Author Archives: Rasa Antanavičiūtė

Vilniaus formavimo malonumai. Paroda „Formuojant peizažą“ NDG

Dauguma Nacionalinėje dailės galerijoje nuo birželio 30 d. iki rugpjūčio 20 d. veikiančios parodos „Formuojant peizažą“ eksponatų yra ne tikrovę fiksuojantys brėžiniai, žemėlapiai ir schemos, o svajonės, vizijos ir projekcijos į geidžiamą ateitį. Tokią ateitį, kokioje norėtumėme gyventi, kurioje būtų geriau nei yra dabar. Šis pozityvios energijos užtaisas paverčia visus, tiek sėkmingus, tiek nesėkmingus architektūrinius ir urbanistinius projektus tam tikra moksline fantastika, lyg ir realia (tarsi įgyvendinama) utopija, į kurią malonu pasinerti. Kaip ir kitose srityse, architektūroje, ir ypač urbanistikoje tik nedaugelis vizijų virsta tikrove, ypač retai planai įgyvendinami tiksliai taip, kaip buvo sumanę ir idėjiniuose ar konkursiniuose projektuose pavaizdavę autoriai. Jei projektas ir pasirenkamas realizacijai, prieš tapdamas tikra miesto dalimi jis patiria daugybę kompromisinių transformacijų ir galų gale išvystame tai, ką buvo įmanoma įgyvendinti, o nei tai, kas iš pradžių buvo sugalvota. Todėl žiūrint į projektus visuomet kyla toks saldus romantiškas jausmas, koks kyla skaitant nuoširdžius linkėjimus Naujųjų metų proga, ir norisi šypsotis.

Bet paroda yra ne apie jausmus. Paroda yra apie Vilnių ir jo priemiesčius (Lentvarį, Verkius) ir galimus urbanistinius jų raidos scenarijus. Tuos, kurie buvo suplanuoti, bet nebūtinai išsipildė. (Kaip Čarlzo Darvino evoliucijos grandinėje – išliko tik stipriausios ir geriausiai prisitaikiusios rūšys.) Seniausias eksponatas siekia XVIII a. pabaigą, o naujausias – datuotas 1985 metais, taigi, paroda apima du šimtmečius Vilniaus istorijos. Kaip rašoma anonse – daugiau nei 300 eksponatų iš 13 valstybinių ir asmeninių kolekcijų.

Ekspozicijoje laikomasi tam tikros mastelio logikos – nuo bendrų miesto planų iki konkrečių jo vietų. Objektai sugrupuoti pagal griežtų rėmų neturinčias temas – konkrečias miesto vietoves (pvz., Katedros aikštė, Vingis) ir projektų specifiką (pvz., aikštės, skverai, Neries krantinės, transporto magistralės), nesivaržant chronologiniais pančiais. Atkreipiant dėmesį į keletą asmenybių – kraštovaizdžio architektus Antaną Taurą ir Dainorą Juchenvičiūtę-Vaivadienę – lengvai „užkabinama“ pokarinė Lietuvos landšafto architektūros disciplinos raida.

Akademine prasme, pristatomi planai ir brėžiniai sunkiai dėliojasi į vientisą pasakojimą. Paroda nėra mokslinio tyrimo rezultatas ar jo pristatymas. Ja nebandoma parašyti iki šiol neegzistuojančios naujųjų amžių Vilniaus urbanistikos istorijos. To iš jos ir nederėtų reikalauti. Paroda yra pavienių unikalių, labai įdomių, dažnu atveju niekur nerodytų ir nepublikuotų objektų rinkinys, kuris turi žadinti smalsumą ir skatinti domėtis toliau. Tai provokacija, vadinamasis teaseris, viliojantis lankytojus į Vilniaus urbanistikos ir architektūros istorijos užkaborius.

2006 m. uždarius Architektūros muziejų, kuris buvo įkurtas Šv. Mykolo bažnyčioje, muziejaus fondai buvo išdalinti skirtingoms institucijoms – archyvams, Nacionaliniam muziejui, bibliotekoms – kur jie ištirpo kitų saugomų objektų jūroje. Kurį laiką besitęsiančios architektų ir architektūros tyrėjų kalbos apie išblaškytus senojo muziejaus fondus ir poreikį kurti naujos kartos architektūros muziejų vis nevirsdavo konkrečiais veiksmais. Panašu, kad dalyvavimas Venecijos architektūros bienalėje 2016 m. buvo precedentas, paskatinęs tęsti pradėtus darbus ir siekti aiškiai regimų rezultatų gerai matomose erdvėse (tuo noriu pasakyti, kad galbūt tie darbai vyko ir anksčiau, tačiau nebuvo taip gerai matomi plačiajai auditorijai) – parodos kuratorė ir architektė Ona Lozuraitytė ir parodos architektas Petras Išora buvo Baltijos šalių paviljono Venecijos bienalėje kūrybinėje komandoje. Tai, kad pagaliau pasiraitotos rankovės ir imta ieškoti bei į dienos šviesą traukti įvairiuose rinkiniuose, archyvuose ir kolekcijose pasislėpusių istorinių Vilniaus architektūros ir urbanistikos dokumentų, yra vienas iš dviejų svarbiausių parodos „Formuojant peizažą“ privalumų.

Antras privalumas tas, kad parodos rengėjai sėkmingai susidorojo su iššūkiu, kurio retai (ir nedažnai sėkmingai) imasi projektuotojai bei jų darbų tyrėjai – pristatyti projektinę medžiagą žiūrovui taip, kad šis neužmigtų vos atėjęs. Ankštoje Nacionalinės galerijos salėje suformuotas nedidelio, tvarkingai užsodinto gojelio peizažas vilioja po jį pasivaikščioti. Idėja eksponuoti abi planų, eskizų, atvirukų ir žurnalų puses yra išties vykusi – smalsus žiūrovas randa papildomos informacijos, atsiskleidžia juodraštinė, žmogiškai unikali brėžinių pusė, platesnis projektų kontekstas. Sunkiasvoriai architektūriniai ir urbanistiniai projektai parodoje yra atmiežti lengvesnio ir suprantamesnio turinio Vilniaus atvirukais ir istorinėmis fotografijomis. Įvairių dydžių planai, planšetės, schemos, eskizai ir kiti vaizdiniai artefaktai sudaro estetiškai malonų vaizdą. Ypač smagu, kad urbanistų ir architektų darbai parodoje atsiskleidžia kaip kruopštaus ir skrupulingo rankų darbo kūriniai. Ko vertas vien pieštuku pieštas ir akvarele spalvintas 1948 m. parengtas milžiniškas Vilniaus miesto generalinis planas, dabar saugomas Vilniaus regioniniame valstybės archyve.

Parodos eksponatai daugiasluoksniai. Į juos galima žiūrėti kaip į rankdarbius, kaip į architektūros istorijos dokumentus ir kaip į politinės ideologijos ženklus. Minėtasis generalinis planas, įstabus 1964 m. žurnale „Statyba ir architektūra“ publikuotas Gedimino pilies ir daugiabučių foto-montažas bei daugelis kitų parodos eksponatų pasakoja ne tiek Vilniaus istoriją, kiek skirtingais politiniais laikotarpiais dirbusių architektų „ant miesto“ projektuotą ideologizuotą urbanistinį provaizdį. 1948 m. suplanuoti ir nupiešti Vingio parko takeliai, stadionai ir gyvenamieji rajonai, Pergalės memorialas ant Tauro kalno ir Lukiškių aikštė su Tarybų rūmais skleidžia duslų stalininio pokario planavimo utopijos kvapą.

Parodos gidas suteikia mažai informacijos apie eksponuojamus objektus. Viena vertus, norėtųsi kiek platesnio temų ir pasirinkimų paaiškinimo (kai kuriais atvejais atrodo, kad artefaktai į parodą pateko atsitiktinai, remiantis jų išvaizda, o ne turiniu). Kita vertus, eksponatų skaičius toks didelis ir daugelis jų yra taip prisotinti turinio, kad norint juos išsamiai pristatyti tektų atlikti laikui imlų rimtą tyrimą ir kiekvienam išleisti po knygą. (Palyginimui – Nacionalinio muziejaus Vilniaus tyrimų grupė visai neseniai išleido monumentalią 432 puslapių knygą „Vilniaus miesto planai“, kurioje apžvelgiami 153 brėžiniai.) Pavyzdžiui, spalvotas Katedros aikštės rekonstrukcijos projektas (parodos gide tiesiog pavadintas „Katedros aikštės tvarkymo projektu“) yra ypač įdomus tarpukario funkcionalistinės urbanistikos dokumentas, parengtas Vilniuje specialiai šiam tikslui 1936 m. įkurto Miesto urbanistikos biuro darbuotojų. Biurui vadovavo Varšuvoje gyvenęs architektas Romualdas Guttas – vienas iškiliausių ir labiausiai patyrusių tarpukario Lenkijos architektų-urbanistų. Jame dirbo Varšuvos politechnikos universiteto, svarbiausios Lenkijos architektūros mokyklos, absolventai – Varšuvos modernizmo architektūros mokyklos auklėtiniai. Vien apie šį projektą būtų galima parašyti ilgą straipsnį. Nors tarpukariu aikštės rekonstrukcijos darbai nebuvo pradėti, projektą perėmė 1939-1943 m. Vilniaus vyriausiuoju inžinieriumi dirbęs Vytautas Landsbergis-Žemkalnis ir su nedideliais pakeitimais įgyvendino Antrojo pasaulinio karo metais, t. y. mes iki šiol naudojamės aikšte, kuri parodoje eksponuojamame plane buvo dar tik projektinė vizija.

Istorinis ar akademinis ekspozicijos nebylumas gali būti traktuojamas kaip jos trūkumas. Tačiau, kaip anksčiau minėta, paroda lyg ir nepretenduoja į mokslinį tyrimą, o jos estetinis vaizdas dirba savo darbą – parodą žiūrėti įdomu ir malonu. Miesto vietų atpažinimo džiaugsmas leidžia ja mėgautis „paprastiems“ Vilniečiams, o pamirštų originalų ilgesys ir mokslinis smalsumas – Vilniaus istorijos specialistams. Visi laimi.

Nuotraukos: Andrej Vasilenko