Author Archives: Neringa Krikščiūnaitė

Straipsnio autorius:
Neringa Krikščiūnaitė yra menotyrininkė. Ji baigė Meno kuratorystės Magistrantūros studijų programą, Vytauto Didžiojo universitete.

Nuo prasmių kūrimo besidangstanti tapyba. Lino Jusionio paroda „Nuopuolis“ galerijoje „Vartai“

cba_4112

Pirmą kartą Lino Jusionio darbus pamačiau visai neseniai. Lankydamasi meno portale www.artsy.net bei čia kurdama savo pamėgtų kūrinių virtualią kolekciją, akys netikėtai užkliuvo būtent už Lino Jusionio kūrinių. Čia menininko darbus pristato galerija „Vartai“, o eksponuojami kūriniai – iš naujausios Lino Jusionio parodos „Nuopuolis“. Aplinkui netylant diskusijoms apie liberalių vertybių smukimą, sparčiai artėjančią (ir jau dabar vykstančią) ekologinę katastrofą bei tuo pačiu vyraujantį nihilizmą ir dekadansą, ši paroda pasirodė kaip dar vienas balsas, įspėjantis apie tai, kas šiuo metu vyksta pasaulyje. Tačiau nuopuolis Jusionio parodoje– tapybinis, bet apie tai – kiek vėliau.

Linas Jusionis – jau neblogai žinomas lietuviškojo meno kontekste, dėl savo unikalaus tapybos stiliaus. Neretai jo parodas ar kūrinių pristatymus lydinčiuose tekstuose pabrėžiama ir tai, kad šio menininko drobėse gausu dažnai pasikartojančių objektų – tinklo motyvų, fontanų, kamuoliukų, tvorų, balkonų, dviratininkų.

Menas, kad ir kaip būtų stengiamasi, niekada nebus pilnai įvertintas objektyviai. Čia visuomet įslinks ir susiraitys subjektyvumo šešėlis. Nuo subjektyvaus vertinimo nemėginau bėgti ir su Lino Jusionio darbais. Pirma į galvą stuktelėjusi mintis, pamačius jo kūrinius, buvo, jog jie stipriai primena italų menininko Giorgio de Chirico metafizine tapybą, kuomet keista, žodžiais sunkiai nusakoma nuojauta, tiesiog liejasi iš jo drobių. Italų tapytojo darbuose galima aptikti panašius į sapne regimus įvaizdžius arba kūriniai mažų mažiausiai atrodo kupini melancholiškos nuotaikos. Keista tuštuma, neaišku iš kur sklindanti šviesa, renesanso architektūros įvaizdžiai, dirbtiniai manekenai ir gipsiniai biustai pasikartoja dažname jo paveiksle. Galbūt dėl keistos tuštumos, architektūrinių elementų intarpų, teikiančių pusiausvyrą kūriniui, neaiškių šviesos šaltinių pasirodymo Lino Jusionio darbai mintyse ir susigretino su Giorgio de Chirico kūriniais. Tačiau mintys nuo Giorgio de Chirico nutekėjo lietuviškojo meno konteksto link. Algimantas Kuras, nustumdamas vaizduojamus žmones į šoną, ir tenutapydamas, dažniausiai, tik juos iš nugaros, savaip konstruoja aplinką – joje aiškiausiai matomas gamtos ir technikos konfliktas, prievartinė invazija ir naikinimas, kas savo ruožtu visą Algimanto Kuro drobę paverčia mistine ir kupina tuštumos. Tuštuma jo darbuose pasirodo kaip išsikvėpusi aplinka, kurioje, rodosi nėra nieko ypatinga, o tik nyki kasdienybė. Drobėse apsigyvena tuštuma ir paties gyvenimo nuopuolio simboliai. Tačiau visos šios mano subjektyvios sąsajos yra, galima sakyti, nieko vertos. Sąsajų šioje parodoje reikia atsisakyti, prasmių kūrimo, kuris tiesiog įvyksta savaime – taip pat. Tačiau palyginimai yra galimi. Juk tik akistatoje su kitu, gali suvokti save.

Linas Jusionis šioje parodoje eksponuojamuose kūriniuose visai atsisako žmonių ir vaizduoja abstrakčias, geometrines formas, kurios skaido viena kitą į smulkesnes dalis. Tiesa, kai kur galima pastebėti ir nesunkiai atpažįstamų mūsų kasdienės aplinkos vaizdų, tokių kaip skirtingomis spalvomis nudažytas daugiabučių laiptinių sienas, ar rūbų džiovyklos, skirtai džiaustyti skalbinius lauke, akcentus. Tačiau, kad ir ką Linas Jusionis vaizduotų savo drobėse – visi objektai tėra tik objektai per se. Menininkas kaip tik nori atsisakyti įvairiausių sąsajų, kurias mūsų protas bando surasti. Čia siekiama atsiriboti nuo išankstinių prasmių kūrimo, o dėmesį skirti tiesiog objektui ir jo buvimui, jo esybei, jo nepriklausomumui nuo pasirinktos spalvos, sąsajų su kitais panašiais bei skirtingais objektais, ar pasirinktos jo buvimo vietos paveiksle. Taigi, dekadansas. Lengvąja prasme, neturint omenyje smukimo ar neigiamos perspektyvos. Dekadansas norint suteikti savarankiškumą atskiroms kūrinyje esančios vaizdinėms dalims. O taip pat ir lengvas kąsnis tingiems parodų lankytojams – kūriniuose dominuoja tokios ir tokios spalvos bei pasikartoja šie bei tie objektai. Taip yra todėl, kadangi taip jau yra ir nieko čia interpretuoti nebereikia. Tačiau netingus parodos lankytojas, kaip tik šiame nuopolyje pamatys dar didesnį iššūkį protui. Neįmanoma nekurti prasmių. Neįmanoma nekurti interpretacijų. Mūsų mintys nuolatos nuo vieno vaizduojamo objekto eidamos prie kito kurs sąsajas. Ir nesvarbu, kad jos bus klaidingos arba visai nereikalingos.

Linas Jusionis šia savo paroda iš tiesų sukelia tikrą sumaištį. Panašią sumaištį kėlė ir pirmosios abstrakcijos – Fratišeko Kupkos ir kiek vėliau Pito Mondriano kūriniai, kuriuose buvo perteikiamos tam tikros mintys, nuojautos, ritmai, o ne vaizduojami konkretūs daiktai. Tačiau jeigu meno istorijos eigoje ir iki pat šių dienų yra stengiamasi racionaliu būdu surasti kūrinį paaiškinančias prasmes ir interpretacijas, Linas Jusionis duoda progą viso to atsisakyti. Ir ta proga yra tiesiog būtina pasinaudoti.

Jeigu klaustumėte manęs, kaip aš apžiūrinėjau šio menininkų kūrinius „Vartų“ galerijoje, atsakyčiau, kad lėtai. Menininko drobėse laikas neegzistuoja, dominuoja nenatūralios, įprastai gamtoje nevyraujančios spalvos. Spalvų pasirinkimas yra, sakyčiau, netgi perdėm estetiškas ir preciziškas. Tačiau tai labai padeda norint pajusti tai, apie ką menininkas tapo, o ne pamatyti, ką jis nutapė. Vaizduojami objektai kartu su spalvinėmis taisyklingomis formomis suskaido drobę, kai kur tampa trikdžiu, tačiau būtent toji trikdančioji detalė ir tampa svarbiausia kūrinio atsvara ir suteikia vaizduojamam „niekui“ pusiausvyrą. Nes iš tiesų, Linas Jusionis tapo nieką. Nesvarbu, kad lankytojai atpažins iš drobės į drobę menininko kūryboje keliaujančius objektus. Tačiau jie bus tik objektai, kurių nėra reikalo įvardinti, nes jie ir be mūsų interpretacijų gyvena savo gyvenimą. „Nuopuolio“ parodoje yra svarbi akistata su savimi. Svarbu tai, ką mes jaučiame žvelgdami į menininko kūrinius. Svarbu pastebėti, kaip mūsų protui tiesiog knieti sukurti prasmes ir pasakojimus apie drobėse esančius vaizdus. Linas Jusionis atsigręžia į patį tapybos principą, tik kitaip nei kiti, tokie patys atsigręžusieji, jis nesiima tyrinėti spalvos įtakos emocijoms ar dažo tekstūros bei drobės medžiagiškumo klausimų. „Nuopuolio“ parodos autorius pasodina lankytoją prieš savo kūrinį ir liepia jam stebėti save. Kiek šioje paveikslo tuštumoje stebėtojas suras prasmių. Ir apžvelgiant visą Lino Jusionio „Nuopuolio“ parodą, kyla vienas vienintelis klausimas: kaip atsiriboti nuo prasmių kūrimo?

Išsamų fotoreportažą iš parodos galerijoje„Vartai“ galite peržiūrėti čia.

Švelnus diktatoriškas pjūvis Mykolo Saukos skulptūrose

pasijuntu-stebimas-titanike-126

 Kad menininkui Mykolui Saukai teks uždavinėti kiek kitokius klausimus, negu esu įpratusi klausinėti menininkų, supratau tuomet, kuomet pamačiau jo žmogaus ūgį pranokstančias skulptūras. „Titaniko“ galerijoje Mykolas Sauka pristatė parodą „Pasijuntu stebimas kito“ – ir iš tiesų, aš taip pat pasijutau stebima Kito. Tuo Kitu tapo ne tik šios senyvų, raukšlėtų, nuogų žmonių skulptūros, tačiau ir mano pačios mintys, kylančios žvelgiant į šias skulptūras. Rodosi, kad parodos autorius sugebėjo patekti ne tik į mano, tačiau ir į kitų, jo skulptūras stebinčiųjų, betoninius pasąmonės klodus.

Įsivaizduok, jog esi žiūrovas-lankytojas savo paties parodose. Koks skulptorius yra Mykolas Sauka? Apie ką jis pasakoja?

Man nėra patogu apie save kalbėti trečiu asmeniu. Tekste, kuris parodoje buvo prilipintas prie sienos, pasakojau apie skulptūrų padarymą ir tam tikras būsenas, kurias pereina ir kūrinys, ir aš pats. Ten ir buvo viskas išsakyta, papasakota. Man komentuoti daugiau būtų tas pats, kas aiškinti, kur slypėjo anekdoto žaismas arba dar blogiau – pačiam papasakojus, pačiam iš to anekdoto juoktis.

Parodoje „Pasijuntu stebimas kito“ vykusi „Titaniko galerijoje“ galiu teigti, kad ne žiūrovai stebėjo ir apžiūrinėjo Tavo skulptūras, o būtent jos buvo tais stebinčiaisiais. Ko Tu pats išmokai iš šių senyvų, netobulų ir netgi, sakyčiau, kupinų ydų žmonių skulptūrų?

Iš jų neišmokau nieko, nebent darydamas mokiausi, kokie svarbūs yra netikėtumai ir klaidos. Skulptūros yra daiktai. Kartais, retais atvejais šį tą išmokstu iš savo klaidų, bet iš daiktų – nelabai.

Ieškant informacijos apie tave, visuomenei, rodos, esi geriau žinomas kaip rašytojas, negu kaip skulptorius. Klausiau Tavęs, kaip Tau rodos, koks esi skulptorius. Dabar klausiu, jeigu būtum savo knygų skaitytojas – kokiu rašytojumi įvardintum Mykolą Sauką?

Gūglas apie mane pateikia pernelyg gražų vaizdą. Iš tiesų esu vienos knygos rašytojas. Kaip ir dauguma autorių, savo knygos niekada neskaičiau, išskyrus tada, kai ruošėme spaudai ir ieškojau korektūros klaidų. Daugiau komentuoti nenorėčiau, nes atsakymas būtų toks pat, kaip į pirmą klausimą.

Žvelgiant į Tavo skulptūras, susidaro įspūdis, kad Tu su jomis elgiesi kaip pamišęs diktatorius, morgo chirurgas – grubiai, be užuojautos žeidi ir pjaustai jų kūno dalis, o paskui tarsi bandai užsiūti prasivėrusias žaizdas. Ar tokiu kūrybos būdu kritikuoji žmonių santykius – parodydamas, kad mes visi esame tokie netobuli, kad net bloga darosi?

Kritikuoti visada lengva, o kad esame netobuli, manau, mažai kas abejoja. Sakyčiau, kad yra kaip tik priešingai. Mes turime vilties. Skulptūras gabalais pjausčiau tam, kad tilptų išnešti pro duris. Nieko tame makabriško nei brutalaus, viską dariau su rūpesčiu. Liko siūlės, nelygumai, bet jie tokie pat natūralūs, kaip riebalai ir raukšlės. Panašiai kai savanoris lanko vienišą senelį, senelis labai mėgsta užsišnekėti apie savo jaunystę. Jis galėtų keturias valandas neužtildamas kalbėti, todėl savanoris jau po pusvalandžio turi pasakyt griežtai ir kartais šiurkščiai, kad jam jau laikas eiti. Galiausiai nuo to abiem būna tik geriau. Tai tik toks šiukštumas ir mano skulptūrose.

pasijuntu-stebimas-titanike-071

Mykolo Saukos paroda „Pasijuntu stebimas kito“ VDA parodų salėje „Titanikas“, 2016

Agnė Narušytė, rašydama apie Tavo skulptūras, į kontekstą įpina Mikelandželo skulptūrų neužbaigtumą. Savotiškai, esi sulyginamas su šiuo renesanso meno genijumi. O kas iš tiesų yra Tavo Mokytojas, kas yra Tavo Didysis Meistras iš kurio Tu mokaisi ne tik kūrybos, ar kuriame randi įkvėpimą, tačiau mokaisi ir apie gyvenimą?

Apie gyvenimą man vakarais, grįžusi po darbų daug papasakoja žmona. Kartais ir pats išeinu į kiemą, savarankiškai šio to išmokstu. O kūrybai pavyzdžių ir mokytojų yra aibė, kaip ir įkvėpimui, tai nebūtinai meno kūrėjai. Daugiausiai išmokstu ir pastebiu turguose, gatvėse, laukiamuosiuose.

Tavo kūryboje, kas labai puikiai atsiskleidžia šioje parodoje, susipina du vienas kitam prieštaraujantys aspektai – kūryba ir destrukcija. Kodėl Tavo kūryba yra destruktyvi? Poetiškai, galima būtų paklausti, kodėl kuri naikinimą?

Nemanau, kad kuriu naikinimą, tiesiog išmokau nemaskuoti nesėkmių. Man prastai sekasi apsimetinėti.

Parodoje nagrinėji ir filosofinio „Kito“ apraiškas mūsų pasaulyje, gyvenimuose. Papasakok, kam Tu gali būti „Kitas“? Kam Tavo skulptūros bus „Kiti“?

Mano darbai bus „Kiti“, jeigu sugebėsiu jais sukurti atmosferą, kurios negalėtum apibūdinti kaip #niekadanesuprasiumeno arba #taspatspertąpatį. Žiūrovai turi rasti suinteresuotą santykį su darbais, tada bus ir „Kitas“.

Žiūrint į šias Tavo skulptūras parodoje, jos rodosi esančios naikinamos (jas supančios aplinkos) tiesiog akyse. Matai, kaip šių senų žmonių oda varva žemyn dėl gravitacijos. Kūnas čia tampa abjektu – nei gyvu, nei mirusiu. Kažkur tarp tos ribos, kurioje nėra nieko ir tuo pat metu, joje telpa visa gyvenimo prasmė. Kaip Tu pats apibūdintum šią tarpinę būseną?

Sunku apibūdinti. Tam ir kūriau tai plastine kalba, kad nereikėtų artikuliuoti žodžiais. Nors būtų galima rasti daugybę tinkamų citatų, bet dabar nešauna nė viena. Palieku tai įvardinti kitiems, jeigu kam būtų įdomu.

dar-is-titaniko-056

Mykolo Saukos paroda „Pasijuntu stebimas kito“ VDA parodų salėje „Titanikas“, 2016

Ir pabaigai, sakai, kad šiuolaikinis menas  reikalauja žinių ir pastangų jį suprasti. Sakoma, kad menas atkartoja pasaulį, yra jo vaizdinys. Ar galima sakyti, kad teigi, jog pasaulis yra asocialus, jog žmonės yra antisocialūs? Kiek ilgai reikės laukti, kad suvoktume, jog visi esame pamišę?

Turėjau galvoje ne šiuolaikinį, o socialinį meną. Nors su tokiais skirstymais reikia labai atsargiai. Norėjau pasakyti, kad gali pilstyti sriubą galerijoje, gali visas galerijas, meno centrus paversti prieglaudomis, mokyklomis, žaidimų aikštelėmis, šunų dresūros namais ar ligoninėmis ar kuo tik nori, gali visus turnerius išdalinti pabėgėliams, šalpos organizacijoms, karo invalidų globos namams, kovotojams už žmogaus laisves, ir vistiek visoj toj labdarybėj liks nemalonus atskonis, kylantis iš to, kad iš viso šito naudos turės ir menininkas, institucija. Ir galų gale tai bus skirta ne tiek socialinėms grupėms, apie kurias ir kurioms skirti šie projektai, kiek pasirodymui. Čia susikuria distancija ir tam tikras asocialumas. Tokie meno projektai niekada nepakeis tikros šalpos, labdarystės ir t.t.

Labai radikalus teiginys, kad visi esame pamišę. Tikrai taip nemanau. Taip, šiuolaikinių medijų kuriamas pasaulėvaizdis turi pamišimo požymių. Galima būtų pamanyti, kad eame kvaištelėję, jeigu mūsų bulvariniai naujienų portalai būtų realybės atsipindys, bet taip toli gražu nėra.

eksponavimas-titanike-189

Mykolo Saukos parodos „Pasijuntu stebimas kito“ eksponavimo akimirka VDA parodų salėje „Titanikas“, 2016

eksponavimas-titanike-208

Mykolo Saukos parodos „Pasijuntu stebimas kito“ eksponavimo akimirka VDA parodų salėje „Titanikas“, 2016

pasijuntu-stebimas-titanike-168

Mykolo Saukos paroda „Pasijuntu stebimas kito“ VDA parodų salėje „Titanikas“, 2016

pasijuntu-stebimas-titanike-189

Mykolo Saukos paroda „Pasijuntu stebimas kito“ VDA parodų salėje „Titanikas“, 2016

pasijuntu-stebimas-titanike-203

Mykolo Saukos paroda „Pasijuntu stebimas kito“ VDA parodų salėje „Titanikas“, 2016

Kasdieniniai karai. Paroda „Postidėja IV. Karas“ VDA „Titanike“

19-postideja-karas-titanikas-artnewslt-2016

Amerikiečių autoriaus David R. Gillham knygoje „Moterų miestas“ buvo pasakojama istorija apie Antrojo pasaulinio karo metu Berlyne likusias moteris. Karo metu vyrai dažniausiai priversti tiesiogiai dalyvauti kariniuose veiksmuose, išeiti, paliekant savo šeimas dėl savo tėvynės. Tačiau kyla klausimas, kaip karo metu gyvena moterys? „Jos kariauja savus karus: dėl maisto, dėl meilės, dėl išlikimo.“ – rašoma knygos anotacijoje. Vyrų ir moterų kariavimo būdus sudėtinga lyginti. Kaip ir skirtingai patiriamas emocijas bei išgyvenimus. Moterų karas tampa asmeniniu, individualiu ir net intymiu karu.

Parodoje „Postidėja IV. Karas“ vykusioje galerijoje „Titanikas“ nagrinėjama karo tema – parodant, kad karas, net jeigu tankai ir nepravažiuoja tavo kiemu, vis tiek vyksta. Ir vyksta visur, pasauliniu mastu, peržengiant ne tik valstybių sienas, tačiau suvaržant ir kiekvieno žmogaus asmenines laisves. Šioje parodoje dalyvauja vien tik menininkės – tai sąmoningas parodos kuratorės Laimos Kreivytės pasirinkimas, norint pabrėžti, kad kiekvienas karas tampa lyčių karu, kuomet lytinė prievarta prieš moteris tampa natūraliu karo palydovu. Parodos dalyvės, karą nagrinėja ne tik kaip fizinį veiksmą, bet pirmiausia kaip proto sukurtus darinius, kurie tik vėliau būtent ir tampa fiziniais veiksmais. „Kiekvienas karas yra vidinis – jis prasideda galvoje ir turi ten baigtis.“ – teigiama parodos anotacijoje, todėl ir žvalgantis po parodą yra itin svarbu ją skaityti kaip galvose vykstančių karų vizualizaciją. Menininkės savo kūriniuose imasi nagrinėti tą slidžią ribą, kuomet karas, esantis galvoje, karas su savimi, ima pereiti prie karo su kitais, kuomet pradedama imtis veiksmų. Karą jos suvokia ne tik kaip spjaudymąsi paraku – karas čia tampa žmogaus asmenybę formuojančia patirtimi, nepaliaujama kova su savimi ir aplinka, kurioje mes gyvename.

Stipriai, taikliai, aiškiai ir be galo konkrečiai aplinkos inicijuotą vidinį moterų karą savo kūrinyje „Kūnas – kovos laukas“ parodo Laura Zala. Ant didžiulės moterims skirtų žurnalų krūvos, kuriuose gausu įvairių patarimų, kaip atrodyti tobulai, nepakartojamai, lieknai ir visuomet jaunai, uždėta medinė lenta. Paprasta medinė lenta, su įvairių peilių ašmenimis. Ši medine lenta – imituoja moters figūrą, žurnalų nutapytą, kaip itin liauną, proporcingą ir gracingą. O peilių ašmenys – tai krūtys ir užpakalis. Tokia moters figūra – plieninės krūtys ir plieninis užpakalis – yra tarsi tobulumo pavyzdys. Tokiai figūrai net nereikia galvos. Galvą pakeičia žurnalų krūvos – „teisingą“ mąstymą įperša svetimi žmonės. Laura Zala čia nagrinėja moterį kaip vyro stebėjimo objektą, pasyvią ir už save neatsakingą. Moteris, kad ir kokia ji būtų, tampa objektu – kurią stebi subjektas – vyras. Todėl ir ši Lauros Zalos instaliacijoje vaizduojama moteris tėra tik medinė lenta – bejėgė, suformuota (išdarkyta) svetimų rankų. Kūrinys kalba apie kūną kaip karo zoną – į kurį kėsinasi – tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai – kiti asmenys.

03-postideja-karas-titanikas-artnewslt-2016

Laura Zala, Kūnas – kovos laukas, objektas (medinė lenta, peilio ašmenys, žurnalai), 2016

Eglė Ridikaitė kūrinyje „Neišsiųsta žinutė“ didžiulėje drobėje aerozoliniais dažais nupurškia lietingą dangų. Lašai čia kaip smulkios adatėlės besiveržia iš pilko ir niūraus dangaus. O šis dangus pilkas ne dėl jį aptraukusių debesų. Lietus tarsi bando suplėšyti dūmus, kurie tą dangų ir užgožė. Jau vykstančio karo nuojauta čia itin stipri. Tačiau menininkė visą šį kūrinį vos keliais akcentais paverčia skaitmeninio amžiaus karo įvaizdžiu. Žalias taškas kūrinio viršuje, dešinėje pusėje, perteikia nuolatinį buvimą prisijungus (online), kaip pabrėžia užrašas paveiksle „Active now“. Menininkė šiuo savo kūriniu iškelia kitokios kovos grėsmę – nuolatinio buvimo prisijungus tinkle, atimančio iš mūsų ne tik laiką, tačiau ir savastį. Tuo pačiu Eglė Ridikaitė nurodo ir į pasyvų karinių veiksmų stebėjimą – ramiai sekant karo eigą iš už tūkstančio kilometrų. Toks stebėjimas iššaukia ir geriečių bei blogiečių paskirstymus, todėl visai nestebina socialinio tinklo Facebook paskyrose šalia profilio nuotraukų matomas vienos ar kitos šalies vėliavas. Toks kariavimas online, vienų ar kitų karo dalyvių palaikymas tampa ne paguoda kariaujantiems, o reklama palaikantiems.

04-postideja-karas-titanikas-artnewslt-2016

Mare Tralla videoperfomanse „Veltiniai“ sėdėdama priešais kamerą, ryškiu makiažu, aptemptais rūbais ir guminiu dildo rankose pasakoja apie savo vaikystę, kuomet dėvėjo veltinius batus. Sukurti videoperformansą apie veltinius batus paskatino vaikystėje girdėtas anekdotas, klausantis Armenų radijo. Radijuje buvo klausima: „Kodėl rusai dėvi veltinius batus?“ Atsakymas buvo šmaikštus: „Kad tyliai prasmuktų pro amerikiečius.“ Tris minutes trunkančiame video rodoma ne tik autorė pasakojanti apie savo vaikystę, tačiau taip pat ir jos pačios bandymas tyliai prasmukti pro amerikiečius dėvint sijoną ant kelnių, skarą, nudrengtą megztinį ir veltinius batus – stereotipinę rusų kaimo moters aprangą. Taip apsirėdžiusi menininkė šniukštinėjo aplinkui amerikiečius Kolumbo mieste, Ohajo valstijoje. Tačiau Mare Tralla šiame videoperformanse kalba ne tik apie nuolatinius pasišaipymus iš kitų šalių, kurios dažniausiai yra kitoje fronto linijoje, tačiau ir apie nuo pat vaikystės primetamą kažkieno rengtis ir elgtis pagal nustatytas taisykles bei atskleidžia šių primetimų įtakas tolimesniame gyvenime. Menininkė čia pabrėžia, rodos, nekaltos nuomonės ar auklėjimo priemonės, primetimą, kuomet yra ribojamas savarankiškas mąstymas – taigi, šiame kūrinyje atsiskleidžia savotiška invazijos grėsmė į kito asmens pasirinkimo laisvę.

Aurelija Maknytė kūrinyje „Žaizdų biblioteka“ čiuopia karo pėdsakus iš vidaus. Gausybė medicininių knygų, kuriose aprašomi įvairūs pasiekimai karo medicinos srityje. Čia karas tampa ir stimulu tobulėti – gydytojai puikiai gali susidoroti su gangrenuojančiomis galūnėmis, itin giliomis durtinėmis, šautinėmis žaizdomis bei galybe lūžusiu kaulų. Gydytojai čia tampa gelbėtojais, taigi, taip pat labai stipriai prisideda prie karo eigos. Tačiau kitas aspektas, kuris yra užgožiamas šios medicininės pažangos yra būtent tokios pažangos šaknys – daugybė vyrų, tapusių patrankų mėsa, daugiau niekada negalėsiantys gyventi taip kaip gyveno iki karo – jei ne fiziškai, tai psichologiškai visuomet nešiosis savyje karo žaizdas. Pažanga čia yra statoma ant krūvos lavonų ir sužeistų kūnu. Aurelija Maknytė kaip patyrusi chirurgė tiksliu judesiu ir šaltu protu šiuo kūriniu atveria karo vidines žaizdas ir jas mums, kaip internatūros studentams, parodo.

18-postideja-karas-titanikas-artnewslt-2016

Aurelija Maknytė, Žaizdų biblioteka, 1949-1955 / 2016

Parodoje eksponuojamas Neringos Rekašiūtės bei Beatos Tiškevič fotoprojektas „Jie laimėjo loteriją“ – tai nuotraukų ciklas, kuriame užfiksuoti verkiantys arba besigraudinantys priverstinai į armiją pašaukti jauni vyrai, o šalia fotografijų – jų nuomonė apie karą ir tokią priverstinę laisvę ginti tėvynę. Šiomis nuotraukomis jos klausia –– koks yra „tikras“ vyras? Ėjimas į kariuomenę nenoromis sukelia žmoguje ir vidinį karą – kuomet žmogus ima teisti pats save už tai, jog nenori ginti tėvynės, nenori kariauti ir todėl tampa blogu piliečiu.

24a-postideja-karas-titanikas-artnewslt-2016

Neringa Rekašiūtė, Beata Tiškevič, Jie laimėjo loteriją, fotografijos, 2015

Laisvydė Šalčiūtė parodoje pateikė piešinių ciklą, pavadintą „(Melo)dramos. Išvarymas.“ Kaip nurodo pavadinimas – tai pieštinis pasakojimas apie moterų išvarymą iš Edeno sodo. Anot Biblijos, būtent moteris yra kalta dėl pirmųjų žmonių išvarymo iš Dieviškojo sodo. Taigi, nuo pat senų senovės moteris yra toji pažymėtoji, toji kaltoji, toji amžinai nusidėjusioji. Laisvydė Šalčiūtė šį savo išvarymą projektuoja pasinaudodama Ukrainos judėjimo Femen aktyvisčių nuotraukas bei amerikiečių poetės Adrienne Rich tekstus. Švytinčioje projekcijoje menininkė užrašo žodį DIEVAS, paryškindama D ir S raides taip, kad akyse išnyra žodis IEVA. Rėkiančios ir besigrumiančios su vyrais Laisvydės Šalčiūtės paveiksluose „Ievos“ spalvotos, pusnuogės, su aureolėmis virš galvų ir menininkės kūriniams būdingomis šviesomis besiveržiančiomis į akių. Išvarytojai-vyrai-dievai – čia neidentifikuojami, nesuasmeninami. Jie čia tik kareiviai, policininkai ir kiti „tvarkos“ ir „taikos“ sergėtojai. Adrienne Rich viena iš citatų šalia Laisvydės Šalčiūtės kūrinio itin puikiai įžodina visą menininkės ciklą: „Visiškai nieko revoliucingo tame, kad moterų kūnai yra kontroliuojami vyrų. Moters kūnas – teritorija kurioje iškilo patriarchatas.“ Moterys, gimdančios vyrus, tampa engiamos vyrų. Turint tokią mintį, galima teigti, kad tam tikra prasme būtent moterys ir pagimdo karus. Vėliau ima jiems priešintis ir tampa šių karų aukomis.

25-postideja-karas-titanikas-artnewslt-2016

Laisvydė Šalčiūtė, (Melo)dramos. Išvarymas, instaliacija, piešiniai, objektas, 2016

Jurga Barilaitė pasinaudodama minia blakių įvaizdina galios ir jėgos augimo subtilybes kūrinyje „Kareivėlio sapnas“. Viena kvaila blakė, turinti pailgą, ovalų kūnelį ir niekingus sparniukus yra nieko verta. Todėl ji žygiuojanti videokoliažuose atrodo menka ir nepavojinga. Tačiau kuomet prie šios menkos blakės prisijungia minia kitų, tokių pat niekingų ir nieko vertų blakių, tokia armija, net jeigu tai ir blakių armija, nebeatrodo tokia menka. Jurga Barilaitė šiuo ir kitais video koliažais parodo, kaip puikiai galima sukurti jėgos ir didybės įspūdį. Armijos, puolančiosios jėgos sudėtis tampa nebe svarbi, svarbu tampa jos apimtis ir didingumo estetika. Arba tokios didybės ir galybės imitacija.

10-postideja-karas-titanikas-artnewslt-2016

Jurga Barilaitė, Natiurmortas, grabelis, blakė kareivėlis, videokoliažas, 2016

Taigi, kas yra karas ir kur ieškoti jo šaknų? Paroda „Postidėja IV: Karas“  bando nurodyti kelis galimus atsakymų variantus. Poetė Adrienne Rich rašo: „Mus moteris vedė iš proto, manipuliavo, šimtmečiais kultūra neigė mūsų patirtis ir instinktus, pripažindama tik vyriškas patirtis. Mūsų kūnų ir protų tiesa buvo mistifikuojama mums pačioms. Todėl mes turime svarbų įsipareigojimą vienos kitoms: nemanipuliuoti, nepakirsti viena kitos realybės jausmo.“ Laikantis šios A. Rich minties tampa aišku, kodėl moterys tampa tokiomis aršiomis ir stipriai kovojančiomis prieš viską, kas bando suvaržyti jų laisvę. Kiekvienas laimėtas karas – kad ir koks jis bebūtų – tampa pergale visoms moterims. Parodoje nėra pateikiami karinių veiksmų nutraukimo būdų, taip pat nėra patariama, ką daryti, norint išvengti. Tačiau parodoje yra atskleidžiama,, kokius dažnai nepastebimus ir ignoruojamus karus kariaujame kasdieniniame gyvenime ir kokių taktikų imtis, siekiant juos demaskuoti.

Išsamų parodos fotoreportažą galite peržiūrėti čia.

„Kabinetas“: „Neteigiame, jog įgyvendiname meno pasaulyje nematytus dalykus“

12-IMG_7083

Seserys Vaida ir Rūta Stepanovaitės savo veiklomis jau spėjo sušmėžuoti meno lauke. Visai nesenai jos, šalia jau kurį laiką veikiančios meno vadybos platformos „Arthesis“, įkūrė ir fizinę projektų erdvę „Kabinetas“, kuris jau spėjo sutraukti nemažą auditoriją, o taip pat Kauno miestui pasiūlė dar vieną erdvę šiuolaikiniam menui. Taigi, apie „Kabinetą“, šiuolaikinį meną bei tolimesnius seserų planus ir susitikome pasikalbėti.

Pradėkime apie viską nuo pradžių. Kaip gimė Kabineto idėja?

Vaida Stepanovaitė: „Kabinetas“ savotiškai pratęsia ir praplečia meno vadybos platformą „Arthesis“, mūsų įkurtą 2014 m. Visuomet galvojome apie savas patalpas, kuriose galėtume vykdyti veiklą. O idėja kilo iš poreikio – vykdyti projektus vis skirtingose, svetimose erdvėse, ieškoti su kuo bendradarbiauti dėl techninių detalių, tarp jų ir tinkamų patalpų yra pakankamai sunku. Tai reikalaudavo daug papildomo darbo, o mums norėjosi imti kryptingai formuoti savo viziją.

Sakote, formuoti viziją. Kokia yra Kabineto vizija?

V.S.: Kol kas esame ties tuo etapu, kuomet viziją dar bandome atskleisti. „Kabinetas“ yra galimybė užpildyti nišas, įvairius poreikius, kurie kyla besidomintiems šiuolaikiniu menu. „Kabinetas“ auditorijai siūlys pamatyti projektus, paremtus įdomiais sprendimais, bendradarbiavimu su įvairiais menininkais bei institucijomis. Neapsiribojame vien tik Kauno menininkais. Juk ne visi kauniečiai nuvyksta į Vilnių pamatyti tam tikrų menininkų sukurtų darbų, kaip ir ne visi vilniečiai atvyksta į Kauną. Norisi paskatinti eksperimentinius parodų rengimo būdus, atrasti kitokius priėjimo būdus. Norisi, kad „Kabinetas“ būtų kaip terpė naujiems menininkų projektams. Pirmoji mūsų surengta paroda buvo Raimondos Sereikaitės „Butterflies are cool in the big, huge, green forest“, kurioje buvo įgyvendintas naujas, nuo įprastos menininkės kūrybos besiskiriantis kūrinys, skirtas būtent „Kabinetui“. Antroji paroda „Sobretudo“ buvo paremta eksperimentu per trumpą laiką suburti jaunus menininkus – VDA Skulptūros katedros studentus, paskatinti patiems atrasti sąryšius tarp konkrečių mūsų parinktų kūrinių. Eglės Grėbliauskaitės paroda „I I“ įgyvendinta kaip pirmoji kuratorinės „Kabineto“ linijos dalis, kurioje siekiama pristatyti kūrinius procese ar esamus permąstyti per kitą prizmę. Taigi, stengiamės pateikti įdomius bendradarbiavimo pasiūlymus menininkams, kuriuo grindžiame ir visą savo veiklą.

Minėjote, kad Kabinetas tai savotiška meno vadybos platformos Arthesis tąsa. Papasakokite, kaip gimė meno vadybos platformos idėja?

Rūta Stepanovaitė: Mes startavome kaip meno vadybos platforma. Tai yra viešoji įstaiga, kuri dirba su įvairiais projektais, ir vienas iš ženklų, su kuriuo pradėjome dirbti, buvo „Arthesis“. Tai yra iniciatyva, skirta jauniesiems menininkams – bendradarbiauti su jais, vykdant įvairias projektines ir vadybines veiklas. O visos veiklos, kurias mes vykdome, būtent ir kyla iš poreikio užpildyti tam tikras nišas, tam tikrus jaučiamus trūkumus kultūros lauke. Taip siekiame inovatyviai pažvelgti į meno rinką, ir, neprisirišant prie vieno ženklo, toliau vykdyti projektus – šiuo atveju „Kabineto“ projektą, kurio kryptis yra kiek kitokia, negu „Arthesis“, nes mūsų projektų erdvė pristatys ne tik jaunuosius menininkus ir daugiau disciplinų. „Arthesis“ ir „Kabinetas“ eina paraleliai, tačiau „Arthesis“ dirba išskirtinai su meno vadybos paslaugomis, o „Kabinetas“ yra fizinė projektų erdvė, kurioje vyksta įvairaus formato renginiai.

Kokiai auditorijai yra skirta jūsų vykdomi projektai? Ir kokie menininkai turi galimybę dalyvauti Kabineto projektuose ar juos siūlyti?

V.S.: Labai džiugu, kad per trumpą laiką tapome įdomūs įvairiems žmonėms. Skirtingo formato renginiai turi privalumą – jie pritraukia skirtingus lankytojus. Smagu, kad atsirado žmonių, kurie ėmė nuolat lankytis mūsų renginiuose. Kai kuriuos patraukia vienas renginys, kuris jiems suprantamesnis, patrauklesnis. O po to jau ima lankytis ir kituose, jiems visai naujai matomuose renginiuose.

Kalbant apie menininkus – startavome su vilniečių šiuolaikine skulptūra, instaliacija, pristatėme tai trijose parodose. Tačiau šiais metais „Kabinetas“ siūlys ir tapybą, fotografiją, video, performatyvius įvykius. Norint čia surengti parodą, yra svarbu ne tik, ką menininkas ar kuratorius siūlo, bet ir kaip tai ketina pateikti – konteksto, eksponavimo prasme. Tradicinio meninio formato renginių, ypač Kaune, matome ir taip, taigi ieškome eksperimentinių išraiškų.

O ką naujo siūlo Kabinetas? Teigiate, kad norite užpildyti trūkstamas nišas.

V.S.: „Kabinetas“ yra nauja vieta, kurioje vyksta šiuolaikinio meno procesai. Neteigiame, kad Kaune yra stagnacija – pavyzdžiui, galerija „Post“ sėkmingai ir plačiai vykdo skirtingus šiuolaikinio meno projektus, kauniečiai ją žino kaip kokybiškų, įdomių meno renginių vietą. Tačiau, kad kažkas nuolat vykdytų veiklą, kuri būtų šiuolaikiška, aktuali, atraktyvi – visgi tokių vietų nėra daug. Neteigiame, jog įgyvendiname meno pasaulyje nematytus dalykus ar kalbame dar neliestomis temomis, tačiau kai kurios veiklos, kaip vieši pokalbiai aktualiais klausimais ar šiuolaikinės skulptūros pristatymas savaime sukėlė daug diskusijų. Tai vertiname kaip poreikio išraišką ir galimybę įvertinti formuojamos vizijos tikslingumą.

8-IMG_7075

Eglės Grėbliauskaitės paroda  „I I“ Kaune, projektų erdvėje  „Kabinetas“

Norite pasakyti, kad Kaune šiuolaikinio meno jau yra tiek, kad tam parodyti, reikia naujų, papildomų erdvių?

V.S.: Kaune yra šiuolaikinio meno. Reikia erdvių jį rodyti. Tačiau reikia rodyti šiuolaikinį meną, esantį ne vien iš Kauno, o ir iš kitur bei jį pristatyti Kaunui.

R.S.: Iš tiesų vieni projektai, idėjos, inicijuoja kitus ir susidaro palanki terpė tam vykti.

V.S.: Kartais galima sakyti, jog daugiau yra poreikio, negu pasiūlos.

R.S.: Mūsų visos veiklos remiasi į edukaciją, ką mes stipriai ir pabrėžiame. Kiekviena auditorija atėjusi pas mus gauna individualų kontaktą. Čia vyksta diskusijos, ir panašaus formato renginiai, kurie prisideda prie edukacijos.

V.S.: Tikrai nesakome, kad „Kabinete“ vyksta viskas ir visiems. Formuojame, numatome savo tikslinę auditoriją, tačiau nenorime apsibrėžti konkrečios, nes matome, jog skirtingi renginiai gali pritraukti labai skirtingų žmonių, todėl ji įvairesnė. Kol kas neprisirišame ir prie vienos, vientisos linijos, tai ateis su įdirbiu.

R.S.: Natūraliai, kiekvienas menininkas ir kiekvienas projektas yra skirtingi, ir pritraukia skirtingas auditorijas. Todėl „Kabineto“ vykdoma veikla yra įvairialypė.

Kokius menininkus norėtumėte pasikviesti į savo erdves?

V.S.: Labai daug įvairių menininkų iš Lietuvos ir užsienio, kuriuos ir mėginsime pristatyti. Nesirenkame vienos konkrečios srities. Tačiau labai norėtųsi, jog idėjas siūlytų ir patys kuratoriai – kad bendradarbiavimo būdu galėtume įgyvendinti įvairius projektus bei pasiūlytų naujų požiūrių.

Kodėl šią fizinę projektų erdvę pavadinote Kabinetu?

V.S.: Kabinetas skamba kaip vieta, kurioje viskas balta, gražu, visi pasitempę, o taip pat tai turi asociaciją su sovietiniu kabinetu – instituciniu organu, kuris yra dirbtinai reprezentatyvus. Norėjome sukurti žodžių žaismą, kadangi šios patalpos primena galerijos erdvę, tačiau tokia iš tiesų nėra. Todėl specialiai ieškojome žodžio, reiškiančio dirbtinį oficialumą, taip pat tokį pavadinimą padiktavo erdvės dydis.

Galbūt sekate panašių institucijų pavyzdžiais?

V.S.: Kaip minėjome, dar neturime nusistovėjusio modelio. Tokių ne galerinių erdvių veikimo modelių yra daug, jie skirtingi – įvairiai sprendžiama, kokiu intervalu vyks parodos, kokia jų trukmė, kokie veiklų finansavimo būdai. Manau, mūsų veikimo principai laikui bėgant susiformuos, tai kasdien vystome. Tačiau kas pusiau paskatino, ir, ten pagyvenus, įtvirtino šią idėją – Berlyne yra itin daug projektų erdvių, kurios puikiai formuoja Berlyno kultūrinį veidą. Žmogui, kuris lankosi Europoje, tokia kaip „Kabineto“ veikla bus tikrai ne naujiena ir jis žinos apie tai – vadinamąjį ne galerinį modelį, tačiau Lietuvoje tokių erdvių turime dar nedaug (Studium P, buvusi LTMKS projektų erdvė “Malonioji 6” bei naujoji prie stoties).

4-IMG_7068

Eglės Grėbliauskaitės paroda  „I I“ Kaune, projektų erdvėje  „Kabinetas“

Negaliu nepasidomėti, iš ko gyvena Kabinetas?

R.S.: To labai daug kas teiraujasi. Tai nurodo rinkos situaciją, kuomet daug institucijų yra remiamos. „Kabinetas“ yra privati iniciatyva.

V.S.: Būtent todėl mes nesame nuo nieko priklausomi – ir galime vykdyti savo norimas veiklas.

Ar siekiate pritraukti naujų auditorijų? Kaip to siekiate?

R.S.: Taip, mes visą savo veiklą koordinuojame, rašome planus tiek pusmečiui, tiek metams į priekį. Atsiremiant į juos, ruošiame veiklos planą, kuris turi sudedamąsias dalis, kurioje vienoje jų yra ir auditorijų pritraukimo dalis. Ieškome bendradarbiavimo būdų, nes manome, kad įvairios partnerystės plečia auditoriją. Kaip minėjome, vykdant pakankamai skirtingus projektus, prisijungia ir vis kiti lankytojai.

V.S.: Mūsų projektuose dažniausiai yra mažai tekstinės informacijos – dažniausiai ekspozicijoje nebus kūrinių pavadinimų, menininkų biografijų ir t.t., todėl, kad norime daugiau pokalbio. Siekiame gyvai praplėsti lankytojo interesų lauką.

Kalbant apie šiuos metus. Koks numatytas didžiausias, o gal jums svarbiausias projektas?

V.S.: Didžiausias žingsnis – plėtra į užsienį, šį pusmetį į Europą. Metų pabaigoje vyksiu į Korėją ir ten taip pat plėsime savo kaip „Arthesis“ bei „Kabineto“ veiklą.

R.S.: Išvyka į Korėją planuojama kultūros vadybos, meno vadybos tikslais, siekiant plėsti turimus bendradarbiavimo ryšius. Ir ne vien iš Lietuvos išvešime menininkus, tačiau stengsimės atvežti menininkų ir iš užsienio.

3-IMG_7062

Eglės Grėbliauskaitės paroda  „I I“ Kaune, projektų erdvėje  „Kabinetas“

5-IMG_6908

Eglės Grėbliauskaitės paroda  „I I“ Kaune, projektų erdvėje  „Kabinetas“

7-IMG_6918

Eglės Grėbliauskaitės paroda  „I I“ Kaune, projektų erdvėje  „Kabinetas“

8-IMG_7075

Eglės Grėbliauskaitės paroda  „I I“ Kaune, projektų erdvėje  „Kabinetas“

Nuotraukos: Rūta Stepanovaitė

Paroda „Mind the Object #2“ Kauno galerijoje „Post“

Nomeda ir Gediminas Urbonai. Mikomorfai. 2015_2

Lipant į ketvirtąjį Post galerijos aukštą, trečio ir ketvirto aukšto sankirtoje į parodą „Mind the Object #2“ pasiramsčiuojant įveda Gedimino Mažino kūrinys „Ramentas kampui“. Įkurdintas neįprastoje galerijos erdvėje – laiptinėje, tarsi koks buitinis rakandas, sujungęs tarpusavyje rodos nesuderinamų objektus ir medžiagas – betoną ir jame „įlietus“ metalinių vamzdžių ramentus. Betonas – dirbtinis akmuo, stingstant kietėjantis, sutvirtinantis. Ramentai – judėjimo (nors ir suvaržyto) protezas. Judesys ir sąstingis susilieja į neatskiriamą darinį, paremiantį  laiptinės kampą.

Šią „Mind the Object #2“ parodą ir savo būseną joje galėčiau sulyginti su vaiko būsena saldainių parduotuvėje – norisi apžiūrėti ir tą kūrinį, ir kitą, ir trečią, o ir ketvirtas jau kliūna už žvilgsnio… Antroji tarptautinės šiuolaikinės skulptūros paroda kaip tik ir nagrinėja objektus kaip kliūtis – tiek fizines, tiek ir susikurtas kiekvieno galvoje. Medžiagų (skonių), menininkų (gamintojų), vaizdų (išvaizdos) įvairovė šioje šiuolaikinio meno saldainių parduotuvėje įtraukia visas jusles. Tačiau šis „candy shop“ nėra teikiantis vien tik saldumą.

Nomeda ir Gediminas Urbonai savo kūriniu „Mikomorfai“ (Ballardo technologijų zooetikos paviljono artefaktai) sukelia asociacijas su Bryan Fuller serialo „Hannibal“ vienu šiurpiu epizodu pavadintu „Amuse-Bouche“: serijinis žudikas užkasa savo aukas, esančias katatonijos būsenoje, negiliai po žeme ir ant aukų kūnų augina grybus. Urbonai savo kūrinyje taip pat „augina“ grybus. Mikomorfai – tai pilkosios, kreivabudės micelio, lapuočių pjuvenų ir agrikultūrinių atliekų pagrindų užauginti artefaktai, kaip teigiama, vis dar ieškantys  tikrųjų savo komponentų ir funkcijų. Iš tiesų, kūrinys sukelia norą kuo atidžiau jį apžiūrėti, netgi paliesti kreivabudes, tačiau šalia smalsumo kyla ir atstūmimo refleksas – norisi nukreipti žvilgsnį kitur, tačiau akys nesiliauja stebėjusios.  Grožimasi tuo, kas savotiškai kelia šleikštulį – micelio pagrindu užaugintais augalais. Micelis – nežemiškos kilmės, parazituojanti, kolonizuojanti gyvybės forma, galinti kanibalizuoti kultūras, materijas, sukurti hibridus ir sudaryti naujus darinius. Ši idėja buvo vystoma psichotropiniame name – Zooetikos paviljone XII Baltijos trienalėje. Urbonai „Mikomorfuose“ taip pat naudojasi ir eksperimentiniu testavimu, formų/daiktų/pastatų auginimo idėja, atėjusia iš mokslinės fantastikos.  Meno ir mokslo sąjunga kalba ne tik apie naujųjų technologijų panaudojimą meninėje kūrinio išraiškoje, tačiau taip pat sukuria ir abjektui artimą išraišką.

Eglė Rakauskaitė šiai parodai pristatė vieną geriausiai žinomų savo kūrinių „Virginijai“. Suknelė,  pasiūta iš jazminų žiedų, alsuoja trapumu ir gležnu moteriškumu. Menininkė šiuo kūriniu nagrinėja klišinį moters įvaizdį – trapumas, grožis, kvapnumas (gėlių žiedai), tačiau tuo pat metu šalia stovi ir moters priedermė bei lemtis. Trapūs suknelės lapeliai pabyrėję ant galerijos grindų. Suknelė rodosi tokia trapi, kad net menkas prisilietimas prie jos, rodos, dar sužers keletą lapelių prie jau esančios krūvelės. Stebina tai, kad jazminų žiedeliai buvo surinkti 1994 metais, tad saldus jazminų žiedų kvapas, negelbsti nuo jų sudžiuvusio trapumo, vienu prisilietimu apnuoginančio vis naujas suknelės dalis.

Kitokią kritiką žarsto Nerijus Erminas savo kūriniu „Perlai“. Masyvus medinis kuilys pražiodyta burna guli ant grindų ir vemia perlais, kurie pašalinti iš organizmo, tapę nemalonia mase. Menininkas savo kūrinį aiškina pateikdamas citatą iš Šventojo Rašto: Mt 7,6 „Neduokite, kas šventa šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms, kad kartais jų nesutryptų ir apsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų.“ Tai, kas prabangu, kas priklauso aukštesniajai klasei, sulyginama su juodu darbu, kvailumu, vergyste savo luomui. Šventumas versus purvas, grožis versus abjektas (atstumiančios organizmo funkcijos ir materijos). Šis N. Ermino kūrinys gali pykinti, jei buvai per daug godus šiuolaikinio meno saldainių krautuvėlėje.

Skaudžiausias (karčiausias saldainis) kūrinys šioje parodoje tai Zsol Azstalos darbas „My story, my version“ – serija tobulai perpjautų knygų. Kūrinyje menininkas nagrinėja istoriją kaip dabarties ir asmeninės individo patirties konstrukciją. Tai, kas buvo – istorija, praeitis – yra suprantama subjektyviai ir jokios bendrai suvokiamos istorijos/praeities negali būti. Knygos – tos tobulai, net skaudžiai supjaustytos knygos – teigia, kad kiekvienas kuria savo istoriją – kiekvienas savo istorijos pjūvį mato skirtingai. Knygą menininkas pateikia kaip visiems bendrai tinkamą istoriją, jos pjūviai, supjaustymai istoriją paverčia dėlione – sudedamosios dalys tos pačios, tačiau jų sudėjimo eiga tampa atvira.

Istorijos atminties temą nagrinėja ir Danas Aleksa kūrinyje „Skraidantys akmenys“. Nuo tada, (o gal ir nuo ankščiau, tik to niekas nepamena) kai Dovydas užmušė Galijotą akmeniu, šis įrankis tapo smurto, tačiau tuo pat metu ir įrankio, kuris gali atnešti pergalę, simboliu. Šiais laikais – tai įrankis pasiekti savo tikslą, arba apginti savo įsitikinimus. Ant pjedestalo guli langas su dvigubais stiklais, kurių dauguma pavirtę į mažas ir dideles šukes, pabirusias ant grindų. Šalia šukių ir ant nesudaužytų stiklų sudėti akmenys. Būtent per akmenų galią žmogaus rankose vykdavo revoliucijos, pokyčiai artėjantys su dūžtančiais stiklais. Istoriniame lygmenyje akmuo tampa savotišku permainų simboliu – išreiškiančiu ilgai slopintą nepasitenkinimą esama padėtimi ir galų gale pasiryžimą tai pakeisti.

Atminties tema persmelkia ir Marijos Šnipaitės  kūrinį „Kambaryje virš durų“, nagrinėjantį sustingusios praeities įvaizdį. Menininkė į šį kūrinį sutalpina, rodos, visą melancholiją, kuri buvo skirta praeičiai. Darbas tampa pilkai niūrus, netgi slegiantis. Ant lentynos padėtas tamsių spalvų kūrinys, šalia – sudžiuvusi palmės šaka – lyg akivaizdus gyvybingų praėjusių laikų simbolis. Atmintis čia tarsi išsikvėpusi, paskendusi sąstingyje.

Paroda „Mind the Object #2“privertė paragauti ir praryti įvairaus skonio „saldainius“, palikusius ir kartumo, ir rūgštaus posaldžio skonius burnoje. Kai kurie iš šių „saldumynų“ strigo gerklėje, tiesiogiai įgyvendindami pirminę parodos idėją – tapti kliūtimis greitam ir lengvam suvokimui, o ir fiziniam judėjimui erdvėje.

Iliustracijoje: Nomeda ir Gediminas Urbonai, Mikomorfai, 2015

Išsamų fotoreportažą iš parodos „Mind the Object #2“ galima apžiūrėti čia.

10-oji Kauno bienalė „Sujungti“ – jungtys ir naujovės. Pokalbis su Kauno bienalės meno vadove Virginija Vitkiene

26-Katja Novitskova x1200

Jau prieš kelis dešimtmečius buvo imta kalbėti apie viso ko jungtį ir sintezę. Mene tai labiausiai išryškėjo postmodernizmo laikotarpiu. Dabar – tai atrodo savaime suprantamas dalykas, rodos, nebeatsiejamas nuo mūsų kasdienio gyvenimo – viskas jungiasi tarpusavyje, pinasi ir papildo vienas kitą. Būtent šią temą – įvairias jungtis, sintezę – ir imasi nagrinėti 10-oji Kauno Bienalė, taip ir pavadinta „Sujungti“. Bienalės meno vadovė Virginija Vitkienė dalinasi mintimis ne tik apie šią jungties sampratą, tačiau ir apie kuratoriaus „žvaigždės“ dalyvavimą Kauno bienalėje, ir apie naujoves, pasirodžiusias šiais metais.

Jūsų nuomone, neskaitant šių metų, kuri Kauno bienalė buvo pati profesionaliausia?

Pirmiausia, atsakant į šį klausimą reikėtų įsivesti profesionalumo kriterijus. Yra keletas profesionalumo lygmenų: kaip rezultatas (parodos, kitos veiklos) atitinka idėją, kaip atrodo ekspozicijos ir kitas, šiuo metu labai svarbus, lygmuo – kaip sugebi iškomunikuoti visa tai ir pritraukti adekvatų žiūrovą, kuris suprastų tavo idėją. Iki šios dešimtosios Kauno bienalės, pati kompleksiškiausia buvo 8-oji Kauno bienalė, kurią mes vadinome „Dar kartą šokam pirmyn“. Pirminis (angliškas) jos pavadinimas buvo „Rewind. Play. Forward“ – pagal magnetolos mygtukus. Triptinė tema kalbėjo apie mūsų, tuo metu itin stipriai besikeičiančią, renginio tapatybę. Mes vis dar analizavome save per tekstilės liniją, taigi „Rewind“ – tai atsisukimas atgal. Žiūrėjome į tekstilės istoriją, žiūrėjome į tai, kur link ji mus atvedė. Viena kertinių parodų buvo Lozanos bienalės kolekcija. Lozanos tekstilės bienalė prasidėjo 1962 m. ir baigėsi 1995 m. Po dviejų metų įsikūrė Kauno tekstilės bienalė. Lozanos tekstilės bienalė užsidarė ne todėl, kad išsikvėpė tekstilės menas, o priešingai – tai tapo neatsiejama šiuolaikinio meno dalimi ir organizatoriai priėjo išvadą, kad nebereikia parodos, skirtos vien tik šiai sričiai, nes visa tai, kas rodoma, yra ne kas kita, kaip šiuolaikinis menas. Tad aštuntojoje bienalėje žiūrėjome į tai, kaip tekstilės meno istorija įsiliejo į šiuolaikinį meną. „Play“ dalyje darėme tai, kas yra visiškai šiuolaikiška. Jungėme menininkus, kurie dirba tekstilės srityje, su šokio profesionalais, su choreografais ir menininkais iš įvairių Europos šalių. Jie kartu sukūrė spektaklius, kurie buvo rodomi muziejuje – kūrinių fone arba įtraukiant kūrinius į patį veiksmą. O žiūrovai buvo kviečiami į itin intymias aplinkas, erdves, kuriose tilpdavo vos apie penkiasdešimt žmonių. Buvo pastatyti šeši spektakliai, bet vien Kaune jie buvo parodyti apie keturiasdešimt kartų. „Forward“ dalyje žvelgėme į ateitį. Tai buvo dalis apie įvairius tyrimus, perspektyvas. Į tai įėjo įvairios konferencijos, studentų pareiškimai ir parodos. Seminarai ir edukacinės programos buvo nukreiptos į analizavimą to, kuo mes būsime ateityje. Struktūra buvo įdomi ir labai gyvybinga. Džiugino itin didelis dalyvaujančiųjų menininkų skaičius – dalyvavo 475 menininkai, kartu su šokėjais, choreografais, spektaklių muzikos autoriais. Kai kurios parodos buvo grupinės, nedidelių formatų. Auditorijų pasiekiamumo prasme, 8-oji Kauno bienalė taip pat padarė proveržį. Bienalės parodos vyko ne tik muziejuje, bet ir troleibuse, Akropolio vienoje tuščioje parduotuvėje ir tik ką pastatytoje Žalgirio arenoje. Tais metais pasiekėme apie 50 tūkst. žiūrovų, kas Kauno miestui yra be galo didelis skaičius. 8-oji Kauno bienalė sumušė visus rekordus – tiek dalyvaujančiųjų menininkų, tiek apsilankiusių žiūrovų skaičiumi. O taip pat buvo ir nemažai gyvų susitikimų, edukacinių programų, užsiėmimų.

Šiais metais parodiniu plotu ir kokybės prasme turbūt lenkiame 8-ąją Kauno bienalę. O žiūrovų prasme, žiūrovų įtraukimo prasme – kol kas rezultatų nežinome, nes bienalė dar tik prasidėjo. Nors edukacine, profesionalumo, ekspozicijos prasme – mes labai sustiprėjome. Kelintus metus didelis dėmesys yra skiriamas mokykloms, mokyklų programoms. O šiais metais įtraukiame ir neįgaliuosius, nes ekspozicijose esantys kūriniai labai palankūs – dominuoja nemažai garsinių kūrinių, kurių dėka, galime pritraukti nereginčius ir silpnaregius. Taigi, jie gali pilnai patirti šiuolaikinį meną jo nematydami. Taip pat kartu su profesionalais bandysime pritraukti ir negirdinčius – su įvairiais garsiniais vibraciniais elementais padėsime jiems patirti taip pat naujus pojūčius. Tai mūsų naujos kryptys. Labai džiaugiuosi kylančiu profesionalumu. Tačiau kaip ir prieš keturis, du metus ir dabar, šiek tiek jaučiame žmogiškų išteklių trūkumą tokiam programos dydžiui.

Viename interviu Jūs ir minėjote, kad viena iš problemų yra stabilios, vieningos, didelės komandos trūkumas…

Šito pasiekti kol kas mes negalime. Tačiau kiekvieno gyvenime yra Achilo kulnas. Jeigu jo nebūtų – nebūtų priežasties siekti kažko daugiau. Mūsų stiprybė ir silpnybė yra tai, kad mes esame visiškai nepriklausoma organizacija ir galime daryti ką norime. Tačiau iš kitos pusės, sunku turėti pastovų finansavimą – turime tik projektinį finansavimą, kuris yra sėkmės, o ne stabilumo faktorius. Nors, vėlgi, žvelgiant iš kitos pusės, žinome, kad dažnai genialūs menininkai vaikšto ašmenimis ir ant ribos – ir jeigu jam pasiūlysi stabilumą, gerą gyvenimą – nebūtinai iš jo išeis geras menininkas.

34-Liam Gillick x1200

Liam Gillick, Štai viduje, mes įžengiame į kambarį Coca-Cola spalva dažytomis sienomis, 1998. Spalvos bandymai (Coca-Cola), vinilo dažai ant sienos. Ekspozicijos vaizdas Kauno Centriniame pašte

Esate Kauno bienalės meno vadovė. Kokie iššūkiai lydi Jūsų veiklą?

Šiuo metu, jau atslūgus atidarymų lavinai, mąstome apie ateinančią bienalę. Pagrindinis uždavinys šiuo metu – tarptautinės patariamosios tarybos arba partnerių paieška. Mes tai pradedame labai anksti. Jau dabar yra dedamos pastangos pasikviesti į Kauną garsius pasaulio kuratorius, meno vadovus ir su jais diskutuoti apie bienalės ateitį Kaune. Iš tokių žmonių vėliau yra renkami partneriai, kuratoriai kitoms Kauno bienalėms. Dar praėjusiais metais buvo užmegzti santykiai su „Manifesta“ organizatoriais, šiemet – Liverpulio bienalės steigėjas, šiuo metu – Folkstono trinalės kuratorius, Lewis‘as Biggs‘as jau buvo Kaune mūsų kvietimu. Taip pat artimiausiu metu svečiuose laukiame „Manifestos“ meno vadovės Hedwig Fijen atvykstančios į Kauną. Norime išnaudoti jų patirtį, intelektą, įžvalgumą, įtraukiant į programos kūrimo aspektus, į konsultacijas. Ketiname sukurti tai, ko bienalė iki šiol neturėjo – oficialią tarptautinę patariamąją valdybą. Nes šiuo metu valdybą sudaro lokali vietos komanda, tačiau nuo šių metų kviečiame tarptautininkus. Labai daug naujų galimybių atsirado tuomet, kuomet tapome International Biennial Association nariais (jais tapome prieš metus, kuomet pateikėme paraišką. O pati asociacija įsikūrė 2013 m.). Kuo tai naudinga tokiai mažai bienalei, kaip mūsų – tuo, kad mes galime lengviau prisitraukti partnerius, kai kreipsimės į juos savo valdybos vardu.

Galbūt galite pabrėžti idėją, kuri vienija Kauno bienalę nuo pats jos įkūrimo iki dabar? Kokia būtų viena, nenutrūkstama idėja, kuri sieja ir lydi visą bienalės gyvavimo laikotarpį?

Prie bienalės komandos prisijungiau 2003 m. kaip savanorė. Pirmosios Kauno tekstilės bienalės (taip tuomet vadinosi mūsų renginys) atitiko tai, kas vyko Lietuvos kultūriniame ir ekonominiame lauke. Kauno tekstilės bienalė buvo įsteigta Kauno tekstilės menininkų, kurie norėjo matyti tarptautinius šios srities lauko pokyčius. Tą geriausiai garantavo besikartojanti tarptautinė paroda. Bienalė buvo įsteigta kaip konkursinė paroda. Tiesą sakant, konkursinė paroda ir buvo pagrindinė bienalės dalis iki pat šių metų. 10-oji Kauno bienalė atsisakė konkursinės parodos modelio kuriam laikui. Taigi, pradžioje Kauno bienalė buvo konkursinė tarptautinė meno paroda. Be šiuolaikinėms meno bienalėms būtinų tiriamųjų veiklų, kuruoto požiūrio parodų. Lūžis įvyko 2005 m., kuomet meno vadove tapo Vita Gelūnienė. Tuomet jau penktoji bienalė gavo ir pirmąjį solidesnį finansavimą iš vietos fondų. Didžiulio organizatorių toliaregiškumo požymiu laikyčiau tai, kaip buvo nuspręsta lėšas skirstyti (to laikomės iki šiol): buvo nuspręsta kviesti, pradžioje bent jau apmokant kelionę (vėliau ir honorarą), užsienio partnerius ir kuratorius. Ir taip leisti jiems išreikšti požiūrį. Nors esame periferinėje Europos ir pasaulio dalyje, tapome daugiau nei tarptautiniai: vien 2011 metų bienalėje dalyvavo menininkai iš 53 šalių. Mes apimame labai didelį šalių arealą.

Kalbant vieną lydinčią idėją – tinklas, jungtys, kurios akcentuojamos būtent šių metų bienalėje, nėra vien tik šios bienalės pagrindas. Tai labai stipriai juntama nuo 2009 metų bienalės, kuri vyko rezidencijų principu – jose dirbo apie 60 menininkų. Nuo to laiko rezidencijos vyko atvirai muziejuose. Jie kelias savaites kūrė žiūrovų akivaizdoje – tai kūrė kontaktą, dialogą tarp menininkų ir žiūrovų. 2011 metais vėlgi jungėme skirtingas meno šakas – vaizduojamąjį meną ir šokį. 2013 metais jungėme žiūrovą su meno kūriniais per įvairius edukacinius užsiėmimus. O šiemet jungiame vaizdą ir garsą. Komunikacija – tai linija, kuri užprogramuota gan moteriško šios bienalės kolektyvo. Todėl, kad moterims kalbėtis sveika ir įprasta. Diskutuoti, tačiau nebūtinai užginčyti vieną nekintamą nuomonę. Toks vidinis renginio charakteris iššaukė ir išorinę komunikaciją, ryšiais pagrįstą jubiliejinės bienalės temą.

7-Lothar Hempel x1200

Lothar Hempel, Lėtas šokis, 2015. MDF plokštė, aliuminio kompozitas, dažytas plienas, medžio šaka, dažai. Ekspozicijos vaizdas Kauno Centriniame pašte

Kas šių metų bienalėje buvo visiškai naujo? Jau žinome, kelis bruožus: kuratorius-svečias Nicolas Bourriaud; garso ir vaizdo jungtis…

Pirmą kartą atsisakyti konkursinės parodos. Kai kurie lietuvių (ir ne tik) menininkai dėl to išgyvena, nes negalėjo pasiūlyti naujausių savo kūrinių. Tačiau pagrindinėje bienalės parodoje, kuruotoje N. Bourriaud yra net šeši lietuvių menininkai (iš aštuoniolikos) – o tai jau didesnė negu didelė proporcija. N. Bourriaud pirmą kartą dirba su lietuvių menininkais, o tai labai svarbu mūsų menininkų sklaidai pasauliniame kuratorystės lauke. Savo tekstuose ir interviu kuratorius mini Pakui Hardware kolektyvą (jį sudaro Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda) – manau, kad tai nepaskutinis jo bendradarbiavimas su šiais menininkais. Mums kuratoriaus-svečio nauda didelė – mokytis iš pasaulinės kuratorystės pavyzdžių buvo didelė patirtis. Nauja patirtis buvo bendradarbiauti su garso menininkais – buvo labai įdomu, viskas pavyko sklandžiai. Tik kaip šios srities naujokai šiek tiek apsiskaičiavom planuodami biudžetus. Garso aparatūrą juk nuomojame ne trumpam renginiui, o keliems mėnesiams.

Nuo kada pastebėjote, kad bienalė tapo neatsiejama miesto dalimi, kad miesto gyventojai laukia bienalės renginių?

Man atrodo tuomet, kuomet aš prisijungiau prie bienalės komandos. Tačiau jau ir tuomet buvo tam tikras ciklas, nes 2003 m. bienalė buvo paskelbta pačia lankomiausia šiuolaikinio meno paroda Lietuvoje. Ją aplankė 20 tūkst. lankytojų. Nuo to laiko bienalės lankytojų skaičius tik augo. Nors yra žmonių, nusivylusių bienale, kad nebeišlaikėme savo tekstilės identiteto, tačiau jie vistik ateina į parodas, ieško ir, tikiu, randa sau artimų kūrinių. Tikiu, kad mes duodame gerą impulsą miestui. Visos ekspozicijos labai skirtingos – pašto pastate yra mistiška, kamerinė, objektinė paroda, kurioje reikia kontempliuoti daiktus. „Drobės“ fabrike – paroda visiškai minimalistinė, mąsli, technologiškai interaktyvi instaliacija. Tokia, kokią galėtume pamatyti bet kuriame Niujorko muziejuje, ar Berlyno bienalėje. Pluošto fabrike yra nišinis projektas, kurio matyt jau nepamatysime niekur. Buvo sužavėtas ir N. Bourriaud, ir kiti svečiai. Aplinka nerealiai įdomi, o išskirtinis atvejis tas, kad erdvė yra blogos būklės ir jokioje Europos šalyje žmonės nebūtų įleidžiami į tas patalpas, nes jos kelia šiokį tokį pavojų. Tačiau jos tokios žavingos ir parodos jose itin įdomios. Šį mėnesį organizuojame tikslines ekskursijas po šį fabriką. Pažaislio „Monte Pacio“ komplekse yra tekstilinė skulptūra, monumentali, skleidžianti garsus, ją galima liesti. Paveikslų galerijoje esantys foto-reportažai, įgyvendinti fotografijos medija, tačiau reportažų pasakojimai yra tekstiliniai. Jų idėja remiasi žmogaus apranga – nagrinėjama kaip aprangos vaidmuo persikelia į tam tikros uniformos vaidmenį, kurioje mes slepiamės. Tai ir fenomeno analizė, ir gilių socialinių problemų analizė.Nuo estetikos iki technologijų, iki aktyvumo, iki socialinių problemų ir iki parodos, kaip pasakos („pasakos“ sąvoka galėčiau suteikti N. Bourriaud kuruotai parodai). Taip dešimtoje Kauno bienalėje tarpsta įvairiopas šiuolaikinis menas, kuris turėtų traukti skirtingų estetinių poreikių lankytoją. Apsilankius visose bienalės parodose, kiekvienas ras kažką sau, ras tai, kas jį sudomins ar suglumins gerąja prasme.

16-Pakui-Hardware-Ugnius-Gelguda-Neringa-Cerniauskaite-Nicolas-Bourriaud x1200

Pakui Hardware, Crave that Mineral, 2015. Aliuminio ir magnio lydinio ratlankiai, silikonas, Fiji mineralinis vanduo, maistinis Sky Blue pigmentas, PVC žarna, vandens pompa, plastikinis skysčio konteineris, LED apšvietimo sistema. Ekspozicijos vaizdas Kauno Centriniame pašte

Ar pritariate Lewis‘o Biggs‘o išsakytai minčiai, kad „įprotis kviesti kuratorių „žvaigždę“ (ar bet kokį kitą kuratorių, aktyviai nedalyvaujantį vietovės, kurioje vyksta paroda, gyvenime) yra kontraproduktyvus: taip galima sukurti parodą, kuri įdomi minimo kuratoriaus  draugams ir globėjams (įskaitant ir tuos menininkus, kurių darbus šis kuratorius visuomet eksponuoja), bet tai nebus gerai nei publikai, nei kultūriniams turistams. Kai kuruoti samdoma „žvaigždė“, investicija į kuratoriaus darbą daugiausia naudos atneša jam pačiam, pagreitina jo karjerą, bet neprisideda prie menui reikalingos lokalios ekologijos raidos.“?

Miesto veidas N. Bourriaud kuruotoje parodoje atsispindi. Ypač todėl, kad išnaudotas miesto veido pastatas – tarpukario laikmečiu pastatytas Kauno centrinis paštas, komunikacijos paslaugas teikiantis (ir jos trikdžius užtikrinęs) kauniečiams jau beveik šimtas metų. (Apie centrinį Kauno paštą N. Bourriaud teigia: „Kaune įdomu tai, kad parodai eksponuoti pasirinkome labai specifinį, didelį „istorinį krūvį“ turintį pastatą, kurio penktame aukšte įsikūrę sovietų agentai darė trukdžius komunikacijoms su Vakarais. Šis statinys – tai tikra Šaltojo karo liekana. Tad įdomus jis ir šios bienalės temų atžvilgiu, nes jis yra apie distanciją, Aby Warbugo žodžiais tariant, apie tai, kaip „telegrafas ir telefonas griauna visatos tvarką“ ir palaiko baimę.“) Daugybė žmonių ateina į šią parodą, kad apžiūrėtų centrinį miesto paštą iš vidaus, ko jie negalėjo jokiu būdu padaryti per visus pastato gyvavimo dešimtmečius. Juk tai buvo visiškai privačios erdvės. Viešos erdvės buvo tik pirmame aukšte. O paroda apima 2-4 aukštus, kurie buvo privatūs nuo pat 4-ojo dešimtmečio. Paroda labai konceptualiai atspindi ir pastato paskirtį. Tačiau taip pat galiu pritarti L. Biggs‘o išsakytai „žvaigždiškumo“ sampratai. N. Bourriaud neskatino menininkų kontempliuoti vietą, kurioje vyksta paroda. Pats kuratorius mano, kad vieta, kilmė, tapatybė yra kintanti sąvoka, kad kultūra dabar vystosi kaip paviršiuje šaknis leidžiantis vijoklinis augalas (radikantas), o ne kaip giliašaknis medis. Tokias jo pozicijas ši paroda ir atskleidžia. Tuo ji išskirtinė ir itin įdomi vietos žiūrovui. L. Biggs mintis labai tiksli, jeigu kuratorius „žvaigždė“ yra kviečiamas vien dėl prestižo. Mūsų atveju, pasikviesti N. Bourriaud kuruoti bienalę nebuvo mūsų tikslas (net nelabai galėjom to tikėtis, žinodami savo biudžeto ribas). Šis bendradarbiavimas – daugybės atsitiktinumų surištas mazgas, įdomi istorija, atskleidžianti komunikacijos galimybes ir ribas. Kas kuruos kitą Kauno bienalę, kol kas negaliu atsakyti. Kad užtikrintume gyvybingumą, kiekvienąkart reikalingas šviežias požiūris. Platus tarptautinis matymas ir mąstymas. Tačiau būtinai apsvarstysime ir Lewis Biggs patarimą peržiūrėti lietuvių kuratorių kandidatūras.

kauno bienale konferencija bourriaud

Spaudos konferencija Centrinio pašto operacijų salėje. Dalyvauja: Virginija Vitkienė, Nicolas Bourriaud, Karen Gaskill, Francesca Ferrarini, Paola Re, Karmen Krasic Kozul, Neringa Stoškutė, Sandra Kazlauskaitė

Ar sekate kitų bienalių modeliais? Tiek idėjine, tiek auditorijų plėtros klausimais?

Pati lankausi Venecijos, Berlyno, Liono bienalėse ir Manifestoje. Manifestos bienalę stebiu labai senai, analizuoju tiek jų tiriamąją dalį, tiek edukacinę dalį. Tai yra įkvepiantis pavyzdys. Europos šiuolaikinio meno bienalė Manifesta organizaciniu požiūriu yra itin sunkus renginys, nuolat vykstantis vis kituose miestuose. Jie susiduria su panašiomis žmogiškųjų išteklių nepastovumo problemomis, kaip ir Kauno bienalė, tik didesniame lygmenyje, nes jie nuolat kuria naują komandą naujoje vietoje, o standartai aukšti. Jie nedaro renginio tik dėl parodos. Jų procesas iki parodos yra itin gilus ir pasiekiantis daugybę sluoksnių, menininkai bendrauja su vietos gyventojais ir bendruomene, analizuoja vietos specifiką – jeigu veiksmas vyksta buvusiame pramoniniame rajone, tuomet ieškoti buvę darbuotojai ir pan. Per tuos du metus, per kuriuos jie ruošiasi parodai, paroda yra tik menka dalis, ką jie veikia. Būtent iš jų yra nemažai ko pasimokyti. Organizatoriai patys pripažįsta, kas jiems nepavyksta ir kodėl. Jie nesislepia nuo nesėkmių, juk tai toks natūralus dalykas. Tik pas mus nesėkmė yra kažkas nenatūralaus. Juk negalima, kad nepavyktų!

Parodos prasme, man viena iš įdomiausių matytų bienalių buvo Liono bienalė, kurią mačiau 2013 metais ir galiu pasakyti, kad kažkuo į ją panaši ir N. Bourriaud kuruota paroda. Gilų įspūdį padarė vienas sutapimas – Liono Bienalė 2013 metais vyko lygiai tomis pačiomis datomis kaip ir Kauno bienalė – tą pačią dieną bienalę atidarė jie, tą pačią ir mes. Ir lygiai taip pat su uždarymu. 2013 metų Kauno bienalę pavadinome „Unitekstu“ – išgalvotu žodžiu, teigdami, kad meno kūriniai patys  save turi kalbėti. Liono bienalės katalogo įžanginiame tekste – tos pačios idėjos. Berlyno bienalės kuratorius 2014 metais atsisakė bet kokių aprašymų prie kūrinių (dėl ko buvo nemažai kritikuotas, kaip ir mes Kaune). Vadinasi, viskas verda tame pačiame katile, generuojamos tos pačios idėjos.

Glocal (global+local (liet. globalumas+lokalumas) kontekstas. Ar ši Kauno Bienalė atspindi miesto kultūrinį gyvenimą? Ar lokalus Kauno miesto kultūrinis gyvenimas panašus į pasaulinį-globalų kultūrinį gyvenimą?

Manau, kad Kaune turime iš ties nemažai pasaulinio lygio kultūros reiškinių. Kadangi dabar diskutuojame ir apie Europos kultūros sostinės idėją, atsiranda klausiančių, ar mes Kaune turime pakankamą potencialą žmogiškųjų išteklių, kurie dalyvautų įgyvendinant Kauno, kaip Europos Kultūros sostinės idėją. Man atrodo, kad turime netgi dvigubai daugiau nei reikia. Tik reikia mokėti susikalbėti – čia bus pagrindinis iššūkis. Kaune žmonės yra pripratę prie geros, aukštos kultūros ir ją pakankamai gerai vartoja.

38-Darius Ziura x1200

Darius Žiūra, Monumentas utopijai, 2015. Dalyvaujant Viacheslav Kovalenko (Sankt Peterburgas) ir S (Dublinas), 2 tonos knygų, skulptūra. Ekspozicijos vaizdas Kauno Centriniame pašte

Apie kokią publiką buvo galvojama, kviečiant kuratorius ir menininkus?

Visuomet, rengiant renginį, auditoriją įsivaizduoji pagal jau turimą patirtį. Nuo Kauno tekstilės bienalės laikų, mes turime vyresnio amžiaus lankytojus, kas nėra įprasta šiuolaikinio meno projektams. Jaunimo turime taip pat nemažai, o jaunų šeimų skaičius didėja. Tačiau džiaugiuosi, kad yra išlaikoma senjorų auditorija. Niekada nenorėtume parodos, kurią darytume tik sau, kurios kiti nesupranta. Todėl ir siekiame įvairovės – nuo klasikinio dvelksmo keramikos skulptūros pavyzdžių (A. Janušonis) iki žaidimo garso ir šviesos efektais (LAB852 paroda).

Išvardinote organizacinius sunkumus, kurie iškyla rengiant tokio masto renginį. Tačiau, kas labiausiai glosto širdį, Jums, bienalės meno vadovei?

Nuostabiausia yra matyti ateinančius žmones į parodas. Įdomus dalykas, įvykęs per šių metų atidarymą, kuri vyko netradicinėje erdvėje – ant Pašto laiptų. Pamačiau tiek daug veidų, kuriuos mačiau per visus aštuonerius metus, sakydama įžanginę kalbą. Ateina tie patys žmonės – jie vis dar domisi. Tačiau, kuomet kitą dieną Žilinsko galerijoje vyko sekantis atidarymas, į jį atėjo vėlgi minia žmonių, tačiau dar nematytų. O kai nuvykome į Pluošto gamyklą – ten nepažinojau nė vieno – tai buvo dar didesnis malonumas. Vieta pritraukė dar kitokius žmones, kurie neateina į muziejų. Manau, kad Lietuvoje netradicinės erdvės labai veikia. Aš net neabejoju, kad tie, kurie šiuo metu domisi kultūra netradiciniame formate, vėliau ateis ir į muziejų.

Iliustracijoje viršuje: Katja Novitskova, Aktyvavimo modelis (Raganosiai), 2014. Aliuminis, skaitmeninė spauda, ekrano išpjova; poliuretanas, plieno išpjova. Ekspozicijos vaizdas Kauno Centriniame pašte

24-Arnas Anskaitis x1200

Arnas Anskaitis, Keliautojas, 2014-2015. Žemėlapis, sudarytas iš 10-ies dvikalbių Baltijos regiono valstybių žodynų, orientuotų pagal pasaulio kryptis; Enciklopedisto Denis Diderot poemos Paštas iš Kionigsbergo į Mėmelį (1773) garso įrašas; Atvartas iš Enciklopedijos arba Aiškinamųjų mokslų, menų ir amatų žodyno, 17 t. (1765). Skaitmeninis atspaudas. Ekspozicijos vaizdas Kauno Centriniame pašte

konsortium

Ekspozicija buvusiame Drobės fabrike, Kaune. KONSORTIUM (Lars Breuer,  Sebastian Freytag, Guido Münch), Division. Addition, 2015

pluosto fabrikas

Buvusio Pluošto fabriko vaizdas Kauno bienalės metu, 2015

Išsamų fotoreportažą iš parodos „Gijos: fantasmagorija apie atstumą“ Kauno Centriniame pašte galima peržiūrėti čia.

Galerija „POST“ – po, už, vėliau. Pokalbis su galerijos įkūrėju Andriumi Pukiu

11720332_10207148792298904_1606146737_o

Galerija „POST“, įsikūrusi Kaune, greitai švęs dviejų metų gimtadienį. Galerijos „POST“, rodančios vien tik šiuolaikinio meno kūrėjų darbus, įkūrėjas Andrius Pukis pasakoja, kaip įsikūrė galerija, kokie yra ateities planai, kokį menininką svajoja pasikviesti ir kurioje pasaulio šalyje dar norėtų įkurti savo galeriją.

 „POST“ galerijos pradžių pradžia. Nuo ko viskas prasidėjo?

Kalbant apie „POST“ galerijos pradžių pradžią, ištakos, ko gero, būtų Kauno Dailės Gimnazijos laikai. Mane visuomet domino erdvės, kuriose galima įtalpinti meną, sukurti terpę, kurioje galėtų vešėti kūrybinės interpretacijos. Pastovus parodų lankymas, personalinių ir grupinių parodų kuravimas padėjo įsigilinti ir pajausti, ko reikėtų tokio pobūdžio erdvėms. Visada kreipdavau dėmesį į specifines erdves ir mąstydavau, kaip jas būtų galima įkultūrinti. Porą metų rezidavau „Fluxus ministerijoje“, kur pradėjau intensyviau kuruoti parodas ir kitokio pobūdžio renginius. Šios erdvės buvo įdomios, specifinės. Po kiek laiko atsirado dabartinės erdvės laisvės alėjoje. Prieš tai čia buvo sporto klubas ir aerobikos studija. Juokaujant galima sakyti, kad kūno estetika transformavosi į mentalinę estetiką. Puikios erdvės šiuolaikinio meno galerijai su nuostabiu balkonu per visą galerijos ilgį, kuris atidarymų metu tampa pasigrožėjimų, pasikalbėjimų ir diskusijų erdve.

Kita priežastis, kodėl kilo idėja įkurti galeriją – Kaune nėra daug ekspozicinių erdvių. Su tuo susidūriau, kai norėjau surengti savo personalinę parodą. Privačių, į šiuolaikinį meną orientuotų galerijų Kaune apskritai nėra. Ir to trūkumas – buvo itin didelė inspiracija sukurti kažką naujo, šviežaus ir atviro.

Koks buvo galerijos veiklos sumanymas nuo pat pradžių? Koks yra „POST“ galerijos veikimo modelis?

Sumanymas buvo gan abstraktus – sukurti erdvę menui. Pradžioje neturėjome konkrečių modelių, metodikų ar strategijų, nebuvome susikūrę planų metams į priekį. Buvo intencija dalyvauti kultūriniuose procesuose ir kiek įmanoma siekti kokybės, rodyti įdomų meną. Nuo pat pradžių buvo aišku, kad tai turėtų būti daugiafunkcinis šiuolaikinės kultūros centras. Pagrindinė veikla ir erdvė skirta, žinoma, parodoms. Tačiau čia gali vykti skirtingų kultūrinių sričių ir edukaciniai projektai – performansai, spektakliai, koncertai, filmų peržiūros, workshop‘ai, paskaitos, studentai atlikinėja praktikas, stažuotes, reziduoja menininkai iš viso pasaulio, kurie pristato savo idėjas ir estetines sampratas ne tik menininkams, bet ir miestiečiams. Tarptautinis veiklos aspektas čia užima ypatingą vietą. Mano manymu, tai langas į pasaulį menininkams ir pačiam miestui. Priimti pasaulį pas save ir pačiam jį pamatyti – įsilieti į jį, harmonizuotis su juo. Kitaip esi nekonkurencingas globalaus pasaulio kontekste. Kultūrinis bendradarbiavimo aspektas visais laikais buvo be galo svarbus visuomenės vystymuisi ir tobulėjimui. Dabar savo veikla tokį profilį ir įgyvendiname. Orientacija krypsta į šiuolaikinius procesus, kurie atspindi dabartines aktualijas.

Ar pakito galerijos pirminė idėja, nuo dabar vykdomos?

Pokytis yra. Tačiau ne pati idėja. Ji, išliko, kinta tik kokybė. Dabar viskas vyksta kokybiškiau. Vyksta nuolatinis tobulėjimas, ties kiekviena ekspozicija ar kitokio pobūdžio renginiu. Žinoma, taip pat ir komunikacija su žiniasklaida gerokai prasiplėtė.

Pirmieji menininkai „POST“  galerijoje. Kokie jie ir kodėl jie?

Tai buvo kiek atsitiktinis dalykas. Į Lietuvą atvyko kolega menininkas iš Indonezijos. Prieš tai aš pas jį irgi svečiavausi. Jam atvykus į Lietuvą, „POST“ galerijos erdvės jau buvo. Tuomet aš jam pasiūliau įgyvendinti projektą Lietuva-Indonezija. Surinkau keletą lietuvių menininkų ir rugpjūčio 15 dieną, per Žolinės, įvyko pirmoji paroda. Kartu sugeneravome parodos temą: „Same differences“. Tačiau šios parodos neafišavome kaip pačios pirmosios Post galerijos parodos, ar kaip galerijos atidarymo. Veikiau tai buvo sėkmingas bandymas pradėti galerijos veiklą. Paroda „Same differences“ dabar jau vyksta kaip tęstinis projektas – po dviejų metų, šią vasarą, liepos 21 d. bus antras dublis. Parodos tema: „Same directions“. Šį kartą projekte dalyvaus 25 menininkai iš Indonezijos, keletas lietuvių ir svečiai iš Filipinų, Pietų Korėjos, Lenkijos, Estijos, Latvijos. Taip pat bendradarbiaujame su Vytauto Didžiojo Universitetu, Azijos studijų centru. Manau, po metų jau bus galima gauti ir finansavimą šiam projektui.

Kaip atsirenkate menininkus, kurių parodas ar kitokį sukurtą produktą, rodysite „POST“ galerijoje? Žinoma, pagrindinis kriterijus, turbūt bus tas, kad jie turi būti šiuolaikinio meno atstovai.

Taip. Svarbu ir kokybė. Jeigu menas yra sukurtas kokybiškai ir įdomiai – tiek idėjos prasme, tiek technine ir estetine prasme, atspindi aktualijas arba atranda nematytus diskursus – tuomet stengiamės įgyvendinti projektą. „POST“ galerijoje neskirstome menininkų į žymius, jaunus ar kokius kitus. Jeigu instaliacija, tapyba, video ar performansas patraukia akį ar yra įdomus ir intelektualus – mes su džiaugsmu pradedam vystyti projektą. Be abejo, būna kai net neįsivaizduoji kas bus rodoma, bet pasitiki žmonėmis, kurie vysto projektą.

Kaip skulptoriui, kaip vizualaus meno atstovui, man estetika rūpi. Kartais šiuolaikiniame mene gali pasigesti estetinio vaizdo. Konceptualizmo situacijoje, kuomet idėja yra prioritetas prieš formą, estetikos irgi nedaug. Nes forma čia nėra tiek svarbi. Idėja gali būti tiesiog savaime, be formos. Tai irgi įdomu.

11714416_10207148734337455_962602709_nPOST galerijos įkūrėjas Andrius Pukis

Per du „POST“ galerijos veiklos metus galbūt pastebėjote, kur krypsta šiuolaikinis menas? Arba, galbūt išsigeneruoja pagrindinės šiuolaikinio meno temos ar tendencijos?

Kadangi šiuolaikinis menas turi daug skirtingų šakų ir skleidžiasi perėjimais iš vienos srities į kitas,  tendencijas galima įvardinti tarpdiscipliniškumo terminu, kas jau senai nėra jokia naujiena. Kiek šiuolaikinių menininkų, tiek ir šiuolaikinio meno tendencijų ar teorijų. Tačiau bandant rasti bendrą vardiklį, būtų galima šnekėti apie aktualių šiandienai problemų analizavimą ir generavimą, kurios irgi yra linkusios kisti. Taip pat nėra ir madingos temos, kuria būtų sekama. Šnekant apie tradicinius menus, tokius kaip tapyba ar tekstilė, galima pastebėti, kad menininkai bando išeiti iš šių sričių, tačiau tuo pačiu juose likdami. Jeigu nueina per toli – tai jau kita sritis.

Kokie „POST“ galerijos ateities planai?

Planai, tikslai – tarptautinė rinka ir tarptautiniai projektai, kurie čia vyksta nuo pat pirmos dienos. Dabar bandome formuoti tiltą su Lietuvos ir Ispanijos menininkais. Ispanijoje yra menininkų rezidencija – Centro Negra, kurios rezidentai jau lankėsi Lietuvoje. O greitu metu aš lankysiuosi pas juos. Ispanijos menininkai rudenį „POST“ galerijoje rengs parodą. Pagrindinė idėja ar tikslas – kad kuo daugiau menininkų atvyktų į Kauną iš kitų šalių, o Kauno menininkai – į užsienį – kad būtų vykdomi tokie mainai ir kad tokių mainų būtų kuo daugiau. Nes taip pats miestas gauna platesnį požiūrį į pasaulį, į kultūrą, ir per kitus pamato savo meną, pamato, kaip atrodo jie patys platesniame kontekste. Tai yra svarbu mūsų kultūros vystymuisi ir neatsilikimui. Taip pat planuojami projektai su Meksikos menininkais, ieškome žmonių su kuriais galėtumėm pradėti organizuoti rezidencijos projektus su Skandinavijos šalimis. Žinoma, ir su kitų šalių menininkais. Tikslas yra užsukti tokį, sakyčiau, tirštą tarptautinį menininkų makalą. Viskas daroma tam, kad Kauno miestas būtų išjudintas, tam, kad miestas koja kojon eitų su pasaulinėm kultūros tendencijom. Daug ir intensyviai bendraujant su kitų šalių menininkais supratau, kad Kaunas yra potencialus kultūros miestas. Priežastys paprastos: pirma – čia pigu, lyginant su vakaru pasaulio šalimių miestais (Niujorku, Berlynu, Paryžiumi, Barselona, Kopenhaga, etc.), antra – visą aptarnavimą čia gali gauti tokį pat kokybišką kaip ir kitur (kartais netgi geresnį), trečia – globaliame pasaulyje dažnai yra nesvarbu kurioje pasaulio platumoje esi. Savo kūrybą gali iškomunikuoti per įvairias technologijas visam pasauliui.

Šiuo metu Post galerijoje vystomas menininkų rezidencijos projektas. Tikslas: kad čia atvyktų įvairūs menininkai, gyventų, kurtų, eksponuotų savo kūrinius ir pristatytų juos Lietuvai. Taip vėlgi užvedant visą tarptautinį raizgalą, ko, mano manymu, labai reikia.

Svajonių menininkas, kurio parodą norėtumėt suorganizuoti „POST“ galerijoje?

Anksčiau sakiau, kad norėčiau atsivežti Ai Weiwei – menininką iš Kinijos, bet laikui bėgant vis mažiau mąstau apie kažkurį vieną kūrėją. Norėčiau atvežti bent po kokį vieną darbą, tarkim Wim Delvoye ištatuiruotą kiaulę, Jeff Koons šuniuką, Damien Hirst deimantinę kaukolę ar kažką panašaus. Tačiau dar įdomiau būtų pačiam atrasti dar neatrastus kūrėjus. Lietuvoje neturiu savo prioritetinių menininkų, kurių parodos surengimas būtų mano svajonė. Tačiau turiu tikslus ir planus, ką norėčiau pasikviesti ir kas, mano manymu, būtų įdomu ir dar nerodyta Kaune. O Kaune dar tikrai daug kas nerodyta.

Jeigu turėtum galimybę perkleti „POST“ galeriją į kitą šalį, arba atidaryti kitą galeriją kur nors kitur. Kur tai būtų?

Mielai tai padaryčiau Niujorke, esu ten lankęsis porą kartų, turiu šiek tiek kontaktų. Taip pat Meksiko mieste, kuris yra vienas didžiausių ir pavojingiausių megapolių pasaulyje. Žinau, kad Pietų Amerikoje vystosi palanki dirva šiuolaikiniams procesams.

Dabar galvoju apie savo solinę parodą ne Lietuvoje ir ne Europoje, o Niujorke, nes tai yra neišsemiamas miestas. Viskas, kas gali būti – ten yra. O tai, kas vyksta Europoje, tai jau netgi nėra tarptautiniai santykiai, tai veikiau kaimyniniai ryšiai.

Kuo „POST“ galerija skiriasi nuo kitų galerijų, kurios rodo šiuolaikinį meną?

Šnekant apie Lietuvą, čia yra tik kelios tokio pobūdžio galerijos. Kaune tai apskritai egzotika. „POST“, ko gero, skiriasi tuo, kad ši privati galerija yra orientuota ne į komerciją, bet į kultūrinius procesus, tai nepriklausoma, niekam neatskaitinga ir laisva galerija, todėl jaučia didžiulę atsakomybę už savo laisvę.

Kitas aspektas yra veiklos įvairovė. Tai atvira organizacija įvairioms idėjoms, nebijanti vystyti įvairiausio pobūdžio veiklą, nebijanti suklysti ir linkusi eksperimentuoti.

Norėčiau, kad ateityje „POST“ galerija būtų ta vieta, kurioje žmonės lankytųsi tam, kad pajustų menų pulsą ir pasisemtų kūrybiškumo, sužinotų ką nors naujo. Mums yra svarbu, kad „POST“ visada atsinaujintu, kad tai būtų organinis dalykas, visada reaguojantis į kontekstą.

Kaip manote, ko trūksta meno rinkai Lietuvoje, kuri yra dar labai silpna.

Galima kaltinti visus, kad nesidomi ar neperka meno kūrinių, kad neišsilavina tautiečiai ir t. t. bet tai nėra perspektyvu (ypač menininkams). Abi pusės įtakoja viena kitą. Jei menininkai būtų produktyvesni ir kultūros vadybininkai geriau juos iškomunikuotų, atsirastų įvairių sąryšių ir daugiau galimybių plėstis meno rinkai. Yra svarbu, kad visuomenė suvoktų jog galerijos yra tarpininkas tarp kūrėjų ir meno vartotojų, kurios atlieka didžiulį darbą, kad tas susitikimas įvyktų.

Iš principo – sugebėjimas organizuoti, produktyvumas, intelektas ir kūrybiškumas yra tie veiksniai, kurie meno rinką plečia. Labai džiaugiuosi, kad atsirado Vilniaus meno mugė.

„POST“ galerijoje erdvės – balta ir juoda. Tai dėl funkcionalumo? Juodojoje erdvėje vyksta video kūrinių ekspozicijos, baltojoje – kitų meno parodos?

Veikiau tai buvo įtakota techninių priežasčių. Kai tik buvo įsigytos šios patalpos, prieš tai čia buvo sporto klubas, su juodomis grindimis. Uždegi langus ir turi tamsią erdvę. Tinka video ar šviesos menui, specifiniams projektams, kurie reikalauja tamsos. Bet iš esmės visos galerijos erdvės gali būti paruošiamos skirtingai, priklausomai nuo poreikio.

Atsižvelgiant į ekspozicijos ir įvykio pobūdį, šią erdvę galima keisti. Kiekvienos parodos metu, erdvė šiek tiek keičiasi – užsitamsina arba tampa šviesi, balta. Kiekvienai ekspozicijai suteikiamas vis naujas veidas. Šis erdvių pritaikymas prie tam tikros ekspozicijos yra būtinas norint atrasti santykį tarp kūrinių ir erdvės.

Kaip atsirado pavadinimas „POST“ ?

Daug ir ilgai galvojau apie pavadinimą. Norėjau, kad tai būtų daugiasluoksnis ir reikšmingas pavadinimas atspindintis veiklą. Lotyniškai „post“ reiškia po, už, vėliau. Angliškai – paštas, skelbti, žymėti, Lietuviškai – saugojimo vieta, užimamas postas, pažymėta vieta etc.  Galerija vykdo ne tik parodinė veiklą, bet ir edukacinę, įvairią projektinę veiklą ir kitokio pobūdžio renginius. Tai – ne tik galerija arba daugiau nei galerija, veikla išsiplečia už galerijos rėmų. „POST“ yra kažkas daugiau. Tai – visada priekyje, visada tai, kas tiktais šiuo metu randasi ir nėra apspręsta iki galo. Tai netgi galima interpretuoti kaip tam tikrą laiko sąvoka.

Galbūt yra galerija, kurios veiklos modeliu seka „POST“ galerija?

Prieš įkuriant galeriją, negalvojau apie veiklos modelius ar strategijas. Turėjau mintyse tik tai, kad reikia erdvės ir kad joje būtų rodomas menas. Tai ir buvo esmė. O veiklos modelis su laiku atėjo pats arba dar eina pakeliui ir vis kinta. Su menotyrininke ir galerijos koordinatore Urte Čaplikaite visada analizuojame kokius diskursus pasirinkti ir kokiu keliu toliau eiti.

11716086_10207148735497484_172020431_nPOST galerijos vaizdas Kaune

Koks buvo geriausias „POST“ galerijoje įvykęs projektas/paroda?

Meno ar kultūros projektą, įvykį vertinti kaip geriausią ar blogiausią – negaliu. Šis pasaulis per daug spalvotas, kad vertinti per juoda/baltą prizmę.

 (Tuomet, kas labiausiai nudžiugino?)

Man, kaip skulptoriui įstrigo grupinė šiuolaikinės skulptūros paroda „CAUTION! MIND THE OBJECT“. Darbai buvo įdomūs – tiek nauji, tiek seni. Ekspozicija irgi gavosi švari. Tuo labiau, kad Kaune skulptūros parodų – itin nedaug. Dar išskirčiau „CREATurE Winter“ tarptautinį performansų renginį. Lietuvos išeivio Aido Bareikio parodą, garso meno renginių ciklą, dėl savo daugiasluoksniškumo. Taip pat šiuolaikinių medijų meno ekspoziciją – Viltės Bražiūnaitės ir Tomo Sinkevičiaus instaliacija „Romance of Many Dimensions“. Taip pat Rugilės Barzdžiukaitės ir Dovydo Korbos video instaliacija „Babelio bokštas“. Bendras projektas su „Vilnius Street Art festival“ tarptautinė paroda „Posteris“. Apskritai nesakyčiau, kad buvo kažkokių nesėkmingų ar nevykusių projektų. Visi turi savo skirtingus kontekstus ir skirtingus vertinimus. Labai džiaugiuosi, kad pavyko surengti Kauno Dailės gimnazijos abiturientų parodą. Tai svarbus momentas. Viskas prasideda nuo edukacijos.

8Viltės Bražiūnaitės ir Tomo Sinkevičiaus instaliacija A Romance of Many Dimensions galerijoje POST, 2015

O kokia „POST“ galerijos sėkmės formulė? Sakėte, kad erdves gavote metams laiko ir jeigu veikla pasiteisina, tada bus tęstinumas. Tačiau jau greitai galerijai bus du metai ir viskas klojasi labai puikiai, esate matomi žiniasklaidoje ir visuomenėje.

Pirma – puiki erdvė, nes tai yra kūnas. Galerijai tas kūnas yra reikšmingas. Antra – tokio pobūdžio ir su tokiom erdvėm galerijų Kaune nėra. Trečia – žmonės, kurie prisideda ir vysto kartu veiklą. Ketvirta – absoliuti laisvė ir prisiėmimas atsakomybės.

Aš pats esu menininkas. Studijavau Lietuvoje ir užsienyje. Domiuosi, kaip kas ir kur vyksta. Iš čia tos idėjos ir išsirutuliavo. Iš pašnekesių, parodų kuravimo, kelionių po pasaulį, įvairių pastebėjimų ar nuojautų ir atsirado ši veikla.

Kaip „POST“ galerijos veiklos įvertinimą būtų galima paminėti padėkos raštą iš Kauno mero, įteiktą per pasaulinę kultūros dieną. Tai pirmas apdovanojimas ir jis mums daug reiškia. Vėliau sėkmė nusišypsojo Vilniaus Meno mugėje – galerija žiūrovų buvo išrinkta kaip geriausia Vilnius Art’14 galerija, o aš pats gavau geriausio jaunojo menininko apdovanojimą. Tai yra labai daug. Tai tarptautinė meno mugė, kurioje dalyvauja apie 20 šalių, daugiau negu 50 galerijų ir rodoma tūkstančiai kūrinių.

Dar vienas, mano manymu, svarbus aspektas yra tai, kad „POST“ galerijoje su sienomis, lubomis ar grindimis galima daryti viską. Jeigu yra reikalas, čia galima sienas gręžioti ant jų paišyti, jas taškyti ir panašiai (ne kartą buvo purškiama ir paišoma tiesiai ant sienų). Galerija laikosi pozicijos, kad menas yra svarbiau negu sienos. Dauguma galerijų sau to negali leisti.

O kaip galerija išsilaiko?

Ekonomika ir menas ypač stipriai siejasi. Ne gamta ir menas, tačiau ekonomika ir menas. „POST“ galerijos erdves yra puikus mecenatystės pavyzdys, be ko tai nebūtų tapę kūnu. Už tai esu be galo dėkingas Vytautui Pukiui ir Dženei Jucevičiūtei. Tokios mecenatystės, pasitikėjimo ir supratingumo galėtų pavydėti nemažai galerijų ar kultūrinių organizacijų. Tokio pobūdžio veikla beveik neturi šansų išsilaikyti pati, tokių erdvių yra neįmanoma išlaikyti ir padengti išlaidas be paramos, kurios visada trūksta kultūrinei terpei.

Taip pat stengiamės išnaudoti visas galimybes gauti lėšų rašydami projektus į Lietuvos kultūros tarybą (LKT), miesto savivaldybę ir po truputi bandome kelti koją į Europinius fondus. Gilinamės į rezidencijų projektų finansavimą ir nuomojame kai kurias patalpas. Taip pat pardavinėjame kultūrinius leidinius (bendradarbiaujame su „Modernaus meno centro“ knygynu ir leidykla „Lapas“). Esame pardavę ne vieną kūrinį. Taip pat gauname paramos kai kuriems projektams iš stambesnių kompanijų ar privačių žmonių, už ką jiems esu labai dėkingas.

Ko palinkėtumėte Lietuvos meno pasauliui?

Būti atviriems vieni kitiems, daugiau žaidybiškumo, pasitikėjimo, tolerancijos ir nuovokos…

 

Paroda „Fluxus is Fun, Fun is Fluxus“ galerijoje „101“. Tai deginti muziejus ar ne?

maciunas

Jurgis Mačiūnas – Fluxus judėjimo lyderis – į šį klausimą turėjo vieną vienintelį atsakymą – Taip. Fluxus judėjimo manifeste (1963) Jurgis Mačiūnas rašė, kad menas ir jo institucinės formos turėtų būti eliminuotos, o jo kolega Benas Vautier su savo multipliu „Total Art atch-Box“ (1965) taip pat buvo nusistatęs prieš visas įsigalėjusias meno institucijas ir ragino jas sudeginti. Tačiau buvo ir tokių Fluxus judėjimo atstovų, vienas iš jų Jacksonas Mac Low, kuris teigė: „Nenoriu pašalinti muziejų… Man patinka muziejai.“ Šio judėjimo nariai ne visada pritarė Jurgio Mačiūno mintims ir jų tarpusavio nesutarimai šiais laikais kelia klausimus – ar tikrai Fluxus buvo vykęs pokštas ir ar Fluxus yra aktualus šiandienos kontekste?

Vytauto Didžiojo Universiteto galerijoje „101“ vykstanti paroda „Fluxus is fun, fun is Fluxus“ yra Lietuvos rektorių konferencijos dovana Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo 25-ųjų metinių proga. Žaismingumo ir Fluxus pokšto akcentas čia atsiskleidžia itin puikiai – Vytauto Didžiojo Universitetui buvo padovanota tai, kas dovanojančiajam asmeniui nepriklauso. Tačiau vėliau bendradarbiaujant su Jono Meko vizualiųjų menų centru „dovana“ buvo gauta ir 25 kūriniai, eksponuojami šioje parodoje, pažymi Vytauto Didžiojo Universiteto gimtadienį. Parodoje ir ją lydinčiuose renginiuose, bandoma atsakyti į kylančius klausimus, nes verta pripažinti, kad Fluxus negali būti vertinamas vienareikšmiškai.

Jurgis Mačiūnas nebūtų vadinamas Fluxus Popiežiumi ar Misteriu Fluxus, jeigu neturėtų savyje egocentrizmo. Jis save laikė tikruoju Fluxus Tėvu ir vos panorėjęs išbraukdavo iš Fluxus sąrašų tuos, kurie jam neįtikdavo. Tokią Jurgio nemalonę užsitarnavo ir Jacksonas Mac Low, Dickas Higginsas, Alisonas Knowles‘as, ir Nam June Paikas. Tokie totalitariški Mačiūno veiksmai taip pat bylojo apie Fluxus vidinius konfliktus.

Nors pats Jurgis Mačiūnas ir kiti Fluxus nariai teigė, kad Fluxus remiasi „Spike Jones, išdaigų, žaidimų, vodevilių, Cage ir Duchampo sinteze“, tačiau pokšto elementų vidiniuose Fluxus narių konfliktuose sunku įžiūrėti. Nebent traktuosime Jurgio Mačiūno Fluxus narių eliminavimus kaip labai juokingus veiksmus.

Žinoma, Fluxus nariai pyko ne tik dėl tokio Fluxus Tėvo elgesio, tačiau ir prieštaravo daugeliui jo siūlomų veiksmų. Mačiūnas teigė, kad menininko ego turi būti pašalintas, kad meno kūriniai neturi būti pasirašomi ir viskas, ką sukūrė Fluxus nariai turi būti pasirašytas tiesiog „Fluxus“. Graži, netgi utopiška idėja, tačiau Fluxus nariai nebuvo tokie supratingi  ir žymėdavo savo vardus/pavardes ant sukurtų kūrinių. Savimeilė daro savo.

Taigi, pirmas klausimas – ar Fluxus – vykęs pokštas? Neseniai (balandžio 21 d.) vykusi diskusija „Ar Fluxus – vykęs pokštas“ sukvietė filosofą Leonidą Donskį, prof. Gintautą Mažeikį, menininkus Česlovą Lukenską, Redą Diržį ir rašytoją Herkų Kunčių, išsakyti visus „už“ ir „prieš“ Fluxus judėjimo aspektus. Žinomi Lietuvos akademikai ir menininkai bandė rasti atsakymus į „Flux-skeptikų“ ir „Flux-fanatikų“ klausimus apie šio judėjimo vietą ir reikšmę Vakarų kultūros istorijoje. Rašytojas Herkus Kunčius itin stipriai įpynė kontekstą: „Fluxus linksminosi, kai tuo metu pasaulis stovėjo ant karo slenksčio.“ Rašytojas, matyt, norėjo pasakyti tai, kad tik patiems Fluxus nariams jų pokštai būdavo linksmi. O tai patvirtina ir tai, kad susirinkę žiūrovai į įvairius Flux-pasirodymus likdavo nepatenkinti, bet, kaip galima spėti, ne todėl, kad likdavo nesupratę, ką Fluxus nariai norėdavo pasakyti, bet todėl, kad tai visai nebūdavo linksma. Kaip iliustracija tokio įvykio, galėtų būti Peter Moore (1932-1993) „Striptizas trims“ atliktas Yoko Ono Karnegio Rečitalio salėje, Niujorke, 1965 metais kovo 21 dieną. Parodoje „Fluxus is fun, fun is Fluxus“ eksponuojama šio striptizo fotografija, kurioje užfiksuota 1965 metais Yoko Ono (g. 1933) sukurto ir Niujorko koncertų salėje atlikto performanso „Striptizas trims” kulminacija. Šiam renginiui buvo sugalvotos dvi variacijos:

a) užuolaida pakyla, atidengdama tris tuščias kėdes scenoje, o po 5 min vėl nusileidžia;

b) aktorius įneša į sceną tris kėdes; po trisdešimties minučių jas išneša.

Abu veiksmai akivaizdžiai prasilenkė su pavadinimu sietinais žiūrovų lūkesčiais. Tokie planuoti paradoksai buvo dažnai naudojami fliuksistų instrukcijose. Ir nors Yoko Ono aiškino, jog patys kūrybiškiausi ir įspūdingiausi dalykai nutinka ne ant scenos, o žmonių mintyse, šis šou nebuvo labai pamėgtas publikos. Konceptas yra ir visai puikus, tačiau jokio pasilinksminimo, pokštavimo čia nėra.

Diskusijos „Ar Fluxus – vykęs pokštas?“ nariai perėję prie pokšto sampratos siejo tai su Fluxus ir kėlė klausimus – kiek pokšto yra Fluxus judėjime. Česlovui Lukenskui sąvoka pokštas – vykęs pokštas – tai įvykis tikrovėje, kuriame nėra pokšto. Gintautas Mažeikis teigia, kad pokštas – tai blyksnis, pasirodantis kaip kalbos iškraipymas, nukrypimas, perversija. „Čia nėra jokios revoliucijos. Jokių ilgalaikių pasekmių pokštas neturi.“ – mintį užbaigė G. Mažeikis. Tuo tarpu Fluxus nariai norėjo pakeisti pasaulį. Norėjo sukelti revoliuciją, kuri gimtų būtent iš sekimo Fluxus idėjomis. Pagrindinės jų idėjos – pakeisti ne tik meno, tačiau ir pasaulio istoriją. Nuolatinis tikslas daugeliu Fluxus atstovų buvo sunaikinti bet kokią ribą tarp meno ir gyvenimo. Vienas pagrindinių Fluxus principų buvo atsiriboti ir kritikuoti elitiniam pasauliui kuriamą „aukštąjį meną“ ir rasti visus įmanomus būdus įnešti meną į mases. Fluxus menininkų kūryboje, darbuose naudojamas humoras parodo Fluxus tikslus ir, kartu su Dada, Fluxus buvo vienas iš nedaugelio meno judėjimų, kurie naudojo humorą per visą meno istoriją. Svarbu buvo procesas, ne rezultatas. Galbūt iš tiesų, Fluxus judėjimo nariai norėjo ne pokštauti, o įrašyti save į meno istoriją, kaip revoliucingiausią judėjimą? Tačiau, kaip jau buvo minėta ankščiau, linksma dažniausiai buvo tik jiems patiems…

Kitas klausimas – ar Fluxus yra aktualus šiandienos kontekste? Vieni kategoriškai sako, jog ne. Kiti teigia, kad savaime aišku, jog taip. Viena vertus – iš čia kyla ir įvairiausios kūrybinės dirbtuvės, kurios savo šaknis gali rasti Fluxus judėjime. Juk kiekvienas gali būti menininkas, kaip teigė Josephas Beuys‘as – internetinė realybė leidžia kiekvienam tapti fotografu Instagrame, o taip pat ir bet kokiu kitu menininku. Tereikia užsimanyti. Su Fluxus galime sieti ir įvairias išsilaisvinimo estetikas, kurtas Paulo Freire, vėliau išplėtotas Augusto Boalio. Čia buvo siekta, kad per meną, kurį gali kurti visi, per bendruomeninius menus, žmonėms būtų suteikiama kritinė mąstymo galia. Šiais laikais tai taip pat itin dažnai naudojama ir menininkas, kuriantis bendruomenėje arba su bendruomene tampa įprastu reiškiniu. Ir kuo tai ne Fluxus?

Paradoksas tame, kad Fluxus menininkai nesiekė pasiekti muziejų, tačiau dabar jų kūriniai yra tapę muziejiniais eksponatais. Galbūt čia ir atsiskleidžia didžiausias pokštas, koks tik galėjo įvykti – tapti tuo, ką norėjai sunaikinti.

Tai deginti muziejus ar ne? Benas Vautier sako:

“USE THIS MATCHS TO DESTROY ALL ART — MUSEUMS ART LIBRARY’S — READY — MADES POP — ART AND AS I BEN SIGNED EVERYTHING WORK OF ART — BURN — ANYTHING — KEEP LAST  MATCH FOR THIS MATCH”

FLUXUS1 FLUXUS2 FLUXUS3 FLUXUS4 FLUXUS6 FLUXUS5 FLUXUS7

Nuotraukos iš diskusijos: Roberta Sipavičiūtė

„Gal sunkiausia surasti, aptikti dabartį?“ Pokalbis su Egle Ulčickaite

IMG_0080

„Meno parko“ galerijoje neseniai vykusi Eglės Ulčickaitės paroda „Laikino vietos (kol manęs čia nebuvo)“ įspraudė lankytoją į atminties vietas, vaizdus, kurie staiga dingsta. Menininkė imasi nagrinėti, kurgi dingsta šie atminties vaizdai. Šį nagrinėjimą Eglė atliko ne tik savo tapybos kūriniais, tačiau ir šiuo interviu – ne tik apie išnykusius vaizdus, tačiau ir apie pačią tapybą, parodų svarbą bei kažkur vis išnyrančias sovietinio interjero detales.

Iš kur kilo noras, idėja surengti šią parodą? Ką norėjote ja pasakyti?  Kodėl pasirinkote būtent šiuos kūrinius?

Parodas greičiau priskirčiau poreikių, o ne norų sričiai. Mano nuomone – tai būtina kūrybinio proceso dalis. Tai, visų pirma, tam tikra peržiūra sau pačiam, galimybė pamatyti paskirus kūrinius vienoje vietoje ir švarioje aplinkoje (tapytojų studijos paprastai labiau primena sandėlius, prikrautus įvairių rakandų), suprasti kur ir kaip esi konkrečiu kūrybinės kelionės metu arba susivokti, jog pasiklydai ar užstrigai. Išnešti savo kūrinius į viešumą netgi sveika, nes lindėdamas studijoje gali daug ką įsivaizduoti, bet tai nebūtinai turės ką bendro su realybe. Žinoma, kartais užklumpa ir noras pasidalinti savo kūrybinių ieškojimų rezultatais su platesne auditorija, užduoti žiūrovui klausimus, į kuriuos atsakymo ieškai ir pats.

Apie šią parodą ėmiau galvoti būdama meno rezidencijoje Diuseldorfe 2014-ųjų rudenį. Tuomet planavau eksponuoti tik ten sukurtus paveikslus ir koliažus. Grįžus į Lietuvą, čia pasitiko anksčiau tapyti ir nebaigti paveikslai, kilo idėjų naujiems. Taip pamažu susikonstravo būsima ekspozicija iš atvykėlių ir vietinių kūrinių. Ši paroda – tai ilgalaikio kūrybinio projekto, užsimezgusio dar magistrantūros studijų metu, tąsa, viena iš stotelių. Prieš metus buvau stabtelėjusi „Kažkur kasdienybėje“ (galerija „Akademija“, Vilnius), kur eksponavau kasdienių maršrutų radinius – ieškojau juose tūnančio [kito] laiko. Šiuomkart man parūpo, kaip tie kasdienybės radiniai ir vietos, kuriose juos randu, (pa)kinta virtę tapytais vaizdais, kaip juos atpažįstam arba neatpažįstam, kas tai lemia – kaip išoriniai vaizdai siejasi su atmintyje susikaupusiais vaizdais. Savęs ir žiūrovo klausiu, ar jie turi galiojimo laiką, o gal yra belaikiai? Renku vietų vaizdus (šioje parodoje susitiko vokiškos ir lietuviškos vietos), taip konstruodama savotišką nuorodų archyvą arba paralelinę kartoteką. Parodoje eksponavau naujausius, dar nerodytus (išskyrus tris paveikslus ) tos kartotekos rinkinius.

Parodos pavadinimas „Laikinos vietos (Kol manęs čia nebuvo)“ daugiasluoksnis – jį galima suprasti ir tiesiogiai (kaip laikiną išvykimą), ir kaip gręžimąsi į neišgyventą laiką, ir vaizdo kaip savotiškos atminties vietos laikinumą. Žiūrovas, priklausomai nuo to, kaip jį veikia (ar neveikia) parodoje eksponuojami vaizdai, manau, susikuria savąjį paaiškinimą.

Esate tokia jauna ir jau dėstytojaujate Vilniaus dailės akademijos tapybos katedroje. Kyla klausimas, kaip spėjate ir tapyti, ir užsiimti dėstytojavimu? Ar nesusikerta prioritetai ir kam šiuo metu daugiau dėmesio skiriate?

Šiaip jau esu tingus žmogus. Apsiimti darbai ir pareigos man yra stimulas judėti (turbūt tai galima pavadinti motyvacijos priklausomybe). Kuomet turiu daug laisvo laiko, judu lėtai ir ne itin produktyviai, kai laiko neturiu, nuveikiu kur kas daugiau ir greičiau. Kūryba reikalauja daug, o tiksliau – viso tavo laiko. Net ir tada, kai esi ne studijoje, net ir nesąmoningai, esi kūrybiniame procese. Įvairios kasdienės patirtys, informacija, bendravimas, buvimas vienumoje – visa tai kažkokiu būdu kartais akivaizdžiai, o kartais nė nepastebimai įtakoja būsimų kūrinių idėjas. Jų galvoje visada pilna, tik kartais reikia jas išnešioti, surasti tinkamą vaizdinį atitikmenį.

Man pasisekė, kad ryte keliuosi dėl savų darbų – tapybos, skaitymo, rašymo (studijuoju meno doktorantūroje) – tai, nors ir kupinas abejonių, bet įdomus būdas būti pasaulyje, kasdien (ar bent jau kas antrądien) atveriantis kažką naujo. Darbas su tapybos studentais yra gyvas procesas, kurio metu ne tik atiduodi, bet ir gauni – daliniesi tuo, ką žinai ir tuopat prapleti tą žinojimą. To jokiu būdu nevadinčiau trigdžiu ar prioritetų susikirtimu. Juolab, turint omeny tai, kad nuolat esu tarp tapybos – savos ir studentų. Nors, žinoma, prioritetas – savo kūrybai.

Savo kūryboje kuriate dialogą su sovietmečiu. Kodėl Jums svarbus šis pokalbis su praėjusia epocha?

Kuriu dialogą su mane supančia aplinka, daiktais. Kalbinu juos tapydama. Kartais tie daiktai iš ties tarsi atkeliavę iš kito laiko. Bet jie esti dabartyje. Jeigu galima sakyti, kad kuriu dialogą su sovietmečiu tik todėl, jog neretai mano motyvais tampa tuo laiku sukurti daiktai (aš ir pati, beje, buvau sukurta anoje epochoje), tuomet kaip turėtume vadinti pokalbius su tėvais ir seneliais, kurie taip pat tuo laiku gyveno? Aš savo kalbinamųjų nebendravardiklinu sovietmečio terminu. Mano pasirenkamų motyvų atrankos kriterijui apibūdinti labiau tiktų žodis (n)esatis: praeities nėra, bet jos buvimu abejoti neleidžia daiktiniai įrodymai.

Tiesa, mano kūryboje aktuali vietos laiko arba laikviečio refleksija neatsiejama nuo istorinio, socialinio, psichologinio konteksto, taigi neišvengiamai čia šmėžteli ir sovietmečio šmėkla. Šioje situacijoje įdomu tai, kad kalbame ne apie natūralų, palaipsnišką vienos valstybės santvarkos peraugimą į kitą, kintant žmonių sąmonei. Santvarka pasikeitė, bet sąmonė (o juolab pasąmonė) nepersiorientuoja taip greit. Daiktai pakeičiami naujais, tapetai keičiami sienų dažais, kliošinės kelnės jau seniai nebemadingos – visa tai tik išorinis sluoksnis. Man įdomu, kas dedasi už jo, ką liudija mūsų pačių konstruojama ir perkonstruojama aplinka, kaip ir kokius pėdsakus, žymes joje paliekame, ką tas savos vietos konstravimas liudija apie (pa)sąmonines struktūras. Rodos, jog bėgte bėgam nuo praeities į ateitį (arba į praeitį, kuri iš šiandienos perspektyvos atrodo didinga). Ateitis ir naujovės ateis neišvengiamai. O kur dabarties vieta? Gal sunkiausia surasti, aptikti dabartį? Tapydama mąstau dabartį praeities kontekste. Manau, tam, kad suvoktum pokytį, kad pats galėtum kisti ir keisti – kad geriau suprastum save ir savo aplinką, reikalinga refleksija.

Nereikia suprasti, jog motyvai, kuriuos tapau yra užslėpto ilgesio išraiška ar kokia (n)ostalgija – nebent tas ilgesys nukreiptas į aiškesnį dabarties suvokimą. Manau, jog pokalbis su praeitimi yra neatsiejamas pokalbio su dabartimi komponentas. Dabartį matau kaip daugialypį darinį. Taip jau sutapo, kad gyvenam metu, kai viena valstybės santvarka pakeitė kitą. Mane domina ne socializmas, o suvokimo ir atminties procesai, vykstantys sąmonei persiorientuojant į kapitalizmą.

Jūsų kūriniai blankūs kaip sovietinių butų interjeras. Tokį neryškumą galima lyginti ir su atmintimi, ir su senomis nuotraukomis. O iš tiesų, kodėl savo kūryboje vengiate ryškių spalvų?

Spalvos išblunka nuo saulės, jos išblukusios regisi ir ūkanotame ore, ir susikaupus dulkių sluoksniui – ne tik sovietiniuose interjeruose. Blankumas man siejasi su daugeliu dalykų. Pirmiausia – su (atpa)žinimo stoka. Laikas išblukina praeities įvykius ir patirtis. Atmintis juos nuspalvina jau kiek kitomis spalvomis (kartais, beje, itin ryškiai). Kas kita – kai nebelieka gyvosios atminties, kuri užmarštin nusineša ne tik spalvas, bet ir kontūrus.

Viena vertus, sąmoningai spalvų neblukinu. Kita vertus, dažniausiai mano akį patraukia ir susidomėjimą kelia motyvai padengti fiziniu arba mentaliu dulkių sluoksniu, išblukinti laiko, tad tapydama šį įspūdį sustiprinu. Ką tik vykusi paroda, lyginant su ankstesne mano kūryba, netgi itin ryški. Tiesiog natūraliai atsirado poreikis draugauti su spalva, nejučia ėmiau tapyti veik grynomis spalvomis ir daug rečiau pirkti baltus dažus. Pilki, pasteliniai koloritai, tiesa, man labiau prie širdies (gal todėl, kad gimiau sausį – sniegas, pūgos…). Tačiau tam, kad nepradėčiau kartoti pati savęs, kad ta pilkuma netaptų vienu tonu, turiu apsukti spalvotą ratą.

Kodėl Jums parūpo, kur dingsta užmiršti vaizdai? Ar tokiu tyrimu norite ir iš savo atminties vėl atnaujinti tam tikrus vaizdus?

O Jums neįdomu, kur jie dingsta? Visų pirma, mane domina vaizdo ir medijos (jo patyrimo terpės) santykis. Vaizdai, kuriuos tapau atkeliauja ne iš atminties, o iš aplinkos. Atmintis praeities įvykius ir potyrius, virtusius vaizdais, abstrahuoja, iškraipo, nukenksmina arba sutirština. Nutapytą vaizdą traktuoju kaip nuorodą. Ji turėtų rezonuoti žiūrovo atminties archyve, sukeldama kokią nors reakciją net tuomet, kai vaizdas neatpažįstamas.

Yra daug atminties lavinimo technikų, prisiminimo būdų (ars memoriae). Yra keletas užmiršimo, užmaršties skatinimo tipų. Materialiąją kultūrą sunaikinti, taip ją ištrinant iš kultūrinės atminties lengviau – griuvėsiai, pelenai, nuolaužos ar perrašyti tekstai tampa nebūties faktu, kuris per laiką apauga kitais kultūriniais sluoksniais. Tačiau kaip yra su sąmonėje ir sieloje atsirandančiais ir išnykstančiais asmeninės atminties vaizdais – aš nežinau. Todėl kūryboje ir nagrinėju šį klausimą.

Kūrinyje „Kuratoriaus kalba“ (vyras su juodais lakuotais batais ir šalia užuolaida, panaši į nuotakos suknelę) – kodėl tai sugretinate?

Daug kam kilo įvairiausių klausimų ir interpretacijų dėl šio paveikslo. Net nežinau, ar turėčiau atskleisti paslaptį, paaiškindama, kaip yra iš tikrųjų ir viską sugadinti – lai žiūrovas kuria savo detektyvinę istoriją. Galiu pasakyti tik tiek, kad neturėjau intencijos (nors kas žino, ką rezga pasąmonė) jame išreikšti nuomonę apie kokią nors diskriminaciją, prievartą ar menininkų užguitumą. Tai – realios situacijos kadras, kurį ir pati traktuoju greičiau kaip klausimą, nei atsakymą. Jau net ir aš suabejojau, ką tie juodi batai primynę – užuolaidą, staltiesę, suknelę ar atmintį.

Daug kur fiksuojate interjerą be žmonių.  Ar todėl, kad atmintyje būtent ir išlieka daugiausiai vaizdai be žmonių ar žmones pašalinate dėl kitų priežasčių?

Žmonių nepašalinu, nes paprastai mano pasirenkamuose motyvuose jų ir nėra. Tačiau daiktai, tušti interjerai – tai, kas lieka, kai išeinam, gali liudyti kur kas daugiau apie ten buvusįjį, nei jo portretas. Mane, kaip jau minėjau, domina aplinka kaip žmogaus konstruktas. Interjerų tuštumas tik sąlyginis. Net nežinau, ar visų atmintyse išlieka vienodi vaizdai – vieni galgi prisimena tik žmones, kiti vietas, o gal ir taip, ir taip. Nevaizduodama žmonių, išvengiu konkretumo, vaizdas tampa universalesnis.

Parodoje kuratorinis sprendimas taip išdėstyti kūrinius tarsi paima žiūrovą už rankos ir vedžioja būtent taip, kaip suplanavote. Ar nesunaikinate lankytojo laisvės pačiam apžiūrėti parodą taip, kaip jis nori?

Siekiau sukurti koliažinę ekspoziciją. Kai kurie motyvai paveiksluose, nors ir būdami iš skirtingų kontekstų, koreliuoja tarpusavy, papildydami viens kitą. Taigi juos sąlyginai susiejau. Tačiau žiūrovui nepateikiu jokio žemėlapio (kūrinių sąrašas su pavadinimais – pasirinktina priemonė) ar konkrečių nuorodų, jis ekspozicijoje gali klaidžioti niekieno, išskyrus savo smalsumą, nevedžiojamas.

Kita vertus, kūriniai parodoje turi turi turėti kokią nors tvarką, sudaryti bendrą struktūrą, kad ir chaotišką. Konstruodama ekspoziciją, į sieną žiūriu kaip į drobę – paveikslai, šiuo atveju, atitinka potėpius. Tad parodos naratyvas – tik vienas iš elementų, lemiančių vienokį ar kitokį kūrinių išdėstymą.

Žinoma, tokiu parodos išdėstymu, nuosekliai kaip planavote, norite pasakoti istoriją? Kokia ji? Apie ką?

Planavau žiūrovą paklaidinti, užduoti jam mįslę, papasakodama ne vieną, o kelias istorijas. Kadangi tos istorijos papasakotos vaizdine, o ne žodine kalba, išvertimas į pastarąją greičiausiai tik iliustruotų vaizdus (įdomu – žodis iliustruoja vaizdą, o ne atvirkščiai). Kaip ir rašiau parodos anotacijoje, vaizdai neturi aiškiai apibrėžto simbolinio žodyno, kitaip nei kalba. Manoji kokio nors vaizdo ar kelių besijungiančių vaizdų žodinė interpretacija gali visiškai neatitikti žiūrovo interpretacijos (kiekvienas su savimi nešiojamės skirtingus patirties ir atminties archyvus). Taigi ne tik pats vaizdas kinta, susitikdamas su vis kitu žiūrovu, kinta ir žiūrovo atmintyje talpinamų vaizdų reikšmės ir prasmės, kuomet jie susiduria su išoriniais tų vidinių vaizdų atitikmenimis. Būtent taip kuriamos naujos istorijos, o ne perpasakojama viena ir ta pati. Galima sakyti, jog apie tai ir yra mano parodos istorija.

Iš kur semiatės sovietinių įvaizdžių? Ar jie jus supa Jūsų artimoje aplinkoje (pečius, spintos (tokia net mano tėvų verandoje yra!), žalios spalvos taburetės, spyruoklinės lovos (dar kai kur randamos net studentų bendrabučiuose) )?

Būtent – motyvus aptinku savo aplinkoje. Kūrenti krosnį išmokau dar būdama maža, leisdama atostogas pas senelius kaime. Beje, pačios krosnies nelaikyčiau konkrečiai sovietiniu įvaizdžiu (jos buvo naudojamos ir anksčiau), turbūt vienintelis jį (jei kalbam apie paveikslą „Krivių g. 54-3“) su anuo laikmečiu siejantis elementas – bordinio molio koklių spalva, kiek primenanti tą kraplaką, kuriuo dažydavo grindis. Bet tokiu atveju ir E. Manet fleitininko kelnės, reiktų suprast, buvo pasiūtos SSRS. Žalioji taburetė – kol kas man mįslė – negalėčiau pasakyti anoj, ar šitoj epochoj ji buvo sukurta. Tačiau jos žalumas tikrai ne okis chrominis (šia spalva anuomet dažydavo sienas, uniformas ir,  teko girdėti – žolę). Tokioje lovoje, kuri vaizduojama paveiksle „Beržynas“ tenka miegoti besisvečiuojant Salų (Rokiškio raj.) dvare. Tarp kitko, tos lovos atvežtos iš Vokietijos – berods, nurašytos iš ligoninių, ant kai kurių iš jų dar galima rasti užklijuotus lapelius su pacientų pavardėmis. Taigi ne viskas, kas mūsų aplinkoje sena, priskirtina sovietinių kombinatų produkcijai.

Tiesa, kai kurie motyvai parodoje – iš ties menantys sovietmetį. Paveikslą su spinta neveltui pavadinau „Laikinu monumentu“ – tokia ne tik mano kambaryje ir Jūsų tėvų verandoje stovi. O „Baseinas“, iš kurio jau senokai nebetrykšta vandens purslai, užkonservuotas „Plastos“ gamykloje, kur šiuo metu turiu studiją.

Akis parodoje užkliūna ir už kūrinių, vaizduojančių tamsiai žalius augalus. Taip pat kituose kūriniuose atsiranda smulkūs, ploni, ilgi potėpiai. Pasirinkote tokią tapymo manierą, primenančią japonų šilko grafiką, tapybą. Iš kur ateina tokie sprendimai?

Niekad pernelyg nesidomėjau japonų tapyba, išskyrus Katsushika Hokusai‘jų. O juolab, niekad neturėjau minties  kopijuoti japoniškos tapybos manierą. Tai labai subtilus menas. O aš, net ir rašydama, rašiklį spaudžiu taip, kad tekstas išsigraviruoja net kitame puslapyje. Tiesa, Jūsų minėti paveikslai greičiausiai buvo tapyti po ilgą laiką trukusio akvarelių laistymo. Tai vėliau turi įtakos ir prisilietimo prie drobės būdui bei dažo konsistencijos (naudojant daug skiediklio) skirtumui.

Be to, kiekvienas motyvas reikalauja kiek kitokio atlikimo, man svarbus tapomų objektų medžiagiškumas. Juk negali ta pačia įtampa tapyti efemeriško vandens paviršiaus ar gyvo augalo ir pasyvaus stalo ar jūros bangų į krantą išskalauto plaukmens. Kai kurie objektai tarsi sustingę laike – jie itin konkretūs, o kai kurie tarsi prabėgantys filmo kadrai – jiems labiausiai tinka eskiziškumas.

Žinoma, atlikimo paprastumas ir lengvumas dažnai priklauso ir nuo to, kiek laiko konkretų paveikslą tapai. Kai kurie kūriniai nutapyti per kelias valandas, kai kurie – per kelias savaites, kai kurie – kelis metus. Kuomet dažo sluoksnis storėja, potėpiai tarsi stingsta jame arba visai niveliuojasi.

Viename kūrinyje vaizduojama maža mergaitė rožiniu drugelio kostiumu („Musė“). Ar ten Jūs pati? Kodėl toks pavadinimas?

Lig šiol esu nutapiusi tris autoportretus. Pirmasis iš jų buvo su auskaru ir kepure su užrašu „Amsterdam“ – Vermeerio „Mergaitės su perlo auskaru“ parafrazė. Antrasis – su plastmasine gėle plaukuose. O paskutinis – su beždžione (rėmiausi vaikystėje daryta nuotrauka Kauno zoologijos sode). Tačiau autoportretas man nėra artimas žanras. „Musė“ – ne aš. Tai veik anoniminis personažas. Bet situacijos atmosfera, jausmas – man labai pažįstamas. Turbūt panašiai jaučiausi, kai pradinių klasių karnavale vaidinau eglę. Arba lapę. Jau nebeprisimenu. Tik tas jausmas kartais užklumpa ar greičiau ištinka ir dabar. Kaip déjà vu.

Taip pat įdomus darbas su stirna-vienaragiu („Vienaragis“). Ant ko jis rieda? Ir kodėl pasirinktas toks vaizdinys? Kvestionuojate dažnai apgaunančią atmintį?

Būdama Diuseldorfe, sendaikčių turguje nusipirkau stirnos kojos iškamšą-pakabą. Tuopat prisiminiau pas senelius virš lovos, šalia Jėzaus Kristaus paveikslo kabančius stirnos ragus (trofėjus). Vėliau atėjo žiema.

Paveiksle vaizduoju žiemos peizažą. Ką tik pripustė. Tuščia ir tyku. Aš ir pati niekaip negaliu suprasti, iš kur čia atriedėjo ta stirna.

Kartais mes patys persekiojame kokius nors vaizdinius, juos sąmoningai aktualizuodami, kartais jie persekioja mus, nežinia iš kur atriedėdami. Kartais gyvenimiškos situacijos, rodos, turi sapno struktūrą. Ir nors būdraujančiai sąmonei sunkiau sukurti tokius erdvinius, laikinius bei siužetinius posūkius, kaip sapne, nė nepastebim, kad mus dažnai apgauna ne tik atmintis, bet ir dabartis, neretai primenanti sapną. Kaip rašė J. L. Borgesas, gyvenimas, net jei ir nėra sapnas, vienądien gali tokiu tapti. Kartais,rodos, ir tampa.

Kūriniai, esantys šioje parodoje, kurti 2014-2015 metais. Kuo šie naujausi kūriniai skiriasi nuo Jūsų ankstyvesnės kūrybos?

Kiekvienas naujas kūrinys skiriasi nuo ankstesniųjų (bent jau norėtųsi, kad taip būtų). Tik tie pokyčiai gal labiau pastebimi pačiam kūrėjui. Būdama Diuseldorfe stengiausi išcentruoti savo matymo ir mąstymo įpročius, pradėjau kurti koliažus. Tai atsiliepė ir vėliau kurtų paveikslų struktūrai, jie kompoziciškai išjudėjo iš centro, šalia kai kurių paveikslų atsirado objektai (tai man visiškai nauja). Ir, kaip jau minėjau, atsirado daugiau spalvų.

Kokie ateities planai? Kokių temų norite imtis?

Galima daug ką planuoti, bet gyvenimas ne visad paiso tavo planų. Stengiuosi kurti sąlyginai abstrakčius planus, o bėgant laikui ir kintant aplinkybėms, jie išryškėja (kaip foto juostelė), sukonkretėja. Kūrybinis kelias įdomus tuo, kad yra kupinas netikėtumų. Kartais, net jei ir turi kuo aiškiausią užmanymą, kūrinys nuveda iš anksto nežinomais keliais – nuo to priklauso ir tolimesnių maršrutų kryptys. Kol kas dar neišvaikščiojau po laiko ir atminties temų teritorijas, manau, jose užsibūsiu, nes čia randu vis naujų ir įdomių pasažų.

Laikas parodys, kas laukia ateityje. O dabar laukiu laiko, kuomet galėsiu keliauti į studiją ir ruošti drobes naujiems kūriniams.

Akimirkos iš Eglės Ulčickaitės parodos „Laikinos vietos (kol manęs čia nebuvo)“ „Meno parko“ galerijoje:

baseinas IMG_0012 IMG_0047 IMG_0057 copy IMG_0065 IMG_0077 IMG_0205 krivių g. 54-3 kuratoriaus_kalba vitrina

Nuotraukos: Airida Rekštytė.

Pokalbis su parodos „Posteris“ kuratore Aušra Trakšelyte

egyboy_edit

Parodoje „Posteris“ kaip jau ima intriguoti pats pavadinimas tradicinio meno nesitikėkite išvysti. Baltose POST galerijos erdvėse galią ima rodyti tiražuojamos meninės spaudos kūriniai. Dauguma parodoje dalyvaujančių menininkų susiję tuo, kad jie kuria gatvės meną. Iš gatvės pereiti į parodos erdvę, o iš parodos erdvės – į gatvę. Kūriniai neišsitenka vien ribotoje fizinėje erdvėje, tokių autorių kūrinai kaip Stryt animals ir Egyboy persikelia į gatves. Plačiau apie šią parodą ir gatvės meno, posterio (meninio, komercinio plakato) įžengimą į parodų erdves mintimis dalijasi parodos kuratorė Aušra Trakšelytė, festivalio „Vilnius Street Art“ koordinatorė.

Festivalis „Vilnius Street Art“  ir paroda „Posteris“ . Abu šie renginiai „išeina“ iš parodų erdvės. Ar kūriniai, pristatomi šiuose renginiuose, atliepia aplinką (yra sukurti specialiai kuriai nors vietai) ar sukurti nepriklausomai nuo eksponuojamos erdvės?

Visi festivalio metu įgyvendinti kūriniai skirti miestui ir yra kontekstualūs. Pavyzdžiui, architekto A. Ambraso festivaliui pasiūlytas projektas „Žalio tilto skulptūrų redukcija“. Jį, kaip trumpalaikį projektą, norėjome įgyvendinti festivalio metu, tačiau nepavyko, nes „kėlė“ nepatogių klausimų, susijusių su tilto skulptūromis, apie kurias pastaruoju metu itin daug diskutuojama. Tiesiog projektui įgyvendinti, anot Vilniaus mero, buvo „nepalankus metas“, pabijota dar didesnio visuomenės nuomonių išsiskyrimo. Bet pats projektas, atliepiantis nūdienos situaciją, šių metų festivalyje būtų buvęs bene kontekstualiausias.

Rengiant festivalius, daug dirbama su menininkais iš užsienio. Sienų paieška ir derinimo procesas sudėtingas, dauguma menininkų iki tol nėra buvę Vilniuje, tačiau, kai jau sutariam su jais dėl lokacijų, stengiamės suteikti jiems kuo daugiau informacijos apie pastatą bei aplinką, kurioje jis yra. Pasitikime menininkais, „neprimetame“, ką jie turėtų piešti ant vienos ar kitos sienos. Be to, iš užsienio kviečiame  menininkus, kurie išsiskiria savita stilistika ir technika. Pavyzdžiui, lenkų trafaretistas M-City ypač sėkmingai kuria tūrinėms formoms, ne tik plokštumoms. Pasiūlėme jam Profsąjungų rūmų fasado kolonas. Nuo pat pradžių žinojau, kad jei bus gautas leidimas, bus geras kūrinys. Man, tai geriausias festivalio metu įgyvendintas darbas. Laukiu žiemos, kai kalnas pasidengs sniegu, ir juodas trafaretinis piešinys dar labiau „išryškės“.

Su parodoje „Posteris“ dalyvaujančiais menininkais, kurių dauguma susiję su gatvės menu, kalbėjau apie tiražuojamos meninės spaudos darbus. Dauguma teigiamai vertino parodos galerinėje erdvėje formatą, išskyrus pseudonimu Stryt Animals pasivadinusį menininką, kuris pasiūlė kelias dešimtis gyvūnėlių iškarpų išklijuoti Kaune ir tik vieną „dedikuoti“ galerijai. Kaunas, kuriame yra zoologijos sodas ir Tado Ivanausko zoologijos muziejus, yra bene labiausiai gyvūnais „apgyvendintas“ miestas. Tačiau vieni už grotų, kiti – iškamšos. Po miestą pasklidę stryt gyvūnai atkreipia dėmesį į tai ir kviečia kauniečius susimąstyti apie alternatyvų gyvūnų buvimą jų mieste. Kai kurių menininkų galerijoje pristatomi kūriniai taip pat turi sąsajų su Kaunu. Pavyzdžiui, dalis Egyboy „VOGUE“ šilkografijos atspaudų atlikti ant laikraščio „Kauno diena“ puslapių, kituose galima aptikti pranešimų apie įvykius Kaune. Nors ir atsitiktinai, tačiau subtiliai galerijoje ekspozicinę vietą „rado“ Mariusz Waras a.k.a M-City plakatai. Į keturias dalis skilusios monumentalios mūrinės skulptūros – autoportreto – viena iš keturių dalių eksponuojama ant vienintelės galerijoje esančios plytinės sienos.

Ar paroda „Posteris“  yra „Vilniaus Street Art“ festivalio tąsa?

“Vilnius Street Art” nėra kartą per metus vykstantis festivalis. Kartu su Ūla Ambrasaite imamės kitų projektų, dalyvaujame renginiuose, pačios iniciuojame arba mus kviečia pasidalinti sumanymais. Šį kartą buvo įdomu išbandyti parodos galerinėje erdvėje formatą. Be to, planuojame iš dalies keisti ir „atnaujinti“ paties festivalio, kuris jau dvejus metus iš eilės vyko Vilniuje, koncepciją. Bet apie tai pranešime kitų metų pradžioje …

Galbūt tokiais renginiais siekiate praplėsti meno sąvoką? Tuomet kas Jums yra menas? Kaip meną atskirti nuo kičo?

Gal ne tiek praplėsti, kiek susikoncentruoti į kitokio pobūdžio kūrybą, t. y. gatvės meną, kuris Lietuvoje yra, bet jo palyginus nedaug. Be Vilniuje mūsų organizuojamo, šiais metais kiek kitokio formato, vyko Kauno gatvės meno festivalis „Nykoka“, taip pat sukurta pavienių piešinių ant sienų. Nekalbu apie graffiti, tag’us ir bomb’inimą, kalbu apie legaliai įgyvendintus piešinius ant sienų ar gatvės meno projektus. Mūsų tikslas tikrai nėra „pridovanoti“ jų Vilniui begalybę. Beje, po pirmojo festivalio liko tik Jurgio Tarabildos darbas ant laikinos sienos (Odminių g.). Pastatas, ant kurio 2013 m. Antanas Dubra piešė šunį, – nugriautas, Ernesto Zacharevič darbas „užbombintas“. Tiesa, nelaikau to blogybe, labiau dialogo tarp skirtingų gatvės meno ir gyvenimo kultūrų paieška. Viliuosi, kad antro festivalio (2014) metu įgyvendinti Aryz, M-City, Ernesto Zacharevič, Tank Petrol piešiniai užsilaikys ilgesnį laiką.

Man „street art“ – nauja sritis.  Pradėjus domėtis, darosi vis įdomiau. Didelės atskirties tarp gatvės meno ir šiuolaikinio meno nėra, nes šiuolaikinis menas yra lankstus ir siekia būti inovatyvus. Pavyzdžiui, stažuodamasi Europos šiuolaikinio meno bienalėje “Manifesta 7” (2008), susipažinau su M-City ir Pirate Bay, kurie buvo pakviesti dalyvauti bienalėje. M-City, jei neklystu, buvo pirmasis gatvės meno atstovas, dalyvavęs šiuolaikiniam menui svarbiame renginyje.

Kas man yra menas? Ši sąvoka apima skirtingus dalykus, priklausančius nuo to, kur tas menas yra „rodomas“. Studijavau dailėtyrą, domiuosi šiuolaikiniais (erdviniais) menais. Šiuolaikinio meno kūrinys, mano manymu, nėra vien tik kūrinys pats savaime. Svarbu ir kieno tai darbas, ir kur jis pristatomas, kokiai auditorijai skirtas, kokiame kontekste atsiradęs, ir t. t. Aišku, būna kad, pamačius kūrinį, jis palieka įspūdį tiesiog pats iš savęs, bet tokių kūrinių (man) nėra tekę matyti daug. Tokie darbai įstringa atmintyje ilgam, bet paaiškinti, nuo ko tai priklauso, galima turbūt tik subjektyviai. Taip pat yra ir su kiču! Man – kičas, kitam –  tebūnie, „menas“.

Kaip parodai išsirinkote menininkus? Į kokį jų kūrybos bruožą daugiausiai kreipėte dėmesį?

Kai atsirado parodos koncepcija – posteris (tiražuojama meninė spauda) ėmė „dėliotis“ ir galimi parodos dalyviai. Kai kuriuos menininkus pažinojau iš anksčiau (susipažinau rengdama festivalį ar pan.); kitų darbus tiesiog norėjosi „matyti“ parodoje; dar kiti pakviesti, nes, atrodė, be jų ši paroda nebus išbaigta; dar su kitais tiesiog norėjosi pagaliau padirbėti kartu. Manau, menininkų atrankos į parodas procesas panašus visur, ne išimtis ir ši. Žinoma, yra ir daugiau įdomiai dirbančių kūrėjų, kurių darbų šioje parodoje nėra. O vertindama menininkų kūrybą, daugiausia dėmesio skiriu darbų inovatyvumui.

Kokias sąsajas tarp pasirinktų menininkų įžvelgiate? Kokius skirtumus?

Sąsaja – tiražuojama meninė spauda, kuri vienaip ar kitaip eksploatuojama parodoje dalyvaujančių menininkų kūryboje; skirtumas – patys menininkai, kaip individualūs kūrėjai.

Kaip parodai „Posteris“ pasirinkote erdves kūriniams eksponuoti?

Šį kart erdvė pasirinko mus, o ne mes erdvę. Turiu omenyje tai, kad parodą padiktavo apsilankymas galerijoje „POST“, o ne atvirkščiai. Susitikome su Andriumi Pukiu galerijoje ir sutarėme – darome parodą, įvyko trumpas brainstorm‘as, kas tai galėtų būti ir apie ką.

Kaip menininkai priėmė jūsų parodos koncepciją?

Nuo parodos koncepcijos iki jos atidarymo yra ilgas ir eigoje kintantis procesas. Dar neteko kuruoti parodos, kuri nepakistų nuo sumanymo pradžios. Menininkai, kuriems siūliau dalyvauti parodoje, priėmė pirminį sumanymą geranoriškai, o pradėjus tartis dėl konkrečių kūrinių, teko pasukti galvą, kaip jie žiūrėsis visumoje.

Koks pagrindinis parodos tikslas?

Paroda POSTERIS skirta pristatyti tiražuojamos meninės spaudos kūrinius ir atkreipti dėmesį į skirtingą jų formatą, stilių, turinio ir atlikimo technikų įvairovę. Ja siekiama išryškinti posterio, kaip informacijos sklaidos gatvėje ir meno kūrinio galerijoje, skirtumus bei paties posterio, kaip meno kūrinio, koncepcijos daugiasluoksniškumą. Tiesa, parodoje eksponuojami ne tik tiražuojamos spaudos darbai, bet ir ranka pieštos iliustracijos bei plakatinio pobūdžio autoriniai kūriniai. Šie darbai, pristatomi atskirose galerijos erdvėse, ir praplečia meninio plakato sampratos ir formato ribas.

Posteris bendrąja prasme – tai ant popieriaus atspausdinta tekstinė ar vizuali informacija (dar dažniau – abiejų kombinacija). Parodos pavadinimas ir joje eksponuojami kūriniai kviečia atkreipti dėmesį į didėjantį susidomėjimą šiuolaikiniu meniniu plakatu ir šio žanro daugiaprasmiškumu.

 Kurie menininkai iš dalyvaujančių parodoje Jums paliko didžiausią įspūdį?

Visi!

Kokie festivaliai, panašūs į „Vilnius Street Art“, vyksta kitose šalyse? Kokią įtaką jų idėjos, pasiekimai darė Jums?

Festivalių, panašių į „Vilnius Street Art“, daug. Šiek tiek skiriasi jų formatas, kviečiamų menininkų skaičius ir pan. Yra festivalių, kurie tęsiasi visus metus, bet daugiau tokių, į kuriuos kelioms savaitėms sukviečiami menininkai ir sukuriami darbai. Man patinka „Łódzki street art“ (Lenkija), nes Lodzeje gatvės meno kūriniai įgyvendinami daugiausia tose vietose, kur sovietmečiu buvo freskos. Reikšmingas ir įtakingas gatvės meno festivalis – NuArt (Stavangeris, Norvegija). Menininkai ir besidomintys gatvės menu sudaro savotišką bendruomenę. Festivalis „Vilnius Street Art“ yra naujas narys. ,Smagu, kad šiais metais mūsų partneriai buvo „Urban Nation“ (Berlynas), kurie padėjo dar labiau integruotis į „street art“ bendruomenę.

Ar nėra pavojaus, kad meno kūriniai, esantys ne parodų erdvėse, sunyks? Arba bus sugadinti?

Yra, bet manęs tai negąsdina. Kiek žinau, menininkų taip pat. Gatvė – gyvas organizmas. Čia susikerta įvairūs interesai. Tuo ji ir skiriasi nuo institucinės „balto kubo“ erdvės.

Parodos „Posteris“ fragmentai galerijoje POST ir Kauno gatvėse:

posteris1 posteris4 posteris2 posteris5 posteris8 posteris10 posteris11 posteris12 posteris14 posteris15 posteris7 posteris6 posteris13

Nuotraukos: GiZ Foto | Gintarė Žaltauskaitė.