Author Archives: Vaida Stepanovaitė

Konkursas paminklui kaip paminklas konkursui

Basanaviciaus konkursas_4

Likus tik metams 2018–tųjų, Lietuva pradeda gyventi pasirengimu artėjančiam Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimui. Iki šiol daugelį metų dūlėję nacionalinio pasididžiavimo įprasminimo klausimai yra sprendžiami dideliu greičiu, šiose lenktynėse neišvengiamai dalyvaujant politinės valdžios struktūrų atstovams. Kultūros laukas stebi, kaip sostinės viešosios erdvės patiria priverstinę skulptūrizaciją dėl plačiosios visuomenės, jos grupių ar privačių asmenų interesų. Pastaruoju metu buvo iškilęs ne vienas meno viešojoje erdvėje klausimas – nuo niekaip nesibaigiančių konkursų skulptūrai Lukiškių aikštėje, Petro Cvirkos paminklo, iki vadinamosios Vilniaus angelizacijos. O naujausias, kurioziniu spėjęs tapęs atvejis – bandymas atrasti tinkamą skulptūrą Dr. Jonui Basanavičiui, stovėsiančiai aikštėje prie Nacionalinės filharmonijos Vilniuje.

Šiemet, sausio 13 dieną Vilniaus rotušės Kamerinėje salėje bei žiniasklaidoje pasirodė Vilniaus miesto savivaldybės rengiamo konkurso sukurti ir pristatyti paminklą Dr. Jonui Basanavičiui rezultatai. Konkurso rengėjai jį pristato taip: „Tokio konkurso sostinės savivaldybė dar nebuvo skelbusi – sukurti ir pastatyti paminklą Dr. Jonui Basanavičiui aikštėje prie Nacionalinės filharmonijos kviečiamos geriausios skulptorių ir architektų pajėgos, ir tai bus pats atviriausias viešas konkursas, pagaliau užbaigsiantis dešimtmečius trukusias diskusijas dėl paminklo vienam iškiliausių Lietuvos veikėjų.” [http://www.vilnius.lt/index.php?249247988].

2016 metų spalio 10 dieną paskelbtas konkursas siekia dar 2014 metų pabaigą, kuomet prasidėjo pirmieji svarstymai apie būtinybę paminklu įamžinti vadinamąjį tautos patriarchą. Per tą laikotarpį keitėsi šį darbą galintys ar norintys atlikti asmenys, paminklui skirta vieta, kol, galiausiai, atsakomybę prisiėmė Vilniaus miesto savivaldybė, bendradarbiaujant su Dailininkų ir Architektų sąjungomis. Konkurse dalyvavo 16 skulptorių ir architektų komandų, pateikusių savo idėjas paminklui ir aikštės įrengimui. Idėjas vertina Lietuvos dailininkų sąjungos nariai, VGTU, VU, savivaldybės atstovai. Komisijoje dalyvauja ir vienas Vilniaus dailės akademijos dėstytojas – architektas prof. dr. Algimantas Mačiulis, bet VDA Skulptūros katedros ar kitų meno kūrėjų sąjungų atstovų joje nėra. Dr. Jono Basanavičiaus paminklo sukūrimo ir pastatymo Vilniuje darbų koordinavimo komisijai vadovauja Algirdas Butkevičius, su kurio palaiminimu Lukiškių aikštėje planuojama įgyvendinti didelio mastelio Vyčio skulptūra, taip pat reikalaujanti atskiro aptarimo.

Basanaviciaus konkursas_5

Apžvelgus pasiūlymus sukurti ir pristatyti paminklą Dr. Jonui Basanavičiui, galima teigti, kad tai dar kartą įrodo vietinio meno lauko neįgalumą pristatyti šiuolaikiniame kontekste vertintiną viešąjį meną, bei nusako krizinę atminties įprasminimo situaciją. Anoniminių dalyvių kūriniai grąžina žiūrovą ne vienu dešimtmečiu atgal ir nesiūlo naujų, aktualių pažinimo strategijų. Konkurso aprašyme nurodoma, jog „idėjos vertinamos pagal skaidrius ir aiškius kriterijus: skulptūros idėjinių–plastinių sprendimų meninę kokybę, idėjos originalumą, kontekstualumą – skulptūros ir architektūros sprendinių ansambliškumą ir dermę su istorine aplinka, bei projekto ekonominį pagrįstumą.” [http://www.vilnius.lt/index.php?249247988] Deja, beveik visiems konkursiniams kūriniams šie kriterijai per aukšti.

Paradoksalu, jog konkursas, kilęs dėl poreikio pateikti aktualesnę dabartiniam laikotarpiui skulptūrą, tik dar kartą įrodė iki šiol išlikusį prisirišimą prie tradicionalizmo. Pirmasis bandymas įamžinti Dr. Joną Basanavičių taipogi sukėlė neigiamas reakcijas. Buvo siūloma išdidinti tarpukario meto kūrėjo Rapolo Jakimavičiaus eskizą, vaizduojantį minimą asmenybę rūpintojėlio poza, parimusį ant skydo. Deja, aptariamo konkurso dalyviai netoli nužengė nuo šio įvaizdžio, ir pasiūlė konservatyvias, realistinio vaizdo, jau dabar atrodančias nugyventai, skulptūras. Net šešios J. Basanavičiaus figūros sėdi sostuose ar kėdėse, daugiau nei pusė – iškeltos ant pjedestalo. Iškalbinga, kad vienas pasiūlymas yra beveik tiksli paminklo Dr. Jonui Basanavičiui, stovinčio Vilkaviškyje, kartotė – akylesnis žiūrovas atkreips dėmesį, kad skulptoriaus Antano Žukausko 1996 metų ir anonimo 2017 metų skulptūros skiriasi nežymiai. Ar Vilniui reikalinga dar viena bežadė skulptūra, galinti atsidurti bet kuriame Lietuvos taške ir bet kuriuo laikotarpiu, bandanti įtikti beveidei miniai, tad, tiesiog – pasiklydusi idėjiniame ir erdviniame kontekste? Konkurse dalyvavusių skulptorių manymu, visuomenei arba konkurso rengėjams, skubantiems įvykdyti Vyriausybės numatytą skulptūrų normatyvą, tiek užtenka.

Basanaviciaus konkursas_2

2017 metų sausio 19 dieną žiniasklaidoje išplito „Viešas pareiškimas dėl paminklo Jonui Basanavičiui konkurso rezultatų”, kurį parengė meno ekspertų organizacijos – Tarptautinės dailės kritikų asociacijos Lietuvos sekcija, Lietuvos dailės istorikų draugija, Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, Modernaus meno centras. Po pareiškimu pasirašę kultūros profesionalai prašo neskirti žadėtų premijų konkurso dalyviams ir „pripažinti, kad meniniu požiūriu konkursas nepavyko”, įtraukiant daugiau kūrėjų. [http://artnews.lt/viesas-pareiskimas-del-paminklo-jonui-basanaviciui-konkurso-rezultatu-40330]. Vilniaus miesto savivaldybė, viešai sureagavusi į pareiškimą, pranešė apie tęsiamą konkursą, o jo dalyviai ir jų kolegos viešojoje erdvėje toliau aktyviai užsiima oponavimu pasirodžiusiam nepasitenkinimui darbų kokybe.

Kultūros lauke profesionalaus meno kūrėjai ir vertintojai, deja, dažnai turi silpniausią balsą priimant svarbius, politiniame lygmenyje aktualius sprendimus. Kylantis klausimas dėl konkurso paminklui Dr. Jonui Basanavičiui įgyvendinti sąlygų tinkamumo ir pasiūlymų adekvatumo lieka neišgirstas. O juk konkursas skulptūrai Lukiškių aikštėje vyko net keturis kartus, ir visus keturis kartus pasiūlymai buvo atmesti. Paskutinis Kultūros ministerijos konkursas dėl meninės idėjos projektų Lietuvos laisvės kovotojų atminimui įamžinti Lukiškių aikštėje Vilniuje buvo paskelbtas 2012 metais, tačiau nugalėjusio kūrinio ten nepamatysime. Konkursas skelbtas neįvykusiu dėl Lietuvos patriotinės nevyriausybinės organizacijos, besikreipusios į Seimą, spaudimo, argumentuojant, esą, nepakankamu dalyvaujančių kūrinių meniniu lygiu ir nejautrumu idėjinei, istorinei aplinkai. Akivaizdu, jog šiuolaikinio meno profesionalų bendruomenė, turinti tik viešumo įrankį, nėra pajėgi įtikinti Vyriausybės, Vilniaus miesto savivaldybės atstovų dėl konkurso Dr. Jonui Basanavičiui tvarkos pakeitimo.

Basanaviciaus konkursas_1

Kodėl turime tokius konkurso sukurti ir pristatyti paminklą Dr. Jonui Basanavičiui pateiktų kūrinių rezultatus? Žinoma, palaikantys tokias skulptūros tradicionalizmo formas bei konkurse dalyvavę kūrėjai klausia, kodėl kritikuojantys menininkai patys netapo dalyviais. Adekvačių šiuolaikiniam kontekstui autorių menką susidomėjimą monumentalaus Valstybinės reikšmės kūrinio įgyvendinimu galimai lemia praeities šleifas, besivelkantis paskui tokio pobūdžio konkursus. Užsakovas, suformuota komisija, kurioje nėra šiuolaikinio meno lauką atstovaujančių kūrėjų, galimai nurodo monumentalaus kūrinio poreikį, kurio patenkinti dažnas menininkas neapsiims. Kitas trukdis – techninės konkurso sąlygos, užkirtusios kelią ketinančioms dalyvauti profesionalų komandoms, kurių prašymai šias sąlygas koreguoti buvo atmesti. Taip sudarytos galimybės tik siauresniam ratui dalyvių, tarp kurių jauniems kūrėjams šansų debiutuoti taipogi nedaug.

Pabaigai, sunku patikėti, kad kai kurie konkurso sukurti ir pristatyti paminklą Dr. Jonui Basanavičiui pasiūlymai nebuvo tiesiog ironiška protesto forma. Politinėse struktūrose jaučiama desperatiška būtinybė žutbūt paminklą – bet kokį – įgyyvendinti, vietoje galimybės nieko nestatyti, o ieškoti kitokių atminties įprasminimo meninių išeičių. Galbūt ateityje galėtų įvykti sutarimas dėl kokybinio matmens, galinčio paneigti dabar esančius įrodymus, kad negebame formuoti viešosios erdvės. Kitaip, permetinėjant atsakomybę dėl įpaminklinimo vis kitam subjektui, neįgaliam atstovauti šiuolaikinės skulptūros reprezentacijos ir nepasimesti meninio diskurso posūkiuose, Lietuvos atminties įamžinimas ir liks skaudžiu kliuviniu.

Basanavicius

Visus pasiūlymus Dr. Jono Basanavičiaus paminklui galite peržiūrėti čia.

Archyvas archyve arba atvaizdo atvaizdas. Personalinė Vaidos Tamoševičiūtės paroda „Performansų archyvas“ Jonavoje

tamoseviciute8

Archyvo sąvoka aiškinama dviem būdais – žiūrint į tai arba kaip į instituciją, kurioje laikomi dokumentai, arba kaip į sukauptų dokumentų visumą, leidžiančią panaršyti po praeities klodus, susisteminti informaciją ir padaryti tam tikras išvadas iš pirminių šaltinių. Per šiuos apibūdinimus galeriją taip pat galima apibrėžti kaip archyvą, kaupiančią, tiriančią ir tvarkančią įvairius menininko užfiksuotus dokumentus, kurie dabartyje liudija apie būtojo laiko išraiškas. Paroda, savaime  esanti menininko kūrybiniu archyvu tampa kultūrinės liaudies edukacija, leidžiančia suvokti vykusius ir vykstančius meno procesus.

Nagrinėti archyvą nuteikė Vaidos Tamoševičiūtės personalinė paroda pavadinimu „Performansų archyvas“ galerijoje „Homo Ludens“ ir paskatino bandyti nepaklysti nepažymėtu Jonavos kritikos maršrutu.  Parodos parinktys, apibrėžiančios menininkės kūrybinį laikotarpį nuo pirmo performanso „Prisimenu Agnės Jonkutės kūrinį „I remember all my lovers“ 2007 m. (tačiau neapimant priešpaskutinio „Ryšiai“, atlikto neseniai VDU galerijos „101“ gimtadienio proga) transliuoja labai asmeninį požiūrį į globalius dalykus. Kaip parodos anotacijoje rašė menotyrininkė Dovilė Stirbytė, „Nors performansuose neretai – pačios menininkės būsenų savirefleksijos, tačiau jie apima, nagrinėja ir aktualizuoja universalias bendražmogiškas temas bei problemas: meilę, susvetimėjimą, neištikimybę, savižalą ir kt.“, matomas 14-oje dokumentacijų, papildytų įvairių autorių garso takeliais. Mano manymu, minėta citata geriausiai apibūdina visus dokumentus, kurių atskiras nagrinėjimas tolimesniame lauke iš parodos visumos perspektyvos taptų dar ketvirtuoju suvokimo etapu, pergromuluotu per skirtingas medijas ir kritinius požiūrius.

„Homo Ludens“ galerijoje narstant eksponatais virtusius performansus nevalingai kryžminosi kelias, tapęs sunkiai fiksuojama klajone po labai ribotos erdvės patalpą dėl struktūruoto orientyro nebuvimo nei pagal datą, nei pagal kitą kriterijų ant sienų ar tekste, kuriame buvo galima perskaityti kiekvieno darbo apibūdinimą. Nors tai kertasi su archyvo kontekstu, tai galima būtų traktuoti ir kaip tikslingą intenciją – parodos pagrindiniu dėmesio tašku tapo pati autorė, čia pat atliekanti performansą ir semantiškai. Jis suliejo kelių metų darbus, stetoskopu lankytojams leidžiant paklausyti autorės širdies dūžius ir vainikavo šią parodą asmeniškumo motyvu. O pagal kuratorių Igną Gleixner – taip pat tapo edukacine priemone, skirta atklydusiems pamirštuoju kritikos maršrutu visgi gyvai ir be trilypių klodų pamatyti, kas ir kodėl yra performansas

Specifinė performansų parods  išraiška tapo mano pakeliui į Jonavą ir parodoje svarstyta priešprieša, kuri piršo „atvaizdo atvaizdo“ sąvoką, paminėtą ir pačios parodos autorės Vaidos Tamoševičiūtės. Siekiant suteikti galimybę įvertinti parodos dokumentaciją, beveik kiekviename eksponate buvo sugretintos  kelios medijos garsinė , vaizdinė  ir tekstinė išraiškos  kaip atitinkama grupinė struktūra, skirta suvokti buvusio performanso vyksmą. Taip žiūrovas yra paliekamas su  performanso kaip jutiminio veiksmo daiktiniu įrodymu, permąstančiu jį per naują subjektyvią medijos pateiktį, sukurtą dokumentuojančio asmens. Būtent performanso tapsmas nauju dariniu leidžia perprasti kadaise atliktą veiksmą, tačiau per labai subjektyvią prizmę, taigi „atvaizdo atvaizdas“ patenka į trečią suvokimo etapą, kuris tiesiogiai koreliuoja su pirminiu vaizdu, tačiau kartu ir negrįžtamai pakinta.

Galiausiai, bandant nuspręsti, kokią sąvoką taikyčiau parodos kaip archyvo apibrėžimui, iškilo dar vieno semantinio išskaidymo šansas, atsispiriant nuo specifinės performanso archyvo parodos – dokumentų visumą skirstant pagal valstybinę arba asmeninę reikšmę.

Šios struktūrinės dokumentacijos apraiška nemaršrutinėje Jonavoje paskatino atrasti adekvačios parodos Lietuvoje pavyzdį. Tinkamiausias palyginimui būtų menotyrininkės Daivos Citvarienės 2009 m. kuruota Lietuvos meno grandų „Post Ars“ dokumentacinė paroda „POST ARS_20_KONTEKSTAI“ (kurios eksponatų dalį sudarė performansų bei hepeningų video) atlikta su ta pačia edukacine archyvine misija, kaip ir Vaidos Tamoševičiūtės. Tačiau, remiantis minėtomis sąvokomis, apibrėžimai tampa skirtingi dėl kultūrinių konotacijų ir konteksto. „Post Ars“ atveju įšokama į valstybinės reikšmės archyvo stalčių, kurį atvertus galima būtų išskaityti daug šurmulio sukėlusių avangardistų veiklos apžvalgas ir jų indėlį į dabartinį Lietuvos meninį kapitalą, o Vaidos Tamoševičiūtės parodą kol kas atsargiai įdėti po asmeninio dokumentų rinkinio sąvoka, archyvu archyve ir atvaizdo atvaizdu apipavidalinančia nueitą kūrybinės veiklos etapą bei laukti ateinančių performansų.

Akimirkos iš Vaidos Tamoševičiūtės parodos Jonavoje atidarymo:

tamoseviciute5 tamoseviciute2 tamoseviciute11 tamoseviciute10 tamoseviciute7 tamoseviciute1 tamoseviciute3 tamoseviciute6 tamoseviciute9

Nuotraukos: Vaida Tamoševičiūtė ir Aurelija Taločkaitė.