Author Archives: Saulius Leonavičius

Legalizuokime kontrabandą*. Pastabos iš kūrybinių dirbtuvių Contrabbando* Nidos Meno Kolonijoje

contrabbando-tortas

Kaip daiktas ar tekstas gali tapti priemone kitam turiniui? Kuo skiriasi cementiniai blokeliai prikimšti cigarečių nuo aktyvisto galvos prikimšta antivalstybinės informacijos? Klausimas kurį atsinešiau į NMK vykusias dirbtuves Contrabbando*,- Ar/kaip institucija gali tapti sabotažo laboratorija? Ypač institucija esanti keli kilometrai nuo imperijos sienos, o kultūriniam lauke veikianti kaip reprezentacinė, balto kubo ar akademijos erdvė. Ar joje galimi ideologiškai prieštaringi sumanymai, radikalūs bet kuriom iš galiojančių normų? Ar šioje erdvėje galima atskleisti ir pervertinti nusikaltimo reikšmes, jei nusikalstama tik institucijų subordinuotom normom? Ar tokios kūrybinės dirbtuvės gali tapti įvykiu kurio reikšmė būtų  įvertinta pavojaus matu?

Mano nuomone šiuolaikiniame lietuvių mene politinio aktyvizmo, atvira, matoma forma pasireiškia nedaug ir gan fragmentiškai. Kino teatro „Lietuva“ pro-testo laboratorija ar vis pasikartojanti Alytaus [meno streiko] bienalė yra tik keli ryškesni pavyzdžiai. Kiek menininkams (vis dar/jau nebe) aktuali institucinė kritika sunku nuspėti, mano paviršutinišku žvilgsniu meno erdvėje institucinės prieštaros nepastebimos ar nesureikšminamos. Viena iš priežasčių galbūt yra pačios institucinės kritikos, kokia ji vystėsi Vakaruose nuo 7-to dešimtmečio, kairuoliškumas. Naujosios kairės idėjos Lietuvoje dar tik dygsta,  į tai nurodo vieši K. Markso skaitymai Vilniuje ar G. Deleuzo vardo populiarumas toje pačioje Dailės Akademijoje. NMK ir MMA yra glaudžiai susiję su VDA, todėl pretenzijos jose rengti kultūringas provokacijas yra suprantamos.

Ontologinė kontrabanda, tai nelegalus iracionalių veiksnių importavimas į tikrovės erdvę. To kas nesuderinama su racionalumo logikos struktūrom– ne-prieštaringumo dėsnis, individuacijos principas ir atsitiktinumo koncepcija.

Daug kūrybinėse dirbtuvėse įgyvendintų darbų  susiję su vietos, lokacijos, teritorijos, erdvės klausimais. Tikriausiai nuspėjama – kai dvi savaites gyveni tokioje gražioje vietoje, tokiu gražiu metų laiku, pati erdvė mintį išsuka iš svajonių ar prisiminimų verpetų į kontempliaciją to, kas yra Čia ir Dabar. Keliuose darbuose atsirado pačios vietovės dokumentai – miškas, kopos, vanduo. Gerardo Montes de Oca Valadez darbas „The Leak“ – pro lubas lašantis vanduo į galerijoje pastatytą kibirą– jautriausiai aktyvuoja tą Čia ir Dabar pojūtį, stipriausiai aktualizuoja esamą laiką. Kūrinio plastika kreipiasi į natūralią jėgų pusiausvyrą, nubrėžiama esminių gamtos dėsnių diagrama. Taip pat taikliai panaudojamas institucijos kontekstas,– lašantis parodinės salės stoglangis labai primena dažną komunalinių butų problemą- pavojų būti užlietu iš viršaus. Gerardo pasiūlytas veiksmas – pačiam žiūrovui pilti vandenį pro atsiradusį įtrūkimą, į vieną sujungia medžiagą ir veiksmą. Į kibirą krentantys lašai atveria laiko (laukimo) dimensiją, tuo tarpu gravitacijos bei materijos vertikalė-horizontalė, nubrėžia fizikinės erdvės modelį. Mane sujaudina šio darbo kasdieniškumas ir po ja esanti atida. Nei iš viršaus į apačią, nei iš apačios į viršų, nei iš šono bet akis į akį. Būti esamu, auginti ir formuoti esamą, dabarties akimirką.

Kultūros kriminologijoje atkreipiamas dėmesys į šiaip jau akivaizdų faktą- kiekvienas iš mūsų nuolatos darome mažesnius ar didesnius nusižengimus. Pradedant neleistinai pereita gatve, baigiant iš torentų parsisiųstu filmu – smulkūs kasdieniniai nusikaltimai kartojasi ir dažniausiai tokiais net neįvardijami. Kultūrinė kriminologija taip pat nurodo į žymius, reikšmingus galiojančių normų sutrikdymus kurie įvardinami kaip kultūros permainos ir vertinama ne jų faktinė bet simbolinė reikšmė. Supratimą kas yra nusikaltimas ir jo kontrolė formuoja konkrečioje kultūroje jam priskiriamos reikšmės. Karts nuo karto padarydami mažas nuodėmes atsiduriame daugiau ar mažiau kritiniu atstumu nuo bendrų normų ir taisyklių, pažadinam rezistencijos demonus. Kartais esame nubaudžiami, sugėdinami arba pagąsdinami, bet tai irgi tampa kasdienybės dalimi ir beveik neįtakoja mūsų savivokos, savigarbos, tapatybės. Smulkūs nusikaltimai gyvena mūsų paviršiuje, yra toleruojami bet yra ir viena jautriausių asmenybės pusių. Nusikaltęs žmogus yra pažeidžiamas, užsidengia veidą rankomis. Tai ką padarėm neteisėto galim pasakoti tik artimiesiems žmonėms, tai mūsų paslaptys, tai ką labiausiai saugom. Akimirka kuomet nusižengimas tampa mūsų istorijos dalimi yra jautriausia ir aktualiausia tirti ir pažinti, šioje erdvėje asmeniška ir vieša susijungia ir taip aktualizuojama, tampa bendru naratyvu.

Chaoso menininkas gali elgtis bauginančiai, jis gali netgi elgtis it  grand guignol, tačiau jis niekad negali sau leisti pasinerti į dvokiantį negatyvumą, mirtį, mėgavimąsi kito kančia. Net jei tai atrodo kaip įtūžis ar kandumas, bet kuris besinaudojantis nematoma trečiąja akimi gali matyti skirtumą tarp revoliucingo, gyvybę nešančio ir reakcingo, mirtį skatinančio meno. Vaizdiniai kuriuos pasirinkome turi tamsos galių, tačiau visi atvaizdai yra kaukės, o už jų glūdi energijos kurias galime paversti šviesa ir malonumu.

Marija ir Greta ištisas dvi kūrybinių dirbtuvių savaites rengė beveik nepastebimas intervencijas NMK erdvėje,- darė nežymius regimos tvarkos pakeitimus tačiau taip, kad kitiems jie liktų erdvėje iki suvokimo. Perstumdinėjo daiktus iš įprastos jiems vietos į kitą, palikdavo klaidingas nuorodas ar informaciją, paruošdavo niekieno maistą ir t.t. Per dvis savaites  atliko keliasdešimt tokių pakeitimų kurie nebuvo atpažinti ir įvardino juos tik projekto pabaigoje. Manau kad tai puikiai sužaistas žaidimas kuomet partneris tik nujautė kad galbūt dalyvauja kažkame, ko pats nesuvokia. Šauni užuomina apie persiklojančias tikroves ir mūsų sąmoningumą joms. Nesu tikras, ar kontrabandininkui verta grįžti ir papasakoti muitininkams apie tik ką iškrėstą triuką, gal geriau istoriją pasakoti kitiems bendrininkams. Marijos ir Gretos veiksmai buvo organiški ir juose įkrauta emocija labiausiai suprantama  tuo metu gyvenusiems NMK. Manau tai atvejis kai kūrinys gyvuoja tik tam tikrą laiką tam tikroje situacijoje ir akimirksniu išgaruoja atvėrus duris.

Baigiantis antrai stovyklos savaitei mano naivų norą atpažinti sąmokslo galimybes puikiai veikiančioje struktūroje, pakeitė supratimas jog anarchija pirmiausia gimsta širdyje, auga ir vystosi transformuodama visas žmogaus sudedamąsias ir gali reikštis nenuspėjamom formom. Nick Degtyarev ir Nadia Degtyareva sukurtas video darbas „Borderline“ rezonuoja labai intuityviam, emocijos, pojūčio lygmenyje. Autoriai nurodo jog tai darbas skirtas kintančiam (istorijoje ir atmintyje) laiko suvokimui. Statiškas ir tekantis laikas. Pažodžiui nekomentuodamas kontrabandos temos, video darbas nurodo į ribų plastiką ir virpėjimą. Riba tarp dviejų ekranų, riba tarp mūsų ir jų horizonto, riba tarp esamo ir tuščio. Bet kuri linija gali būti išdidinta iki lauko, kiekvienoje akimirkoje telpa visos iki tol buvę. Horizontas neegzistuoja, tai tik galvos pakreipimo kampas. Neryškios sienos gali būti peržengtos nepastebint ar nepastebėtam. Žodis smugle kilęs nuo skandinaviško smog, kuris nurodo į rūką.

Pastaruoju laiku imu vis labiau suprasti jog intervencija, peržengianti ribas tarp galima ir draudžiama, teisinga ir klaidinga, gerai ir blogai yra priemonė atpažinti tų ribų sąlygiškumą, pamėkliškumą. Visuose trylikoje parodoje pristatytų darbų esti nusikalstamos intervencijos į esamą tvarką. Pavogtas varžtas iš Koenigsbergo Karaliaus Rūmų, pseudo-narkotikai, instrukcijos kaip įsibrauti į parodos kuratoriaus elektroninį paštą, melagingas Nidos peizažų ženklinimas, produktų ir prekių gabenimas per valstybines sienas ar vizijonieriška kelionė už sąmonės ribų– visi šie veiksmai atsiskleidžia kaip labai subtilūs, poetiniai, transcendentuojantys nusikaltimo moralę.

Meno lauke veikiančios kalbos sukuria daugiau nei vieną bet kurios fakto interpretaciją, tuo galima pasinaudoti atrandant alternatyvias tikrovės versijas. Tačiau išprovokuoti sistemos pokyčius ar bent reakciją nėra ir nebus paprasta, tuo labiau, kad ir daugeliui menininkų veikiančios sistemos nėra nei labai problemiškos nei nepriimtinos. Todėl MMA Contrabbando* suveikė daugiau kaip vidinių, prote nubrėžtų sienų pažeidimo galimybė. Yra daug būdų peržengti ribą,- ištrinti, nematyti, ignoruoti. Bet pirmiausia reikia atpažinti ir pripažinti kontrabandistą savyje ir leisti jam dirbti savo darbą. Kuomet paskutinis neišpildytas noras nukaus paskutinį pareigūną tavo galvoje—tuomet galbūt ir peizažas aplink mus ims keistis.

Tekste neleistinai panaudotos ištraukos iš Hakim Bey, Hans Haacke ir Kristupo Saboliaus  tekstų.

* 62 % Lietuvos gyventojų toleruoja šešėlinę prekybą (informacija iš www.beseselio.lt).

agnieszka-pokrywka-pristato-savo-darba

Agnieszka Pokrywka pristato savo darbą.

ankos-helfetovos-darbas-01-CB-05a

Ankos Helfetovos darbas 01 CB 05a, 2013.

audrius-mickevicius-pristato-savo-darbus

Audrius Mickevičius pristato savo darbus.

darbu-aptarimas darbu-pristatymas gerardo-montes-de-oca-valadez-performansas-nutekejimas

Gerardo Montes de Oca Valadez performansas Nutekėjimas, 2013.

gerardo-montes-de-oca-valadez-pristato-savo-darba-nutekejimas

Gerardo Montes de Oca Valadez performansas Nutekėjimas, 2013.

jolitos-malinauskaites-paskaita

Jolitos Malinauskaitės paskaita.

koldunu-dirbtuves

Koldūnų darymo dirbtuvės.

kontrabandines-cigaretes

Kontrabandinės cigaretės.

kristupo-saboliaus-paskaita

Kristupo Saboliaus paskaita.

mikko-waltari-salia-savo-darbo-Quantum1

Mikko Waltari šalia savo darbo Quantum1.

muitines-darbuotoju-prisistatymas

Muitinės darbuotojų prisistatymas.

nidos-meno-koloniojs-terasoje paroda
saulius-leonavicius_a-a-aaa-a

 Saulius Leonavičius, a-a-aaa-a, 2013.

vakariene paskaitoje
visvaldo-kairio-paskaitos-skaidre

Visvaldo Kairio paskaitos skaidrė.