Author Archives: Romas Zabarauskas

Straipsnio autorius:
Romas Zabarauskas yra kino režisierius, rašantis apie kiną ir meną savo (ir kitų) malonumui. R. Zabarausko trumpo metražo debiutas „Porno Melodrama“ buvo pristatytas Berlinalėje 2011 ir šiuo metu tęsia kelionę po tarptautinius festivalius. Studijavo kiną Paryžiaus Saint-Denis universitete, o šiuo metu studijas tęsia Hunter College, Niujorke.

Ar įmanoma „suqueerinti“ Lietuvą? Pokalbis su Artūru Tereškinu

Pastaruoju metu Lietuvoje netyla diskusijos apie LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų, translyčių) asmenų teises. Vis dar galioja homofobiškas nepilnamečių apsaugos įstatymas; neseniai buvo bandoma pakeisti ir Konstituciją „prastumiant“ konservatorišką šeimos koncepciją. Šiurpina atskirų politikų komentarai bei neapykantos kupini apklausų rezultatai. Akivaizdu, kad Lietuva – homofobiška šalis, todėl reikia dar daug aktyvizmo bei viešumo, kad situacija pasikeistų. Tačiau akademinėje bei meninėje terpėje LGBT aktyvizmas dažnai sukritikuojamas iš queer perspektyvos, konfrontuojančios su „tapatybės politika“ (identity politics) bei pačių LGBT aktyvistų normatyvumu.

Neseniai įkaitusi diskusija užvirė Facebooko „Feminizmo“ grupėje.

Ta proga nusprendžiau padiskutuoti su queer teorijos pradininku Lietuvoje, Artūru Tereškinu – Harvardo universiteto doktorantu ir Vytauto Didžiojo Universiteto profesoriumi. Būtent šio autoriaus monografijos „Kūno žymės: seksualumas, identitetas, erdvė Lietuvos kultūroje“ (2001), „Esė apie skirtingus kūnus: kultūra, lytis, seksualumas“ (2007), „Vyrų pasaulis: vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje“ (Vilnius: Baltos lankos, 2011) bei sudaryta knyga „Vieši gyvenimai, intymios erdvės: kūnas, viešumas, fantazija šiuolaikinėje Lietuvoje“ (2002) pionieriškai ir išsamiai supažindino su queer teorija ir pritaikė ją lietuviško konteksto analizei.

Ką reiškia queer? Gal galima išskirti tris dalykus: queer teoriją, istorinį queer aktyvizmą (Queer Nation, Act Up) ir dabartinį queer aktyvizmą/„tapatybę“?

Taip, išskirtini visi tavo minėti dalykai ir dar daugiau. Kartais queer susiaurinamas tik iki lyčių ir seksualinės politikos. Tačiau iš esmės queer – terminas, apibūdinantis ne tik tuos, kurie įgyvendina nenormatyvinį seksualumą, bet ir tuos, kurie priešinasi visoms galios hierarchijoms ir priespaudos formoms. Tai reikštų, kad kalbant apie queer turimas galvoje ne tik idėjų apie seksualumą rinkinys, bet ir platus kitų problemų, tokių kaip
pakenčiamas gyvenimas, vartojimas, globa, bendruomeninis sambūvis ir pan., arealas.

Queer asmenys savo elgsena prieštarauja ne tik vyraujančios kultūros hegemonijai, bet ir LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transeksualų) kultūros tapimui mainstreamu. Queer kultūra ar tiksliau subkultūra yra konfrontacinė: ji priešinasi tiek kultūros heteronormatyvui, tiek homonormatyvumui.

Tačiau anglų kalboje queer naudojama ne tik teorijai, tapatybei ar aktyvizmui apibūdinti. Dabar terminas “queer” yra tapęs veiksmažodžiu. Suqueerinti kažką reiškia mėginti destabilizuoti dominuojančias vieno ar kito reiškinio sampratas, parodyti, kad nieko nėra įgimto ir nekintamo.

Lietuvoje terminas „queer“ lipdomas kur reikia ir nereikia. Gal gražu pasivadinti queer, sukurti internetinę grupę ir dalintis rasistiniais, seksistiniais ir homofobiškais video, kaip tai daro kažin kokia lietuviška queer grupė Facebooke. Kuo ši grupė queer, kokia jos nenormatyvinė ideologija, taip ir lieka neaišku. Dalijimasis erotinėmis vaikinų nuotraukomis ir jų komentavimas toli gražu nėra queer veiksmas, tapatybė ar aktyvizmas.

Na, grupė, kurią mini, yra skirta išskirtinai jaunimui ir, viena vertus, gerai, kad egzistuoja tokia saugi necenzūruojama erdvė. Bet sutinku, kad žodis queer netinka daugelio jos narių apibūdinimui, ir, tiesą sakant, neseniai dėl šių priežasčių nuo jos atskilo nauja grupė žmonių, kurie iš tikrųjų vienaip ar kitaip sieja save su queer.

Per daug nenukrypstant į slaptas Facebook’o grupes – tenka pripažinti, kad queer nuovoka visur yra skirtinga. Pasak vieno niujorkiečio draugo, kuris save identifikuoja kaip queer, su šia sąvoka tapatinasi labai įvairūs žmonės. Jis išskyrė queer anarchistus, queer homo nacionalistus ir queer teoretikus – dekonstrukcionistus. Gal galime šiek tiek išsiplėsti apie šias tris skirtingas variacijas ir jų atitikmenis/galimybes Lietuvoje?

Tavo minėtame Niujorke visai kitokia queer padėtis: ten egzistuoja, kaip pats minėjai, ne viena, o keletas queer subkultūrų, yra skirtingų queer judėjimų ir aktyvizmo formų. JAV labai išplėtota ir queer teorija. Kasmet išleidžiamos dešimtys knygų apie tai. Lietuvoje, deja, apie queer subkultūrą ar queer aktyvistų grupuotes kalbėti beveik negalima.

Matomos tik atskirų asmenų pastangos veikti queer vardu arba imti ir suqueerinti liūdną nacionalinės hipochondrijos ir smurto persmelktą viešąją erdvę. Kai LGBT politika kol kas nėra labai išplėtota, sunku kalbėti apie kažką panašaus į amerikietišką grupę Queer Nation, vienijusią visus asmenis, kurie jautėsi keisti, skirtingi, iškrypę ir kurie kūrė savo tapatybę kaip priešpriešą ne tik dominuojančioms seksualumo normoms, bet ir politiškai įtvirtintoms ir kartu normalizuotoms gėjų bei lesbiečių tapatybėms.

PROBLEMOS

Pirma problema

 Lietuvoje egzistuoja toks pavojus: queer kartais laikomas antru žingsneliu arba tiesiog geresne LGBT aktyvizmo versija, todėl kai kurie aktyvistai tarsi bando prašokti iškart prie queer. Bet tai problematiška, nes pats queer yra sukurtas kaip reakcija… Tačiau Lietuvoje tarsi ir nėra į ką reaguoti.

Pirma, manau, reaguoti yra daug į ką…

Na taip, bet turiu omeny, nėra to išvystyto LGBT aktyvizmo ir „homonormatyvumo“, kuris būtent ir iššaukė queer…

Nesutinku dėl homonormatyvumo. Jis labai stiprus LGBT bendruomenėje. Štai tavo nurodytoje Facebook‘o diskusijoje aiškinama, kad biseksualai kaip socialinė grupė neegzistuoja, o apie homoseksualius santykius kalbama tarsi jie būtų plėtojami kažkokioje beorėje erdvėje ar Marse ir juose neveiktų panašūs galios santykiai ir galios hierarchijos (aktyvus/pasyvus, stipresnis/silpnesnis, butch/lipstick, jaunas/pagyvenęs ir t.t.), kaip ir heteroseksualiuose santykiuose. Tačiau daugeliu atveju homoseksualūs santykiai tik imituoja heteronormatyvius plačiosios visuomenės elgesio modelius.

Kita vertus, egzistuoja daugybė problemų, į kurias reikia reaguoti, – pirmiausia susijusių su lyties, seksualumo, intymumo suvokimu ir įgyvendinimu. Pvz. ar kas nors Lietuvoje kada nors klausė ar analizavo, kokį vaidmenį romantinė meilė ir poravimosi naratyvai vaidina įtvirtinant ir palaikant represinę neoliberalią tvarką? Galbūt, tik man neteko nei girdėti, nei skaityti apie tai. Antra, abejoju, ar queer aktyvizmas laikomas geresne LGBT aktyvizmo versija. Manyčiau, kad paprasčiausiai kitokia.

Kaip ne vienas LGBT politikos tyrinėtojas yra pastebėjęs, jau ne vieną dešimtmetį ši politika (čia kalbu apie JAV ir Vakarų Europą) koncentruojasi ties labai konservatyviais socialiniais projektais, kurių tikslas – integruoti LGBT žmones į tradicinį tautos ir šeimos gyvenimą, paversti juos mainstreamo dalimi. O queer politika, mano manymu, išlieka arba turėtų išlikti radikali pirmiausia savo nenoru asimiliuotis ir nuolatiniu heteronormatyvumo ir homonormatyvumo, kurie labai giliai įsišakniję ir LGBT bendruomenėje, kritika. Queer aktyvistai kelia nepatogių klausimų apie normatyvinį intymumą, todėl daugeliui, net ir LGBT bendruomenėje, jie atrodo įtartini ir grėsmingi.

Labai abejotina, ar queer politika šiuo metu galima Lietuvoje, kurioje homofobija ir neapykanta LGBT žmonėms ypač stipri. Tokioje situacijoje LGBT aktyvistai telkiasi prie labai pragmatiškų tikslų, pvz. tolerancijos ir LGBT bendruomenės matomumo skatinimo, teigiamų LGBT asmenų gyvenimo pavyzdžių platinimo. Negali reikalauti iš LGBT aktyvistų ypatingos vaizduotės ir utopistinių naujos, skirtingos visuomenės vizijų. Juolab sunku tikėtis ir to, kad LGBT aktyvistai ims kvestionuoti normatyvinį hetero ar homoseksualumą tuo metu, kai labiausiai norima, kad plačioji visuomenė priimtų LGBT žmones kaip tokius pat, normalius, niekuo neišsiskiriančius, negrėsmingus, kaip gerus ir padorius Lietuvos Respublikos piliečius.

Antra problema

Kai diskutuojame apie queer, ypač Lietuvoje, diskutuojame apie avangardo ir pop kultūros skirtumus. Šiandien jau žinoma, kaip avangardą gentrifikuoja ir naudoja pati sistema, jei taip galima sakyti, arba kaip avangardas tampa elito ir aukštesnės klasės ženklu be jokios prasmės. Tuo tarpu pop kultūra jau irgi nebėra ta 70-ųjų patriarchalinė Tėvo diktatūra…

Queer yra tarsi avangardinė pozicija, oponuojanti visai sistemai – bet dėl savo neefektyvumo toks avangardas kartais atrodo tiesiog naivus. Galbūt galvojant apie realių pokyčių galimybes, neverta nurašyti pop kultūros, pasiekiančios didesnę ir, beje, klasine prasme įvairesnę auditoriją.

Įdomūs tavo samprotavimai, tačiau, žiūrėdamas į platesnį kontekstą, nematau pop kultūros ir avangardo (ar queer) priešpriešos. Tiek pop kultūra, tiek avangardas (queer) gali arba patvirtinti, arba griauti kultūrines normas, t.y. tarnauti ir sistemos, ir anti- sistemos interesams. Kita vertus, pop kultūra labai gudriai ir išmoningai naudojasi queer subkultūromis, jas suvalgo, suvirškina ir pelningai parduoda. Čia galiu kalbėti tik
apie man geriau žinomą JAV kontekstą, kur queer subkultūras atstovaujančių žmonių, reiškinių ir produktų pop kultūroje labai daug (nuo tokių televizijos serialų kaip L World ir Queer as Folk iki Johno Camerono Mitchello filmų Hedwig and the Angry Inch ir Shortbus).

Čia įsiterpsiu – Mitchello „Hedwig and the Angry Inch“ nebuvo pelningas filmas ir gal labiau tapo kultinės, o ne pop kultūros dalimi. „Shortbus“ buvo nekompromisinis tuo atžvilgiu, jog matėme realius aktorių sekso aktus, bet tai jau buvo žingsnis į pop kultūrą, ir, žinoma, galima sakyti, kad šis uždirbtas įvaizdis Mitchellui atvėrė kelią į „Triušio uolą“ su Nicole Kidman, „Dior“ reklamas ir t.t. Vis dėlto tai yra slidus dalykas, ir, tiesą sakant, kiekvienoje tokioje diskusijose riba tarp „teisingos“ pop kultūros ir „neteisingos“ lengvai išslysta.

Kaip bebūtų, Lietuvoje, manau, didesnė problema yra tai, kad vyraujantis kalbėjimas apie pop kultūrą vis dar remiasi itin neigiama Adorno ir Horkheimerio nubrėžta masinės kultūros perspektyva, kai pop kultūra suvokiama tik kaip manipuliacijos varguolių sąmonėmis įrankis. Kai kurie dar prisimena Jeaną Baudrillardą, rašiusį, kad masinė kultūra kuria pasyvią žmonių, atomizuotų, niekuo nesidominčių individų masę. Šiuose suvokimo rėmuose queer avangardas atrodo kaip iš pieno plaukęs kūdikis, kurį „intelektualai“ pagarbiai nešioja savo Hugo Boss švarkų kišenėse. Tačiau šis avangardas gali būti ir būna toks pat manipuliacinis, vienmatis ir neįdomus kaip ir dalis pop kultūros.

Kad ir kritikuotiną, bet gerokai visapusiškesnį požiūrį į pop kultūrą pateikia Birmingamo šiuolaikinių kultūrinių studijų centrui priklausę mokslininkai arba tokie tyrinėtojai kaip Johnas Fiske ir Carla Freccero. Jų nuomone, naudojantis pop kultūra ne tik manipuliuojama, bet ir aktyviai kuriama.

Trečia problema

Būtent! Ir, kita vertus, jeigu vertintume queer poziciją kaip radikalų avangardą, tada atvirkščiai – aš pasigendu radikalumo. Pavyzdžiui, queer niša Lietuvos šiuolaikinio meno scenoje parodoksaliai sugeba prašokti radikalumą – viskas iš karto pateikiama padoria ir priimtina forma. Kitaip tariant, queer gudriai deseksualizuojamas, per teorinius dalykus apeinama nešvari, įkaitusi queer pozicijos pusė, kuri anglų kalboje akivaizdi dėl paties žodžio etimologijos.

Galbūt tu ir teisus. Apskritai Lietuvoje labai trūksta radikalios minties, teorizavimo, todėl ir queer teorizavimas yra nežinia kam priklausantis, neturintis kur prisiglausti. Kalbant apie meną, tas queer – dažnai tik būdvardis ir veiksmažodis, kurie „užmetami“ ant skirtingų meno objektų juos suqueerinant, t.y. naudojamasi ta pačia teorinio žvilgsnio galimybe sugriauti pastovias reikšmes ir atverti tam tikras paslėptas poreikšmes. Todėl vargu, ar galima kalbėti apie queer nišas mene. Sakyčiau, kad tai veikiau lyčių studijų įkvėpta ir lyčių klausimus šiuolaikiniame mene kelianti lentyna. Queer požiūris tiek mene, tiek teorijoje turėtų būti dekonstruktyvesnis, drąsiau ir energingiau kvestionuoti subjekto, žinojimo, visuomenės pamatus ir siekti atverti naujų galimybių socialinei analizei ir politiniam aktyvizmui.

Visos šios problemos, tik šiek tiek kitaip įkontekstintos, egzistuoja ir bendrame pasauliniame kontekste. Kyla klausimas, ar apskritai queer teorija nesuvalgė savęs ir kas gali būti po queer?

Ne, nesuvalgė. Queer teorija atsigamina vis naujais, kad ir pavargusiais pavidalais, nors patys teoretikai dažnai klausia, ar ši teorija ir queer tyrinėjimai vis dar aktualūs. Esu tikras, kad taip. Seksualumo, kuris yra svarbus queer sąvokos dėmuo, tyrimai ypač aktualūs šiuo metu, stiprėjant represyvioms neoliberalistinėmis ir neotradicionalistinėmis kultūros tendencijoms. Intensyviai leidžiamos knygos apie queer subkultūras (kad ir
Judith Halberstam paskutinių metų knygos ir straipsniai) ir queer seksualumą. Mėginimai queer žvilgsniu pažiūrėti į kanonizuotus kultūros reiškinius rodo, kad queer kaip kultūros reiškinys ir analitinė kategorija vis dar svarbūs. Kiek intensyvus ir svarbus išlieka queer aktyvizmas – dėl to galima ginčytis. Į šį klausimą galėtum atsakyti pats, visus metus praleidęs Niujorke.

JAV queer teoretikai ir empirikai užsiėmę ilgalaikiu projektu – užrašyti, archyvuoti ir interpretuoti queer kultūros apraiškas, kartu atveriant šios kultūros visapusiškumą ir įvairovę. Tai, kaip jau minėjau, sėkmingai daroma. Ar Lietuvoje yra ką užrašinėti ir archyvuoti? Tikriausiai taip. Bet ieškant tų giliai pasislėpusių queer subkultūros reiškinių ir juos interpretuojant, svarbu ir patiems ją kurti naudojantis tiek teorinėmis platformomis, tiek šiuolaikinio viešojo meno teikiamomis galimybėmis.

Mano reziumė, o gal net asmeninis motto būtų toks: reikalingas visa apimantis LGBT aktyvizmas ir apskritai siekis išlaisvinti bet kokį seksualumą įskaitant tuos pačius heteroseksualius vyrus. O dėl politinės vizijos, tikriausiai pasaulį gali išgelbėti žemdirbystė, nes tai vienintelis „avangardas“, kurio neįmanoma paversti elitiniu – paprasčiausiai valgai savo, o ne sistemos pomidorus, ir tiek. Vis dėlto kartu reikia pripažinti pop kultūros progresyvią galią, bei naudojantis naujomis technologijomis siekti kuo daugiau viešumo ir lokalaus bei globalaus aktyvizmo, nuo dingusio žmogaus paieškos per „Facebook’ą“ iki „WikiLeaks“ ir „Occupy“…

Be abejo, Lietuvos kontekste kol kas tinkamiausias yra visa apimantis LGBT aktyvizmas, susietas su žemdirbyste (juokiasi). O jei rimtai, tikriausiai šis pragmatiškas ir savotiškai konservatyvus aktyvizmas labiausiai ir tinka dabartinei padėčiai. Bet kitur jau senokai abejojama tokio aktyvizmo galimybėmis. Kiek tenka skaityti kritinių straipsnių apie LGBT aktyvizmą JAV, matyti, kad ten LGBT rubrika yra praradusi gyvybingos politinės programos statusą ir tapusi išsikvėpusiu skirtingų idėjų apie LGBT žmonių teises ir matomumą rinkiniu.

Pastebėti tapatybės politikos ribotumai, todėl judama link panašumo/giminingumo politikos (angl. politics of affinity). Šia politika pripažįstama, kad ir kokie skirtingi bebūtume, tam tikru laiku galime sutarti su kitais dėl specifinių problemų, kurios mus suartina ir paverčia giminingais. Panašumo/giminingumo politika yra lankstesnė nei tapatybe grįsta politika, ji leidžia aktyvistams rasti bendrų sąlyčio taškų su grupėmis, kurių įsitikinimai ir problemos yra panašios, nors ir neidentiškos. Šia prasme queer aktyvizmas, vienijantis labai skirtingus žmones (pvz. feministes, anarchistes, antirasistes, transgenderistes, žaliąsias ir t.t.) kaip tik ir vadovautųsi šia panašumo/giminingumo politika.

Kalbant apie queer aktyvizmą ir politiką, dažnai teigiama, kad joje labai svarbus ne galutinis rezultatas (pvz.: queer revoliucija), bet kasdienių lokalinių praktikų plėtra ir kaita. Jeigu nori gyventi kitokiame pasaulyje, turi reflektuoti ir griauti hierarchijas, išnaudojimą, priespaudą, atskirtį ir marginalizavimą savo kasdieniniame gyvenime. Tai daryti labai sunku. Pavyzdžiui, tos pačios LGBT bendruomenės viduje Lietuvoje, kiek tenka pastebėti žvelgiant iš šalies, daug trinties, nesusikalbėjimo, pavydo, neapykantos, nekūrybingumo. Beprotiškai daug netolerancijos, lyčių stereotipų ir heteroseksizmo. Niekaip nesugebama susitvarkyti su skirtingais žmonėmis ir skirtingomis nuomonėmis visus siunčiant konsultuotis į kažkokį aukščiausią vienos ar kitos organizacijos politbiurą. Visa tai, manau, atspindi ir heteroseksualioje Lietuvos visuomenėje vykstančias galios kovas ir varžybas dėl išgyvenimo.

Pabaigai priminsiu „Queer Nation“ aktyvistų šūkį: “We’re here! We’re queer! Get used to it!”.

Laimonas Zakas, populiarus šiuolaikinis lietuvių menininkas

Šiuo metu studijuoju Niujorke, kur prisistatęs kaip lietuvis sulaukiu klausimo: „O tai yra pas jus kokių garsių meno veikėjų?..“. „Aišku yra!“ – atsakau. „Žinai Anthology Film Archives? Čia Jonas Mekas įkūrė. Soho kažkada George Machunas pavertė menininkų rajonu… Jis buvo Fluxus įkūrėjas… Bartas rodo filmus Kanuose, Venecijoje, Berlyne… Narkevičius… Ne, Narkevičiaus gal nežinosi, na bet va Malašauskas šiemet vienas iš Documenta kuratorių…“ „Vau“, – atsako nauji pažįstami, ir čia diskusija baigiasi, nes nors šios institucijos jiems žinomos – o kartais ir patys meno veikėjai žinomi kaip institucijos – bet dažniausiai nežinomi jų pačių darbai.

Prieš šusnį savaičių Niujorką aplankė vilnietis VJ‘ėjus Laimonas Zakas, kuris „išsidirbinėja“ su Facebooko infrastruktūra puslapyje „Glitchr“. Susitikęs su niujorkiečiais draugais pristačiau Zaką kaip „Glitchr“ kūrėją ir maloniai nustebau dėl jų reakcijos: „Ką, rimtai?! Aš dar praeitą savaitę visiems jį postinau! Taigi jis populiarus menininkas!“

Ir iš tikrųjų: Facebooke „Glitchr“ puslapis turi per 19.000 gerbėjų, daugiau nei oficialus Jono Meko puslapis (per 11.000) ar bet koks kitas lietuvių šiuolaikinis menininkas. Apie „Glitchr“ rašo plačios auditorijos užsienio meno ir technologijų blogai: www.designboom.com, www.mashable.com, www.techcrunch.com, „laikina“ Facebooko darbuotojai.

 Balandžio 13-ą Kauno VII tarptautinio multmedijos meno ir muzikos festivalyje „Centras“ Laimonui Zakui atidarius savo pirmą „Glitchr“ parodą, pateikiu „užgličintą“ interviu, pasiremiantį pokalbių Niujorke fragmentais. Perspėju, kad daugelį reikšmių „Glitchr“ projektui suteikiu prieš autoriaus valią, specialiai neprašęs jo patvirtinti interviu ir realybės atitikimo.

Kada pradėjai „Glitchr“ projektą?

2011-ųjų birželį.

Kodėl būtent tuo metu sugalvojai pradėt?

Nes susidomėjau unicode teikiamomis galimybėmis kombinuoti visokius simbolius ir išgauti įdomius rezultatus. Pradėjau ieškoti kas tuo užsiima, ir kadangi neradau socialinėje erdvėje daug pavyzdžių, pradėjau pats įgyvendinti šitą projektą. Buvo tokia „meme“ Zalgo, bet aš norėjau viską pateikti labiau iš meniškos pusės.

Iš meniškos?

…Nes tas Zalgo yra skirtas šokiravimui, ir jau nebeaktyvus, atgyvenęs savo laiką, kaip ir dauguma „meme“ atgyvena. Ten veikia standartinis teksto konverteris, kuris verčia paprastą tekstą į „zalgo“ kalbą – mat Zalgo yra mistinis veikėjas, kuris per „glitcho“ kalbą bendrauja su mūsų pasauliu. Šalia jo kalbos „sharinamos“ iškraipytų veidų juodomis akimis nuotraukos… Man tokie mistiniai momentai neįdomūs.

Ką tu vadini „meme“?

Tu ką nežinai kas yra „meme“? Na „meme“ kilo iš 4chan.org ir kitų primityvių nuotraukų talpinimo sistemų, kur visi gali lengvai dalintis visokiais „bajeriais“. Ten prasidėjo „forever alone“ komiksai ir t.t.

O kodėl tavo projektas negali būti laikomas „meme“?

Todėl, kad „Glitchr“ yra mano asmeninis projektas.

Laimono Zako ir beatmakerio Miša Skalskis aka 96WRLD audiovizualinis projektas su „glitcho“ elementais

 Supratau. Skirtis tarp liaudies ir autorinės kultūros – autorius. Tai tada kokios yra tavo kaip autoriaus motyvacijos?

Mane domina galimybė įvairiais būdais iškraipyti socialinių tinklų struktūrą. Šiuo metu „Glitchr“ veikia Facebooko ir Twitterio puslapiuose ir taip pat Google paieškoje.

Daugiausia fanų ir veiksmo – „Glitchr“ puslapyje Facebooke. Ką tu manai apie Facebooką? Ar „glitchinimas“ kažkaip komentuoja socialinių tinklų veiklą?

Facebookas yra naudinga terpė dalintis informacija. Kai kurie tuo per daug piktnaudžiauja, updeitina kiekvieną savo gyvenimo akimirką: štai aš sėdžiu tualete, o dabar geriu kavą. Twitteris išvis tragedija, visi stengiasi kas minutę parašyti kažką naujo. Gerai, kad Lietuvoje Twitteris dar ne toks populiarus kaip JAV.

Ką manai apie skandalingus Facebooko ir Google privatumo nustatymus ir privačios informacijos pardavinėjimą korporacijų reklamos kompanijų tikslams?

Manau nereikia patiems atskleisti per daug privačios informacijos. Facebooke nepateikiu kreditinės kortelės duomenų, nors tokia skiltis iš tiesų yra… Nepasirašau savo namų adreso… Dėl reklamos – kol tai yra nemokamos sistemos, per daug nesuku dėl to galvos. Neturiu ko slėpt nei nuo Facebooko nei nuo Google. Jaučiuosi esantis pavyzdingas interneto gyventojas, interneto bendruomenės narys (čia Laimono balse girdima ironijos gaidelė – R.Z. past.).

Man atrodo, kad tu mane specialiai dabar erzini, bandydamas išsisukti nuo prasmės tavo meniniam projektui suteikimo. Bet aš vis tiek tai padarysiu prieš tavo valią. Iš naujo klausiu – tu juk minėjai, kad išsitrynei savo duomenis iš Google prieš jiems sugriežtinant privatumo nustatymus?

Išsitryniau Google duomenis dėl smalsumo ir dėl to, kad daugybė draugų rekomendavo išsitrint. Dabar seku, ar reklamas meta pagal buvusią mano informaciją ar nemeta. Kol kas nelabai pastebėjau.

Ką manai apie ACTA ir SOPA įstatymus, bandančius suvaržyti interneto erdvę?

Tikrai nepasisakau už. Kodėl? Na, jeigu pasakysiu, kad dėl to, jog nebegalėčiau nelegaliai siųstis tai gal ne kaip skambės. (čia Laimono balse vėl girdima ironijos gaidelė – R.Z. past.)

Bet, Laimonai, ar tau neatrodo, kad ACTA ir SOPA gina ne autorių, o korporacijų interesus, ir kad suvaržius interneto erdvę kultūra tiesiog taps neprieinama mažiau privilegijuotoms klasėms, tarp jų – daugumai jaunų lietuvių, tokiems kaip tu ir aš?

Nežinau, Romai, jeigu tu gali sau leisti studijuoti Niujorke, o aš galiu sau leisti į jį atskristi atostogų, tai turbūt mes teoriškai galėtume už tą kultūrą ir susimokėti.

Bet galima žiūrėti ir plačiau. Man atrodo, kad interneto „nelegalumas“ ir taip pat tavo minėta „meme“ liaudies kultūra yra vieni iš įdomiausių neoliberalizmo kritikos momentų ir galimybių. „Glitchr“ yra šios kritikos dalis, nori to ar nenori.

Kiekvienas gali savaip interpretuot.

Kiekvienas gali savaip interpretuot, bet ne kiekviena interpretacija yra teisinga. Na gerai, dar kartą: tai kokia buvo tavo pirminė „Glitchr“ idėja?

Tai buvo eksperimentas skirtas patikrinti ribas: kiek įmanoma „išsidirbinėti“, kiek jau ne. Buvau nukrypęs į kraštutinumus ir po vieno animuoto „posto“ 2011-ųjų gruodžio mėnesį Facebooko puslapis buvo uždarytas. Tada susisiekiau su Facebooko darbuotojais  fanų sąraše ir jų pagalbos dėka po trijų dienų puslapis vėl grįžo tik su pakeistu pavadinimu. Kaip jie paaiškino, puslapį uždarė ne dėl „posto“, o dėl to, kad atkreipė dėmesį į pavadinimą, kuris turėjo neleistinus simbolius.

Tai vadinasi „Glitchr“ yra kažkiek noro griauti Facebooką?

Iš dalies taip, bet galima žiūrėt ir atvirkščiai – tie Facebooko darbuotojai tikriausiai prisijungę tam, kad tobulintų savo kompaniją. Kartais mano „postai“ dingsta ir paskui nebeišeina jų pakartoti, nes Facebookas pataiso savo struktūrą. Gal tai sutapimas.

Šitas Facebooko pasitaisymas tavo dėka papildo „Glitchr“ kaip ne tik socialinių tinklų veiklos būdų kritiką, bet ir pačios „alternatyvos“ kaip tokios neįmanomybės reflektavimą.  Alternatyva neįmanoma, nes nėra kitos kodavimo sistemos – tu juk naudojiesi „normalia“ unicode sistema: simboliais, kurie kažką reiškia kitose kalbose. „Glitchr“ sistemos nulaužimas yra tik iliuzija. Kita vertus, į „Glitchr“ galima žiūrėti ir ne į kaip socialinį komentarą, o tapybą „klasikine“ prasme. Ar kuriant tau svarbus estetiškumas?

Taip, vienas iš pagrindinių tikslų kuriant „glitchus“ man ir yra padaryti juos estetiškus, traukiančius akį. Matyt galima tai pavadinti internetine tapyba, naudojant socialinį tinklą kaip drobę.

Čia veikia ir kitas „klasikinis“ menininko momentas – tapybos amato išmanymas, šiuo atveju programavimas?

Na taip, čia reikia ne tiek stipraus meninio išsilavinimo, kiek techninių programavimų žinių. Nors šiaip „glitchams“ užtenka pradinio suvokimo apie unicode simbolių sistemą. Man tai buvo nesudėtinga, nors aš nesu geras programuotojas.

Aš vis dėlto įtariu, kad tai sudėtinga, jeigu niekas kitas iki šiol to nedarė. Tikriausiai tau nesudėtinga, nes turi įgimtą unicode talentą. Estetika, amatas, įgimtas talentas, žiūrovų gausa ir savo darbų sociokultūrinių interpretacijų vengimas – bravo, tu esi tapybos klasikas par excellence. Ir vis dėlto pabaigsiu straipsnį socialinio komentaro linkme. Manau, kad tu nekalbi šiuolaikinio meno teorijos kalba tiesiog todėl, kad neturi teorinio išsilavinimo. Jei tu įgysi tokį išsilavinimą, gali būti, kad po kelių metų matysime tave dalyvaujant įvairiose meno rezidencijose, parodose, bienalėse, kur „Glitchr“ ir kitus projektus pristatysi jau meno teorijos, „institucinės kritikos“ terminais ir interpretacijomis. Tačiau šitas laiko tarpas, kai tavo menas jau yra populiarus, bet dar „neteorizuotas“, kaip tik labai įdomus: viena vertus, tai parodo, kad teorinė interpretacija – nebūtinai paties autoriaus reikalas, kita vertus, ir tai daug svarbiau – atskleidžia teorijos dirbtinumą, „kultūrinę“ ir privilegijuotą prigimtį.

Kas kaip moka, taip ir šoka.

Iliustracijoje viršuje: Laimonas Zakas, nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Apie meno rinką. I dalis, arba Ha! Ha! Ha! Hi! Hi!

Straipsnis įkvėptas ir paremtas knyga „(Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos“, kurią siūlau pavartyti patiems: http://issuu.com/ltmks/docs/nepriklausomo_meno_istorijos_fragmentai

Joks menas ar mokslas, net filosofija ar sociologija, neišvengia subjektyvios autoriaus įtakos. Taip, tikiu autoriumi. Ne tokiu autoriumi, kuris, kaip sako semiotikai, „nebent kaip vagis įlipa pro balkoną“, bet tokiu, kuris pats tą balkoną ir sumeistravo. Juk ne Dievas ir ne Šiuolaikinio Meno Šventoji Dvasia. Todėl pradėsiu šį straipsnį nuo asmeniškumų, kurie padės perskaityti mano mintis konkrečiame sociokultūriniame kontekste.

Esu nepriklausomybės vaikas, gimęs 90-ais ir todėl neatsimenantis Lietuvos atgimimo metų euforijos ir laukinio kapitalizmo kokteilio. Turbūt kaip dažnam su nepriklausomybe paraleliai suaugusiam menininkui, mano tėvams (kurie tiesiogiai su menu nesusiję) šiuolaikinis menas reiškė nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, nuo senamadiško meno supratimo, pagaliau ir nuo Lietuvos Dailininkų Sąjungos. It rusų XX amžiaus pradžios avangardistai Revoliucijos akivaizdoje, lietuvių (ne)priklausomi menininkai ieškojo naujų formų naujai visuomenei. Be to, kad viskas būtų taip, kaip Laisvuosiuose Vakaruose.

Galbūt dėl šių priežasčių tėvai vedėsi į ŠMC, Europos parką; dėl to vaikystę atsimenu su Fluxus kabinetu, Tarasovo garso skulptūromis ir muilų kolekcija ŠMC rūsyje, Karoso televizorių labirintu… Tėvams nebuvo sunku paaiškinti, ką reiškia Fluxus, nes tai vyko kasdienybėje, džiaugiantis ir kuriant tą utopinę „vakarietišką“ laisvę. Kartais, žinoma, būdavo ne Fluxus, o tvinpyksas. Bet niekada nebūdavo nuobodu.

Bet vaikai suauga, o dichotomiška realybė – sovietmetis/senamadiška/priklausomybė/LDS prieš laisvė/naujoviška/nepriklausomybė/ŠMC – rutinizuojasi ir dekonstruojasi. Staiga pradėjo aiškėti, kad vakarietiškas neoliberalizmas – ne tokios jau ir gėlytės. Ne todėl, kad nepatiktų griežtos kapitalistinės rinkos taisyklės, pop kultūra ir sekso ar smurto spektakliai. Tiesiog man nesmagu, kad nešiojamą kompiuterį, kuriuo taipinu, pagamino Kinijoje išnaudojami vaikai; nesmagu, kai gydytojas pataria nevalgyti vaisių, nes visi jie „užnuodyti“; nesmagu, kad politikai – korumpuoti korporacijų ir bankų įkaitai. Po manęs nors ir tvanas, prieš miegą vis kartoju Liudviko XIV žodžius, bet, kai užmiegu, sapnuose įsipainioja froidiški riktai: prie manęs nors ir tvanas, dėl manęs nors ir tvanas.

Ak, bet mes juk apie meną, ne apie politiką. Na taip… Kur baigiau? Taigi, euforijos ir laukinio kapitalizmo kokteilis… Šiuolaikiniai menininkai pykstasi su LDS, ir pagaliau privatizavimo įkarštyje Parodų Rūmų direktoriumi pastatomas Kęstutis Kuizinas. Taip ir liko iki dabar, nevaidinęs rotacijos ar demokratijos. 92-98-aisiais dar vienu stambiu žaidėju tampa Ramintos Jūrėnaitės vadovaujamas Soroso ŠMC fondas, su kuriuo ŠMC ir konkuruoja, ir pasinaudoja.

Kai kažkas ne visai demokratiškai tampa lyderiais, normalu, kad atsiranda pavyduolių, institucionalizmo kritikų. Net pats Kęstutis Kuizinas kritikuoja save: „Kartais susimąstau, kad mes per toli ir per greitai nubėgom. Kokia prasmė turėti vieną stiprią instituciją, kuri gyvuoja be adekvataus konteksto? Be šiuolaikinio meno teorijos, be mokyklų, be muziejaus, be paramos, be galerijų ir naujojo meno rinkos.“ Šiame 2004-ais metų interviu ŠMC direktorius dar pasigiria, kad artėjančios Baltijos trienalės užsieniečiai kuratoriai – „tarsi užrašas ant kvepalų dėžutės“…

Tai gal tikrai pats laikas išleisti ŠMC kvepalus? Gal taip pagaliau ir būtų sukurta ta išsvajotoji „vakarietiška“ meno rinka? Kvapą parinktų koks nors savo homoseksualumą kruopščiai slepiantis stilistas (sukuruotas ŠMC kuratoriaus, aišku). Su tuo stilistu pritrauktumėt platų spaudos ir elito susidomėjimą, o tada jau tam pačiam elitui galėsite pardavinėti kvepalų dėžutės Konceptualų Apturėjimą Rankoje – svarbu, kad būtų ką nufotografuoti. Va tau ir lietuviška Sensacija. Buvo tokia milijonieriaus Charles Saatchi kolekcijos Jaunųjų Britų Menininkų (YBA) paroda, 1997-ais Londone, Berlyne ir Niujorke kėlusi vėjus dėl vaikžudės nuotraukos ar Mergelės Marijos su vaginomis paveikslo. Tada šiuolaikiniu menu susidomėjo ne tai kad „Žmonės“, bet net ir „Vakaro žinios“. Vienas tų jaunųjų menininkų, Damien Hirst, taip prasisuko meno rinkoje, kad 2007-ais pagamino 14 milijonų svarų vertės deimantinę kaukolę ir pardavė ją už daugiau nei 50 milijonų svarų.

Bet lietuviai žmonės kuklūs. Deimantų čia kol kas tik vienas, ir tas pats Narkevičius… Nors šis lietuvių menininkas garsėja originalia, socialiai užtaisyta kūryba apie sudėtingą posovietinę Lietuvos realybę (beje, paskutinis jo filmas, kurį tuoj pamatysiu Berlinalėje – apie gėjus, ir už tai reikalauju viešo bučinio), lietuviškiems interviu Deimantas neslepia savo neoliberalios logikos. Štai pravdai.lt į klausimą „Kas nutinka, kai iš meno daromas verslas?“, menininkas atsako: „Tai normalu. Tokie yra mūsų visuomenės ekonominiai santykiai. Kultūra turi tiek simbolinę, tiek piniginę vertę.“ Pravda net pasimeta: „Tai vis dėlto, ar jums netrukdo, kai verslininkai parduodami meną užsidirba?“ O Deimantas vis tiek: „Tai yra gerai. Kitaip dominuotų pigi bei masinė kultūra.“ Na taip, nereikia pagalvoti, kad prostitutės ar gėjai Narkevičiui iš tikrųjų rūpi. Kažkuo susirūpinti juk būtų pigu ir masiška.

Bet Narkevičius – daugiau Lietuvos meno produktas, negu rinka. O rinką bandys sukurti 2012 birželį – 2013 balandį vyksianti „Ruperto“ programa. Šiuo metu jaunų menininkų ieškantis projektas padės kartu su užsienio ekspertais įgyvendinti jaunas idėjas. Komisijoje: Jablonskienė, Kuizinas, Malašauskas, Narkevičius, Žakaičiai (Jonas ir „Ruperto“ iniciatorius Darius), Sabolius ir du užsieniečiai: vienas iš Amsterdamo meno centro „Kunstverein“ įkūrėjų Krist Gruijthuijsen, bei Goldsmiths lektorė Andrea Phillips. Gerai, kad užsieniečių nedaug – juk jie, neišmanydami Lietuvos meno užkulisių, gali ir susipainioti!

Jei rimtai, sąmokslo teorijų nekuriu. Ir abejoju, kad „Rupertas“ proteguotų pažįstamus vardus; kiek girdėjau, kaip tik nuoširdžiai ieško naujų. Bet tai nekeičia fakto, kad ŠMC, „Rupertas“, ar Damien Hirst nekviestionuoja neoliberalaus kapitalizmo ir neieško naujų formų naujai visuomenei. Ir man dėl to gaila. Nes taip tėvai išauklėjo.

O pabaigai savo nuomonę šiek tiek apversiu. Vienas draugas išmintingai pastebėjo: „Sėkmė visada nulemta neteisingų priežasčių – gerų menininkų karjeros paremtos ne tuo, kas jų mene yra įdomaus“. Turėdamas tą omeny, pripažįstu, kad institucinė kritika visada yra teisinga, bet dažnai nuobodi.

Alternatyva kaip „pogrindis“ šiandien yra, deja, nebeįsivaizduotina. Kaip knygoje „(Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos“ įvardina sėkmingiausią (ne)priklausomą karjerą sukūrę menininkai Nomeda ir Gediminas Urbonai, „šiandien kritiškas projektas turbūt turėtų būti įgyvendinamas kaip „pro-“ pozicija, nes alternatyvų reikia ieškoti ne kapitalizmo užribiuose (tokių ir nebeliko), bet pačiame avangardo priešakyje.“ Savo teiginį Urbonai palydi klausimu „TAIP?“. TAIP, manau, taip. Nors gal yra kitų išeičių – pavyzdžiui, kurti ne meną, o „pigią ir masišką kultūrą“, kaip sako Narkevičius. Arba nekurti išvis, kaip Redas Diržys.

Bet kodėl taip rimtai? Can‘t you take a joke?, klausia nelabai žinoma, bet labai paslaptinga dainininkė Henriette Coulouvrat.

http://www.youtube.com/watch?v=eLDXb8wkP9Y

Can‘t you take a joke? Ha! Ha! Ha! Hi! Hi! Can‘t you take a joke?  This one‘s very faaanny! Can‘t you take a joke my friend? Can‘t you see we‘re watching the end?

Atsakau: SORRY, NO JOKE

Teksto tęsinį – „Apie meno rinką. II dalis, arba kapitalistinis antikapitalizmas ir Berlinalė 2012“ skaitykite čia.

Knygą „(Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos“ jau galima įsigyti knygynuose bei internetu www.artbooks.lt

„The Gardens“ atidarymas, arba nauja kosmoso erdvė

Į naujos Vilniaus parodų erdvės atidarymą „The Gardens“ konceptualiai pavėlavau – atėjau ne šeštą, kaip kvietė, o septintą. Bet kadangi galerija, kaip supratau, linksta prie konceptualaus (o iš tikro postkonceptualaus) meno, pasitenkinau pirmos dalies atpasakojimais. Regis, planetariumo salėje įsižiebus žvaigždėms, „The Gardens“ įkūrėjos Inesa Pavlovskaitė ir Gerda Paliušytė garsiai skaitė savo pačių ir menininko Mark Geffriaud susirašinėjimą apie tai, kaip atidaryti šią parodą; buvo susitarta vieną objektą palikti, kitą – išsivežti. Klausydamas šio perpasakojimo atpasakojimo, išgirdau skundų, jog Inesos ir Gerdos bandymas skaityti sinchroniškai atrodė „lyg mokyklos aktų salėje“, nes buvo ne kartą suklysta – man toks priekaištas sukėlė abejonių, nes (post)konceptualaus meno darbo meistriškumas tikriausiai slypi ne dailiajame skaityme.

„Opening“ atidarymo performansas Planetariumo salėje.

Antroje performanso dalyje, į kurią suspėjau, Mark išėmė  galerijos kambario duris ir visus svečius palydėjo ant stogo nusifotografuoti – nuotrauka ir bus tas objektas, paliktas galerijoje. Tada visi grįžome išgerti vyno ir paklausėme Molly Nillson nuostabaus ir „Lyncheriško“ („Malholando klubas“, „Socialinė imperija“) koncerto. Pokalbių su pažįstamais metu pradėjau kalbėti aukštu ir manieringu balsu, tuo suerzindamas nemažai vakaro svečių. Susierzinimą bandžiau gesinti paaiškindamas: „Tai konceptualu“, ir iš tiesų jaučiausi atstovaujantis kritišką queer theory tradiciją, o gal atsitiktinai prisilietęs ir prie konceptualumo šaknų:  JUK IR MARSELIS DIUŠAMPAS BEI DŽIONAS KEIDŽAS BUVO GĖJAIS, ANIA? www.vice.com/read/wondering-art-aids

Grupinės nuotraukos su durimis darymas ant Planetariumo stogo.

Trumpai aptaręs svarbiausius vakaro įvykius, galiu imtis jų vertinimo. Visų pirma, atidarymas pavyko taip ir kaip ir turėjo įvykti: puikiai. Susirinko gausybė jaunų, intelektualių ir stilingų žmonių, tarp jų Vilniaus meno scenos žvaigždutės Gintaras Didžiapetris, Elena Narbutaitė, Dalia Dūdėnaitė ir kiti. Patikėkite, aš nenuvertinu visų, įskaitant savo, pastangų atrodyti seksualiai ir stilingai. Tikiu, gal kaip Karolis Klimka, seksualaus avangardo prasmingumu – nes subūrus tokią seksualią masę, visada yra vilties visus užkrėsti lytiškai… tfu, meniškai plintančia liga.

Molly Nilson pasirodymas Planetariumo konferencijų salėje.

Tačiau „The Gardens“ atidarymo seksas – saugus, ir poza šiek tiek pabodusi. Žinau prancūzų menininko Mark Geffriaud darbus iš anksčiau, nes pernai teko kartu su „The Gardens“ galeriste Inesa Pavlovskaite ir kitais savanoriais dalyvauti šio menininko kolektyvinio tylaus „Odisėjos“ skaitymo performanse Paryžiaus „Jeu de Paume“ parodoje, kuruotoje Raimundo Malašausko. Mačiau ir paskutinę jo parodą „GB agency“ galerijoje, kurioje jis bandė pastatyti medinį namelį. Parodos uždaryme trečdalis svečių buvo (post)konceptualaus Vilniaus meno atstovai. Taigi Mark nėra tas nepažįstamasis meilužis iš Paryžiaus, su kuriuo taip norėtųsi išduoti savo lietuvį sutuoktinį. „The Gardens“ santuoka su Vilniaus meno žvaigždutėmis ir planetomis tvirta. Atsidarė nauja kosmoso (graikiškai sistema) erdvė.

Iliustracija viršuje: Mark Geffriaud paroda „Opening“ galerijoje „The Gardens“, 2011.

Raimundas Malašauskas – perspektyvus menininkas? Holograminė paroda „Tulips & Roses“ galerijoje

„I’m not from Paris. I am a Paris“ – byloja vaikiškai nupaišytas užrašas* ant vieno garsiausių lietuvių meno kuratorių Raimundo Malašausko marškinėlių. Esame jo parodos pavadinimu „Done“ atidaryme, „Tulips & Roses“ galerijoje. „Tulips & Roses“, žinia, jau nebe Vilniuje, o Briuselyje. Malašauskas jau Briuselyje, o nebe Paryžiuje (?). Nors iš tikrųjų Malašauskas yra visur, o mes esame Vilniuje.

Raimundo Malašausko paroda „Done“, gal taip ir nebaigta, atsidarė du kartus – balandžio 23 ir 29 dienomis (antrąsyk –  Briuselio meno mugės metu). Apsilankiau tik pirmame, nors antras buvo papildytas naujais darbais ir naujais svečiais. Tačiau ir pirmas pasižymėjo gausa šiuolaikinio meno žvaigždžių – galeristų, kuratorių, menininkų, žurnalistų – iš Lietuvos ir pasaulio, kurie kolektyviai bandė išsiaiškinti ir sugalvoti Raimundo Malašausko parodos reikšmes.

Paroda pasibaigė parkelyje su lietuviška degtine, trintais lašiniais su mėtomis ir juoda duona. Viskas vyko Velykų išvakarėse, todėl Juodoji Duona, kurią mėgo pats Jurgis Mačiūnas, tapo lietuviško meno eucharistija. Ją stebuklingai raikė ir svečiams dalino pats Raimundas Malašauskas.

Duonos užteko visiems, o dabar apie žaidimus. Įėjęs į parodą išsigandau – pirmame „Tulips & Roses“ aukšte, kur paprastai rengiamos parodos – tik du kilimėliai su kol kas neatpažintais objektais. Visi susiję su hologramomis, pasakoja Raimundas Malašauskas (o taip pat galeristai Jonas Žakaitis ir Aurimė Aleksandravičiūtė), atlikdamas, vieno svečio nuomone, conversational piece: iš vienur atkeliavo 3D efektą primenantys brėžiniai, iš kitur, Michael Jackson’o holograma ant kvepalų buteliuko, ir t.t. Ant sienos kabantis paveikslas „Sitting woman sitting woman“ skirtas vartymui, bet abejose jo pusėse – to pačio Vytauto Kairiūkščio paveikslo kopijos. Vartymas perkuria lietuvių tautosaką: pasirodo, kai ištekėjusios moterys prie lovos apsukdavo savo Madonos pasveikslą, tai buvo ženklas vyrui imtis vedybinių pareigų.

Vis dėlto parodos dingstis buvo paties Raimundo Malašausko sukurtos hologramos, kurios slepėsi dar nematytame Tulips & Roses“ rūsyje. Vienoje hologramoje – vilnietis „Egis“ kitoje – jo brolis dvynys „Remis“. Trečioje – šiemet Lietuvą Venecijoje besiruošiantis pristatyti menininkas Darius Mikšys („Darius“), su ant burnos prikibusia vyno taure. Galbūt tai ironiškas atsakymas tiems, kurie Raimundą Malašauską kaltina Dariaus Mikšio protegavimu? Darius Mikšys pasirodo ir ketvirtoje hologramoje „Mininos“, kurioje visi šie herojai matomi kažkieno rankose tvirtai suspaustame veidrodyje. Nuotraukos dešinėje matome „Tulips & Roses“ laiptelius, kurie nustebina – juk hologramos, regis, darytos viename iš trijų svarbiausių pasaulio hologramų fabrikų, esančiame Lietuvoje? Bet, pasirodo, laipteliai buvo primontuoti fotomontažo būdu. Į parodos antrą atidarymą atkeliavo ir penktoji holograma, kurioje brolių dvynių atvaizdai niekaip nesueina į bendrą visumą.

„Done“ – galbūt pirmoji įprastai kuruojančio Raimundo Malašausko kaip menininko paroda. Vis dėlto tiek kuruojant, tiek, šįkart, kuriant, Raimay veikloje dažniausiai svarbus tekstas, rašymas, arba pokalbis. Be ką tik perpasakotų istorijų apie parodoje matomus objektus, skaityti kviečia parodos pristatymas tulipsandroses.lt, parodos tinklaraštis sunvysne.tumblr.com ir taip pat naujas „Tulips & Roses“ žurnalas „The Federal“. „Done“ pristatymas kviečia įsivaizduoti erdvę, kurioje būtų įmanomos visos galimybės. Jeigu abstrakčios idėjos, tokios kaip „laikas“ ar „mintis“, mūsų galvose suvokiamos kaip erdvinės metaforos, tai nematerialios idėjos turi daug bendro su objektais, kurie pasiduodami beribei interpretacijai, matyt ir atveria, hologramiškai, tas visas galimybes. Kai kurios iš galimybių suprasti hologramą ar pačią parodą publikuojamos minėtame bloge, o kitos – jūsų valia. Vis dėlto tai galbūt pirmas kartas, kai „Tulips & Roses“ parodą įdomu ir pamatyti, o ne tik apie ją perskaityti (ar kolektyviai aiškintis ir kurti jos reikšmes smagaus atidarymo metu) – hologramų žiūrėjimas, kaip bebūtų, užsiėmimas linksmas.

* Užrašą ant marškinėlių sukūrė Egidijus ir Remigijus Praspaliauskai (mothereleganza.com)

Iliustracija viršuje: Raimundas Malašauskas, Done, ekspozicijos vaizdo dalis, Tulips & Roses, Briuselis, 2011.

Alexandre Guirkinger Curated Portrait, 2010 B&W Fotografija (110 x 88 cm, įrėminta)

Alexandre Guirkinger, Raimundo Malašausko kuruotas portretas, 2010. Juodai balta fotografija (110 x 88 cm, įrėminta).

Raimundas Malašauskas, Whose face rings the bell (Darius), 2011. Holograma (27 x 36 cm). Nuosavybė menininko ir Tulips & Roses, Briuselis.


Raimundas Malašauskas, Whose face rings the bell (Egis and Remis 5), 2011. Holograma (30 x 40 cm). Nuosavybė menininko ir Tulips & Roses, Briuselis.

Raimundas Malašauskas, Whose face rings the bell (Egis), 2011. Holograma (24 x 32 cm). Nuosavybė menininko ir Tulips & Roses, Briuselis.

Raimundas Malašauskas, Whose face rings the bell (Mininos), 2011. Holograma (18 x 24 cm). Nuosavybė menininko ir Tulips & Roses, Briuselis.