Author Archives: Tadas Šarūnas

Straipsnio autorius:
Tadas Šarūnas yra Vilniuje gyvenantis ir dirbantis menininkas sociologas. Savo kūrybinėje veikloje tyrinėja politiškumo apraiškas kasdienybėje bei grupinės tapatybės konstravimą. Šiuo metu dirba ties daktaro disertaciją postsovietinių miestų gentrifikacijos tema.

Naujamiesčio pamatų duobės ir Sodų gatvės naujakuriai: kas ir ką pasakoja apie Vilniaus gentrifikaciją

LTMKS erdves Sodu 4 atidarymas

Kovo 16 dieną, spalvingais pasakojimais apie įvairaus plauko neformalią ekonomiką apipintoje Sodų gatvėje, atsidarė Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos galerija „Sodų 4“. Keliomis savaitėmis anksčiau, šalimais esančiame name, į savo naujai sutvarkytas studijas visus kvietė menininkų kolektyvas „Various partners“. Vilniuje sunkiai erdvę sau randantiems menininkams tai, be abejo, buvo šventiškos dienos. Miestas čia vėl atrodė atviras žaidimui ir vaizduotei. Padrikais ritmais iš stoties paleidžiamų praeivių pliūpsniai, prostitutės ir jų klientai, pigius kasdienybės reikmenis siūlančios parduotuvės, nauji ir seni barai – tokioje senamiesčio pasienio amalgamoje įsikūrė minėtos menininkų erdvės.

Jos tampa paskutiniais ženklais, kurie Vilniaus Stoties rajoną pagrįstai leidžia laikyti klasikiniu „gentrifikacijos“ pavyzdžiu. Jau kurį laiką įvardijant šio rajono pokyčius būtent „gentrifikacija“, o ne „miesto atnaujinimas“, „atgaivinimas“ ar „atgyvinimas“ yra tas vis dažniau naudojamas raktažodis. Kiekvienas pasakotojas turi savo versiją, ką reiškia šis žodis. Tačiau panašu, kad šios sąvokos naudojimas rodo, jog mes savo miestuose pradedame atpažinti kitų miestų išgyventų ar išgyvenamų pokyčių ženklus. Taip pat perimame penkiasdešimt metų trukusių miesto tyrinėjimų žodyną, kuris leidžia apčiuopti ne tik šių pokyčių paviršius, bet ir gilumines jų priežastis, lauktas ar nelauktas pasekmes.

„Gentrifikacija“ – globalus reiškinys tiek, kiek globalus yra neoliberalus kapitalizmas. Skirtinguose pasaulio miestuose galime atpažinti besikartojančius šio reiškinio bruožus: išskirtinį nekilnojamojo turto vystytojų dėmesį „gentrifikuojamiems“ rajonams, miesto valdžios inicatyvas, „patepančias“ girgždančius miesto augimo ratus, menininkų intervencijas, keičiančias šių miesto erdvių veidą, viduriniajai klasei skirtų paslaugų pasiūlą, buitinius konfliktus tarp naujakurių ir senbuvių, augančias nekilnojamojo turto kainas, kurios anksčiau ar vėliau išstumia mažiau pasiturinčius nuomininkus ar ilgus metus ten išgyvenusius būstų savininkus. Dideliuose ar mažuose skirtingą vietą globalaus kapitalizmo sistemoje užimančiuose miestuose šie „gentrifikacijos“ bruožai skleidžiasi savaip. Matyt, kad esame tik pačioje pažinimo pradžioje, kurioje bandoma įžvelgti, kokius atspindžius ir formas šis reiškinys įgauna Lietuvoje.

Veikiausiai pats neutraliausias būdas apibrėžti „gentrifikaciją“ – žiūrėti į šį procesą kaip į viduriniosios ar labiau pasiturinčios klasės kraustymąsį gyventi (ir vartoti) miesto centrinėse dalyse, kuriose paprastai apsistojusi darbo klasė ar tautinės mažumos. Toks požiūris į „gentrifikaciją“, ko gero, sausas ir nuobodus. Tačiau jis padeda žiūrėti į šį procesą kiek šaltesniu, neįsitraukusiu žvilgsniu. Taip žiūrėdami į „gentrifikaciją“ galime bent trumpam atsitraukti nuo kritinės miesto aktyvistų ar revanšistinės „gentrifikacijos pionierių“ retorikos. Tokia retorika neatsiejama nuo jų vertybių, asmeninių patirčių, interesų bei miesto vizijų, kurios gali būti tiek aiškiau, tiek blankiau suvoktos ir išreikštos.

„Gentrifikacijos“ sukeltus miesto pokyčius visi išgyvename savaip. Mūsų patirtys priklauso nuo mūsų socialinės padėties, nuo to, kokius lūkesčius siejame su šio reiškinio paliestomis miesto erdvėmis. Viešojoje erdvėje gausu nuomonių apie tai, kas vyksta su Vilniaus stoties rajonu. Diskusijas apie rajono ateitį vis pakaitina koks nors įvykis: netikėta naujai atsidariusios burgerinės sėkmė, rajone gyvenusios menininkės nužudymas ar abejotinas turgaus darbuotojų atvaizdų eksploatavimas naujai atsidariusio baro reklamoje. Istorijos dažniausiai pinasi aplink pasakotojams svarbius jų kasdienybės epizodus Stoties rajone. Tokiuose pasakojimuose pagrindinių herojų vietą užima vienas ar kitas vietinis veikėjas, o pagrindine pasakojimo linija tampa jų drąsūs žygdarbiai ar bjaurūs parklupimai, turintys įtakos gyvenimo šiame rajone kasdienybei. Tvyro nuojauta, kad rajonas keičiasi, o šią nuojautą lydi įvairiausios nuomonės: ar „gerąja“, ar „blogąja“ linkme keisis ši miesto erdvė, kaip tai paveiks rajono naujakurių ir senbuvių gyvenimus.

Vienas, socialiniuose tinkluose užsižiebusios diskusijos apie Stoties rajono „gentrifikaciją“, dalyvis teigia, kad Lietuvoje jos nėra vien dėl to, kad didžioji dalis būstų Lietuvoje priklauso jame gyvenantiems savininkams. Jis priduria, kad dėl to Lietuvoje nėra „gentrifikacijai“ būdingo senbuvių išstūmimo iš rajono. Jei šie rajono gyventojai ir apsisprendžia palikti savo namus, tai padaro savo noru parduodami jiems priklausantį būstą. Nors ir kaip norėtųsi pasiduoti tokiai pozityviai ir gana populiariai retorikai, šie teiginiai nėra teisingi. Pati „gentrifikacija“ – viduriniosios klasės kraustymasis į miesto centrines dalis – Vilniuje matoma plika akimi. Tokius procesus atskleidžia ir negausūs miesto tyrimai. Vilniuje, ypač centrinėje miesto dalyje, daug žmonių gyvena nuomojamuose būstuose. Kylant nuomos kainai mažiau pasiturintys, dažnai kultūros, švietimo ar kitame viešajame sektoriuje dirbantys asmenys, o taip pat ir studijuojantys nuomininkai, priversti trauktis toliau nuo miesto centro. Dažnas senbuvis, būsto savininkas, nusprendęs parduoti sau priklausantį būstą, daro tai veikiau ne „savo noru“, bet dėl ekonominės neišvengiamybės, kartu prarasdamas erdvę, kurioje praleido didžiąją gyvenimo dalį, palikdamas svarbius socialinius ryšius.

Norint tikrai suprasti, kas vyksta Naujamiesčio ir Stoties rajonuose, į juos derėtų pažiūrėti nuo aukščiausių namų stogų. Rajoną išvarpiusios naujų pamatų duobės bei kranų stiebai yra svarbesni kaitos pranašai nei besikeičianti barų kultūra ar smulkūs vietiniai konfliktai. Akivaizdu, kad nekilnojamojo turto vystytojai pasirinko šias miesto erdves kaip vietą, į kurią traukia gyventi nauja vidurinioji klasė. Stiprus šių erdvių nusidėvėjimas traukia kapitalą, nes būtent čia investicijos žada didžiausią grąžą. Pakeitus teritorijų planavimo procedūras vystytojų žingsniai yra tylūs, bet nemažiau nuožmūs. Nedidelis atstumas nuo miesto centro ir jo infrastruktūros, taip pat pavieniai istoriniai namai, suteikiantys rajonui autentiškumo, didina pažadą uždirbti iš šių miesto erdvių. Bankai paskolas šiuose rajonuose esančiam būstui įsigyti teikia palankiausiomis sąlygomis. Vystytojams minėtos miesto erdvės yra vartojimo objektai – prekė kvadratinių metrų pavidalu, kuri supakuojama į būsimiems gyventojams kultūriškai priimtiną pakuotę ir parduodama už geriausią kainą rinkoje. Naujai rajone atsidarančios vartojimo erdvės ar miesto savivaldybės remiamas gatvės meno festivalis, kuris kviečia menininkus sukurti naujus šio rajono erdvę ženklinančius kūrinius, kultūriškai perkrauna būsimų gyventojų žvilgsnį į šias miesto vietas ir užtikrina didžiausią pelną. Į minėtas erdves traukiančios klasės ekonominė galia, jos gyvenimo būdas, polinkiai, skonis ir pasaulėžiūra – tai ta jėga, kuri šiuo metu kaip molį minko ir keičia šias erdves.

Į visa tai galima būtų žiūrėti kaip į neišvengiamus procesus, taip, kaip neišvengiamas yra lėtas miesto sienų aižėjimas nuo saulės ir vėjo. Tačiau formos, kurias įgauna Vilniaus erdvės, neišvengiamos tik kapitalistinėje sistemoje. Vietoj klausimo, kodėl rajone taip auga burgerių ir alaus kainos turbūt svarbiau būtų klausti: kokį miestą kuria mūsų lietuviškas kapitalizmas? Į „gentrifikuojamas“ miesto erdves kraustosi šimtai naujų gyventojų, kurių socialinė padėtis ir socialinės normos labai skiriasi nuo senbuvių. Ar visa tai pavirs trintimi, įvairiais buitiniais konfliktais ir revanšistiniais išpuoliais prieš skurdžiuosius? O galbūt tai bus naujos autentiškos, abi puses praturtinančios, patirties pradžia? Savo vaidmenį šiame procese toliau vaidins ir miesto valdžia. Ar miesto projektai bus skirti tik vystytojų tikslams pasiekti? O galbūt jie spręs socialines problemas, sukurs naujas viešas erdves, kurios atvers miestą įvairovei ir atsitiktinumui? Tai, ko gero, svarbiausi klausimai, į kuriuos atsakant gali paaiškėti mūsų vieta šiuose pokyčiuose ar bent jau požiūrį į juos.

Miesto „atnaujinimo“ entuziastai ir „gentrifikacijos pionieriai“ žada, jog „gentrifikacija“ išspręs įsisenėjusias problemas. Tačiau tiesa veikiausiai yra ta, kad šis procesas nesprendžia jokių socialinių problemų. Jis taip pat savaime nekuria skurdo. „Gentrifikacija“ skatina skirtingos padėties socialinių grupių akistatą miesto erdvėje. Šios grupės turi savas gyvenimo ir išgyvenimo strategijas, aplink jas apipintas kultūras ir gyvenimo mieste įpročius. Didesnės galios veikėjai turi daugiau galimybių apspręsti, kam ir kaip bus naudojamos miesto erdvės. Šiuose galios skirtumuose ir glūdi konflikto šaltinis. „Gentrifikacijos“ procesus viešai aptariantys komentuotojai (kaip, beje, ir šio teksto autorius) dažniausiai patys yra pirmos ar antros bangos „gentriai“. Todėl viešoje dominuojantys džiugesiai ir nuogąstavimai dėl šių miesto erdvių kaitos yra persmelkti mūsų pačių asmeninių patirčių, interesų ar vizijų. Apie tai, kaip šių miesto erdvių senbuviai išgyvena rajono pokyčius, geriausiu atveju sprendžiame iš jų kasdienybės stebėjimo. Toks stebėjimas dažniausiai apsiriboja ne visada itin empatiškais apibendrinimais apie šių miestiečių gyvenimo praktikas. Jų balsas lieka negirdimas, o istorijos – nepapasakotos.

Kad ir kaip kontraversiška bebūtų, visgi tos istorijos yra dalis to, kas traukia į šią miesto dalį. Čia atvirai matomi ryškiausi skurdo ir nuosmukio ženklai – prostitucija, narkomanija ir alkoholizmas. Šioje aplinkoje taip pat dar protarpiais išlikę mums nebeįprasti gyvenimo ir sugyvenimo su kaimynais įpročiai. Neapleidžia mintis, kad naujuosius „gentrius“ traukia ne vien prieinamos nekilnojamojo turto kainos ir su tuo susijusios galimybės įgyvendinti savo gyvenimo mieste vizijas. Taip, dar ne taip seniai Stoties rajonas ne pačių didžiausių pajamų miestiečiams buvo reta galimybė gyventi netoliese miesto centro, kuriame vyksta pagrindinis, nors ir kiek apsnūdęs, kultūrinis gyvenimas. Panašu, kad dabar menininkui ši miesto dalis siūlo galimybę turėti savo studiją netoli miesto centro. Menininkų kolektyvas čia gali sau leisti išsinuomoti erdvę galerijai. Šiame rajone taip pat veikia barai, kurie galbūt ne iki galo pasiduoda Senamiesčio barų komercinei logikai, o gal priešingai – nubrėžia naujas madingo laisvalaikio leidimo linijas. Tačiau, nemažiau nei įdomios patirties pažadas, į šias vietas lankytojus traukia galimybė saugiai akies krašteliu pažvelgti į „Kito“ – prostitutės ir jos sutenerio ar tiesiog iš sunkaus darbo grįžtančio prašalaičio – gyvenimą. Visame tame įžvelgiama nekonformistinė dvasia, laikinai prablaškanti kasdienybės nuobodulį.

Stoties prieigos nėra pirmasis Vilniaus rajonas, kurio „gentrifikacijos“ scenarijuje menininkai gali suvaidinti didesnį ar mažesnį vaidmenį. Užupis yra brandžios ir besibaigiančios „gentrifikacijos“ pavyzdys. Kadaise šis rajonas pasižymėjo ta pačia nekonformizmo dvasia, o jo naująjį veidą išrado saujelė į rajoną atsikrausčiusių menininkų. Tiesa ta, kad nekonformizmo ir saviraiškos laisvės tame rajone nebeliko – paskutiniais gyvavimo metais su ja, be kita ko, aršiai kovojo ir miesto valdžia. Šią nekonformistinę devyniasdešimtųjų dvasią ir įdomaus gyvenimo mieste pažadą pakeitė ramūs viduriniosios klasės vartojimo ritualai. Gyvenimas minėtame rajone nebeprieinamas ne tik menininkams, bet ir dažnam viduriniosios klasės atstovui. Gyvenimo Stoties rajone pažadas buvo supakuotas ir išparduotas kvadratiniais metrais, tačiau nei vienas pirkėjas jo neįsigijo, nes tai – ne prekė. Tai, kas buvo parduodama, iš tikrųjų yra sukuriama žmonėms betarpiškai sąveikaujant su miesto erdve. Užupį čia miniu ne tam, kad pratęsčiau šį komentarą spekuliacijomis apie tai, ar Stoties rajonas ilgainiui taps naująją „gentrifikacijos“ žvaigžde. Užupio rajono istorija viena iš daugelio istorijų, kuriose menininkai iš rajono gyvenimo centro palengva buvo išstumti į jo paraštes. Tačiau miesto istorijos kartojasi. Jos taip pat gali būti perpasakojamos skirtingais būdais, o jų herojai bent iš dalies gali pasirinkti savo vaidmenis.

Stoties rajone įsikūrusiems menininkams turėtų būti aišku, kad atsikraustydami į šį rajoną jie ne tik bando įgyvendinti savo gyvenimo mieste vizijas, bet taip pat neišvengiamai prisideda prie „gentrifikacijos“ procesų. Kokį vaidmenį tame procese suvaidins menininkai priklausys ir nuo jų pasirinkimo. Galbūt bus tarpininkai, atskleidžiantys kasdienybės istorijas ir kuriantys jautresnį naujakurių ryšį su šios miesto erdvės kasdienybe. Galbūt jie tik padės įpakuoti šią miesto erdvę paverčiant ją kultūriškai priimtinesne viduriniosios klasės normoms. O galbūt pasinaudos galimybe kelti kritinius klausimus apie miesto plėtrą. Jie yra laisvi pasirinkti ir, veikiausiai, tą pasirinkimą priims vedini savų interesų ir vertybių. Pasirinkimas nekreipti dėmesio į šio rajono kontekstą, ko gero, yra tiek pat politiškas, kiek pasirinkimas kritiškai jį analizuoti. Galima būtų mėginti įtikėti ilgalaikiu menininkų vaidmeniu šiame rajone. Tačiau veikiausiai šis vaidmuo bus tiek laikinas, kiek yra laikinos jų nuomos sutartys.

Per pastaruosius Vilniaus augimo dešimtmečius praradome daug miesto erdvių, kuriose gali prasilenkti ir susitikti įvairovė, galime jaustis lygiais, jos yra atviros atsitiktinumui ir fantazijai. Žinome daug pavyzdžių, tokių kaip: kino teatrai, parkai, skverai ar kitos miesto erdvės, tyliai užleistos viską unifikuojančiai vartojimo kultūrai. Panašu, kad į bet kuriuos miesto pokyčius, net jei jie paviršiuose atrodo daug žadantys ir gaivūs, nebegalime žiūrėti naiviai. Miesto augimas nėra „natūralus procesas“, kaip kad natūralios yra pavasario saulėje besiskleidžiančios miško gėlės. Miesto kaita yra sociali ir politiška. Ji atvira įvairioms vizijoms ir interpretacijoms, interesams bei konfliktams. Toks yra ir kiekvienas veiksmas, kuris atveria miesto erdves naujam naudojimui. Panašu, kad į tokį veiksmą įsitraukia ir Sodų gatvės naujakuriai.

Iliustracijoje: Naujosios LTMKS projektų erdvės „Sodų 4“ atidarymo vakaras