Author Archives: Rasa Kavaliauskaitė

(Pa)sąmonės pakraščių beieškant. Linos Fisheye, Austėjos Tavoraitės ir Eglės Abromaitės paroda „Foto-video“ Kauno „POST“ galerijoje

lina fisheye

Rugsėjo 26 – spalio 11 dienomis POST galerijoje, Kaune, buvo galima susipažinti su trijų menininkių Linos Fisheye, Austėjos Tavoraitės ir Eglės Abromaitės kūryba. Paroda pavadinta tiesiog Foto-video, nesistengiant jos įvilkti, o gal stengiantis neįvilkti, į konceptualų rūbą, tačiau pačios parodos užuomazgos glūdi kiek giliau: pavasarį Vilniuje vykusioje Kosminėje odisėjoje: 2014 – atgimstančiame Vilniaus dailės akademijos Studentų meno dienų projekte.

Kadangi vienas šio projekto tikslų buvo studentų kūrybos viešinimas, Dovilės Daunoravičiūtės ir Urtės Čaplikaitės POST galerijoje kuruota paroda buvo sumanyta kaip prizas jaunoms menininkėms – galimybė pasireikšti išeinant iš peržiūrų kasdienybės ir atrandant naujų kūrybinių sąlyčio taškų.

Parodoje kiekviena menininkė pristatė po du kūrinius, vienijamus minimalistinės raiškos, tapusios „klijais“, vizualiai sulipdančiais ekspoziciją. Visgi sterilizuotoje erdvėje buvo daug erdvės skleistis ir kūrinių turiniui.

Abu parodoje pristatyti Linos Fisheye kūriniai ne tik nagrinėjo, bet netgi tiesiogiai vedė į mirtį. Video darbas Nyka (2012) rodydamas Alzhaimeriu sergančių pacientų buitį kontempliuoja žmogaus sąmoningos būties baigtį. Tuo tarpu anksčiau dar niekur nerodytas fotografijų ciklas Lūžęs (2014) nurodo į technologijų mirtingumą. Šie kūriniai parodoje eksponuoti kaip viena instaliacija. Ant skaidraus plastiko perkelti paskutiniai lūžusios skaitmeninio fotoaparato matricos užfiksuoti vaizdai palaipsniui gęsta vesdami į video darbą, kuriame tarsi stebime to paties proceso ženklus žmogaus sąmonėje. Kalbėdami apie laikinumą, kūriniai tarsi primena ir apie sulaužytą amžinojo gyvenimo pažadą – mirtingo kūno tąsą objektyviomis ir „nemirtingomis“ technologijomis, kurios pasirodo esančios tokios pat trapios kaip ir mes.

Menininkė parodos atidarymo metu lengva ranka pasmerkė ir dar vieną fotoaparatą mirčiai – mesdama jį ant grindų, pademonstravo, kaip sužaloti fotoaparato „smegenis“, o paskutinėmis užfiksuotomis lūžusios matricos nuotraukomis vėliau pasidalino savo socialinio tinklo Facebook paskyroje, šių vaizdinių sklaida pratęsdama prietaiso sąmonės gyvenimą virtualiai, galbūt kurdama kitą amžino gyvenimo pažadą.

tavoraite

Kadras iš Viktorijos Antonovič ir Austėjos Tavoraitės kūrinio Ursa Major Super 8 1′ (2012)

Austėjos Tavoraitės kūriniai kalba apie vaizduotę bei kolektyvinę pasąmonę, parodos kontekste tarsi tapdami Linos Fisheye kūrinių idėjine tąsa. Kartu su Viktorija Antonovič sukurtas Ursa Major Super 8 1′ (2012) hipnotizavo žiūrovus jau Kosminės odisėjos: 2014 metu. Kosminio pavadinimo* video darbe matome lėtai besisukantį apžvalgos ratą. Stebime jį iš šono, vandens paviršiuje, abstrakčioje, galbūt savo vaikystės prisiminimų erdvėje. Parodoje buvo galima pamatyti ir menininkės fotografijas, kur 1+1 > 2 (2014), nes pažiūrėjus pirmas dvi – trečią reikia susikurti, t.y. užfiksuoti pirmą gimstantį vaizdinį galvoje. Menininkė šiuo kūriniu tarsi klausia žiūrovo, kaip veikia vaizduotė, ar užfiksuotas vaizdinys yra naujas ar kieno jau pažįstamo apropriacija bei kam jis priklauso: menininkei kuri davė impulsą kurti ar žiūrovui, šiuo atveju kūrėjui?

abromaite

Kadras iš Eglės Abromaitės kūrinio Delusion (2012)

Eglės Abromaitės kūriniai rodo menininkės polinkį į meditatyvumą, ramų, tačiau smalsų aplinkos tyrinėjimą. Tiek Delusion (2012), tiek Room (2012) minimalistiniai ir hipnotizuojantys, skatinantys susitelkti į dažnai nepastebimos aplinkos žaismą. Tokie gerai pažįstami reiškiniai kaip įsielektrinę plaukai ar kambariu slenkantis šešėlis, ištraukiami iš konteksto, kad dėmesys būtų sutelkiamas tik į juos. Su kitomis parodoje pristatytomis menininkėmis tikriausiai labiausiai ir vienija tas stebėjimas, buvimas išorėje, kvietimas sulėtinti tempą, įsitraukti į kolektyvinę sąmonę.

Rodos, jog visos parodoje pristatytos menininkės aktyviai stebi ir mąsto apie gyvenimą  bei kūrybos reikšmę pasaulyje, kur technologijos perkuria mūsų kasdienybės suvokimą, suteikdamos mums galimybę tapti nepriklausomais nuo vietos, pagreitinančios komunikacijos procesus, o kartu ir keisdamos laiko trukmės suvokimą, tačiau taip pat prisidedančios prie panašėjimo proceso, kur susiduriame su vaizdais ir idėjomis taip įaugusiais į mus, kad nebegalim atsekti jų autorystės. Minimalistine raiška įvaizdindamos savo santykį su fotografija ir video menu, menininkės ieško savo vietos meno lauke, kartu įtraukdamos ir žiūrovą į šį stebėjimo procesą, kur susikurdamas savas sąsajas tarp meno kūrinių bei jų nešamų žinučių jis taip pat tampa šios kolektyvinės sąmonės dalimi.

* – Ursa Major lietuviškai –  Didieji Grįžulo Ratai

Iliustracijoje:

Linos Fisheye instaliacija. Nuotrauka iš menopropaganda.lt, autorius: Vytautas Paplauskas.

1385513_825103150843663_8941479179085602155_n 1463959_822746654412646_2162622437195474769_n 1545826_822746427746002_1294922850363319660_n 1966931_822746701079308_1494909432887622413_n 10257683_822746354412676_5661045494455756479_n 10622800_822746377746007_7231812154398374457_n

Nuotraukos iš atidarymo: Kristina Čyžiūtė.