti šios priklausomybės mastai, kadangi manipuliavimas atvaizdu nebėra “specialistų” (architektų, menininkų, projektuotojų, inžinierių) rankose, jis tapo pavaldus masėms, naudojančioms vienodas – t.y., globaliai įtinklintas – medijas. Pirmiausia manipuliacijas patiria atvaizdas, o realybė – t.y., vaizdas, atvaizdo ištaka – seka paskui. Vienas iš daugybės pavyzdžių galėtų būti plastinės operacijos, kuomet žmonės transformuoja savo išvaizdą virsdami anime personažais ar “gyvosiomis barbėmis”.

Tačiau meno pasauliui itin didelę reikšmę turi kita šio pokyčio pasekmė – tai radikaliai pasikeitęs originalo ir kopijos santykis. Parodą lydinčiame Bruno Latouro tekste kalbama apie tai kaip tapybos darbai skaitmenizuojami ir jų kopijos tampa “ištikimesnės” originalui, nei patys originalai.[2] Vis daugėja praktikų, kuomet skaitmeninės fotografijos bei trimačio skenavimo pagalba skaitmenizuojami įvairiausi originalo parametrai – spalviniai, medžiaginiai, erdviniai – kurie vėliau analizuojami, koreguojami ir retušuojami taip panaikinant per laiką atsiradusius defektus. Tai tarsi kūrinio restauravimas, tačiau dirbama ne su pačiu originalu, o su jo duomenimis, kurie vėliau materializuojami 3D spausdinimo būdu perteikiant visus reikiamus niuansus (pavyzdžiui atkartojant drobės reljefą).

Taip kūrinio originalios savybės, dėl kurių jis buvo vertingas ir kurias bėgant laikui prarado, yra atkuriamos kopijoje. Savo tekstu Latouras kritikuoja Walterio Benjamino įvestą ir menotyroje vis dar veiksnią meno kūrinio “auros” sampratą. Latouras pastebi, jog aura – jei toks fenomenas apskritai turi prasmę ­–jau nebepriklauso originalui, o kartu su originaliomis savybėmis migruoja į kopiją. Technologijų dėka kopija nebėra tiesiog grubus bandymas atkartoti originalą, kuomet kopijavimo procese prarandama informacija. Priešingai – informacija yra atgaunama/sukuriama/papildoma. Tad autoriui kyla klausimas: kodėl mes vis dar mąstome apie atvaizdų originalus taip, lyg juose būtų susitelkusi visa kultūros vertė?

Iš tiesų, vertė slypi ne originalo savybėse, o patirtyje, kurią tos savybės sukelia/perduoda. Todėl originalo kopijavimas yra tarsi spektaklio atlikimas – jis vertingas, kuomet sukeliamas unikalus išgyvenimas. Atitinkamai kūrinio vertę nulemtų tai, ar kopija sugeba tą patirtį perteikti.

Galima būtų paspekuliuoti apie tai, kokią reakciją sukeltų tokia idėja. Ar potencialų parodos adresatą stebintų ši mintis? Galima būtų įtarti, jog muziejininkai, galeristai, menininkai ir kiti meno profesionalai vis dar būtų originalo pusėje, nes kopija yra “tiesiog” kopija, kad ir kokia ištikima originalui ar išradinga ji bebūtų. Nenuostabu, kadangi originalumą atskyrus nuo originalo tampa neįmanoma lokalizuoti vertės (pridėtinės taip pat). Ištisos muziejų kolekcijos taptų bevertėmis! Tad  ši idėja neišvengiamai jau kompromituoja pačius galerijos ir muziejaus kaip originalaus meno kūrinio vertės bendrasavininkų darbo principus.

Tačiau tokios politines implikacijas turinčios išvados tėra saugi, distanciją su Lietuvos realijomis išlaikanti spekuliacija. “Nubrozdinti vaizdai” nesiima polemizuoti ir atskleisti savo politinės dimensijos. Sunku nesusidaryti įspūdžio, jog viena vertus rengiant parodą apie globalias tendencijas atvežama progresyvi idėja, tačiau kita vertus užsiimama savotišku atvirkštiniu turizmu – t.y. kuomet vietoje to, kad patys vyktume parsivežti reginių ir idėjų (bei į juos reaguoti), stebime kaip reginiai ir idėjos (kartu su išvadomis) atvyksta patys. Tad neišvengiamai tenka konstatuoti atotrūkio, distancijos, anonimiškumo, abstraktumo pojūtį bei daryti išvadą, jog “progresyvios” idėjos, globalios tendencijos bei “trendai” neturi namų, arba jie nuolat yra kažkur “kitur”, kas galėtų būti savarankiška tema apmąstymui ir tyrimui.

Vienas iš būdų apmąstyti šį klausimą galėjo būti bandymas artikuliuoti postinternetinio būvio recepciją. Tačiau šansas padaryti jungtį su tuo, kas yra neglobali, neanglakalbė, “neprogresyvioji” sąmonė, buvo prarastas, kadangi vienintelis parodoje dalyvaujantis ir kažką apie tai galėjęs pasakyti lietuvis menininkas Gintaras Didžiapetris pateikė išdidintą, iš A4 formato popieriaus lapų sulipdytą arbatinuko trafaretą. Ant popieriaus lapų atspausdintas vienalytis ornamentas imituoja vaizdo redagavimo programos Photoshop foną [transparency layer]. Turime didžiulę materializuotą tuštumą, žyminčią nesantį, bet nuspėjamą objektą.

Ar šis nesančio objekto atvaizdas yra rūpestis dėl offline pasaulio, ar įspėjimas apie transformacijas, kurias (jau netrukus, jau greit) pasiviję išsivysčiusį pasaulį patirsime ir mes? Regis, neturime kada mąstyti apie tai, recepcijai ir apmąstymui tiesiog nėra laiko; turime kuo greičiau suprasti, kaip visa tai veikia ir priimti naująjį realybės status quo avansu.


[1] Hito Steyerl, „Pernelyg supasaulėjęs: Ar internetas mirė?“. Teksto originalas “Too Much World: Is the Internet Dead?” (2013): http://www.e-flux.com/journal/too-much-world-is-the-internet-dead/

[2] Bruno Latouras ir Adamas Lowe, „Auros migracija arba faksimiliniai originalo tyrimai“. Teksto originalas „The Migration of the Aura or How to Explore the Original through Its Facsimiles“ (2010): http://www.bruno-latour.fr/sites/default/files/108-ADAM-FACSIMILES-GB.pdf

1 2 3 4 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25

Nuotraukos: Andrej Vasilenko

Valsas su nemirėliu: iki, po, už ir be fotografijos. Gyčio Skudžinsko paroda „12 fotografijos tiesų“ VDA „Titanike“

Gytis Skudzinskas_12FT_transparantai

 Ce n’est pas une image juste, c’est juste une image

(Tai nėra tiesos atvaizdas, tai tiesiog atvaizdas)

J.L. Godard

Šis bandymas kalbėti apie jau įvykusią parodą — tai siekis suprasti, kokiame kontekste (t.y., kokiomis kultūrinėmis sąlygomis) įvyko šis konkretus atsigręžimas tiek į fotografiją kaip mediją, tiek į pačią fotografijos praktiką būtent šiandien. Tai tuo pačiu ir kvietimas įsitikinti, jog parodos aptarimas be parodos įmanomas lygiai taip pat, kaip fotografijos paroda įmanoma be fotografijos. Galiausiai, tai nėra tiesiog parodos “recenzija” ar paties Skudžinsko kūrybos apibendrinimas. Toks bendras kūrybines koordinates apibrėžiantis įvadas jau yra — tai Jurijaus Dobriakovo tekstas, informatyviai ir efektyviai akompanavęs “12 fotografijos tiesų” parodos metu. Tuo tarpu čia imuosi refleksijos “po visko”, kuomet į diskurso lauką patenka ne vien betarpiškai išgyventos patirtys, bet ir per laiko ir erdvės distanciją ataidinčios “panoraminės” įžvalgos, kurias ir pasitelksiu problematizuodamas parodos kontekstą ir galimybės sąlygas.

I.

Apžiūrinėjant tuziną retrospektyvos formatu pateiktų Skudžinsko darbų buvo galima nesunkiai surinkti bent tuziną raktažodžių, kurie galėtų artikuliuoti ekspozicijos teminį ratą, pavyzdžiui: metodas; kvestionavimas; praktika; atskleidimas; kritika; demaskavimas; ideologija; propaganda; identitetas; sąlygos; normos; konceptualizmas.

Viena vertus, susitelkimas į reprezentacijos sąlygas (t.y., į tai, kaip kažkas atrodo arba yra rodoma subjektui — pavyzdžiui, fotografui, ar žiūrovui) lyg ir leistų tai atpažinti kaip transcendentalistinę kūrybą. Šis terminologinis gremėzdas ateina dar iš Imanuelio Kanto, kuriam žinojimo sąlygos priklausė nuo viską transcenduojančių kategorijų, kurios visada iškreipia “tikrovę” — tam, kad ją suvoktume, mes turime prie jos eiti netiesiogiai, susitelkdami į tai, jog ji neišvengiamai iškraipoma mūsų protų ir pojūčių. Fotografinis medijavimas šiuo atveju būtų būtent šio — iškraipančio, transcendentinio — lygmens atitikmuo. Tad čia lyg ir akivaizdu, jog vienas iš esminių Skudžinsko kūrybinių leitmotyvų yra atsisakymas būti užburtam vaizdo, atsisakymas pasiduoti (ar atsiduoti) indekso įtaigai, atsisakymas priimti fotografiškai medijuotą duotybę kaip neutralią ar gryną. Tuo pačiu tai lyg turėtų būti ir atsisakymas priimti simbolinį fotografo-kūrėjo kapitalą bei statusą kaip kažką savaime suprantamo.

Tačiau turint omenyje ištisą savirefleksyvaus konceptualizmo istoriją nuo pat septintojo praeito amžiaus dešimtmečio bei per pastarąjį dešimtmetį išsirutuliojusią lietuviškąją tos istorijos dalį (pvz., žr. V.Michelkevičiaus kuruotus projektus “3xpozicija.lt”, “foto/karto/istorio/grafijos”, ar net G.Didžiapetrio postfotografinius darbus), čia pat norisi paklausti: ką reiškia vis dar reflektuoti fotografijos galimybės sąlygas šiandien? Ką sako pati tokio reflektavimo praktika?

Vienas iš aspektų, į kuriuos čia norisi atkreipti dėmesį prieš imantis detalizavimo, yra istorizmo pojūtis — jis, Adorno žodžiais, kyla iš “naujovės gebėjimo mus susaistyti” (Verbindlichkeit des Neuen) — t.y., kuomet įvyksta kažkas iš esmės naujo, mes nebegalime lyg niekur nieko gyventi toliau, kadangi pats naujovės faktas pakeičia visus orientyrus ir koordinates. Tereikia įsivaizduoti situaciją, kuomet, pavyzdžiui, kompozitorius po Schoenbergo dodekafonijos toliau lyg niekur nieko kuria romantizmo stiliumi, kuomet rašytojas po Joyce’o lieka ištikimas Dostojevskiui, arba kuomet šiuolaikinis teatro režisierius ignoruoja, jog tūlas Brechtas apskritai egzistavo. Žinoma, galima laikytis kokių tik norima istorinių formų, tačiau kaskart įvykus naujam lūžiui, katastrofai, ar intervencijai, tos formos netenka savo nekaltybės ir ima atrodyti kaip nostalgiški falsifikatai.

Kita vertus, įdėmiau apžvelgus naudojamą metodinių priemonių arsenalą, nenumaldomai norisi atpažinti Skudžinsko kūrybą kaip savotišką “buitinį konceptualizmą” (čia net galima būtų išvystyti asociaciją su terminu “Maskvos konceptualizmas”, kurį dar aštuntojo dešimtmečio viduryje Borisas Groysas pateikė norėdamas apibūdinti Maskvoje užgimusią “romantišką, svajingą ir psichologizuotą tarptautinio konceptualiojo meno versiją”). Kodėl buitinį? Ne šiaip todėl, kad medijos galimybės sąlygų paieškos vyksta kone čia pat, kambaryje, ištiestos rankos atstumu; kuomet kūryboje naudojami asmeniniame buities lauke cirkuliuojantys objektai: kompiuteris, ekranas, žurnalas, iš fotolaboratorijos parnešti spalvinio kalibravimo lapai (“Daily Setup III”), aštuoniolika “iš kažkur” gautų medinių dėžučių vyno buteliams (“Albumas”), padėvėtų daiktų parduotuvėje įsigytų antikvarinių nuotraukų rinkinys (“Pasisavintos trajektorijos”), televizorius (“Infospalvos”). “Buities” dimensija čia atpažįstama labiau per patį “pasidaryk pats” požiūrį į objektus, istoriją bei koncepcijas.  Žinoma, tai nėra joks trūkumas savaime, ypač turint omenyje Skudžinsko atvirai deklaruojamą “individualaus pasaulėvaizdžio” svarbą — juk, rodosi, kur kitur, jei ne buityje jis pasireiškia? Tačiau problematizuoti norisi tokio buitinio konceptualizmo gebėjimą apčiuopti savo paties sąlygas, kuomet kalbama — net jei ir ironiškai — apie tokią didelę, problemišką, semantiškai ir politiškai įkrautą sąvoką, kaip “tiesa”. Čia taip pat neįmanoma neužfiksuoti kvazi-religinio dėmens, kurį įneša skaičius 12. Tokių didelių signifikatų eksploatavimas atveria tokius absoliutizuojančius reikšmių klodus, jog pranešimas rizikuoja tapti tiesiog anekdotu.

Kiekvienas iš dvylikos “paskutiniąjai vakarienei” išsirikiavusių bei metodiškai ir ironiškai fotografijos buvimo sąlygas reflektuojančių darbų suponuoja, jog fotografijoje “tiesa” atsiskleidžia tik kaip atsitiktinis, sąlyginis, neesminis, neprivalomas konstruktas; jog kuomet bet kokia mene įsigalėjusi (nusistovėjusi, išreklamuota) “tiesa” sugrąžinama į save reflektuojančios fotografijos praktiką, ji tampa savo pačios parodija ir demaskuoja save (pvz., “Transparantai”); jog visos įmanomos “tiesos” tuojau pat subliūkšta ir dezintegruojasi “individualiame pasaulėvaizdyje” — zonoje, kuri (kažkodėl/kažkaip) turėtų būti savotiška užuovėja nuo ideologinių “tiesų”, nelyg autentiškumo oazė, neutralus ir neredukuojamas žiūros taškas. Tačiau jei ši įžvalga išties apčiuopia “12 fotografijos tiesų” koncepciją, tuomet kyla klausimas: kodėl pats šio žiūros taško neutralitetas ir jo kritinė potencija lieka už refleksijos ribų? Kodėl būtent ji netampa parodos objektu? Ir, tuo pačiu, kodėl būtent toje “individualaus pasaulėvaizdžio” zonoje savirefleksija turėtų sustoti  ir nemesti šiai zonai tolimesnio iššūkio? Tartis, jog asmeninė, “individualaus pasaulėvaizdžio”sfera yra fundamentalus ir neliečiamas atskaitos taškas, iš kurio atsiveria visas tradicijos dogmatizmas, reikštų, jog bandoma vienu dogmatizmu kovoti prieš kitą dogmatizmą.

Visa ši fotografijos “tiesų” demaskavimo struktūra galioja su viena labai svarbia ir problematiška sąlyga: tam, kad būtų įmanoma kalbėti apie fotografiją (priešingai, nei kalbėti fotografine kalba), turi egzistuoti žiūros taškas, kuris yra išorėje ir kuris fotografijai kaip tradicijai nepriklauso. Tam turi būti įsteigta pozicija “iki”, “po”, “už”, “be” fotografijos. Kitaip tariant, “tiesų” kritika ateina lyg “iš už” tradicijos — t.y., iš radikalios dabarties, kuri dar nesiduoda apibrėžiama ir apčiuopiama, kadangi joje vyksta (ar bent jau turėtų vykti) kūrybiniai procesai vedantys į naujo atsiradimą. Tad klausimas toks: kokia toji dabartis Skudžinsko meninės praktikos atveju?

Jei dabartis (ar tiesiog aktualybė) kaip tokia nesiduoda apčiuopiama ir apibūdinama, jei ji dar nėra atpažįstama istorijos dalis, jei jos dar negalima priskirti jokiai kategorijai (kadangi dabartis mums nutinka kaip visad naujas įvykis), tuomet kodėl toji išorybė — toji “už-po-iki-prieš”, tas “išorinis” atskaitos taškas, toji “dabartis”, iš kurios kritikuojamos fotografijos “tiesos” — vis tik yra atpažįstama būtent formaliai? Kitaip tariant, šis kritinis distancijavimasis nuo tradicinės fotografijos “tiesų” (jau kurį laiką) egzistuoja šiuolaikiniame mene kaip (menotyrinė, istorinė, konceptuali) kategorija, tad toks dekonstrukcinis metodas čia yra ne naujo, asmeninio, personalizuoto, išties “individualaus pasaulėvaizdžio” įsiveržimas, o jau apčiuoptos, įsitvirtinusios, nusistovėjusios šiuolaikiškumo paradigmos pakartojimas. Galbūt tai reiškia, jog toks kartojimas post-fotografines konvulsijas išgyvenančiam Lietuvos menui vis dar reikalingas, tačiau čia norisi būti atviram iki galo: parodos turiniu paverstì konceptualios metodikos klausimai (net jei ir užduodami su ironija) atrodo ne kaip kritinis gestas, o greičiau kaip formalistinis pratimas, kuriuo lyg bandoma provokuojančiai klausti: kodėl tai nėra fotografija? kodėl fotografijai kaip meno praktikai nepriklauso visi šie ją dekonstruojantys manevrai? Tačiau formalistine prasme, šią situaciją galima apibūdinti išsireiškimu “beldimasis į atvertas duris” — tai juk yra fotografija ir jai priklauso visi jos sąlygas dekonstruojantys manevrai. Tiesiog ji beveik mirusi.

Ką reiškia medijos mirtis? Ar tai nėra staigmenos, neprognozuojamumo, neapskaičiuojamumo, neapčiuopiamumo mirtis, kuomet medijos nebelydi perviršis (perteklius, likutis, liekana) galintis nustebinti ir atskleisti “tiesą” ne tik apie fotografiją, bet ir apie jos turinį? Mirtis — tai tuo pačiu akivaizda (presence). Tai paaiškinta, atskleista, eksplikuota, išstatyta apžiūrai, esanti betarpiškai, prieinama medija su visomis savo technikomis ir technologijomis. Regis, viskas, kas mums belieka mirties akivaizdoje — tai nebyliai spoksoti. Lyg dar tikėtume stebuklais. Lyg daugiau nebūtų įmanoma kalbėti apie nieką, išskyrus savo pačios krizę patiriančią mediją.

Viena vertus, Skudžinsko praktika svarbi tuo, jog ji išlaiko sistemingo, ne vienerius metus besitęsiančio kritiško pokalbio su įsisenėjusiomis fotografijos paradigmomis formatą. Taip, fotografija nėra skaidri praktika. Taip, ją galima dekonstruoti ir tuo atverti erdvę, kurioje neįmanoma nematyti viso fotografijos sąlygotumo. Tačiau kita vertus (kartu su J.Dobriakovu ir V.Michelkevičiumi jau seniai sutikome), fotografija kaip konceptualus įvykis jau seniai patyrė infliaciją. Po pastarąjį dešimtmetį Lietuvos šiuolaikinės fotografijos scenoje vykusių iniciatyvų, pastaroji galutinai įgavo naują ontologinį statusą: post-fotografija. Jei fotografija kaip tokia (t.y., fotografija kaip egzistencijos “esmes” ir “tiesas” atveriantis amatas) mirė, tuomet “12 fotografijos tiesų” buvo flirtas (ar žaidimas) su jos lavonu — ironiškas nekrofilijos seansas, preparuoto ir dekonstruoto fotografijos kaip medijos kūno eksplikacija, théâtre anatomique.

Tokia sisteminga kartojimosi praktika tampa nelyg hermeneutinis valsas — žingsnis pirmyn (medija gelbėjama nuo fiksuotų ir nereflektuojamų reikšmių stagnacijos), žingsnis atgal (konceptualistinis medijos kvestionavimas vis tik yra ne naujos paradigmos įsiveržimas, o jau esančios pakartojimas); žingsnis pirmyn (nusistovėjusioms “tiesų” formoms priešpastatomas jas dekonstruojantis individualizmas), žingsnis atgal (“individualus pasaulėvaizdis” vis tik lieka nebylus savo paties galimybių atžvilgiu); žingsnis pirmyn (vyksta mirties konstatavimas), žingsnis agal (tačiau negyvėliui tuo pačiu daroma diagnozė: nemiręs (undead)). Išties — tai valsas su nemirėliu.

II.

Fotografija kaip save vis dar komplikuojanti technologija pati leidžia atlikti ją dekonstruojančius judesius. Tačiau lauke, kuriame vyksta ši dekonstrukcija, atsiranda ne vien fotografija. Tai medijos eksterjeras, kuriame reikalinga kalba. Erdvė, kurioje atsiduria save reflektuojančios medijos instaliacija, yra atvira kai kam daugiau, nei tiesiog faktui (“tiesai”), jog medija yra ideologinis ir technologinis konstruktas. Tačiau klausimas, kodėl ši erdvė buvo nebyli savo pačios galimybių sąlygoms? Kitaip tariant, ar įmanoma apčiuopti kažkokią struktūrą, kažkokį meta-lygmenį, kuris įgalina ir palaiko tokį apolitišką, kone sterilų ir metodišką reflektavimą apie tai, kas jau žinoma?

Aptikti fotografijos mirties požymius bei aptikti fotografijoje dogmatizmą — tai techninis klausimas, kuris nebūtinai garantuoja sėkmingą tiesos problematikos kvestionavimą. Taip, “tiesos” lieka įkūnytos konkrečiose medijavimo praktikose, tačiau kaip gi dėl fakto, jog pats formatas, kuriuo jos kritikuojamos, pats yra dalis kažkokios kitos “tiesos”? Likti techninio klausimo zonoje — tai likti saugioje teritorijoje, anapus dabarties neapibrėžtumo ir neprognozuojamumo, anapus pavojaus, anapus nerimo, kuris apima naudojantis teise į tai, ką Foucault įvardijo “laisvu kalbėjimu” galios akivaizdoje (parrhesia) — t.y., tiesa išsivaduoja iš savo apibrėžčių ir prognozuojamumo bei tampa prasminga tik tada, kai ji kelia pavojų ją sakančiojo karjerai, pozicijai, reputacijai (tebūnie — net gyvybei). Kuomet atsiranda rizika, jog kažkas gali iš esmės pasikeisti — santykiai, postai, statusai, apibrėžtys.

Ar “12 fotografijos tiesų” atvertame tiesų kvestionavimo fone išsivystė kažkoks probleminis diskursas? Jei paroda — tai vieša erdvė pasisakymui, artikuliavimui, diskursui, tuomet su kuo vyko dialogas “12 fotografijos tiesų” eksponavimo metu? Skudžinsko paroda lyg sakė štai ką: fotografija nėra tai, apie ką jūs galvojate, tai iš esmės yra nesibaigianti manipuliacija ir reikia atprasti nuo įsigalėjusių jos suvokimo klišių. Tačiau kas buvo tie “jūs”? Ką ši paroda kvietė į dialogą? Kas buvo toji auditorija, kuri buvo kviečiama įsitikinti tuo, jog “fotografijos tiesas” galima ir reikia dekonstruoti? Galbūt terpė, kurioje vis dar aktualus fotografijos kaip amato išsaugojimas ir kurioje toks “tiesos” sakymas būtų nerimastingas, iššaukiantis ir “pavojingas”, yra Lietuvos fotomenininkų sąjunga — ji galėtų būti atpažinta kaip dogmatizmo kritikos taikinys. Panašu, jog fotografų tarpe su ja vis dar vyksta nesiliaujantis vidinis dialogas.

III.

Tad reziumuojant šias įžvalgas (tačiau anaiptol nenutraukiant reflektavimo), norisi palikti klausimus atvirus. Kad ir kaip bežiūrėti, panašu, jog “buitiniam konceptualizmui” kopijuojant, kartojant, reprodukuojant, imituojant, remiksuojant vieno institucionalizuoto meno diskursą ir praktikas tam, kad būtų kritikuojamos kitas institucinis dogmatizmas, lieka neišnaudota proga reflektuoti, kokiomis aplinkybėmis kuriasi ir kuo yra palaikoma kompleksiška ir sociopolitiškai įkrauta šiandienos realybė. Jei jau kalbėti apie galimybės sąlygas, tuomet kodėl nekalbėti apie aktualaus meno galimybės sąlygas apskritai vietoj to, kad būtų vaikomasi, pavyzdžiui, dvidešimties metų senumo konceptualiojo meno vaiduoklio, net jei jis vis dar drumsčia ryškalus “tradicinei” fotografijai? Arba apie sąlygas, kurių dėka palaikoma skirtis tarp “institucionalizuoto” ir “opozicionuojančio” meno; sąlygas, kurios verčia kūrėjus, kuratorius ir teoretikus stratifikuotis į izoliuotas ir kūrybiškai nekomunikuojančias interesų grupes; sąlygas, kuriomis šalies “vidaus reikalai” priešpastatomi globalizuotam kontekstui — kontekstui, kurį, pavyzdžiui, naujasis kultūros egzilis aproprijuoja kaip “tikrą” šiuolaikybę, nenorinčia turėti nieko bendra su savo vietiniuose reikaluose skendinčia ir, galbūt, dėl to truputį įsižeidusia “provincija”.

Fotoreportažą iš Gyčio Skudžinsko parodos „12 fotografijos tiesų“ VDA „Titanike“ galite peržiūrėti čia.

Monolito byla: Vilniaus išvarža

urbonavicius-0297

Valdas Urbanavičius, “Krantinės arka”, Vilnius. Skulptūra pastatyta 2009 m. sausio mėn., vykdant “Vilnius — Europos kultūros sostinė 2009” viešųjų erdvių humanizavimo programą, skirtą šiuolaikinei miesto viešųjų erdvių interpretacijai. Kitos dvi programos dalimi tapusios skulptūros: Roberto Antinio “Puskalnis” ir Mindaugo Navako “Dvigubos grindys.”

Štai jis,  įsibrovėlis — neperprantamas ir paslaptingas, nepavaldus nei įsakmiam aplinkos familiarumui, nei suglumusių praeivių lūkesčiams. Palikdamas smalsius žvilgsnius be atsako, jis tiesiog esti su visa savo neperprantama duotybe. Nepaisant nesibaigiančių kultūrinių tardymų, jo paskirtis taip ir lieka kažkur anapus kasdienių daiktų tvarkos — neįžvelgiama ir neįmenama. Tiesą sakant, nepateikdamas jokios akivaizdžios savo buvimo priežasties, šis įsibrovėlis atsiduria net ir anapus paties priežastingumo. Panašu, jog toks priežasties ir vietos kasdienybės inventoriuje nebuvimas jaukia jaukius realybės paklodus — pilietinį sambūvį trikdo ne vien tik pats ne-daiktas (daiktas su minuso ženklu), bet ir atpažįstamo “kažko” trūkumas kaip toks.

Nuo pat pirmosios savo atsiradimo (įsibrovimo) dienos jis tapo “diskusijų objektu” — t.y., kažkuo, kas yra, bet ne visai (arba kažkuo, kam dar nesuteikta teisė materializuotis ir kas turi likti suspenduotas diskusijų limbe, lyg laukdamas verdikto ar paskutiniojo teismo). Vargu, ar kuriam kitam šiuolaikinio meno objektui buvo skirta tiek neblėstančio dėmesio ir vargu, ar koks kitas kūrinys buvo sukėlęs tokią piliečių poliarizaciją. Reaguodami į įsibrovėlį pašalinti reikalaujančias peticijas ir jų sukeltus audringus debatus, nemažai intelektualų ir komentatorių (vėl!) ėmė publikuoti savo refleksijas, tad ir šis tekstas tik papildys įsibrovėlio bylą, kurią savo ruožtu norėčiau laikinai pavadinti “monolito byla.” Leisdamas mintims tekėti savo vaga, tuo pačiu pabandysiu išdėstyti tokio pavadinimo pasirinkimo priežastis.

Tačiau prieš pradėdamas turiu įspėti: ši minčių eigastis neturi savo galutinio paskyrimo taško, kuriame bus kažkaip susiliesta su pačiu “daiktu.” Čia galimas tik nuolatinis artėjimas, panašus į nesibaigiantį racionaliosios kreivės artėjimą prie asimptotės — be susikirtimo, be sprendinio. Kad ir kaip beprasmiškai ar tautologiškai tai beatrodytų, galbūt šis nesibaigiantis judesys “daikto” link vis tik bus pajėgus atskleisti tam tikras įtampas, kurios, manding, gali būti iškalbingesnės, nei kategoriškos interpretacijos atveju.

krantines_arka

Krantinės išmatavimai, Vlado Urbanavičiaus eskizas

Išties ironiška, kad šio besitęsiančio kultūrinio sąmyšio epicentre atsidūrė iš pažiūros bejėgiškai (vos neparašiau “begėdiškai”) styrantis dujotekio vamzdžio strampgalis: surūdijęs, nuogas, neišraiškingas, pažeidžiamas, jokių lozungų nepostuluojantis, tačiau vis tik tapęs besitęsiančiu “daikto įvykiu,” kurio dalyviais staiga pasijuto kone visi vilniečiai. Juk turėjo įvykti kažkas (arba nuolat vyksta kažkas), ką reikėtų laikyti tokio visuotinio susidomėjimo priežastimi — kažkas, ko neišeitų tiesiog patogiai subendravardiklinti į estetinius arba etinius “naudingai panaudotų lėšų” klausimus. Tas daiktas tiesiog yra ten, visų akivaizdoje. Pernelyg tuščiaviduris, niekuo nepagražintas, pernelyg nebylus, kad galėtų būti kažkuo daugiau, nei ant jo projektuojamo socialinio kino ekranu. Vadinasi, daiktas kaip ekranas? Šitą mintį galima paplėtoti.

Kalbant apie ekraną — t.y., ekraną kaip paviršių, kaip ženklų tarpusavio deryboms dedikuotą vietą — sunku išvengti kinematografinės interpretacijos. Abstrahavus sociopolitinę kino dimensiją ir pažvelgus į ekraną kaip technologinį subjektą, pastarasis atsiskleidžia kaip tabula rasa — savo turiniui abejinga medija, vienodai atvira tiek propagandai, tiek avangardui. Čia ypatingai įdomu tai, jog medijos lygmenyje galima aptikti savotišką demokratiško sambūvio idėją, kurios sąlyga — ekranas — įgalina konceptualiai ir ideologiškai įvairų turinio kaleidoskopą. Ekrano medija visad išlieka atvira ištisam galimybių spektrui nereikalaudama ideologiškai specifinio turinio — nelyg tuštuma, kuri nuolat prašosi būti užpildoma. Kitaip tariant, varomąja sąveikavimo su ekranu jėga tampa nebe specifinio (“svarbiausio,” “teisingiausio”) turinio poreikis, o būtinybė turėti patį ekraną — būtent ši būtinybė kažkokiu būdu padeda išlaikyti mūsų akiratyje tą demokratinio sambūvio šmėklą. Tuo tarpu, problemos prasideda kuomet ženklai okupuoja ekraną siekdami autoritetingai (tuo pačiu ir autoritariškai) jame įsitvirtinti (“štai, ką tai reiškia ir jokių kitų interpretacijų čia būti negali”), paversti jį “naudingu įrankiu” su aiškiai apibrėžta funkcija, ar net apskritai jo atsikratyti, kadangi ekranas atskleidžia “per daug.” Tačiau ką visa tai turi bendra su “Krantinės arka” ir monolitais?

Žvelgiant iš tradicinės estetikos perspektyvos, “teisingai” funkcionuojantis ekranas turėtų apskritai dingti iš percepcijos ir bekompromisiškai paaukoti savo paviršių projekcijos efektams, tačiau štai Arka atsisako tai padaryti. Neredukuojama nei iki ideologiškai ar logistiškai būtinos funkcijos, nei iki estetiškai “malonių” efektų, ši iš Neries dubens styranti žarna savo nepaslepiamu daiktiškumu prasiveržia nelyg suturėjimą (užkietėjimą) ir įtampą ženklinanti išvarža ar hemoroidas. Nenuostabu, jog toks atsisakymas pasislėpti už malonaus atpažįstamumo katalizuoja šitiek įvykių, diskusijų, peticijų, politinių iniciatyvų, debatų apie meninę vertę, argumentų apie finansines ir kultūrines skulptūros atsiradimo sąlygas, bei raginimų skulptūra atsikratyti. Visas šis “kinas” projektuojamas ant vieno paprasto objekto — tokio vieno ir tokio paprasto, kad pati reakcija į objektą tampa kur kas didesniu ir svarbesniu objektu. Per visą skulptūros gyvavimo laiką besikumuliuojantys debatai ir reakcijos virto būtent tuo turiniu, kurio trūko pirmąją skulptūros atsiradimo dieną: dabar tai jau materialus turinys istorijų, metaforų, mitų, spekuliacijų, interpretacijų, išaiškinimų, draudimų, peticijų pavidalu. Tai, kas iš pradžių buvo tiesiog “surūdijęs vamzdis,” bėgant laikui sumaterialėjo socialine prasme. Tuomet kyla klausimas, ką būtent šis socialinis materialumas sako?

urbonavicius

Konstrukcinis “Krantinės arkos” brėžinys, aut. J.Vašeikienė ir Z.Stanski

 Štai čia ir atėjo laikas įvesti “monolito” sąvoką, kurią skolinuosi kaip ready-made metaforą iš Stanley Kubricko “2001 m. Kosminės odisėjos” — t.y., monolitas kaip sąmyšį keliantis, bet tuo pačiu ir kažką fundamentaliai svarbaus atskleidžiantis objektas. Apeidamas šio epinio filmo naratyvo detales, norėčiau tiesiog sutelkti dėmesį į paprastą, bet tuo pačiu ir problematišką idėją, jog už (r)evoliucinius proveržius ir mūsų žmogiškąją prigimtį atsakinga ne tiek tai, ką paprastai esame linkę vadinti “natūraliąja atranka,” ar apskritai kažkas “natūralaus” (pažįstama, giminiška, lokalu, nacionalu), o akistata su kažkuo neįmenamu ir dirbtinu (menu, technologija, pramanu, kitybe, svetimybe). Kuomet paslaptingas ir neįmenamas monolito pasirodymas atveria diastemą (plyšį, properšą, “išnirusio sąnario” būvį), iškyla akivaizdi problema: kaip priimti ir įsisavinti šį neįmenamumą, šią skirtį tarp natūralios būties ir dirbtinio įsibrovimo. Kubrickas savo įžvalgą pateikia aiškiai: skirties įsisavinimo sąlyga yra smurtas.

Iš tokios minčių slinkties darosi akivaizdu, jog šis sąryšis tarp skirties ir “autoimuninio” smurto nurodo į savotišką horror vacui — baimę koegzistuoti su nepaaiškinama properša, neigti net paties tokio koegzistavimo galimybę. “Krantinės arkos” atveju vieši raginimai pašalinti skulptūrą, regisi, pavaldūs būtent tokiam smurtiniam impulsui: vengti tuštumos, neigti ir represuoti kitoniškumą. Viena vertus, toks smurtinis (tiek psichologine, tiek politinės valios prasme) elgesys lyg ir turėtų siūlyti akivaizdžią savo paties alternatyvą: būti svetingais įsibrovėliui. Svetingas elgesys — tai suspenduotas smurtas, tolerancija, paliaubos, kitoniškumo priėmimas. Tačiau kita vertus, net ir svetingumas išlieka problemiškas, kadangi jis vis tik nenutolsta nuo smurto tiek, kad būtų pajėgus tapti jo alternatyva — svetingumas įmanomas kaip laikinai suspenduodas, represuotas, suvaldytas smurtas. Nenuostabu tad, jog liberalaus svetingumo politika, kviečianti būti tolerantiškiems, mandagiems ir politiškai korektiškiems yra kritikuojama ir iš kairės, ir iš dešinės. Potencialus ir simptomiškas represuoto/suspenduoto smurto sugrįžimo motyvas yra pernelyg gerai pažįstamas, kad svetingumas būtų tiesiog nekalta smurto alternatyva. Svetingumas nepalieka įsibrovėlio tuo, kas jis yra: įsibrovėlis negali būti niekuo daugiau, tik akylai stebimu, įtartinu, aptarinėjamu, nutarimo laukiančiu svečiu.

Būtų pernelyg veidmainiška priimti kitoniškumą kaip kažką iš anksto pažįstama. Pavyzdžiui, buvimas svetingais Arkai ko gero reikštų, jog jai suteikiama kažkokia šiuolaikiška, paaiškinama, suvokiama, patogi reikšmė, kurią neišvengiamai — ir aršiai — reikės ginti nuo kitų galimų reikšmių. Yra ir dar viena problema, kuri prisideda prie svetingumo infliacijos: svetingumas suponuoja, jog įsibrovėlį pasitinka vietos savininkas. Svetingumo sąlygomis įsibrovėlis visad liks tuo, kas savo vietos neturi.

Tad ko gero, būtent toks dabar ir yra oficialus Arkos statusas: už borto, “vidaus išorėje,” bendrabūvyje su nepritapėliais, gatvės menininkais, balandžiais, rašeivom, benamiais, keistuoliais.

Viršuje: Valdas Urbanavičius, Krantinės arka, 2009. Juliaus Balčikonio nuotrauka

urbonavicius-0335 urbonavicius-0290 urbonavicius-0292

Juliaus Balčikonio nuotraukos.

Perpublikuota iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos meno žurnalo anglų kalba Echo Gone Wrong,  2014 07 24.

Chamai, tikrumo! Komentaras apie R.Čičelio interviu su A.Raču apie socialinį tinklą Facebook

racas

Perskaičiau R.Čičelio interviu su A.Raču ir nesugebėjau susilaikyti – turiu publikuoti repliką į tai, ką norisi pavadinti mūsų mentaliteto paradoksais. Rekomenduoju perskaityti prieš tęsiant toliau.

Nieko tragiško šiame interviu, be abejo, nėra. Jokių naujų atradimų skaitant neįvyko, tačiau kalbėti vis tik skatina būtent toji numanoma pasyvi daugelio sąmoningų vartotojų reakcija – t.y., tyla. Tuos varganus kelioliką komentarų po panašiais straipsniais sunku pavadinti „reakcija”. Deja, Delfi vis dar pasitaiko ir sveikų komentarų. „Deja” todėl, kad darosi savotiškai gaila isteriškuose šūksniuose skambančio sveiko balso. Kažkaip sunku įsivaizduoti adekvačiai į komentarus reaguojančią ir nuosekliai juos sekančią Lietuvos internautų publiką. Bet tai kita tema.

Taigi, šiame interviu R.Čičelis iš pažiūros tiesiog kalbina pašnekovą A.Račą apie socialinį tinklą Facebook ir nieko čia ypatingo nėra. A.Račą mes žinome kaip aktyvų politikos apžvalgininką ir komentatorių bei blogerį (beje, Račas yra „Login 2009“ metų interneto žmogus – turėkime tai omenyje). Vis tik nežinau (nors numanau), kodėl tokio pobūdžio pokalbiui pasirinktas būtent jis, tačiau šis keistas interviu pobūdis ir yra mano komentaro objektas. Portalas Delfi.lt vienaip ar kitaip yra viešosios nuomonės ir populiariojo konteksto terpė, kurios turinys visuomet bus įdomus įvairiais aspektais (įskaitant ir antropologinį), tad daugelis bandymų reflektuoti šiandienos kultūros aktualijas tokiose terpėse yra įsidėmėtinas, kadangi jie savotiškai nusako „populiariosios sąmonės“ būseną.

Taigi, skaitome pirmąjį klausimą ir A.Račo atsakymą:

– Kodėl nesinaudojate Facebook’u?

Man nereikia nei Facebook’o, nei Twitter’io. Šiuo atžvilgiu esu konservatyvus. <…> Tai nėra mano bendravimo forma. <…> Manau, tai nėra tikra.

Kritiškai mąstant negalima nepadaryti išvados, jog kažkokio ypatingo analizės gylio (nesakau „kompetencijos“ – galų gale, tai nėra profesionalus pokalbis) toliau ir neverta tikėtis. Pašnekovas nesinaudoja Facebook‘u… ir viskas. Visi atsakymai tokiu atveju tampa tiesiog bendro išsilavinimo ir nenuoseklių patirčių išdava. Čia ir reikėtų padėti ragelį, tačiau R.Čičelis toliau nuosekliai pažeria tokius klausimus, kaip:

Facebook’e svarbiau kiekybė?

– Kokią galią keisti žmogaus gyvenimą turi Facebook’as?

– Kiek Facebook’e yra informacinio triukšmo?

– Kaip vertinate Facebook’o funkciją „patinka“, kuria reaguojama į kitų vartotojų mintis, nuotraukas, filmukus?

– Kuo skiriasi interneto portalų ir Facebook’o komentarai?

Gerai, klausimai neblogi ir būtų visai ne pro šalį bent kažką adekvataus išgirsti – ypač, jei puikiai žinai, kas yra Facebookas ir domiesi, į ką gi ši nuolat mutuojanti, sunkiai apčiuopiama, kritikuojama, garbinama, ignoruojama, išnaudojama sistema pavirs rytoj. Ir ką gi, mes skaitome atsakymus, kurie, kaip ir reikėtų tikėtis, tėra spekuliacijos pašnekovui nežinoma tema. Juk čia reikalingas ne (tik) aukštasis išsilavinimas, ne (tik) žurnalisto patirtis ir net ne (tik) profesionaliai naudojamas intelektas, o būtent dalyvavimas, patirtis ir skiriamas dėmesys – tebūnie neprofesionalus – aptariamam objektui. Juk Račo persona turi savo simbolinį svorį aktualijų diskurse ir tokie paviršutiniškai nuskambantys jo komentarai (kalbu konkrečiai apie šį interviu) padarys savo – iš inercijos linkčiojančios galvos juk nepapilnės ir jokių naujų judesių jose neatsiras.

Malonu klausyti argumentuotos kalbos ir jausti vertybinius atskaitos taškus (tebūnie jie  ir skirtingi, nei mano ar tavo). Tačiau pojūtis, kuris kyla skaitant Lietuvos žiniasklaidoje apie tam tikras šiuolaikinės kultūros apraiškas, dažnai neturi nieko bendra su malonumu. Civilizuotumas ir intelektualumas patys savaime nėra vertingi, jei nėra naudojami sąžiningai, o sąžiningumas šiuo atveju tiesiog reikalaute reikalauja įvardinti aiškų kontekstą. Juk dažniausia problema yra ne patys pasisakymai ar pareiškimai kuria nors tema, o tokių iniciatyvų kontekstai. Mano minimas interviu apie Facebooką yra prasmingas kaip tam tikrą A.Račo vertybinę skalę apibūdinantis asmeninis pokalbis, tačiau visiškai bevertis profesionaliąja prasme, kadangi jame nėra nė trupučio tos aktualios, daugiasluoksnės problematikos, kurią nagrinėja viso pasaulio sociologai, antropologai, medijų teoretikai ir komentatoriai, enterpreneurs

Štai, kad ir tas pats A.Račo atsakymas į pirmąjį klausimą, „Kodėl nesinaudojate Facebooku?“ Kalbėjimas apie tai, kad bendravimas socialinio tinklo terpėje yra „netikras“ jau nebėra toks įtaigus ir savaime suprantamas, kaip kad gali pasirodyti. Ką reiškia „tikrumas“, jei dauguma šiuolaikinės kultūros apraiškų jau seniai yra anapus modernybėje nusistovėjusio „tikrumo“ – tai ir pakitusi „dalyvavimo“ samprata (nuotolinis dalyvavimas, atstovavimas), ir informacinės visuomenės fenomenas su tokiomis nematerialiomis vertybėmis, kaip duomenys, ir pati informacija, kurios tankis aplink mus diktuoja visiškai kitokią pasaulėvoką, kitokį laiko ir erdvės suvokimą. Prieš 100 metų dar būdavo žmonių, kuriems bendravimas telefonu buvo toks pat „netikras“.Tačiau tai nėra asmeninės reakcijos kritika. Tai yra nesuvaldyto konteksto, nepamatuotos pretenzijos kritika. Žodį „tikra“ laikas keisti žodžiu „aktualu“.

Interviuotojas, mano nuomone, pernelyg neapdairiai (o gal pernelyg pretenzingai) pasirinko pašnekovą temai, kuri reikalauja išsamesnio pristatymo ir aptarimo, jei toks buvo straipsnio tikslas. Tačiau jei tikslas buvo tiesiog asmeniškai pakalbinti Artūrą Račą ir parodyti jo bendrą išsilavinimą ir nuovokumą apie aktualijų sritį, kurios jis nevertina, tuomet viskas puiku – geltonajai spaudai žalia šviesa raudoname fone.

Taip, nereikia mėgti Facebooko tam, kad iš tikrųjų sąžiningai klaustum savęs ir norėtum sužinoti apie socialinių tinklų fenomeną. Daugelis socialinių tinklų vartotojų nėra patenkinti tuo, kas vyksta populiariausiuose tinkluose įvairiausiais klausimais (pvz., asmeninių duomenų privatumo klausimu), tačiau vis tik turi įvairiausių vizijų, kas turėtų būti socialinis tinklas. Jie nuolat susiduria su daugeliu problemų bandydami patys suvokti, ką ši nauja terpė gali pasiūlyti naujo, vertingo ir originalaus, kaip ją galima išnaudoti sąmoningiau ir prasmingiau, o ne apsiriboti vien pasyviu mygtuko „like“ spaudymu ir maniakišku „draugavimu“ su visais. Jau užaugo viena „interneto karta“ – tai dvidešimtmečiai, kurie gimė jau pradėjus veikti pasauliniam žiniatinkliui. Dabar gi jau auga nauja, socialinių tinklų karta ir jos realybės bei aktualijos yra visiškai kitokios, tačiau ne ką mažiau „tikros“, nei prieš tai buvusiose „prarastųjų, “„seksualinės revoliucijos“, „gėlių vaikų“, „komjaunuolių“ ir kitose kartose.

Dar viena konspiracija

another conspiracy - ver1

No one wants to know about conspiracy any more!
Blow Out (1981)

Visa elektroniniu būdu siunčiama privati informacija yra perimama ir analizuojama slaptų saugumo padalinių. Apie kiekvieną pasaulio pilietį kuriama asmeninė duomenų bazė. Greitai žmonėms bus implantuojamos radijo dažnių identifikacijos (RFID) mikroschemos ir privatumui bei laisvei ateis galutiniausias galas. Nanorobotai užvaldys mūsų kūnus ir protus. Tuo jau seniai rūpinasi slaptosios pasaulio galingųjų organizacijos, jų tarpe ir Bilderbergo grupė. Jos taip elgiasi ne vien iš paiko valdžios troškimo, o dėl to, jog joms žinomas slaptas globalus kosminis planas, kurį jiems perdavė nežemiškųjų civilizacijų atstovai. Keli iš jų dar tebelaikomi 51-me sektoriuje (Area 51). Ką jau kalbėti apie aplink Žemę zujančius NSO ir apie NASA, kuri nuo pat Rozvelo incidento laikų iš paskutiniųjų bando nuslėpti šio kosminio šurmulio įrodymus. Ir visa tai vyksta čia, mūsų Žemėje, kuri iš tiesų yra… tuščiavidurė. Negana to – jos viduje gyvena itin pažengusi civilizacija, o į Žemės vidų patekti galima per poliuose esančius plyšius. Palydovinės nuotraukos jau seniausiai retušuojamos bandant visa tai užmaskuoti… O Dieve! Tiesa, jis čia taip pat dalyvauja – tai jo ranka mūsų sugedusią žmoniją veda link 2012-ųjų metų katastrofos… Dar nežinojote?

Bandymas paneigti konspiracijos teoriją pasmerktas žlugti lygiai taip pat, kaip pati konspiracijos teorija pasmerkta likti instituciškai pripažintos pasaulėvokos periferijose. Tiesą sakant, bandymai paneigti bet kokią konspiracijos teoriją neretai veikia netgi priešingai ir leidžia jai stiprėti didėjančios opozicijos sąskaita – ypač turint omenyje naujojo misticizmo, new age pasaulėžiūros, antiracionalizmo judėjimus, kurie atmeta racionalumą kaip tokį. Pasipriešinimas konspiracijų teorijoms (ypač, jei jis sistemingas, kylantis ir iš „liaudies“, ir iš oficialių iniciatyvų, kaip, pvz., „suklastotų žmogaus išsilaipinimų Mėnulyje“ konspiracijos – Moon Landing Hoax – atveju) dažnai traktuojamas kaip kone tiesioginis konspiracijos egzistavimo įrodymas.  Žemėje  greitai gali nebelikti vietos naujoms žmonių kartoms, bet visuomet atsiras vietos naujoms konspiracijų teorijoms. Jos gyvuos tol, kol joms bus skiriamas dėmesys. Ir joms visuomet bus palankus bet koks tokio dėmesio pretekstas. Tad ir šis straipsnis savo ruožtu neišvengiamai prisideda prie to, kas neišvengiama – t.y., konspiracijų klestėjimo. Tačiau  straipsnio tikslas yra ne apžvelgti kuo daugiau konspiracijos teorijų ar jas sisteminti – tuo jau pasirūpino nemaža plejada akademikų (Frankas P. Mintzas, Karlas Popperis, Karlas Saganas, Michaelis Barkunas), bet imtis pačių konspiratyvaus mąstymo ir pasaulėžiūros radimosi sąlygų – kodėl ir kaip kyla konspiracijos prielaidos ir kokias funkcijas jos atlieka ne šiaip abstrakčiai visame šiuolaikinių technologijų ir mokslo transformuotame pasaulyje, o individualioje paprasto žmogaus pasaulėžiūroje.

Štai politologas ir lingvistas Noamas Chomsky‘is konspiracijos teorijas traktuoja kaip oficialios institucinės reiškinių analizės priešingybę, nors tai jo atveju dar anaiptol nėra bandymas ignoruoti neinstitucines iniciatyvas*. Institucinė analizė remiasi moksliniais dokumentais, pranešimais žiniasklaidoje, valstybiniais duomenų archyvais, tačiau neretai politikos konspiracijas aiškinančios teorijos taip pat remiasi būtent tais pačiais oficialiais šaltiniais. Žinoma, terminas „teorija“ daugeliu atvejų yra visiškai neadekvatus akademine prasme – tai tiesiog „liaudyje“ prigijusi forma, simuliuojanti paties institucinio-akademinio pasaulio logiką ir suteikianti konspiraciją aiškinančiai interpretacijai sistemiškumo, moksliškumo aureolę. Dažnai būtent radikalus vaizdinių ir aiškinimų paprastumas, antimoksliškumas lemia jų masinį populiarumą. Reikėtų išskirti dar vieną svarbų konspiracijų teorijų leitmotyvą – emocinį planą, kuriame neretai psichologiškai operuojama tokiais įrankiais, kaip empatija ir antipatija (neretai tai būdinga ir pačioms konspiracijų teorijas neigiančioms iniciatyvoms). Tuo tarpu oficialusis mokslinis diskursas nuo pastarųjų faktorių visuomet linkęs atsiriboti.

Konspiracijos demaskavimo esmė – tiesos paieška ir atskleidimas. Tai galioja visoms konspiracizmo (conspiracism – t.y., konspiracijos teorija paremtos pasaulėvokos) apraiškoms, kurias išskyrė politologas Michaelis Barkunas – t.y., įvykių, sisteminėms bei superkonspiracinėms teorijoms. Paanalizavus paaiškėja, kad šie trys tipai savo ruožtu sudaro ir schematinę progresuojančią trajektoriją – nuo pavienio įvykio konspiracijos (J.F.Kennedy‘žio [JFK] nužudymo, Rozvelo incidento ir t.t.) prie sisteminės konspiracijos (slaptos pavienės regioninės ar globalios „blogųjų“ organizacijos – Illuminati, masonai, dominjonistai, Bilderbergo grupė, Trišalė komisija ir t.t.) ir galiausiai prie superkonspiracijos teorijų, kurios hierarchiškai apjungia daugiau iš pažiūros nesusijusių teorijų – tai palyginus neseniai atsiradęs ir išties ypatingas „žanras“. Pastarojo pradininkai ėmė reikštis 9-jame praeito amžiaus dešimtmetyje, pažymėtame new age ženklu. Tuomet iškilo tokie aktyvūs superkonspiracijos teorijų propaguotojai, kaip Davidas Icke‘as ir Miltonas Williamas Cooperis. Vienas iliustratyvus tokio „teorijų“ susiliejimo pavyzdys buvo mane itin smagiai nustebinęs „ufologų“ (siaurąja prasme – NSO konspiracijos propaguotojų) bei „naujosios pasaulio santvarkos“ (New World Order) demaskuotojų susigyvenimas – nuo šiol galima aptikti tokį gramatinį darinį, kaip New World UFOrder (tiesiog įveskite tai į YouTube paieškos laukelį)…

Konspiracijų teorijų tyrinėtojai pastebi, kad pastarųjų bumas prasidėjo po praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje Vakaruose įsisiūbavusios politinės suirutės**. Žinoma, tai nereiškia, jog konspiracijos samprata jau nebuvo įsitvirtinusi vakaruose – anaiptol. Štai pati konspiracijos teorijos sąvoka pirmąkart buvo panaudota jau XXa. pirmajame dešimtmetyje, tačiau svarbu pažymėti, kad tada ji dar neturėjo tos negatyvios konotacijos oficialiojoje kultūroje. Tai buvo greičiau neutralus būdas apibūdinti netipiškam, slaptam, neišaiškintam įvykiui. Tačiau atmosfera ėmė kaisti, kuomet neišaiškintas, keistas reiškinys staiga tapo prieinamas nebe slaptų dokumentų, rankraščių ir gandų pavidalu gana nedidelei žmonių grupei, o pasidarė matomas viešai, patiriamas masiškai, nukopijuojamas, retransliuojamas, atkuriamas ir todėl visuotinai interpretuojamas. Viešai transliuota JFK nužudymo scena tapo išties lemiamu sukrėtimu, ikoniniu posūkiu masinėse sąmonėse, nulėmusiu neregėtą smalsumo, savarankiško aiškinimosi iniciatyvų proveržį. Tai buvo laikas, kuomet Vakarų šalyse (be abejo, pirmiausia JAV) piliečiai jau turėjo palyginti didelę naudojimosi archyviniais duomenimis bei autonominės leidybos laisvę, o JFK nužudymas paskatino tebūnie marginalizuojamą, tačiau vis tik aktyvią pilietinę iniciatyvą – atsirado vadinamieji „Kenedžio nužudymologistai“ (Kennedy Assassinologists) ir gausybė jų leidžiamų leidinių. Taip pat, kaip ir 1947m. įvykęs Rozvelo inicidentas, po kurio visuomenėje kilo panaši konspiracijų teorijų banga, JFK nužudymas ilgainiui tapo ikoniniu atspirties tašku jau nebe pavienį konspiracijos reiškinį, bet sisteminę, globalesnę konspiraciją nagrinėjančioms teorijoms. Atitinkamai ir tuojau po to sekęs amerikiečių išsilaipinimas Mėnulyje įsiliejo į bendresnį, globalesnį slaptų viršvyriausybinių konspiracijų vaizdinį. Visa tai iki šiol sulaukia neįtikėtinai didelio visuomenės dėmesio. Konspiracijos teorija tapo kažkuo, kas ėmė papildyti faktiškai bet kokią oficialią politiniame ir nepolitiniame pasaulyje vykstančių reiškinių versiją.

Tad nuo ko viskas prasideda? Nuo liguisto įtarumo, paranojos, neigimo, šizofrenijos, sociofobinių sindromų? Psichologai ir sociologai juos išskiria kaip pagrindines priežastis, kurios verčia priešintis oficialioms versijoms ir interpretacijoms. Dažnas konspiratologas (tai sąlyginis terminas, kuriuo čia vadinu konspiracijų teorijų propaguotojus) suvokia savo veiklą kaip aktyvų dalyvavimą tiesos pažinimo, kultūros kritikos, alternatyvų paieškos procese, kuris būtinas žmonijos gėrio, tiesos vardan. Ir būtent čia reikia pradėti ieškoti šio pradinio impulso, skatinančio imtis konspiracijų nagrinėjimo – kas nutinka, kad vieną dieną imama aktyviai domėtis vadinamosiomis „stigmatizuotomis žiniomis“? Iš dalies šį klausimą užduodu ir pats sau, kadangi šį straipsnį paskatino parašyti būtent tas faktas, jog ėmiau domėtis tuo, kaip smalsumas mane nuvedė į ištisą konspiracijų vandenyną. Viskas prasidėjo jau seniai, kuomet pirmą kartą susidūriau su „suklastoto išsilaipinimo Mėnulyje“ teorija (Moon Landing Hoax). Ilgainiui perėjau visas reakcijos fazes – nuo sukrėtimo, įtarumo, nusivylimo iki smalsumo ir noro suvokti. Per ilgus domėjimosi astronomija metus susikaupęs bagažas tuomet padėjo išlaikyti kritišką žvilgsnį, tačiau tuo pačiu metu mano galvoje atsirado ir nauja minčių trajektorija, atvedusi mane prie grynai pragmatinės pasaulėvokos klausimo: kaip aš, būdamas šio laikmečio paradigmos dalimi ir tuo pačiu būdamas savo intelektines galias laisvai naudoti galinčiu žmogumi, galiu įsitikinti tuo, jog faktas yra… faktas? Nesiimu čia jokios konspiratologinės pozicijos, veikiau bandau užimti kontra-poziciją ir likti atviras įvairiausioms kritinėms interpretacijoms.

Svarbi tokios strategijos dalis yra ne bandymas įrodyti, jog įvykis (pvz., amerikiečių išsilaipinimas Mėnulyje) yra suklastotas, o atvirkštinis procesas: bandymas įrodyti, jog įvykis yra tikras. Štai čia ir prasideda sunkumai. Pats tikrumo apibrėžimas jau seniai ištrūkęs iš fenomenologijos gardo ir tiesiogiai jutimais patiriamas reiškinys anaiptol nėra visada prieinamas suvokimui ir tuo pačiu ne visada nurodo į tiesą. Kas yra tikrumas šiandien? Bandant atsakyti į šį klausimą norisi paminėti sekantį mano susidūrimą su kita labai egzotiška konspiracijos teorija – tai plokščios Žemės teorija (Flat Earth Theory). Įdomu tai, kad susidūrimas vyko ne istorijos vadovėlio, o būtent dabarties kontekste, kuomet paaiškėjo, jog JAV aktyviai veikia Plokščios Žemės bendruomenė (Flat Earth Society) ir dar įdomiau yra tai, jog jos šaknys siekia XIX a. pirmąjį dešimtmetį. XX a. viduryje iš Didžiosios Britanijos ji persikėlė į JAV ir po 7 deš. pabaigos ji ženkliai padidėjo. Po kelių nuosmukių ji gyvuoja ir dabar, tačiau nesigilinsiu į detales. Svarbiausia čia pasirodė pati pradinė šios teorijos propaguotojų nuostata, kurią galima būtų įvardinti kaip pažinimo pradžios tašką. Fundamentali „plokščiažemininkų“ pozicija primena nekaltumo prezumpcijos logiką – kol man neįrodys, jog Žemė yra kitokia, nei ji man atrodo – t.y., plokščia – tol ji liks plokščia. Tai itin drąsus ir išties įpareigojantis pareiškimas. Šios teorijos šalininkai bravūriškai klausia: „ar tu asmeniškai esi patyręs, jog Žemė apvali?“ Ir įdomu tai, jog jie (kad ir kaip retrogradiškai toks klausimas beskambėtų), turi pilną teisę abejoti. Nekalbu apie socialinius šios pozicijos aspektus, nesiimu jų vertinti, tačiau grynai pažinimo prasme tai visiškai teisėtas klausimas, nežiūrint klausiančiojo intelektinių galių. „Ar aš galiu sau įrodyti, jog Žemė apvali?“, klausia jie. Mes jau senokai gyvename civilizacijoje, kuri to nebedaro – vadovaudamasi pasitikėjimo jau pateiktais įrodymais prielaida ji faktiškai tęsia ir papildo tai, ką vadiname šiuolaikine pasaulėvoka. Pažymėtina tai, jog „plokščiažemininkai“ beveik visus geofizinius ir astronominius fenomenus traktuoja kaip unikalios, senos, bet šiuolaikinių technologijų ir mokslo pasiekimais praturtintos teorijos įrodymu – pvz., Žemės trauką jaučiame todėl, kad Žemės diskas kyla statmenai į viršų ir mes esame spaudžiami prie jo plokštumos kaip lifte ir t.t. Kiekviena oficialios pasaulėžiūros interpretacija tampa iškreipta lyg kreivame veidrodyje, kad būtų gautas norimas plokščios Žemės vaizdinys. Ir štai – jokios ypatingos tragedijos gyvenant pasaulyje su tokia pasaulėžiūra nenutinka. „Plokščiažemininkai“ netgi be jokio sąžinės graužimo naudojasi GPS įranga, kuri paremta geostacionariais palydovais ir kuri, pasak plokščios Žemės teorijos, lyg ir negalėtų veikti. Atrodo, jog tiesiog belieka gerai pasukti galvą ir tinkamas paaiškinimas vis tik atsiras. Panašiai yra ir su tuščiavidurės Žemės teorija (Hollow Earth Theory), kurios pasekėjai netgi rengia ekspediciją į šiaurės ašigalį, kad įsitikintų, jog ten iš tiesų yra ertmė į Žemės vidų – oficialus mokslinis konsensas deformuojamas alternatyvaus pseudomokslinio aiškinimo naudai, tačiau tikrovė lieka nepakitusi ir… nepažinta. Būtent todėl bandymas nukeliauti į „plokščio pasaulio kraštą“ arba pro ertmę ašigalyje patekti į Žemės vidų, yra itin įdomus šiuolaikinis fenomenas. Šios konspiracijų teorijų pakraipos propaguotojai sudaro savotišką „naujųjų laukinių“ judėjimą, kuris, nors ir nėra ženklus, tačiau vis tik yra. Taigi, kas tokiu atveju yra „tikrumas“? Tai pojūtis, jog būdamas visiškai sąžiningas su savimi padarei viską, ką galėjai bandydamas suvokti reiškinį. Tokiu atveju „tikrumas“ yra paslankus ir reliatyvus dalykas – juk intelektualinis bagažas yra lemiantis faktorius. Tačiau gali būti, jog būtent sąžiningumas su pačiu savimi yra patikimesnis „tikrumo“ kriterijus.

Gyvenimas su konspiracijos teorija užantyje (ar omenyje) tampa neišvengiamas ne tik nesugebėjus sau įrodyti, jog žmonės tikrai buvo išsilaipinę Mėnulyje (tiesą sakant, tą įrodyti nėra taip jau paprasta). Potencialiam konspiratologui jis gali prasidėti ir uždavus vieną iš tų „nekaltų pažinimo klausimų“, pvz., įdomu, ar mes vieni Visatoje? Pakanka tik pradėti spekuliacijų grandinę ir tuojau pat atsiduriama pažinimo pakraščiuose, kur faktus keičia prielaidos. Ir būtent čia reikia apsispręsti, kokį vaidmenį tau atlieka įsigalėjusių prielaidų konsensas ir kokį prielaidų ieškojimo kelią pasirinkti – asmeninį (gręsiantį izoliacija ir marginalizacija), ar visuomeninį (įtraukiantį į konformizmo sąstingį).

Tačiau, kaip bebūtų keista, konspiracijos teorijas užantyje nešioja daugybė žmonių. Antropologai Toddas Sandersas ir Harry’is G. Westas tikina, jog didžioji dalis amerikiečių tiki bent viena konspiracijos teorija***, o Michaelis Barkunas aptarinėja galimybę, jog konspiracijos teorijos kaip politinio aktyvumo paradigma visuomenės sąmonėje gali užimti demokratijos vietą****.

Net jei konspiracijų teorijos ir neužims demokratijos vietos, tačiau vakarietiškoje kultūroje jos ir toliau atlikinės frustracijos kanalizavimo bei sudėtingėjančios sąmonės projektavimo funkcijas. Psichologiniu požiūriu projektavimo mechanizmą galima aptikti tokiuose atvejuose, kuomet pasąmoniniai, represuojami impulsai randa netiesioginę išraišką per atitinkamas konspiracijos teorijas. Pvz., latentinis polinkis į mazochizmą gali pasireikšti liguistu domėjimusi tariamais slaptais ir žiauriais masonų ritualais, asocialumo kompleksai gali būti projektuojami per izoliavimąsi nuo „naujosios pasaulio santvarkos“ atokiame provincijos užkampyje ir pan.

Galiausiai norisi tiesiog padaryti dviprasmišką apibendrinimą: arba pasaulis yra be galo sudėtingas ir vis dar niekaip neprieinamas pažinimui, arba sudėtingai šiuolaikinei sąmonei konspiracijų egzistavimo prielaidos reikalingos tiesiog kaip fetišai, be kurių toji sąmonė nesugebėtų priimti tikrovės netraumuodama savęs ir visos konspiracijos teorijos tokiu atveju yra tiesiog dar viena globali konspiracija. Arba…

*N.Chomsky‘is kalbėdamas apie konspiracijos teorijas dažnai apeliuoja į „sveiką protą“. Pvz., aptarinėdamas 9/11 konspiracijos prielaidas jis replikuoja, jog „jie [JAV vadovybė] negalėjo to surengti patys, nes tokiu atveju jie turėtų būti tikri bepročiai“ ir jog bet koks bandymas surengti  tokio masto konspiraciją būtų žlugęs dėl „neišvengiamo informacijos nutekėjimo“. YouTube: Noam Chomsky on 911 Conspiracy.

**John Ayto. 20th Century Words. Oxford University Press, 1999, p. 15.

***Harry G. West, Todd Sanders. Transparency and conspiracy: ethnographies of suspicion in the new world order. Duke University Press, 2003, p. 4.

****Barkun, Michael. A Culture of Conspiracy: Apocalyptic Visions in Contemporary America. University of California Press; 1 edition, 2003.

Pastabos apie kiberkultūrą. Technostalgija.

steampunk_laptop (Russia)

Kalbant apie iššūkius, su kuriais susiduriame savo nuolat technologizuojamose realybėse ir girdint nepasitenkinimo, priešiškumo šiai tendencijai balsus (galima apsiriboti kad ir paprasčiausiais pavyzdžiais, kuomet protestuojama prieš naują soc. tinklo Facebook dizainą, prieš balsavimą internetu ir pan.), nevalingai norisi tai reziumuoti „pasyviojo vartotojo“ vaizdiniu: „štai, ką technologijos su mumis daro“. Tokia poziciją galima būtų pavadinti deterministine – esame lyg pasmerkti bejėgiškai priimti technologijas ir technologizaciją kaip lemtį. Tačiau ar mūsų ryšys su technologijomis nėra kur kas sudėtingesnis? Juk būtent mes jas palaikome savo dėmesiu, savo veikla tinkluose, turiniu, kurį pateikiame ir kuriuo dalinamės tų pačių technologijų pagalba (nors ir nuolat darydami išlygas, murmėdami po nosimi, taikstydamiesi ir adaptuodamiesi, arba – geriausiu atveju – imdamiesi aktyvios kritinės pozicijos). Kita vertus, ši pasyvioji pozicija tuo pačiu taip pat verta dėmesio kaip indikatorius, nurodantis į trokštamą matyti vaizdinį, t.y.: svajojame apie technologijas, kurios būtų palankios mums, kurios nereikalautų iš jų adaptuotis prie svetimos, nehumaniškos pasaulėvokos ir patirties, neverstų gyventi tokiu tempu, kuris palaiko technologijų evoliuciją žmogiškosios sąskaita.

Toks vaizdinys pernelyg gerai pažįstamas dar kaip iki-kibernetinės erdvės fenomenas: „štai, ką jie su mumis daro“ (jie – suprask, valdžią turintieji apskritai; ir nebūtinai žmonės, jei leisite). Determinizmas kultūroje, koks jis bebūtų – technologinis, ar eschatologinis, visuomet  anuliuoja tam tikrą potenciją ir deleguoja teisę valdyti subjekto galias tam simboliniam dariniui (tebūnie tai „valstybė“, korporacinės produkcijos siūlomos realybės internete ir pan.), kurį (arba, tiksliau, kurio realumą) pats subjektas ir palaiko skirdamas jam dėmesį ir jį aktualizuodamas. Tai tuo pačiu ir hierarchizuojantis judesys: paklusti – tai nusižeminti. Be abejo, tokią interpretaciją esame linkę sušvelninti „paklusimą“ pavadindami „kainos sumokėjimu“: nepaisant to, kad technologizacija diktuoja interakcijų pobūdžius, įgalioja mus būti pasiekiamus visur ir visada, būti visur identifikuojamais ir aukojančiais vis daugiau privatumo vardan aktyvios „greitaveikos“ ir „tinklaveikos“ (galų gale – verčia mus mokėti už intelektualinį turinį) mes vis tik (ir vis dar) tikime, jog egzistuoja pozityvūs šių naujų realybių ir įrankių aspektai, kurie padės perduoti vienas kitam kažkokį kitą, lyg ir svarbesnį pranešimą – t.y., pranešimą jog mes „tiesiog“ egzistuojame – galbūt inovatyvesniais, naujas patirtis ir kūrybiškumą skatinančiais būdais. Ir galbūt kartais mums tai pavyksta.

(Bandymus apčiuopti tokias naujas bendrabūvio formas galima atpažinti kad ir tokiuose projektuose, kaip www.chatroulette.com: jūs sujungiami su atsitiktiniu prisiregistravusiu vartotoju, kuris gali būti bet kuriame pasaulio taške. Galite bendrauti internetinės kameros ir klaviatūros pagalba. Tuojau pat. Tiesiogiai. Nežinodami, kas tai bus šį kartą. Nežinodami, ar tikrai turėsite ką pasakyti.)

Nepasitenkinimas įvairiais inovacijų aspektais žengia koja kojon su bandymais šias inovacijas prisijaukinti. Tačiau taip pat dažnai neatsakoma ir į daugelį klausimų, kurie, regisi, jau seniai „tvyro ore“. Tiesą sakant, juos pastarąjį dešimtmetį jau kelia ištisa plejada kino filmų – nuo to paties „Neįžvelgiamo pasaulio“ (A Scanner Darkly) iki  „Surogatų“ (The Surrogates),  „Žaidėjo“ (Gamer) ir  „Įsikūnijimo“ (Avatar), t.y.: kas būtent išgyvena tikrąją evoliuciją ir kaip būtent keičiasi mūsų žmogiškosios percepcijos ir savivokos aspektai? Ar jie vis dar taip pat aktualūs, kaip ir prieš dešimtmetį, prieš šimtmetį, prieš tūkstantį metų? Ką reiškia pasidalinimas tarp išorinės, technologijų raidos (dirbtinis intelektas ir dirbtinė gyvybė, antropomorfinės replikos robotikoje) ir vidinės, mentalinės raidos (tebūnie tai bent jau asmenybės vystymosi krypties nuojauta, arba judesys bendražmogiškųjų vertybių koordinatėse)?

Žinoma, kalbant apie „žmogiškumą“ (ypač kiberkultūros kontekste), vertybines koordinates apibrėžti sunku, kadangi mums vis dar sunku sutarti, kas labiau „žmogiška“ – beatodairiškas vertybių laikymasis, nuolatinis jų kvestionavimas, ar vis tik kažkoks abiejų strategijų derinys.  Trumpam atsigręžkime į intuityvų, emocionalų ir neracionalų mumyse glūdintį „masinį vartotoją“, kuris dažnai pats to nesuvokdamas nurodo į būdingiausias tendencijas ir latentinius psichologinius mechanizmus, ir pažvelkime į tai iš istorijos perspektyvos bei pakalbėkime apie technostalgijos fenomeną. Tai vienas iš naujadarų, atsiradusių praeito tūkstantmečio paskutiniajame dešimtmetyje, kai cyberpunk utopijos ir distopijos ėmė užleisti vietą daug žadėjusioms ateities interneto vizijoms (ir kuomet kone kiekviena priešdėlių techno– ir kiber– kombinacija su įvairiausiais terminais gimdydavo vis naujus darinius ir vaizdinius). Šiuo terminu pradėta vadinti būsena, kurios apimti žmonės, paprastai tariant, ilgisi jau į nebūtį grimztančių technologinių realybių ir objektų. Objektas, ar reiškinys, kuriam jaučiama technostalgija, dalyvauja saviidentifikacijos procese, jam jaučiamas prieraišumas kaip kažkam, kas giliau, įvairiapusiškiau pažinta, „prisijaukinta“, fetišizuota ir kas turi kažkokią savitą raidos trajektoriją, savo „ateitį“. Technostalgija tuo pačiu yra ir plyšys tarp tos „dabarties“, kuri praeityje buvo matoma kaip ateitis ir tikrosios dabarties. Potencialiais technostalgijos objektais galima laikyti faktiškai visus technoobjektus – Gutenbergo spaustuvės stakles, garo mašinas, spausdinimo mašinėles, radijo imtuvus, televizorius, kompiuterius… Klausimas yra ne koks objektas gali tapti technostalgijos objektu, o kaip greitai jis juo taps, kada jis bus pakeistas kitu. Technostalgija yra dažna distopijos palydovė ir galima sakyti, kad ši būsena – tai vienas iš tų nedaugelio distopijose regimų žmogiškumo likučių, kurie dar nurodo į nuo savęs paties izoliuoto žmogaus reakciją į realybę, užtvindytą nuolat mutuojančių ir evoliucionuojančių technoobjektų, su kuriais jis jau nebespėja užmegzti jokio kūrybinio ryšio. Tai lyg savotiškas žmogiškosios atminties simbolis, arba jos aidas. Sunku nematyti tokios vizijos analogijų ten, kur dabar esame mes – o esame mes būtent ateityje (taip, čia prisimenu žymiąją Williamo Gibsono frazę: „Ateitis jau atėjo, tik ji netolygiai paskirstyta“).

Taigi, ar technostalgiją galima laikyti „natūralia“, žmogiška reakcija į „nenatūralias“ technocentrizmo sąlygas? Taip, tačiau tas „taip“ yra sąlyginis: ši reakcija (deja?) taip pat sėkmingai dalyvauja tolesniame technoobjektų gimimo-apyvartos-mirties cikle kaip kūrybinis variklis – technostalgija tuo pačiu tampa ir manipuliacijų objektu kuriant naują produktą, kuris turi nostalgišką sąsają su praeitimi ir tuo pačiu yra unikalus savo galiomis ateityje (tebūnie tai iliustruos šis radikalus pavyzdys).

Technostalgijos pamatas – tai tikėjimas, kad technoobjektas (arba reiškinys – pvz., tas pats jau minėtas Facebook‘o dizainas), kurio ilgimasi, buvo kažkuo „žmogiškesnis“, kad jis funkcionavo „tikriau“, buvo arčiau „tiesos“. Ir įdomiausia yra tai, kad šis pojūtis vis tik turi pagrindą ir nėra tiesiog inercijos, nelankstumo ar įpročių diktato manifestacija. Kiekvienas fenomenas technokultūroje reikalauja atitinkamo laiko, kol jis yra suvokiamas, išanalizuojamas, išbandomas. Tam, kad jis taptų tuo, kas jis yra, reikalingas adaptacijos laikas. Įsisavinus sąsajas, funkcijas, poveikį, galima imtis aktyvios kūrybinės žiūros ir manifestuoti savo paties būvį unikaliu būdu. Tai, be abejo, stagnuojantis požiūris centralizuotos technologinės raidos atžvilgiu, tačiau potencialus iššūkis technologijomis besinaudojančiam žmogui, kuris visuomet turi teisę „čiupti“ technologijas ir pasinešęs į šalį daryti su jomis, ką tinkamas, o ne tai, kas jam sakoma. Ir nesuklystume tarę, jog nuolatinis technoobjektų ir reiškinių atsinaujinimas be reflektavimui reikalingo laiko ir stabtelėjimo ties kiekvienu objektu ir reiškiniu, yra savotiškas šydas, kuris neleidžia išvysti tikros mumyse  jau slypinčios kūrybinės potencijos technologijų atžvilgiu.

Kuris brolis didesnis?

Katharine A. Kaplan (The Harvard Crimson apžvalgininkė) savo 2003 m. lapkričio 19 d. paskelbtame straipsnyje (“Facemash Creator Survives Ad Board“ – www.TheCrimson.com) rašė apie tuomet dar visiškai nežinomą Harvardo studentą Marką Zuckerbergą, kuris, įsilaužęs į universiteto duomenų bazę ir panaudojęs studentų nuotraukas, sukūrė puslapį www.facemash.com – jo lankytojai galėjo reitinguoti vieni kitus pagal patrauklumą. Puslapio antraštė taip ir skelbė: Am I Hot or Not? Jau pačią pirmąją dieną puslapis susilaukė 450 lankytojų ir 22 000 balsų. Žinoma, apie šią iniciatyvą netruko sužinoti ir Harvardo universiteto vadovybė – Zuckerbergą ji apkaltino saugumo, autorinių teisių ir konfidencialumo pažeidimais. Tačiau jaunasis psichologijos studentas vis tik išsisuko gavęs papeikimą.

Sekantis žingsnis, kurio ėmėsi Zuckerbergas, yra gana kontroversiškas dėl migloto interpretacijų šleifo, kuris driekiasi iki šiol. Anot vienos iš neutraliausių versijų, Zuckerbergas kaip talentingas ir pasižymėjęs programuotojas buvo paprašytas sukurti programinį kodą svetainei, kurioje galėtų tarpusavyje bendrauti visi Harvardo universiteto bendruomenės nariai. Šios idėjos autoriai Divya Narendra ir broliai dvyniai Tyleris ir Cameronas Winklevossai bandydami įgyvendinti savo sumanymą, darbavosi ištisus 2003 metus. Galiausiai tų pačių metų lapkričio mėnesį buvo pasamdytas Zuckerbergas, kuris turėjo padėti užbaigti sunkų darbą. Narendra ir broliai dvyniai norėjo, kad Zuckerbergas jiems išdirbtų dešimt darbo valandų. Tačiau viskas smarkiai užsitęsė. Galiausiai Zuckerbergas po daugybės pažadų „jau greit baigti“ pasiūlė iniciatoriams „susirasti kitą programuotoją.“ Štai čia ir įvyko tas keistas posūkis, kurį vieni vadina Facebook‘o gimimu, o kiti – idėjos vagyste. Nesiimsiu spekuliuoti šia kontraversiška tema. Pridursiu tik tiek, kad netrukus (2004 m. sausio 4 d.) Zuckerbergas įregistravo tinklalapį www.thefacebook.com, o po keleto mėnesių iniciatyva susilaukė investicijų iš PayPal savininko Peterio Thielio bei didžiųjų kapitalo investuotojų Accel Partners ir Greylock Partners. Tuo tarpu Divya Narendra ir broliai Winklevossai padavė Zuckerbergą į teismą dėl idėjos pasisavinimo ir reikalavo panaikinti Facebook prekinį ženklą. O visa kita, kaip sakoma, yra istorija.

Reikalai ėmė sparčiai rimtėti, kadangi Facebook‘o populiarumas augo beprecedentiniu tempu. Kartu didėjo kompanijos savininkų ambicijos ir populiarumas. Vienoje Marko Zuckerbergo vizitinių kortelių galima perskaityti tokį tekstą: „I’m CEO… bitch“ (CEOChief Executive Officer – kompanijos vadovas). Dabar jam 25 m.

Interviu žurnalui Wired.com Zuckerbergas Facebook‘ą apibūdino kaip „tik kartą šimtmetyje įvykstančią komunikacijos revoliuciją,“ tuo akivaizdžiai apeliuodamas į Gutenbergo ir Marconio gretas. Kad ir kaip vertintume tokius ambicingus pareiškimus, pravartu į juos įsiklausyti ir pabandyti užčiuopti už tokių masinių fenomenų slypinčias ir aktualiąją dabartį nusakančias tendencijas, su kuriomis – norime to, ar ne – gyvename.

Visų pirma, pravartu susipažinti su pačių iniciatorių planais. Štai, minėtame interviu M. Zuckerbergas atskleidžia savo „žmogiškojo interneto“ viziją: pasak jo, netrukus pirminiais informacijos šaltiniais mums taps draugų, kolegų, bendraamžių ir šeimos narių tinklai – taip pat, kaip tikrovėje. Anot Zuckerbergo, būtent ši virtuali socialinė terpė ir taps pagrindu informacijos paieškoms. Ši išties gražiai skambanti vizija akivaizdžiai nurodo į kompanijos pasiryžimą užimti didžiausio jų konkurento – Google – vietą. Štai čia reikėtų stabtelėti. Kodėl Google?

Facebook‘as dabar turi apie 200 000 000 vartotojų – tai maždaug penktadalis visų interneto vartotojų apskritai. Kasdien Facebook‘e jie praleidžia vidutiniškai po 20 min. Kompanijos duomenimis, kiekvieną mėnesį vartotojai apsikeičia keturiais milijardais informacinių paketų – tai trumpos žinutės, būsenų atnaujinimai, palinkėjimai, nuorodos ir t.t. Taip pat kiekvieną mėnesį į tinklą įkeliama apie 850 mln. nuotraukų ir 8 mln. vaizdo klipų. Visą į jų serverius įkeliamą vartotojų informaciją (ji saugoma 40 000 kompanijos serverių) Facebook‘as traktuoja kaip kompanijos nuosavybę ir faktiškai jokia informacija nepatenka į Google paieškos rezultatus. Vienintelė išimtis – tai nedidelė dalelė tos informacijos, kurią Facebook‘o vartotojai pasirenka kaip savo viešojo profilio turinį. Taigi, turint omenyje gigantiškas duomenų apimtis Facebook tinkle, Google kompanijai tai yra lygiai tokia pat gigantiška „akloji dėmė.“ Žinoma, kad Google yra dėl to itin sunerimusi.

Facebook‘o vizionieriai drąsiai teigia, jog kelias, kuriuo eina Google, yra pasmerktas žlugti. Pagrindinė kritika, kurią Google atžvilgiu išsako M.Zuckerbergas ir jo kolegos, yra kaltinimai „depersonalizuotos,“ beasmenės patirties internete skatinimu bei matematišku mąstymu, kuris neleidžia išsiskleisti žmogiškajam naudojimosi internetu potencialui. Įdomus ir jo pastebėjimas apie viešumo ir privatumo santykį: anot Zuckerbergo, Google susitelkimas tik į viešai prieinamą informaciją neleidžia žmonėms „jaustis patogiai“ gaunamų rezultatų visumoje. Tiesa, 2009 m. pradžioje Google ėmėsi „suasmeninimo“ ir išvystė naują paslaugą – Google Profiles. Tiesa, ji kol kas nėra itin populiari, tačiau tai, vis tik, yra žingsnis socialumo link, kadangi paslauga kiekvienam Google vartotojui leidžia susikurti norimą profilį, kuris bus pateikiamas tarp Google paieškos rezultatų. Taigi, Zuckenbergas Google patirčiai priešpastato Facebook‘ą, kuriame vartotojai dalindamiesi duomenimis gali nuspręsti, kuri informacija bus vieša, o kuri asmeninė – tai, pasak jo, kur kas aktyviau skatina vartotojus dalintis duomenimis ir didina pasitikėjimą sistema. „Juk niekas nenori gyventi šnipinėjimo visuomenėje,“ – priduria Zuckerbergas, „kuri, radikaliai apibendrinant, gali būti Google pasirinkto kelio pasekmė.“ Kalbėdamas apie ambicingą Facebook‘o ir Google varžymąsi dėl monopolijos internete, vienas iš Facebook‘o vadovų pasakė tiesiai išviesiai: „Galiausiai mes susidursime.“

Kaltinimai Google esant „didžiuoju broliu“ (Big Brother) ironiškai atsigręžia prieš patį Facebook‘ą, kuomet regime, kaip sunkiai Facebook‘as skinasi kelią atviros internetinės visuomenės link ir kaip lengvai imasi ambicingų planų bandydamas monetizuoti (t.y., paversti kapitalu) visą tą nuolat besikaupiančią ir neįkainojamą asmeninę vartotojų informaciją. Tokios tarp monopolistų vykstančios ideologinės batalijos savo logika jau yra gerai pažįstamos iš kitų – neinternetinių – patirčių. Tokiais atvejais neįmanoma neužduoti trivialaus klausimo: kieno labui visa tai? Kol kas peršasi vienintelis paradoksalus atsakymas: ir raidos, ir pelno, ir bendravimo ir globalizacijos labui. Viskam vienu metu.

Vargu, ar reikia kalbėti apie Google monopoliją internete. Prie jos per dešimtmetį mes jau pripratome. Google – tai tas baltas langas su spalvingu logotipu ir paieškos eilute, į kurią įrašius užklausą patenkama „į internetą.“ Kadaise, seniai-seniai, kai dirbau interneto kavinėje (juk reikėjo nuo kažko pradėti), viena ne itin pretenzinga klientė po ilgų dūsavimų priešais kompiuterio monitorių galų gale manęs paklausė: „O koks interneto adresas?“ Vos susilaikiau neatsakęs: „Vė-vė-vė internetas el-tė.“ Tačiau juk taip negražu. „Vė-vė-vė google el-tė,“ – galiausiai pratariau.

Tačiau vis tik grįžkime prie analizės. Google šūkis „surinkti visą pasaulio informaciją,“ anot Facebook‘o komandos narių ir jų favoritų, jau yra pasenęs. „Dabar svarbu suvokti, jog už visos informacijos slypi žmonės,“ – toliau dėsto savo viziją Zuckerbergas. Tikra tiesa. Tačiau čia, tuo pat metu, ir yra problema. Nekalbant apie begalę kitų socialinių tinklų, pats Facebook‘as susiduria su išties dideliu iššūkiu: kaip gi tuos žmones suvaldyti?

Vienas iš didžiausių faktorių, kuris skatina aktyviai ieškoti sprendimų ir tobulinti visą Web 2.0 techninę bei ideologinę bazę, yra privati informacija. Ji kaupiasi pašėlusiu tempu ir apima be galo didelį patirčių spektrą. Reklamos kompanijos tiesiog spirga iš nekantrumo pagaliau pereiti prie asmeninės reklamos, kuri būtų tokia „protinga,“ kad pagal asmeninius vartotojo tinklaveikos modelius siūlytų konkrečius produktus ir ne tik tuos, kurių jis ieško, bet – ir tai svarbiausia – tuos, kurių jis net nežino, kad jam reikia. Tai vadinamoji bihevioristinė reklama, kuri atpažįsta vartotojo elgseną tinkle ir pagal jo naršymo įpročius, pateikiamą turinį ir paieškų užklausas sudaro virtualų portretą. Tai itin jautri teritorija ir tą mes jau spėjome suprasti po daugelio su privatumo pažeidimais susijusių inicidentų. Vienas iš jų – tai Facebook Beacon sistemos nesėkmė. Ji buvo pritaikyta rinkti informaciją apie vartotojų elgesį ne Facebook‘o tinkle ir publikuoti ją Facebook‘o vartotojams. Štai vienas Facebook‘o vartotojas, partneriaujančiame internetinės prekybos tinkle nupirkęs žiedą savo sužadėtinei (tai juk turėjo būti staigmena), vėliau aptiko, jog informacija apie tai buvo publikuota Facebook‘o sistemoje ir apie tai netruko sužinoti ne tik laimingoji sužadėtinė, bet ir visas pulkas draugų ir „draugų.“ Kilo skandalas ne tik dėl šio, bet ir dėl daugybės kitų panašių inicidentų bei dėl agresyvios reklaminės strategijos apskritai. Viskas baigėsi teismais, 50 000 vartotojų peticija, Zuckerbergo atsiprašymu ir Beacon sistemos sustabdymu. Dar yra ir kitokio pobūdžio problemų, kurios neramina žmogaus teisių ir vartotojo teisių gynimo organizacijas bei aktyvistus – jos jau reikalauja atskiro aptarimo, kurio šį kartą nesiimsiu – tai asmeninės informacijos statusas internete, Facebook‘o vartotojų teisės ir kiti legalistiniai klausimai.

Dar vienas potencialus vartotojų teisių gynėjų kritikos sulaukiantis reiškinys yra vadinamosios socialinių tinklų platformos, kurios sujungia socialinius tinklus su daugeliu kitų partneriaujančių puslapių ir įgalina asmeninės informacijos keitimąsi tarp jų. Pavyzdžiui, kiekvieną kartą, kai tik kas nors prisijungia prie sistemos naudodamasis Facebook Connect arba Open Stream, Facebook‘ui suteikiama teisė registruoti visą vartotojo veiklą toje sistemoje (t.y., visuose sistemoje partneriaujančiuose tinklalapiuose). Tokiu būdu asmeninė informacija renkama net neprisijungus prie paties Facebook.com – naudojantis Connect ir Open Stream sistemomis sujungtais partneriaujančiais tinklais įgalinama kur kas platesnė informacijos kaupimo ir valdymo praktika. Taip yra kuriamas vadinamasis internetinis vartotojo profilis (Web-wide online profile), kuris, savo ruožtu, yra itin vertingas bihevioristinės reklamos kūrėjams ir tiekėjams.

Daugelis vis dar stebisi Facebook‘o arogancija ir pretenzijomis į „ateities internetą,“ kadangi, pačios kompanijos duomenimis, 2008 m. Facebook‘as vis dar dirbo itin nuostolingai. Nors praeitų metų pajamos siekė 275 mln. dolerių, tačiau bendra nuostolio vertė – 75 mln. dolerių. Tuo tarpu Google uždirbo (!) 15,8 mlrd. dolerių, o pelnas siekė 4,2 mlrd. dolerių. Tačiau nereikėtų atmesti akivaizdaus fakto – Facebook‘as yra didžiausias socialinis tinklas pasaulyje ir augimo tempais pralenkia tiek Google, tiek ir visus kitus socialinius tinklus.

Norėčiau paminėti vieną iš Facebook‘o skelbiamos ateities interneto vizijos dalių – tai paieškos sistema, kuri galės atlikinėti paiešką ne Google suindeksuotame internete, o pačioje Facebook‘o sistemoje kartu su visais vartotojų duomenimis (skelbimais, straipsniais, nuorodomis, asmenine informacija ir t.t.). Tai reikš, jog ateityje bus galima ieškoti informacijos toje, anot Google, „aklojoje dėmėje“ – asmeninėje Facebook‘o vartotojų informacijoje, tačiau su viena sąlyga – informacija bus prieinama tik Facebook‘o vartotojams. Pirmas žingsnis buvo žengtas, kuomet Microsoft – aršus Google priešininkas – investavo į Facebook‘ą 240 mln. dolerių ir, kaip akcininkas, gavo teisę į 1,6% kapitalo dalies. Šis žingsnis taip pat reiškia, kad Facebook‘o vertė, anot Microsoft, yra… 15 milijardų dolerių. Google kompanijai tai buvo didelis smūgis: Facebook‘as be jokių užuolankų atmetė jų investicijos siūlymą kito investitoriaus – Microsoft – naudai. Tai, kad kompanija yra įvertinta tokia gigantiška suma, visiškai nereiškia, jog tiek verti vien tik jos materialiniai ištekliai. Čia vertinami būtent tie didžiuliai Facebook‘o suburti socialiniai tinklai ir astronominiai asmeninės informacijos kiekiai, kurie bet kokiai reklamos kompanijai yra neįkainojama žaliava.

Taigi, 2007 m. spalio mėn. Facebook‘as savo tinkle įdiegė Microsoft kompanijos paieškos sistemą – ir tai yra dar nuo 2006 m. besitęsiančios partnerystės dalis. Be to, Facebook‘o tinkluose Microsoft yra privilegijuotas reklamos tiekėjas.

Kad ir kaip bežiūrėtume, sunku atsikratyti visuotinio pragmatizmo šmėklos ir pojūčio, jog dideli reiškiniai internete (kaip ir visur kitur) negali apsieiti be dviejų dalykų: ideologijos ir pinigų. Žinoma, naivu būtų tikėtis, jog internetas taps tuo, kuo prieš du dešimtmečius jį norėjo matyti pirmieji entuziastai – visaapimančiu laisvai prieinamos informacijos dariniu. Tokia vizija buvo pasmerkta žlugti jau nuo pat pradžių visų pirma dėl to, kad etinių vertybių klausimas visuomet buvo antraeilis – jį tiesiog užgožė visaapimanti ir nesulaikoma technologinė plėtra. Visos investicijos ir didžioji kapitalo dalis technologinėms inovacijoms faktiškai visuomet yra susijusi su stambiomis korporacijomis ir politiniais (ypač kariniais) interesais. Pagaliau, pats internetas kaip toks atsirado militaristinės iniciatyvos dėka. Nenuostabu, kad didžiųjų internetinių iniciatyvų ambicijų pobūdis ir mastai atliepia korporatyvinį mąstymą ir atitinkamas vertybes. Tačiau, kaip bebūtų, tai tik viena medalio pusė, kuri dažniausiai lieka neregima. Kita pusė – tai mes, mūsų draugai ir giminės tinkle. Tai mūsų spontaniški proveržiai socialinių tinklų sąsajose, kurie yra unikalūs tuo, kad dažnai neturi paralelių nemedijuotose terpėse. Kiekvienas bent minimaliai save reflektuojantis interneto vartotojas netrunka pastebėti, kad internete mes elgiamės visiškai kitaip, nei tikrovėje ir ši socialinių tinklų specifika tapo kasdienės patirties dalimi.

Tuo tarpu interneto „didieji“ suvokia gigantiškais mastais besikaupiančios asmeninės informacijos potencialą socialiniuose tinkluose, tačiau kiekvienas bandymas šią informaciją paversti kapitalu („kažkodėl“) baigiasi masiniais vartotojų protestais. (prisiminkime protestus dėl Google AdSense, Facebook Beacon ir kt. iniciatyvų). Tai išties jautri teritorija, kuri atitinkamai reikalauja ir unikalios traktuotės. Virtualieji socialiniai tinklai pasižymi visiškai kitokiomis savybėmis, nei tikrovėje įprastos „masės“ ir kiti socialiniai dariniai ir tą suvokiantys „didieji“ intensyviai stengiasi įtikinti vartotojus (kaip rodo praktika – dažnai nesilaikydami atvirumo strategijos) savo intencijų tyrumu. Tačiau, kaip jau minėjau, tai dvigubas fenomenas. Viena vertus mes, kaip vartotojai netrunkame tokias iniciatyvas aktyviai adaptuoti („tai tu dar ne Facebook‘e?!“), o kita vertus, nereikia pamiršti ir apie reflektavimo naudą (ką rodo daugelis protesto iniciatyvų, įskaitant to paties Facebook‘o kritiką dėl legalistinių pakeitimų, sąsajos adaptacijų ir t.t.).

Interneto „didžiųjų“ vienas kitam primetami kaltinimai esant „didžiaisiais broliais“ iš šono atrodo išties ironiškai. Net paviršutiniškai apibendrinant tokių korporacijų ambicijas, neišvengiamai peršasi išvada, jog regime vienodai monopolistiškais tapti norinčių „brolių“ varžybas. Belieka atsakyti į klausimą, kuris „brolis“ yra „didesnis.“

Aktyvizmas kaip laboratorinis būvis: teo(e)retikų įspūdžiai iš „kultūros kurorto“

Apie kasmetinį Šiauliuose vykstantį medijų meno festivalį „Enter“ kalbasi du jame dalyvavę medijų kritikai Jurijus Dobriakovas ir Tomas Čiučelis.

„Enter 7“ – septintasis medijų meno festivalis, vykęs balandžio 24-26 d. Šiaulių Dailės galerijoje ir fabrike „Elnias.“ Festivalį sudarė kelios dalys: „Enter teorija“ (konferencijos dalyviai: Jurij Dobriakov, Tautvydas Bajarkevičius, Tomas Čiučelis, Gintautas Mažeikis, Vytautas Michelkevičius, Asta Jurevičiūtė, Remigijus Venckus, Virginija Januškevičiūtė ir kt.), „Enter menas“ (Anglijos Norvich School of Art and Design ir ŠU audiovizualinio meno katedros studentų darbai, personalinės Andriaus Grigaičio ir Linos Miklaševičiūtės parodos), „Enter muzika“ (elektroninės muzikos festivalis „Inferno“), o taip pat – „Enter svečiai“ ir „Enter edukacija“.

Medijų aktyvistus į festivalį subūrė ŠU lektorius, meno kritikas ir aktyvistas Virginijus Kinčinaitis.

T.Č.: Taip, ir vėl „medijos.“ Vėl medijų menas ir vėl teorinė konferencija „apie“ medijas. Daug įvairiausių rakursų, iš kurių žvelgiama į, regisi, kažką abstraktaus ir, tuo pačiu, jau tampančio savaime suprantama mūsų kasdienės patirties dalimi. Jau kelintą kartą dalyvaudamas panašiame renginyje pastebiu simptomišką bruožą, kurį sveikina dažnas medijų aktyvistas ir peikia dažnas grynuolių ieškantis kritikas: tai akademizmo ir kūrybinių refleksijų samplaika. Ji, visų pirma, pasireiškia tuo, kad tokių renginių dalyviai yra išties marga publika, apimanti skirtingiausius interesus ir kriterijus. Konkrečiai pats „Enter“ festivalis yra tradiciškai dalinamas į dvi dalis, kuriomis bandoma apimti dvi raiškos sritis – medijų kritiką (bei medijų tyrimo metodiką) ir meninę kūrybą, o po kiekvieno tokio festivalio visuomet atsiranda tiek teigiamų, tiek ir neigiamų tokios užmačios įvertinimų. Tačiau vargu, ar galima ignoruoti svarbų faktą, jog aktyvizmas – nepriklausomai nuo to, ar panašios ambicijos patenkinamos, ar ne – visų pirma, gyvuoja vardan iniciatyvos ir proceso.

Taigi, kyla labai daug įvairiausių klausimų ir norisi imtis kažkokio sistemingo jų aptarimo. Norisi pradėti nuo pačios vietos specifikos – Šiauliai, mano manymu, yra tikrai ypatinga vieta idėjų sklaidai ir eksperimentams, ypač kai į ten suvažiuoja išties marga publika. Man tai primena savotišką laboratorinį būvį, kai eksperimentas, nepriklausomai nuo jo rezultatų, kiekvieną kartą yra naujas ir kiekvieną kartą atskleidžiantis kažką apie – konkrečiai – pačios Lietuvos realijas. Manau, mes, kaip dalyviai, tikrai gerai pajutome tą daugiaplanį vyksmą. Žinoma, kitas klausimas yra turinys. Bet gal apie tai vėliau?

J.D.: Šiaip jau mane, pirmą kartą dalyvavusį tiek konferencijoje, tiek visame festivalyje, nustebino tai, kad teorinę dalį bemaž visi dalyviai ir žiūrovai suvokė rimtai – atrodo, dažniau ta konferencinė dalis būna tiesiog tarsi „privalomas“ elementas, kuris iš tikrųjų beveik niekam – o ypač klausytojams – nėra nuoširdžiai įdomus. „Enter 7“ atveju buvo įdomu ir kalbėti, ir klausytis, o tuo labiau malonu buvo matyti, kad klausėsi ir kiti. Deja, beveik nebuvo diskusijos tarp kalbėtojų ir auditorijos, bet prie šito „vietinės kultūros ypatumo“ jau lyg ir pripratau. Bet apie tai (kalbančiųjų ir klausančiųjų santykį) gal irgi vėliau?

Kalbėdamas apie patį festivalį ir Šiaulių miestą kaip jo „natūralią aplinką“, negaliu nepaminėti to, kuo šis renginys, vykstantis šioje konkrečioje vietoje, skiriasi nuo įsivaizduojamo analogiško renginio, vykstančio, tarkim, Vilniuje. Šiauliuose pamačiau kažką, ką galima būtų pavadinti „neprarastu nekaltumu“ ir nesuvaidintu susidomėjimu. Tai labai keistas reiškinys – nors negaliu tvirtinti, kad tie patys dalykai, kurie buvo rodomi „Enter“ programoje, atrodytų taip pat smagiai kur nors kitur (na, sakykim, „rimtesniame“ ar labiau įpareigojančiame kontekste), bet buvo tiesiog gera matyti, kad žmonėms, kurie atėjo į konferencijas, peržiūras ir parodų atidarymus, visa tai buvo svarbus ir lauktas įvykis. Vilniuje to jau beveik nebeliko, kad ir kokio aukšto lygio ir svarbos dalykai čia būtų pristatomi. Tas tavo terminas – „laboratorinis būvis“ – labai taiklus.

Kita vertus, man asmeniškai norisi ir šiek tiek apsidrausti nuo pernelyg drąsių išvadų. Puikiai suvokiu, kad pamačiau tik kelias akimirkas iš to „Šiaulių kultūrinio gyvenimo“ – faktiškai, savotiško jo apogėjaus momentą, ir būtų labai lengva remiantis šiuo patyrimu (argi būna kitaip, kai kelias įvykių, įspūdžių ir pažinčių pilnas dienas praleidi kitame mieste?) įsivaizduoti Šiaulius kaip idilišką, atvirą ir nesumeluoto entuziazmo pilną „kultūros kurortą“. Šis klausimas man yra labai įdomus: kas gi būtent lemia tą „Enter“ komforto ir demokratiškumo (bet tuo pačiu ir aktualumo) jausmą? Ir ar tas pats „turinys“, perkeltas į kitą vietą ir kitą kontekstą, būtų vis dar toks pat malonus? Juolab kad ir apie teorinę konferenciją vėliau galėjome išgirsti nevienareikšmiškų atsiliepimų: esą tai, kas buvo kalbėta, yra gana diletantiška, nuspėjama ir iš esmės tinkama tik šitam uždaram „aktyvistų-teoretikų“ ratui.

T.Č.: Nors ir apsidraudei paminėdamas, kad vizitas „Enteryje“ tau buvo pirmas, o patirtis Šiaulių kultūriniame kontekste trumpalaikė, bet vis tik suformulavai ir atsakymą: komfortas ir demokratiškumas neįmanomas be atvirumo – ir tas atvirumas ten jaučiamas tiek idėjų lygyje, tiek ir tarpusavio bendravime. Galbūt „rimti“ kontekstai labiau įpareigoja idėjų ir kūrinių reprezentavimui (automatiškai ir išbaigtumui), o ne kūrybai, dėl to Šiauliuose vykstantį „Enter“ (o kartu ir kitą festivalį – „Virus“) ir norisi pavadinti „laboratorine“ platforma. Gal tai šiek tiek gali priminti ir klasikinę „išvykimo į plenerą“ patirtį.

Pereinant prie teorinės konferencijos apie medijų kultūrą Lietuvoje, maga imtis klausimo apie profesionalumo ir profaniškumo santykį. Manau, čia pravartu prisiminti G. Mažeikio mintis apie multimodalumą ir multimoduliškumą. Multimodalumu šiame kontekste vadinamas atsikrų profesinių sričių sambūvis, kuriame egzistuoja aiški skirtis tarp jų, o kiekvienos iš jų specialistui yra priskiriamos tam tikros kompetencijos ribos – t.y., specialisto kompetencija tokiu atveju apsiriboja tik jo sritimi, o pasisakymai už jos ribų jau traktuojami kaip profaniškumas. Tuo tarpu multimoduliškumas – ką G.Mažeikis „Enter“ konferencijoje sąmoningai ir norėjo akcentuoti (tarp sąvokų, iš pažiūros, kone vienos raidės ir kirčio skirtumas!) – Lietuvos kontekste, jos akademiniame pasaulyje yra gana neįprastas ir neišnaudojamas būvis, „leidžiantis“ skirtingas disciplinas suvokti kaip modulius, kuriais galima operuoti neapsiribojant viena konkrečia profesine sritimi. Žinoma, tai anaiptol nereiškia, jog multimoduliškumas kėsinasi perleisti dalykus į mėgėjų rankas. Tiesiog pati medijų teorija reikalauja būtent multimoduliško mąstymo, todėl (ir čia jau bandau advokatauti atsakydamas į kai kur nuskambėjusius ir – avansu – nuskambėsiančius kaltinimus įžvalgų neišbaigtumu) panašiose konferencijose apie medijas įžvalgos neišvengiamai yra pasmerktos išsiplėsti per daugelį „kompetencijos zonų.“

Kitas aspektas – kaip suvokiama pati „medijų kultūra.“ Apie tai konferencijoje mes bandėme diskutuoti su V. Michelkevičiumi ir manau, kad šį pokalbį būtina pratęsti – nebūtinai konferencijos formate.

J.D.: Taip, atsimenu – tai buvo vienintelis pranešimas, sukėlęs diskusiją (tiesa, pirmiausia dėl to, kad vėliau klausimams, prieštaravimams ir t.t. tiesiog neliko laiko, o ir į šią neilgą diskusiją įsitraukė tik patys savo eilės laukiantys pranešėjai). Prisipažinsiu atvirai: man dažnai atrodo, kad bandant ieškoti medijų kultūros apraiškų Lietuvoje (taip pat neretai ir pristatant „importinius“ medijų meną ar medijų kultūrą), siekiama aptikti ir apibrėžti ne ką kitą, kaip medijų aktyvistų subkultūrą – t.y., gana siaurą ratą žmonių, kurie patys puikiai suvokia (ir kartais atvirai deklaruoja) savo priklausymą „medijų kultūrai“.

Pusiau juokais galima būtų įsivaizduojamą tipišką šios subkultūros atstovą apibūdinti taip: dizaineris-blogeris-socialinis aktyvistas-programuotojas-inžinierius-garso menininkas-teoretikas. Pusiau juokais todėl, kad iš tiesų terminas „medijų kultūra“ man pirmiausia asocijuojasi su tokiais personažais, nes kai N&G Urbonai pradėjo tą kultūrą iš Olandijos, Didžiosios Britanijos, Norvegijos ir t.t. importuoti į Lietuvą (tame tarpe ir 2004 m. Vilniuje vykusios konferencijos „RAM6“ metu), būtent toks buvo numanomas medijų kultūros atstovo prototipas. Tačiau tokia forma jis pačioje Lietuvoje, kiek suprantu, platesniu mastu neprigijo, o gerai artikuliuotų „lokalių“ adaptacijų neatsirado. Nors šioje vietoje vertėtų paklausti: galbūt tiesiog su tuo „skėtiniu“ terminu „medijų kultūra“ savęs neidentifikuoja net ir tie, kurie savo praktikoje medijas naudoja labai tikslingai ir sąmoningai? Tuomet pagal šitą logiką reikėtų konstatuoti, kad jie tiesiog nežino ar nenori prisipažinti, kad priklauso medijų kultūrai.

Bet kur kas svarbiau man atrodo tai, jog, kol yra abstrakčiai diskutuojama, kas yra ta („profesionalioji“?) medijų kultūra ir kas yra jos atstovai, tose srityse, kur medijos yra naudojamos praktiškai be refleksijos (t.y., dažniausiai ten, kur medijos ir jų tiesioginis poveikis yra masinis tikrąja prasme) vyksta labai įdomūs ir nevienareikšmiški reiškiniai, dažnai nesulaukiantys deramo kritinio dėmesio iš „medijų aktyvistų“ stovyklos (čia galbūt „pasitarnavo“ ir tas vietinių painių lingvistinių realijų padiktuotas noras atskirti medijas nuo žiniasklaidos). Ar nebūtų dabar pats laikas aktyviai užsiimti kažkuo, ką galėtume pavadinti „medijų folkloristika“ – t.y., galbūt vietoj to, kad ieškotume hi-tech srities naujovių, turėtume pažiūrėti į tai, kaip jau beveik standartiniu tapusį „kasdieninį“ medijų rinkinį naudoja ir vartoja tie žmonės, kurie nei įvardija tuos instrumentus kaip „medijas“, nei, juo labiau, refleksyviai suvokia save kaip „medijų kultūros“ dalį. Juk toks būvis, tiesą sakant, yra kur kas arčiau tos socialinės ir kultūrinės realybės, kurioje mes gyvename, jei neemigruojame kur nors į Olandiją. Be to, ir patys mes neretai taip elgiamės, painiodami medijas su pranešimais, regimybes su intencijomis ir t.t. – net jei kažkuriose konkrečiose srityse esame sąmoningi autorefleksyvūs aktyvistai. Galbūt, jei taip pasikeistų vietinių medijų kultūros tyrinėtojų orientacija, ir pačios diskusijos apie medijas taptų aktualesnės daug platesniam žmonių ratui. Beje, minėtas G. Mažeikis ir jo interesų laukas, man atrodo, puikiai tai iliustruoja.

T.Č.: Sutinku dėl medijų „folkloristikos.“ Pats terminas (nors ir eskiziškas) nusako kritinę poziciją jau specifiškai įsisavinto turinio atžvilgiu – kalbu tiek apie socialinių tinklų fenomeną, tiek apie skaitmeninę žiniasklaidą ir internetinio komentavimo fenomeną, tiek apie medijų meno raiškos formas. Teorija ir kritika turėtų būti itin svarbios dabar, kai po daugelio metų – po daugybės technologinių XX a. inovacijų – galbūt atėjo laikas stabtelėti ir imtis refleksijos užduodant kone trivialius klausimus, pvz.: ką reiškia būti žmogumi medijuotose realybėse?

Kita vertus, apibrėžčių paieškos, jų legitimizavimas bei fiksavimas enciklopedijose gali būti ir labai slidus užsiėmimas, kadangi čia tyko formalizmo šmėkla – galima tiesiog įvardinti reiškinį ir priskirti jį vienokiam, ar kitokiam teoriniam modeliui, atpažinti jį kaip egzistuojantį akademinio konteksto dalyvį… Tačiau kaip tuomet su tais reiškiniais, kurie nepatenka į akademinius diskursus, nors, nepaisant to, yra kone aktualiausi kasdienės būties palydovai? Štai čia iškyla aktualumo klausimas: ar nėra taip, kad vieni kontekstai yra nepelnytai ignoruojami kaip mažiau aktualūs ir neverti kritinės analizės? Pavyzdžiui, kalbant apie lietuviškąją internetinių komentarų „kultūrą“* paprastai apsiribojama tik keletu kritinių rakursų: kalbininkų parypavimais dėl lietuvių kalbos marinimo ir publicistiškais samprotavimais apie, švelniai tariant, nerafinuotą lietuvių mentalitetą. Bet štai pasigilinus galima aptikti kažką, kas nurodo į esmingesnę ir faktiškai viešai neartikuliuojamą paties žmogaus santykio su medijomis problematiką – t.y., į tam tikrus psichologinius elgesio virtualiose realybėse modelius ir polinkius. Be abejo, tai tik užuomina į savarankišką temą, kuri verta atskiro aptarimo.

Toji nebaigta mūsų diskusija su V. Michelkevičiumi (ją būtinai reikės pratęsti) iš dalies susijusi su tavo minėtu „medijų importu“ ir su subkultūrų fenomenu. Ar Lietuvoje medijų aktyvistų subkultūra (be kelių išimčių – pvz., tų pačių N&G Urbonų) ir nėra toji vienintelė „medijų kultūra“? Be to, išgirdęs konferencijoje Vytauto klausimą „ar yra Lietuvoje medijų kultūra?“ išties nustebau: net nežiūrint į tai, kad šiame klausime du terminai – „medijos“ ir „kultūra“ – reikalauja patikslinimo, galima nujausti esant kažkokį neišsakytą kriterijų, kuris leidžia kultūrai „būti“ – kriterijų, kuris, pavyzdžiui, sukuria skirtį tarp oficialiosios ir neformaliosios kultūrų. Man tuojau pat norisi performuluoti šį klausimą į „kokia būtent medijų kultūra egzistuoja Lietuvoje?“

J.D.: Man atrodo, kad taip klausti būtų tikrai prasmingiau. Nors iš tiesų bučiau netgi labiau linkęs atsisakyti tos konkretinančios sąvokos „medijų kultūra“ (kaip ir minėjai, atkaklus tokio apibrėžimo laikymasis gali įkyriai versti pačius teoretikus ir kritikus nuolat puristiškai bandyti vis iš naujo brėžti vieno ar kito reiškinio kontūrus ir taip neišvengiamai palikti kažką „už borto“ dėl mažesnio „grynumo“ ar akademinio patrauklumo) ir paprasčiausiai klausčiau: „Kaip žmonės dalyvauja kitų žmonių medijuojamose realybėse ir medijuoja savąsias?“

Kad pernelyg neišsiplėstume, galbūt sugrįžkime prie paties „Enter“ festivalio ir grąžinkime teoriją į praktiką. Jo savi-klasifikacija yra „medijų meno festivalis“ arba, labiau išplėstai, „skaitmeninių technologijų ir meno, virtualių subkultūrų ir informacinės visuomenės tyrimų laboratorija“. Tokie apibūdinimai, vėlgi, gali provokuoti įvairius klausimus, tačiau gal apsiribokime tuo, kaip festivalio dalyviai naudojo medijas (kokios jos bebūtų). Koks tavo bendras įspūdis? Ar tai, ką ten matėm, kaip nors susisiejo su tuo, kas buvo kalbėta konferencijos metu?

T.Č.: Tiesą sakant, sunku aptikti kokius nors neteorinius sąryšius tarp teorinės konferencijos ir festivalyje eksponuotos kūrybos. Žinoma, kai kurie nuskambėję pranešimai ir vėliau eksponuoti darbai savo problematika buvo artimi. Kalbant apie ekspozicijas, turiu pasakyti, kad šiųmetiniame festivalyje vyravo kūnas – buvo sunku neatkreipti dėmesį į tai, kad daugelis darbų buvo vienaip, ar kitaip kvestionuojantys, išryškinantys, neigiantys ar kitaip santykiaujantys su kūniškumu. Nemanau, kad tai intencionalus siekis, ar kuratorių indėlis, greičiau tai kažkokia savaiminė ir specifinė (būtent šio festivalio?) tendencija.

O apie teorinę konferenciją norisi pridurti, kad tokia palyginti neformali ir visiems (tiek Lietuvos, tiek ir užsienio) medijų aktyvistams atvira platforma suteikia sąlygas kur kas laisvesnėms diskusijoms ir atviresniems rūpimų klausimų aptarimams, nei akademiškai reglamentuoti renginiai, todėl manau, jog būtina šią aplinkybę kuo pilniau išnaudoti. Vieninteliai tikrai svarbūs reikalavimai yra tie, kuriuos iškeliame patys sau, todėl toks renginio formatas kur kas labiau skatina dalyvauti ir pasakyti, o ne tikėtis ir klausyti.

J.D.: Sutinku – labai svarbu, kad panašios neakademinės platformos egzistuotų, išliktų ir evoliucionuotų. Tiesa, būtų įdomiau, jei diskusijose dalyvautų, tarkim, Lietuvoje gyvenantys ir vietinėje (tarptautinėje) kultūroje dalyvaujantys užsieniečiai, turintys ką pasakyti apie visą tai iš savo „varpinės“ – tada galbūt būtų dar mažiau „virimo savose sultyse.“ Taip pat tikiuosi, kad ilgainiui ir publika labiau pripras įsiterpinėti, klausti, prieštarauti ir komentuoti būtent renginio metu, o ne vėliau, naudojant tapatybę maskuojančius avatarus. Bet kuriuo atveju, dar susitiksime Šiauliuose ir kitur.

Garso įrašas iš teorinės konferencijos Medijų kultūra Lietuvoje.


* * Išsireiškimas „internetinių komentarų kultūra“ iš pažiūros gali būti apgaulingas dėl termino „kultūra“ reikšmių. Tačiau šiuo atveju koncentruojuosi būtent į kultūrą kaip į žmogaus veiklos produktų, jų formų ir sistemų visumą, skirtą informacijai ir vertybėms perduoti.

Pirmasis Teo(e)retikų straipsnis – Internetinis komentaras: simptomas, virstantis norma?

Šią savaitę artnews pradeda naują rubriką – Teo(e)retikai. Joje bus talpinami žmonių, rašančių vienokius ar kitokius teorinius tekstus, kurie galbūt ne visada priimtini savo atvirumu. Didžiausias dėmesys čia bus skiriamas medijų kultūros kritikai ir tyrinėjimams. Pirmasis rubrikos straipsnis – medijų kultūros kritiko, vertėjo, menininko, Tomo Čiučelio aktualus  internetinių komentarų reiškinio tyrimas. Malonaus skaitymo!

Internetinis komentaras: simptomas, virstantis norma?

Perskaitę Šiaurės Atėnuose publikuotą straipsnį Nuo interneto iki knygos. Apie medijų kultūrą Lietuvoje, su kolegomis (V.Michelkevičiumi, J.Dobriakovu, V.Klimašausku, J.Lavrinec, T.Bajarkevičiumi) ėmėme diskutuoti apie po šiuo straipsniu pasirodžiusius komentarus. Netrukus (daugėjant el. laiškų) paaiškėjo, kad komentavimo ir komentarų tema gali būti įdomi pati savaime. Pagrindinė nepasitenkinimo priežastis yra  “nevykusi” diskusija komentarų pavidalu. Negatyvus, agresyvus, neadekvatus atsakas. Nemanau, kad konkrečiai šitie komentarai po šituo straipsniu turėtų būti suvokiami kaip rimta diskusija, ar kažkoks adekvatus savo turiniu atsakas, nes būtent adekvatumo ir nėra (juokais galima priskirti terminą “adekvatus internetinis komentaras” oksimorono kategorijai), o svarbiausia (ir internetiniams komentarams tai būdingiausia) — nėra argumentų. Dažniausiai juos rašo tie patys žmonės (t.y., beveik kiekviena socialiai aktyvi internetinė terpė turi savo “etatinius dalyvius”), kurie konkrečiame puslapyje (Š.Atėnuose, Lit.Mene ir pan.) yra suformavę savotiškas monopolijas — specifiniai nuolatinių komentuotojų ryšiai labai natūraliai susidaro ilgainiui atpažįstant pastovių “kolegų” psichologinius paveikslus ir “išmokstant” konkrečias žaidimo taisykles, perimant diskursą. Šaip, savaime tai nėra blogai, kadangi tai, regisi, natūrali žmogaus kaip socialinės būtybės buvimo “kartu su kitais” pasekmė. Neigiamas tokio natūralaus siekio suformuoti daugiau-mažiau nuolatiniais ryšiais susijusią komentuotojų terpę yra jos polinkis į hermetiškumą ir savotiškas viešo konteksto “pasisavinimas” (pvz., nerašytų komunikavimo taisyklių susiformavimas). Tačiau net jei taip ir nenutinka, komentarams vis tiek (ir — norisi optimistiškai sakyti — “vis dar”) yra būdingas vienas bruožas, kuris ir prisideda prie to “internetinio komentaro” įvaizdžio: jie dažniausiai yra familiarūs. Neargumentuotas familiarumas ir agresija. Ar gali būti toks komentaras kažkokios diskusijos dalyviu? Kai komentuotojas rašo taip, lyg jis aiškiai viską žinotų ir jam, lyg kokiam Stalinui, pakaktų tik burbtelėti tris žodžius — štai, kas simptomiška. Galima būtų pritempti iki psichoanalizės ir pavadinti tai kastracija — tai tekstas be jo autoriaus, t.y., be kūno (tiek fizinio, tiek socialinio). Svarbu tai, kad (dažniausiai anonimiška) teksto gamyba internete yra lydima aiškaus pojūčio, jog atsakomybė už turinį (ne teisinė atsakomybė, o asmeninė — t.y., kai kažkas bandoma pasakyti maksimaliai “priartėjant prie savęs”) yra visiškai niekinė ir apskritai nėra akcentuojama, nes tavęs “iš tikrųjų” nėra. Tai, ko gero, yra ir gerai, ir blogai. Viena vertus, taip išryškeja įvairūs liaudies simptomai, o kita vertus, vyksta turinio stagnacija (arba regresija). Arba vystosi apskritai kažkas nesuvokiamo, priklausančio stichiško pasąmoninių srautų sublimavimo sričiai. Regis, kaip tik tai ir turėtų būti įdomu — tą galima būtų suvokti kaip savarankišką temą, bet tada reikalingi metodai komentarų “adekvatumui” nustatyti, o čia jau aiškios pretenzijos į kiberpsichologiją ir kibersociologiją. Tačiau kaip gi dėl tos “diskusijos”?

Manau, kad bet kokiu atveju belieka stengtis formuluoti kaip tik įmanoma daugiau ir tiksliau — nuo to viskas ir prasideda, kadangi kalba yra didžiausias mus visus vienijantis “virusas.” Daug kam (Lietuvoje) “medijų filosofija” ir “visi tie mediju teoretikai” yra “just a bunch of phonies,” bet juk būtent tai ir yra nuomonė (arba poza), o ne argumentai. Tai, kad visiems padai spirga skaitant ir girdint “visų tų medijų teoretikų” darbus, parodo, kad kalbama apie aktualiją, su kuria daugelis vienaip, ar kitaip yra susiję — t.y., dauguma turi vienokią, ar kitokią nuomonę ir patirtį. (Atleiskite už palyginimą, bet) juk dėl baleto tiek aistrų paprastai nebūna.

Šiaip juokas ir dekonstrukcija paprastai būna visai vertingi ginklai.

Kaip gražu, kai žmogus labai gerai žino, ką sako, ar ne?
Štai, “Avataras is Kazlu Rudos ir Azuolu budos” po minėtu straipsniu komentuoja (kalba netaisyta):
“…klaidzioja pasiklyde medijistai patamsyje,bludina,nors ir bando kazko griebtis-sudetingu ziodziu(Lavrinec),exdentrikos(Klimasauskas),pinigu projektams(Michelkavicius)”

T.y., žmogus žino, kaip viskas iš tikrųjų yra, ar bent jau, kaip turi būti. Šiuo atžvilgiu — tai žavėjimosi vertas komentatoriaus prototipas. Jų daug. Ir jie tiesiog žino

P.S. Cituojant Jurijų Dobriakovą, “Galbūt būtent šią gyvybės formą ir aptinkame kultūros savaitraščių tinklapiuose?”