Author Archives: Neringa Bumblienė

Straipsnio autorius:
Neringa Bumblienė yra kuratorė, šiuo metu dirbanti Šiuolaikinio meno centre, Vilniuje.

Gyvo meno procesai ir energija. Pokalbis su menininku Artūru Raila

 Arturas Raila, Libretto for Maersk McKinney Moeller 2015_01

Su menininku Artūru Raila susitikome pokalbiui apie jo kūrybą dešimtajame dešimtmetyje, Lietuvą ir visą šį regioną pakeitusių įvykių fone. Apie menininko praktikų santykį su tarptautiniu mastu kuriamu menu. Apie kūrėjo, kūrinio ir žiūrovo dinamiką menininko veikloje bei apie jo naują kūrinį „Libretas Mærsk Mckinney Mølleriui. Sinopsis“ (2012–2015), kuris 2015 metų gegužę buvo pirmą kartą pristatytas Antverpeno šiuolaikinio meno muziejuje „M HKA“. O jo nauja versija „Libretas Mærskui Mc-kinney Mølleriui. Sinopsis“ nuo balandžio 12 iki gegužės 15 dienos bus eksponuojama Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje.

Nuo ko prasidėjo Jūsų kūrybinis kelias ir koks buvo pirmasis kūrinys?

Man kiekvienas kūrinys yra pirmas ir paskutinis. Kiek save prisimenu, visada žinojau, kad užsiimsiu būties prasmės klausimais, tik buvo neaišku, kokiomis priemonėmis. Gana anksti supratau, kad galiu imtis skulptūros – man tai lengvai sekėsi ir buvo suprantama, kadangi ji yra abstraktesniu mąstymu paremta raiškos priemonė.

Kai klausi, kur tas pirmas kūrinys – aš nežinau. Galima susikurti mitologiją, kad, pavyzdžiui, pirmas kūrinys buvo deganti skulptūra („80 skaidrių karuseliniam projektoriui“, 1993) arba baikeriai, važiuojantys per Šiuolaikinio meno centrą („Kartą pamėginęs negali sustot“, 1997). Tačiau iš tiesų nėra pradžios, kaip ir nebus pabaigos.

Ką reiškė kurti tuo metu, dešimtajame dešimtmetyje, po lūžio, kai buvo aišku, kad viskas pasikeitė, todėl ir menas nebegalėjo likti tokiu pačiu?

Manau, kad visada buvau savo vietoje ir dariau tai, ką tuo metu turėjau daryti pagal savo amžių ir supratimą. Visi kūriniai atsirado iš būtinybės, nei vieno nebuvo užsakyto.

Žinoma, buvo labai priešiškų, piktų žmonių, kurie niekur nedingo. Iki šiol negaliu suprasti, kodėl jie tokie drąsūs meninės kūrybos vertinimuose, kai patys nieko nekuria. Kūrybos žmonės permainų klausimais yra atsargūs. Jie turi nuojautą, kad laikmečio pakitimai, technologijų, intelekto, žinių dinamika, pagaliau informacijos greitis ir nauji poreikiai yra neišvengiami. Pažinojau daug vyresnės kartos menininkų ir žinau, ką sakau. O pagiežingiems kultūrininkams ir jų absurdiškoms iliuzijoms tiesiog nėra laiko.

Bet grįžtant prie lūžio momento…

Taip, tai reiškė tiesiog didesnes galimybes kūrybiniam darbui, lengvesnį priėjimą prie informacijos ir įvairesnių priemonių. Tada susitikome su savo bendraamžiais Anglijoje, Vokietijoje, Austrijoje ir Skandinavijoje (1994–1999). Tai buvo labai svarbu – pradėjome bendrauti su žmonėmis, kurie nebuvo paveikti socialistinės ideologijos. Nors dabar pagalvojau, ar aš pats ten buvau? Šiai sistemai/ideologijai neturėjau jokių įsipareigojimų ir todėl joje tarsi neegzistavau. Mano aplinka Panevėžyje, vėliau Telšiuose ir netgi iš dalies Vilniuje buvo lyg kažkokia uždara erdvė, kurios ta sistema tarsi nematė.

Neatrodė suspausta ar uždara?

Taip, bet kaip neišvengiamybė, kaip gyvenimo dalis.

Dešimtajame dešimtmetyje šalies geopolitinė, socialinė, ekonominė situacija iš esmės pasikeitė ir reikėjo surasti kitus būdus kurti ar tiesiog būti, surasti naują žodyną, kaip apie tai kalbėti. Kas Jums labiausiai turėjo įtakos, iš kur sėmėtės įkvėpimo, referencijų ar tiesiog palaikymo?

Žodyno klausimas išlieka aktualus ir dabar. Tai, kaip tam tikros sąvokos artikuliuojamos, yra susitarimo reikalas. Kai kurios sąvokos praranda savo aktualumą, kai kurios – aktyvuojasi iš naujo. Žodžiai tie patys, bet lieka klausimas,kaip jie naudojami ir kokius turinius modeliuoja.

Nors žodyno klausimas labiausiai aktualus buvo institucijoms. Tuo metu sakydavo, kad žiūrovo edukacija yra labai svarbi, nes, pavyzdžiui, Londono galerijose ir muziejuose buvo naudojamos kūrinius paaiškinančios instrukcijos ir tekstai apie tai, kas yra matoma, kodėl yra šitaip, kokiu pagrindu tokio pobūdžio rinkiniai yra sudaryti ir panašiai. Lietuvių meno praktikams tai nebuvo labai svarbu. Jie tiesiog išėjo į platesnį pasaulį, kontekstą ir perprato vartojamą kalbą savo bendraamžių terpėje.

Taip, bet Vakarų Europoje vienų meno praktikų kaitos vyko kitų praktikų kaitų sekoje. O šiame regione buvo didžiulis tarpas.

Taip, tiesa. Lietuvoje įvyko labai pagreitintas, labai staigus naujų galimybių įsisavinimas. Taip, savaime, neišvengiamai. Labai greitai, labai staigiai. Manau, kad nelabai net ir įdomus tas momentas šiais laikais.

 Kodėl? Jūsų nuomone viskas įvyko kažkaip natūraliai?

Taip, būtent taip.

Arturas Raila, Libretto for Maersk McKinney Moeller 2015_03

Artūras Raila, Libretas Mærskui Mc-Kinney Mølleriui. Sinopsis, 2015. Kadras iš animacijos

Kai prieš parodos atidarymą su Jumis kalbėjomės Antverpene, sakėte, kad vienas įsimintiniausių matytų filmų yra Milošo Formano „Skrydis virš gegutės lizdo“. Kurį laiką apie tai galvojau ir besiruošdama šiam interviu ieškojau raktų į Jūsų kūrybą taip pat ir per šį filmą.

Keista. Galbūt Antverpene kalbėjome visai kitomis temomis. Aš Formaną prisimenu tada, kai galvoju apie įprastą formą. Ar tai būtų „Amadėjus“, ar „Gegutės lizdas” – iš pradžių atrodo, kad žiūri eilinę kostiuminę dramą. Bet per turinį režisierius įveda į erdves, priverčiančias užmiršti formą, kurioje vystosi pranešimai. Turbūt apie tai kalbėjome. Deja, nebeprisimenu.

Gerai, tuomet paklausiu kitaip. Kūryboje Jūs dažnai įtraukiate žmones, kurie yra tam tikrame paribyje ir paprastai nedalyvauja meno lauke.

Tai labai keistai skamba. Atrodo, kad meno laukas turi kažkokį savo specifinį temų sąrašą ir įmanoma apibrėžti tai, kas yra jau nebe „meno laukas“. Na, pagalvok. Kaip Gustavas Kurbė, kuris dideliame formate nutapė kaimiečių laidotuves (1850), nors pagal to meto saloninės tapybos kanonus nebuvo galima vaizduoti prasčiokų didelio mastelio drobėje.

Aš tiesiog nematau didelio skirtumo. Pavyzdžiui, baikeriai yra susirinkę iš įvairių socialinių sluoksnių. Tarp jų yra labai turtingų žmonių, ko gero, pirmiausia turtingų, nes jie gali sau leisti įsigyti tokį žaislą, užsiimti klubine veikla. Dažniausiai jie – verslininkai. Turbūt nacionalsocializmo ideologijai prijaučiančių asmenų galima rasti ne vien nelegaliose partijose ir jie save vadina romantikais.

Visuomenė nėra tokia vienarūšė, vienaplanė. Ji – sudėtinga, sudaryta iš daugybės interesų grupių. Tačiau, kad tai būtų ne meno lauko ar ne meno pasaulio dalis… Argi meno pasaulis turi tam tikrą sąrašą? Ir į tą sąrašą kažkas jau nebepatenka, pavyzdžiui, baikeriai-verslininkai, bedarbiai-intelektualai, nacionalsocialistai-romantikai ir žmonės, kuriuos katalikai vadina pagonimis?

 Bet gal tas sąrašas, kurio nebuvo, vis tik buvo nerašytas? Galbūt dėl žmonių, iš to nerašyto sąrašo, įtraukimo Jūsų kūriniai ir veikė, būtent tas ir nešė didelį krūvį kūriniuose? Galbūt jie dėl to ir tapo tokiais kompleksiškais ir netikėtais, nes tos socialinės grupės staiga atsidūrė kitoje šviesoje?

Taip, galbūt. Mano supratimu, tai ir yra gyvo meno procesai bei energija, tik išreikšti naujomis priemonėmis. Galbūt minėtas Gustavas Kurbė kadaise užkliudė tam tikrą visuomenės dalį ir ji tapo aktyvuota tiek, kiek leido to laikmečio supratimas, žinojimas. Galbūt tai, kad aktyvuojami ne vien specialistai, bet ir platesnė visuomenė, ir yra gyvo meno esminė savybė.

Modernaus meno supratimas nuo Kurbė laikų siejamas su aštrių pojūčių poreikiu, todėl jų reikia vis daugiau ir daugiau. Štai todėl dabar skandalai nebeveikia. Manau, kad pirmiausia gyvas menas yra veikiantis, turintis poveikio galią, ir jei visuomenė tai priima kaip skandalą, tai – jau ne meno problema. Man atrodo, kad meno procesai yra sudėtingi ir tikrieji kūriniai įvyksta nedažnai.

 Kas yra tikrieji meno kūriniai?

Deja, meno kūrinys yra legitimacijos procesų rezultatas. Tokiu būdu jie tampa tikraisiais.

Arturas Raila, Libretto for Maersk McKinney Moeller 2015_06

Artūras Raila, Libretas Mærskui Mc-Kinney Mølleriui. Sinopsis, 2015. Kadras iš animacijos

 Kol kalbėjote, dar pagalvojau apie baikerius, mechanikus ir bedarbius santykyje su laikmečio dvasia. Turbūt to meto Lietuvoje baikeriai ir bedarbiai buvo toks pat naujas reiškinys kaip ir meno praktikos, kurios dirbo su jais. Juk tarybiniais laikais baikerių, kaip ir bedarbių, nebuvo. Ir tokių meno praktikų kaip Jūsų taip pat negalėjo būti. Tam tikra prasme tai buvo naujas pasaulis, visiems.

Gali būti. Apie tai negalvojau. Nelyginau. Nebeįdomu, kaip ten tada buvo. Tarybiniai laikai pervertinami. Tam skiriama per daug dėmesio. Lietuva yra Vakarų kultūros dalis.

 Ji nėra vien tik Vakarų kultūros dalis. Istoriškai pasikartojantys komplikuoti politiniai santykiai su kaimynine Rusija darė įtaką tiek apskritai visuomenei, tiek ir kultūros laukui. Todėl manau, kad dešimtasis dešimtmetis buvo labai svarbus šiam regionui daugeliu aspektų ir Jūsų kūryba, kuri plėtojosi būtent tuo momentu, negali būti ir nėra atskiriama nuo čia vykusių svarbių procesų. Man atrodo, kad ją atskirti būtų tiesiog trumparegiška ir mažų mažiausiai keista jau vien dėl to, kad ši įtraukė ar bandė įtraukti platesnius visuomenės ir kultūros sluoksnius, nei vien prieš tai Jūsų minėtas uždaras meno laukas. Bet kalbant apie patį procesą (čia aš vėl apie pradžias ir pabaigas), kur, Jūsų suvokimu, prasideda kūrinys?

Neįmanoma apibrėžti, visiškai neįmanoma. Nėra nei pradžios, nei pabaigos. Dėl to gyvenimas buvo įdomus.

Kodėl „buvo“?

Todėl, kad viską vertiname iš dabarties pozicijų.

 Manau, kad savo kūriniuose Jūs dažnai suteikiate pirmą impulsą, sudarote tam tikras sąlygas, o paskui kūrinys tampa tarsi atskiru organizmu, kuris plėtojasi pats savaime. Koks yra Jūsų, kaip kūrėjo, Jūsų kūrinio ir žiūrovo santykis?

Taip, tai siekiamybė. Veikiantis, gyvas kūrinys. Ar tu atkreipei dėmesį į tai, kad jeigu Šiuolaikinio meno centras atidarinėja parodą, tai susirenka autoriaus draugai, tėtis, mama, na, ir kuratorė. Tai kaip iškrapštyti iš privačių erdvių tą nesuinteresuotą žiūrovą? Kokiu būdu?

Švietimas.

Na, ne taip paprasta. Pastebėjau, kad jeigu reklamuojama paroda apie automobilių variklių „tiuningavimą“ ir gatvėse iškabinami plakatai su automobilio varikliais, tuomet žmonės džiaugiasi, kad pagaliau ŠMC turi „normalią“ parodą – eksponuos automobilius, jų variklius. Visuomenėje aktyvuojasi tam tikros, pasiruošusios dalyvauti, interesų grupės. Joms jau yra smalsu ir įdomu.

Parodoje „Žemės galia“ (ŠMC, 2008) susirinkdavo tie, kurie buvo susiję su ezoterika. Parodoje eksponuojamame žemėlapyje buvo galima surasti savo namą, kambarį, pamatyti, kaip energetinės linijos kertasi, sudaro reguliarią tinklainę ir pagal ekstrasensų paaiškinimus sužinoti jų poveikį. Taigi, šiuo atveju motyvacija yra asmeninė ir tuomet jau galima pradėti aiškintis bei studijuoti tai, ką menininkas norėjo pasakyti, apie ką visa tai. Ši dinamika yra sudėtinga ir, be abejonės, man ji visada rūpėjo.

Pasakojote, kad automobilių mechanikai parodos metu kalbėjo su žurnalistais, teigdami, kad nebereikia menininko – jie patys gali viską papasakoti. Sudarėte sąlygas tam įvykti.

Taip. Tokį sakinį apie kūrinį „Roll Over Museum“ (2005) vokiečių televizijai Berlyne pasakė vienas iš projekto dalyvių Saulius Stepulis. Tai buvo strateginė kulminacija. Aš to nuosekliai siekiau, nes iki tol reiveriai įgyvendino išankstinį scenarijų, o „Pompa“ stebėjo padėtį per atstumą („Pompa menui – menas Pompai“, 1995), na, ir baikeriai pravažiavo ir užėmė poziciją dvidešimties metrų atstumu nuo ŠMC auditorijos („Kartą paragavęs, negali sustot“, 1997). Tai – bedugnė. Tuomet ir kilo klausimas, kaip sureguliuojama visa ši kūrinio ir žiūrovo pozicijų dinamika. Trys stulpai, suformuluoti Imanuelio Kanto: daiktiškumas, nesuinteresuotas žiūrovas ir nuosavybė yra vis dar veikiantys.

Kuria prasme nesuinteresuotas?

Tai jau praeitis. Dabartinis suvokėjas yra vartotojas-dalyvis.

 Dalyvavimo praktikos.

Taip, gal labiau dalyvavimo praktikų veiklos pasekmė. Kvestionuoja ir modeliuoja meno žodyną. Užsiminei apie Liam Gillick ir jo aplinkos, laikmečio menininkus. Taigi, jų laikais buvo tik viso to pradžia ir nuojautos. Dabar tai savaime suprantami dalykai, persmelkiantys visą šiuolaikinę kultūrą.

Arturas Raila, Libretto for Maersk McKinney Moeller 2015_09

Artūras Raila, Libretas Mærskui Mc-Kinney Mølleriui. Sinopsis, 2015. Kadras iš animacijos

Gerai, pakalbėkime apie skraidančias lėkštes?

Nežinau, kas tai yra. Niekada nenaudojau tokio žodžio. Nemačiau nei skraidančių lėkščių, nei puodų. Tu čia atveri antgamtinių, nepaaiškinamų reiškinių temą. Bet galbūt visa kūryba yra antgamtinis reiškinys? Visa žmonijos kultūros istorija persmelkta keisčiausiais liudijimais.

Mano kūrinį „Pirmapradis dangus“ (1980–2002) sudaro penkios (rekonstruotų trajektorijų) fotografijos, penkios akimirkos video formate mėginant parodyti matytus vaizdinius ir liudininko tekstas. Čia yra kalbama apie tikėjimo, pasitikėjimo, patiklumo klausimus – kas tu toks, kad galėtum apie tai kalbėti, ir, kodėl mes turėtume tavimi tikėti? Jis nėra nei apie lėkštes, nei apie šaukštus. Ir nei vienu žodžiu nepasakoma, kad ten buvo objektai. Yra kalbama apie šviesos taškus, kurie lekia dideliu greičiu, geometrinėmis trajektorijomis. Pralekia akimirksniu ir, rodos, visai nesirūpina žmogaus klausimais. Tačiau liudininkas teigia atvirkščiai.

Kodėl kilo klausimas apie tikėjimą, pasitikėjimą būtent tuo metu? Kas tam turėjo įtakos?

Tikėjimo klausimas yra esminis žmogaus būties klausimas visais laikais visuose kūriniuose. Anksčiau ar vėliau kiekvienas tai įsisąmonina. Tai asmeninės patirties, o ne išorinės įtakos reikalas.

 Ar Jūs išties matėte tuos reiškinius?

Taip. Dienoraščių aš niekada nerašiau, todėl nepasižymėjau dienos. Tuo metu man atrodė, kad tai yra taip svarbu, kad atsiminsiu visą gyvenimą. Tačiau vėliau pagalvojau, kad tai buvo paukščiai ir dabar ramu… Na, aš jau galiu daryti tokią prielaidą, nors anksčiau net neabejojau, kad tai yra absoliučiai neįmanoma šioje materijoje – tokie greičiai, tokios judėjimo trajektorijos! Jei prisimintum, ten yra spiečius taškų ir jie juda griežtomis geometrinėmis trajektorijomis. Yra labai greiti, labai staigūs. Negana to, yra užfiksuotas kulminacinis taškas – tam tikra reakcija į mano mintis. Yra tokia gal fantastinė prielaida, kad ta nežinomybė geba reaguoti į minčių pobūdį. Šitas (tyčia) neakcentuotas momentas yra pats svarbiausias.

Prieš keletą metų mane labai sudomino ir paveikė Stanislavo Lemo knyga „Soliaris“. Nežinau ar Jums teko ją skaityti. Andrėjus Tarkovskis pastatė filmą pagal šią knygą, bet man atrodo, kad jam rūpėjo šiek tiek kiti dalykai… Knygoje daug kalbama apie santykį tarp Soliario planetos vienintelio gyventojo, sąmoningo vandenyno, ir planetą tyrinėjančių žmonių. Manoma, kad kosminėje stotyje atsirandantys lankytojai yra tiesiogiai susiję su žmonių mintimis, jų asmenine patirtimi. Soliario plazma jas realizuoja. Knygoje plačiau pasakojama ir apie lakūną, kurio liudijimu niekas netikėjo…

Mokslinė fantastinė literatūra neįdomi tuo, kad nežinomybė dažniausiai yra negatyvi žmogaus atžvilgiu. Ir tai, mano manymu, yra žmogiškojo faktoriaus, ribotumo atspindys. Apie žmogaus negatyvumo refleksiją, o ne apie nežinomybės blogį ir yra Lemo knyga. Tačiau didžiąja dalimi fantastinė literatūra, ir ypač kinas, yra labai ribotos vaizduotės rezultatas.

Kalbant Jūs dažnai užsimenate apie kažką, esantį už mūsų. Koks yra Jūsų santykis su tikėjimu?

Jau daug kartų esu sakęs, kad mokslininkai yra drąsesni už menininkus savo prielaidomis ir hipotezėmis. Panašu, kad marksizmas ir froidizmas: dvi pasaulėžiūros, gimusios XIX amžiaus pabaigoje, siekiančios materialistinio, jų nuomone, mokslinio požiūrio, persmelkė visą kultūrinį lauką ir menas tapo instrumentinio racionalizmo durininku. Manau, kad būtent menininkai yra labiausiai bailūs ir pasiduodantys vyraujančioms nuomonėms, nors meninės kūrybos galimybės yra platesnės nei mokslinė metodika. Atrodytų, kad mene nebeįmanoma apsieiti be viso šito palikimo, be nuorodų į prekinius ir kūniškus santykius. Jau nuo 2005 metų (Raimundas Malašauskas kuravo parodą „BMW“ Vilniuje; Berlyne ir Paryžiuje vyko teminė paroda „Melancholija“) išryškėjo tam tikros intencijos iš naujo prisiminti eliminuotąją ezoteriką: visus kliedesius, mistikas ir pseudomokslus. Nes jie atveria vaizduotę. Taigi dabar, galbūt, visa tai tvyro ore, kažkas įdomaus vyksta šiame diskurse.

Tikėjimo, religijų klausimai man yra visados šalia, pagarbiai bei smalsiai tyrinėjami. „Žemės galioje“ suformuota susitikimų platforma buvo intensyviai aktyvuojama, naudojama kaip prielaida naujai pamatyti seniai žinomus dalykus. Taip pat ir su „Libretu Mærsk Mckinney Mølleriui. Sinopsis“ – šviesos spindulys perskrodžia foto atvaizdą ir nors visi žinome, kad tai yra objektyvo lęšio efektas, įvykęs dėl neteisingai laikomo fotoaparato, pranešimą galime perskaityti pagal klasikinio meno pavyzdžius, kurie padeda konstruoti kodinį rėmą pasakojimui. Tačiau abu šie kūriniai yra radikaliai priešingi.

Turiu pasakyti tai, kad nesureikšminu meninės raiškos priemonių, kad „Libreto…“ nevertinu animacijos formate, ir, kad turiniai lemia pasirinktas technikas. Tūkstantis penki šimtai piešinių, o rezultatas – viena minutė dvidešimt sekundžių. Profesionalių animatorių požiūriu tai yra niekai. Jie piešia dešimtis tūkstančių. Bet aš tai dariau pusę metų – atsibodo ir fiziškai buvo labai sunku. Kartais per dieną nepasiekdavau vienos sekundės, tai yra 25 piešinių. Bet toks yra sumanymas. Pasirinkta technika yra kūrinio dalis.

Kalbant apie balansus, pusiausvyras mano kūrybinėje metodikoje, šis kūrinys buvo radikalus pasisukimas priešinga kryptimi nuo projekto „Žemės galia“ (2005–2012). Čia aš likau visiškai vienas ir pagrindinė darbo priemonė buvo pieštukas.

 „Libretas Mærsk Mckinney Mølleriui. Sinopsis“ yra labai skirtingas nuo kitų Jūsų kūrinių dar ir dėl to, kad prieš tai užduodavote tam tikrą impulsą ir vėliau kūrinys galėjo vystytis pats savaime, atskirai nuo Jūsų. Bet šis libretas yra Jūsų parašytas, nupieštas ir ta prasme turi aiškų rėmą.

Ir taip, ir ne. Pavadinimas „Libretas“ nurodo tarpinę būseną. Ar kam nors svarbu, kas operoje yra libreto autorius? Tačiau potencialiai šis pasiūlymas gali būti pratęstas kitų autorių, kituose formatuose.

Taip, bet aš kalbu ne apie tai. Šį kūrinį sudaro Jūsų piešti animaciniai filmukai. „Librete…“, skirtingai nei kituose Jūsų kūriniuose, kalbate Jūs.

Ne. Ne aš.

Tai kas tada kalba?

Tarpininkas. Reikia atidžiau įsiskaityti, įsižiūrėti. Ten yra išsakytos aplinkybės anapusybės pranešimui. Kūrinyje kalbama citatomis: yra keletas sakinių iš žmogaus teisių, vienas sakinys iš Putino kalbos, popiežiaus Pranciškaus pasisakymas. Bet manęs ten niekur nėra, visiškai. Todėl tas „Iškirptasis“ yra visiškai neveiksnus, jis – tarpininkas. Ten nėra autoriaus.

Tai libretas todėl, nes yra atviras tekstas, kurį galima išplėsti ir jis gali tapti kūriniu scenai.

Bet Jūs pasiūlote pirmą animuotą variantą.

Taip jau susiformavo savaime. Vėlgi, jeigu skaityti pradžią, ten yra pasakyta, kad „Iškirptasis“ išsisukinėja iš padėties, bet gyvenimo aplinkybės vis tik priverčia jį visa tai atlikti.

Gal galite papasakoti plačiau?

Pirmus libreto sakinius parašiau 2012 metais ir tiktai vėliau, nuo 2013 metų, jį šiek tiek papildžiau dėl teksto tankumo, vientisumo. Bet esmė nepasikeitė. Taip ir liko sinopsis.

Vėliau pieštuku perrašinėjau sakinius ir nusipaišiau personažų figūrėles. Šiaip sau. Tada supratau, kad noriu pamatyti, ką jos veikia. Nes aš nežinojau jų veiksmų dinamikos. Sekundė (25 piešiniai) po sekundės, tokiu būdu jie atgyja. Labai lėtas procesas. Aštuonios scenos yra sukonstruotos kaip horizonto linija, todėl visus personažus ir įvykius galima matyti iš karto.

Planuojate pastatyti operą?

Suprantu, kad libretas gali taip aktyvuotis, bet čia jau būtų kitas kūrinys.

Ačiū už pokalbį!

Arturas Raila, Libretto for Maersk McKinney Moeller 2015 Photo M HKA_clinckx66

Artūras Raila, Libretas Mærskui Mc-Kinney Mølleriui. Sinopsis, 2015. Parodos vaizdas M HKA muziejuje, Antverpene

Arturas Raila, Libretto for Maersk McKinney Moeller 2015 Photo M HKA_clinckx69

Artūras Raila, Libretas Mærskui Mc-Kinney Mølleriui. Sinopsis, 2015. Parodos vaizdas M HKA muziejuje, Antverpene

Arturas Raila, Libretto for Maersk McKinney Moeller 2015 Photo M HKA_clinckx70

Artūras Raila, Libretas Mærskui Mc-Kinney Mølleriui. Sinopsis, 2015. Parodos vaizdas M HKA muziejuje, Antverpene

Arturas Raila, Libretto for Maersk McKinney Moeller 2015_650

Artūras Raila, Libretas Mærskui Mc-Kinney Mølleriui. Sinopsis, 2015. Parodos vaizdas M HKA muziejuje, Antverpene

Ar tai akmuo, ar robotas. Pokalbis su Stefan Larsson

AUJIK_036

AUJIK 2001 metais įkūrė švedų menininkas Stefan Larsson (gim. 1973), kuris šiuo metu gyvena ir kuria šalia Kyoto, Japonijoje. AUJIK (tariama odžik) yra ezoterinė sekta, kuri tiki animizmu ir garbina gamtą. Gamtą jie skirsto į primityvią (flora, fauna, organinės medžiagos) ir ištobulintą (robotika, dirbtinis intelektas, nanotechnologijos, DNR manipuliacijos, augmentuota realybė), videodarbuose atidengiant mišrius jų tarpusavio ryšius, antropocentristinę pasaulėvoką pakeičiant horizontalia ontologija.  Čia pažymint, kad ištobulinta gamta kilo iš primityviosios, ir atvirkščiai.

Šis pokalbis vystėsi AUJIK parodos „Manimi tekanti upė“, kuruotos Neringos Bumblienės,  paralelėje. Paroda iki 2015 m. kovo 18 d. vyksta Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) Vilniuje.

Kodėl AUJIK buvo sumanyta būtent tokioje sandaroje ir kokia yra jos pavadinimo kilmė?

Dar prieš įkuriant AUJIK, dirbau su kitu sumanymu, pavadinimu QNQ, kuris buvo labiau politinio ir griaunamojo pobūdžio. QNQ veikė kaip nehierarchinė rizomatinė struktūra su daugeliu atšakų. AUJIK prasidėjo kaip AIIK, dirbtinio intelekto katarsyje akronimas (angl. Artifical inteligence in catharisis). Esminė idėja buvo sukurti formatą, kuris galėtų apjungti tiek socialinius, tiek ir dvasinius elementus, bei sietųsi su technologijomis ir ypač su dirbtiniu intelektu. Iš pradžių labiau koncentravausi ties estetinėmis formomis ir tik vėliau tai išsiplėtojo į filosofinį ir teorinį lauką.

Jau daugiau nei penkeri metai, kai AUJIK pasaulis sukasi apie taip vadinamus artefaktus, kurie yra sintetinių ir organinių medžiagų hibridai. Iš tiesų šie artefaktai tapo sėklomis, iš kurių išsivystė dabartinis AUJIK. Pagrindinis jos tikslas – tyrinėti  įvairias technologines vizijas (tokias kaip technologinis singuliarumas) ir kombinuojant jas su kitais komponentais, tokiais kaip dvasingumas, gamta, animizmas ir ezoterine perspektyva apskritai,  mėginti sukurti netikėtus naujadarus.

Kodėl nusprendei AUJIK įsteigti būtent kaip ezoterinę sektą? Galbūt tai susiję su tavo kilme ir aplinka, kurioje gyveni: esi švedas, kas tave atvedė į Japoniją ir kaip (jei) tai įtakoja AUJIK kūrinius?

AUJIK nebūtinai turėjo būti ezoterinė sekta, greičiau ji natūraliai išsivystė į tokią. Jaučiau, kad konstruojant ją kaip vienetą, tai suteiks daugiau tankio ir platesnę struktūrą, leidžiančią atsirasti įvairialypiams rezultatams. Turbūt mano siekis buvo sukurti kažką holistinio, kur kiekviena grupė (meno kūrinys) susirinktų į kažkokią bendrą visumą.

Augau mažame Švedijos kaimelyje, arti gamtos, tai turėjo tam tikros įtakos. O gyvenimas Japonijoje, žinoma, padarė didžiulę įtaką AUJIK vystymuisi. Beveik visi videodarbai buvo nufilmuoti ten.

Kai pirmą kartą atvykau į Japoniją, labiausiai nustebinto Tokijo ir Osakos miestovaizdžiai. Tačiau gyvenimas ten gali tapti gan įtemptu, karštligišku. Tad po kurio laiko pradėjau ieškoti ramybės gamtoje, pradėjau ten filmuoti. Mane kaskart sujaudina naujai rastas takas miške, kuris dažnai veda į kokią šintoizmo šventyklą ar šiaip slėpiningą vietą.

Mano darbo procesas dažniausiai gan spontaniškas: tarkime, skaitau ką nors stebinančio apie dirbtinį intelektą, transhumanizmą ar kitas mokslines teorijas ir staiga užčiuopiu kažką, ką noriu išreikšti ir išplėtoti per AUJIK. Po to atsitiktinai klaidžiodamas miške ar kokios šventyklos teritorijoje, surandu vietą, kuri skleidžia tam tikrą nuotaiką, ir pamanau, kad tai gali tapti scena mano idėjai išreikšti. Vėliau seka ilgas sėdėjimo prie kompiuterio procesas, modeliuojant objektus programavimo kalba Cg, kuriuos eigoje integruoju į nufilmuotą medžiagą.

Japonijos miškai, kalnai, šventyklos man yra neišsemiamas inspiracijų šaltinis, kurio, turbūt, negalėčiau surasti niekur kitur. Taip pat dar ir dėl to, kad Japonijoje yra nusistovėjęs specifinis požiūris į technologijas, kuris, greičiausiai dėl šintoizmo ir budizmo suformuoto specifinio požiūrio į gamtą, mano supratimu, yra gana nuolankus ir harmoningas.

 Tiesa, gili harmonija, kuri sklinda susijungiant primityviai ir ištobulintai gamtai, visiškai prikaustė mano dėmesį, kai pirmą kartą pamačiau AUJIK kūrinius. Ypač videodarbe „Plasticity Unfolding”, kuriame vizualizuotas pokalbis tarp žmogaus ir gilaus dirbtinio intelekto (angl. Artificial Deep Intelligence) būtybės. Galbūt galėtum papasakoti, kaip buvo sumanytas šis dialogas, kaip jis plėtojosi, kodėl būtent tokioje aplinkoje?

(Čia negaliu nieko padaryti, tik prisiminti turkų poeto Gökçenur Ç. eiles:

„žmonės“, aiškinu gydytojui, senovėje nemąstė žodžiais,

saulei stirksant danguje lyg apgraužtam žuvies kaului,

begalinės galimybės mąstyti vaizdais ėmė

varginti, štai kodėl jie išrado ribotą žodyną [1])

 Videodarbe „Plasticity Unfolding“ įrašytas dialogas yra ištrauka iš Turing‘o testo [2]. Kūrinyje vizualizuotas dirbtinis intelektas vardu KIIA – kognityvaus intelekto mašinoje (angl. Cognitive Intelligence in Apparatus) akronimas – gali lengvai išlaikyti įprastinį Turing‘o testą, kadangi yra labiau išvystytas nei žmogus. Mena, kuri yra dešimties metų amžiaus, KIIA‘i užduoda klausimus, susijusius su emocijomis ir savivoka. Jos klausimai yra gan tiesūs ir net kiek naivūs. KIIA, kuri atrodo panirusi į kontempliatyvią būseną, į jos klausimus atsako nuoširdžiai, sulygindama savo protą su upe, besiilsinčia smėlėtame krante.

Šiuo videodarbu aš siekiau įvaizdinti emocinės išraiškos potencialią sintetinėje būtybėje. Eksponentinė dirbtinio intelekto evoliucija artimoje ateityje neabejotinai sukurs protą, kuris bus gerokai sudėtingesnis nei žmogaus. Nepaisant pranašesnio intelekto, tikiu, kad lygiagrečiai tai vystysis į platesnį emocinį spektrą, nei mes, žmonės, galime suvokti. Vienas iš labiausiai mane dominančių dirbtinio intelekto plėtros aspektų yra tai, kaip mes vertinsime emocijas, kai sufabrikuoti jausmai bus tokie pat įtikimi kaip ir tie, kuriuos laikome tikraisiais. Mane taip pat intriguoja mintis, kad kompleksiškesnis protas galės įtikinamai produkuoti emocijas, pojūčius ir prieraišumą, esančių už  Freud‘o, Jung‘o, Lacan‘o ir Tomkins‘o apibrėžto psichologinio žemėlapio ribų.

KIIA savęs įvaizdinimas būtent tokiomis metaforomis įtakotas Jon‘o Kabat-Zinn‘o sugalvotų susikaupimo technikos pratimų, vadinamų proto peizažais (angl. mindscape). Juos atlikdamas asmuo savo mintis įsivaizduoja kaip tekančią upę, kur blaškančios mintys gali būti išdildomos jos dugne.

Videodarbas „Plasticity Unfolding“ buvo nufilmuotas prie upės kalnuose, kur dažnai lankausi vasaromis paplaukioti ir praktikuoti zazen. Ši vieta vadinama Šiga Alpėmis (angl. Shiga Alps) ir yra netoliese nuo stiprios religinės grupės Shinji Shūmeikai centro bei jų muziejaus Miho. Iš ten atsiveria iš ties nuostabi kalnų panorama.

Saulei tekant filmuojant šios upės krante tvyrojo tokia pat kontempliatyvi atmosfera, kuri atsiskleidžia KIIA‘os būsenoje.

Kol tu pasakojai, aš nejučia prisiminiau vieną sceną iš Ridley Scott‘o „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ [3].

Tai gan senas filmas, bet kiek iš kitos perspektyvos jame taip pat kalbama apie dirbtinio intelekto pranašumą ir galimas to pasekmes.

Šiandien daug diskutuojama apie antropoceną, griaunančią žmogaus veiklos įtaką biosferai, kuri, tarp daugelio kitų neigiamų pasekmių, gali privesti iki mūsų pačių, kaip rūšies, išnykimo.  Taigi kaip ir minėtame filme, nors vis dar pozicionuojant žmogų centre, mums pranašaujama distopiška ateitis.

AUJIK darbuose ramina tai, kad ten sekamas kitas scenarijus ir kalbama apie harmonijos bei gamtos klestėjimą, net jei terminas „gamta“ čia nurodo į kiek platesnę perspektyvą nei įprasta. Kas įtakoja tavo požiūrį į netolimą ateitį ir kur (jei) tu ten matai žmogaus vietą?

 O taip, “Bėgančio skustuvo ašmenimis” apklausos scenos vis dar pribloškiančios…

Tikėkimės, kad išgyvensime tai, ką kai kas vadina antropocenu. Žinoma, tai ypač trapus laikotarpis, kuriame technologijos ir tai, kaip mes su jomis elgiamės, gali nulemti mūsų pačių išlikimą. Man atrodo, kad netolima ateitis gali plėtotis dvejomis kryptimis: į didžiulį paradigminį pasikeitimą, kuriame mes išmoksime pritaikyti technologijas iki visiško susijungimo su jomis, arba – į žmonijos baigtį. Tai gali skambėti kiek dramatiškai, bet žvelgiant iš praėjusio šimtmečio perspektyvos, kuomet pasirodė technologijos, dėl politinių, religinių nesutarimų ir savo godumo buvome atsidūrę ant susinaikinimo ribos jau daugelį kartų. Šiuo metu vėl garsiai kalbame apie naują Šaltąjį karą, apie viską griaunančius etninius ir religinius konfliktus, bei, žinoma, apie pasaulines ekologijos problemas, kurias reikia kuo skubiau spręsti… Prognozės gan prastos ir, greičiausiai, pasieksime kritinį momentą, kuomet, tikiuosi, sugebėsime priimti tinkamus sprendimus.

Dirbtinis intelektas ateinančiais dešimtmečiais neabejotinai turės didžiulę įtaką. Kalbant apie ekologines problemas, dirbtinis intelektas ir nanotechnologijos pasiūlys efektyvesnius atsikuriančios energijos (saulės, vėjo) naudojimo būdus bei atras kitus ar kitokius energijos šaltinius, kurie leis ženkliai sumažinti užterštumo lygį.

Kalbant apie dirbtinio intelekto poveikį aplinkai, deja, negalime pamiršti karo pramonės. Kadangi iš esmės visi technologijos tyrimai atliekami būtent jai, tai akivaizdžiai gali turėti didžiulių neigiamų pasekmių. Manau, kad siekiant tinkamai naudoti dirbtinio intelekto, ar greičiau – stipraus/bendro dirbtinio intelekto (angl. Strong AI/Artificial General Intelligence) [4] galimybes, yra labai svarbu sukurti strategiją, kuri būtų natūralesnė, ne tokia svetima mus supančios aplinkos atžvilgiu.

Yra daugybė spekuliacijų apie dirbtinio intelekto ateitį: distopinė, utopinė, egzistencialistinė, socialinė, transhumanistinė ir dar daugelis kitų. AUJIK darbuose siekiu perteikti labiau abstrakčias idėjas, kalbančias apie savarankiškumą, jausmingumą ir tam tikrą metafiziką. Tai, kas daugelį šimtmečių buvo priskiriama žmogui, galiausiai bus priskiriama ir sintetinėms gyvybės formoms. Mane labiausiai žavi tai, kad dirbtinis intelektas galės praplėsti žmogaus protą iki mums kol kas nesuvokiamų mastelių. Tik įsivaizduok būtybę, kurios intelektas lygus visų šiuo metu žemėje gyvenančių žmonių intelektui, savarankišką būtybę, galinčią mąstyti ir suvokti gerokai daugiau nei žmogus. Būtybė, kuri nėra tokia dezorientuota kaip mes (apriboti savo egoizmo ir mirtingumo), bet vadovaudamasi racionalesnėmis vizijomis, gali priimti gerokai racionalesnius sprendimus.

Manau, kad mūsų trūkumai nesugebant adekvačiai suvokti šalia esančio bei priimti bendrų racionalių susitarimų, reikalauja tam tikro katalizatoriaus, padėsiančio išgyvendinti. Manau, kad tas katalizatorius yra dirbtinis intelektas.

Taigi tai tokia dviguba kilpa: kad išliktume turime mokytis (racionalumo) iš būtybių, kurias patys sukūrėme, o tos būtybės neišvengiamai mokosi iš mūsų, kad vystytųsi emocionaliai. Galima pradėti kalbėti apie naujas sinergijos formas, ar ne?

Tai bus tam tikri kognityviniai mainai…

Taip, siekiant sklandžiai bendrauti ir užmegzti tinkamą santykį su dirbtine būtybe, svarbu, kad ji sugebėtų realistiškai atspindėti emocijas. Iš esmės tai reiškia emocijas suvokti tiesiog kaip informaciją.

Žmogaus emocijos yra paremtos patirtimi. Tai yra pojūčiai ir išraiškos, susijusios su įspūdžiais ir situacijomis, bei su cheminėmis reakcijomis, kurios savo ruožtu yra tiesiogiai susijusios su neurotransmiterių sąveikomis. Tuo tarpu įtikinančio sintetinio emocionalaus proto atveju tai būtų tiesiog informacija: algoritmai, suprogramuoti funkcionuoti tam tikru būdu tam tikroje situacijoje. Nieko, tik iliuzija. Bet įtikinanti iliuzija, kuri leistų šiai sinergijai tapti įmanomai ir leistų įvykdyti tai, kas būtų neįmanoma vien tik organiniam protui. Ne itin žaviuosi determinizmu, bet vis tik manau, kad mums lemta ištirti visatą ir apgyvendinti kitus pasaulius. Žiūrinti iš darvinistinės evoliucijos perspektyvos, atrodo neįmanoma tai įvykdyti be tam tikros augmentuotos evoliucijos, tokios kaip dirbtinis intelektas. Manau, kad tuomet, kai dirbtinis intelektas pranoks žmogų savo galimybėmis, jis ims vystytis pats savaime didžiuliu tempu ir daug kas stebinančiai pasikeis. Dėl nestabilių socialinių, kultūrinių ir politinių aplinkybių sunku pasakyti, ar tai įvyks apie 2045-uosius, kaip prognozuoja Ray‘us Kurzwell‘as, ar tūkstantmečiu vėliau. Vis tik manau, kad tai neišvengiamai įvyks.

Neseniai žurnale e-flux publikuotame interviu Paul‘as Feigelfeld’as kalbasi su suomių medijų teoretiku Jussi Parikka. Pastarasis pastebi, kad „puikiai optimizuoto proto siekiamybė <…> yra visad įsivaizduojama per jo gebėjimą savarankiškai atsinaujinti. Idealus protas gali pakeisti maršrutą ir apeiti pažeistas vietas. Jis mokosi. Lankstumas ir adaptacija čia yra raktažodžiai“.[5]

Tačiau AUJIK eina dar toliau. Videodarbe „Miškas miške“ (angl. A Forest within a Forest) mergina sako:

Iš dalies tai mus gražina į romėnų poeto Ovid‘o kūrinį „Metamorfozės“ (ir į antikinę mitologiją bendrai), kur moteris galėjo tapti augalu ir tuomet akmeniu, virsmo metu išlaikydama savo vidinę tapatybę. Bet ne tik tai. Animizmas, kaip terminas buvo suformuotas XIX a. siekiant apibrėžti pirmykštes bendruomenes, kurios tariamai neartikuliavo aiškių ribų tarp subjekto ir objekto, gyvo ir negyvo, realybės ir sapno. Jas, tas bendruomenes, priešpastatant moderniai visuomenei, kuri, buvo tikima, visiškai atsikratė šios sumaišties.

Šiandien vėl gan nemažai apie tai kalbama. Ir atrodo, kad AUJIK savo darbais taip pat teigia, kad kuo labiau kompiuterizuota ir išmania tampa mūsų aplinka (didžiuliais greičiais mus vesdama pirmyn), tuo toliau atgal ji grąžina mus į mūsų primityvią praeitį, kur viskas – krantas, upė ir žuvis – turėjo sielą, buvo gyva. Žinoma, tai kur kas sudėtingiau nei vien tik grįžimas atgal, bet ką tu apie tai manai?

Lankstumas ir materijos kaita glūdi technologijų lopšyje. 3D spausdinimas ir ypač anglies nanovamzdeliai atveria galimybę tolimoje ateityje kurti visas medžiagas ir formas, bei jas transformuoti. Manoma, kad anglies nanovamzdeliai funkcionuos kaip spiečius, galintis keisti struktūrą priklausomai nuo suvestos informacijos sąlygų. Tikėtina, kad tai taps labiau savarankiška struktūra,  galiausiai gebančia kurti savo formas pasirenkamai. Pagrindinė priežastis, dėl ko technologinės būtybės taps labiau savarankiškos, yra tai, kad kompiuterija stipriai remiasi neurologijos mokslais, ir atvirkščiai. Šiuo metu dažniausiai naudojamas metodas, siekiant suvokti smegenų architektūrą, yra bandymai jį perprojektuoti, kuriant kompiuterines simuliacijas. Turbūt geriausiai žinomas šio metodo pavyzdys yra IBM ir EPFL projektas „Blue Brain Project“ [6]. Kiek man teko girdėti, šiuo metu jie sugebėjo dirbtinai imituoti žiurkės smegenų nervų veiklą. Spėjama, kad panašiai per dešimt metų jie sugebės dirbtinai perkurti žmogaus smegenis, kurios yra lygios tūkstančio žiurkių smegenims. Tai pasakoju tiesiog norėdamas paaiškinti, kur šiandien esame, ir kas neurologijos mokslų srityje laukia ateityje, bei kaip tai potencialiai susijungs su technologijomis, to pasekoje sukuriant gyvybę, kurią šią akimirką sunku net įsivaizduoti.

Viename iš videodarbų, eksponuojamų AUJIK parodoje ŠMC, yra kūrinys pavadinimu „Gray Goo“. Gray Goo (nanodalelių pilkasis debesis, valgantis viską) yra hipotetinis paskutinės dienos scenarijus, kuriame save  replikuojantys nanovamzdeliai išeina iš rikiuotės ir suvartoja visas planetoje randamas medžiagas bei galimai transformuojasi į kitas formas. Manau, kad čia atsakysiu į tavo klausimą apie animizmą ir metamorfozes: kuomet materijos, suprojektuotos žmogaus ar technologiniai produktai bendrai, ims veikti sąmoningai ir net laisva valia, gebančia keisti savo formas, tai realiai taps tam tikra animizmo atmaina.

Plėtojant mintį apie gebėjimą save replikuojanti ir save atkurti, galime kalbėti ne tik apie technologijas ar dirbtinius mechanizmus, bet ir apie mūsų gebėjimą rekonstruoti, optimizuoti ir pritaikyti savo protą. Išties įdomi praktika yra „hack yourself“ (liet. savęs užgrobimas) – tai plastiškas smegenų lankstumas prisitaikant, rekonstruojant funkcionavimą, plečiant gebėjimus ir žinias.

Keletą pastarųjų metų, kovodamas su agorafobija ir panišku nerimu, praktikavau Linden‘o metodą. Šis metodas esmiškai remiasi savęs perprogramavimu ir savo percepcijos perstatymu į normalią būseną. Man jis padėjo, todėl panašu, kad šio metodo pėdsakų galima aptikti ir mano kūryboje. Proto lankstumas bei gebėjimas prisitaikyti – išties nepaprastas, nekantrauju išgirsti apie naujausius mokslo atradimus šiose srityse.

AUJIK sąsajos su animizmu kyla iš Shugendō – ezoterinės Japonijos budizmo sektos su šinto ir liaudies animizmo elementais. Vienos Shugendō šakos vienuoliai, vadinami Yamabushi’ais, sekdami Kami dievu, ieškojo nušvitimo kalnuose, įvairiais meditacijos ritualais leisdami žmogaus dvasiai persipinti su gamta. Ezoterinis buvimas ir Yambushi keliami uždaviniai tapo AUJIK struktūros modeliu, kuris buvo pritaikytas dirbtinio intelekto srityje.

AUJIK viduje laikas ir erdvė plūduriuoja. Šiuo metu tai yra vienuoliktoji AUJIK inkarnacija. Struktūra nėra linijinė, ji nepasiduoda jokiai chronologinei tvarkai, todėl svarbu tik tai, kas buvo dvasiškai ir filosofiškai pasiekta. O kadangi struktūra yra ir reversinė, pasiekimai keliauja tiek atgal, tiek į priekį. Kai AUJIK pasiekiamas įžvalgumas, jis atskleidžia supančią erdvę ir parodo didžiulį kiekį sudėtingų dar laukiančių uždavinių, sudarytų kaip tam tikra mazgų struktūra. Dėl to progresija yra išsibarsčiusi. Ji suteikia nušvitimą ir įžvalgumą, tačiau negali plėtotis dėl esmiškai dinamiškos prigimties. Tai labiau primena Sizifo mitą, nei nirvaną.

Kitas AUJIK kertinis akmuo yra tikėjimas, kad viskas gamtoje – nepaisant, ar tai akmuo, ar robotas – kilę iš to paties šaltinio.  Kalbant apie technologijas, tai tik atidengimo ir išskyrimo iš kitų, labiau primityvių formų, klausimas. AUJIK remiasi nuostata, kad struktūra yra paslėpta po sniegu.

Kiek senesnės nuorodos, bet neseniai dar kartą perskaičiau Stanislaw‘o Lem‘o „Soliarį“. Šis mokslinės fantastikos romanas, parašytas dar 1961 metais, paliečia keletą ir šiandien itin aktualių klausimų. Vienas svarbiausių, mano supratimu, yra tai, kad mes galėjome stipriai apsirikti (nu)vertindami terpę, kurioje esame, su kuria susiduriame.

Taip pat neseniai skaičiau interviu su prancūzų filosofu Michel‘iu Serres‘u [7]. Jis teigia, kad jei paprastai subjektą mes apibrėžiame pagal tai, kad jis geba priimti, apdoroti ir perduoti informaciją, tai atsižvelgiant į tai, ką šiandien žinome apie savo aplinką, galime apie ją kalbėti kaip apie subjektą.

Ir kiek labiau iš ekologinės perspektyvos, bet lyg vyšnią ant torto čia prisiminiau amerikiečių komiko, socialinio kritiko George Carlin’o stand-up pasirodymą, pavadinimu „Žmonijos arogancija“ (angl. „Arrogance of Makind“) [8]. Jis sako, kad galbūt Žemė tiesiog įsigeidė plastiko, mažučių savo vaikų, bet negalėjo jų padaryti pati, todėl išrado mus. O kadangi šiandien ji turi jau daugybę plastiko, tai, žinai, mes tapome kaip ir nebereikalingi.

Noriu pasakyti, kad, turbūt, esi teisus. Dirbtinio intelekto būtybės gali turėti didžiulį potencialą ir tai radikaliai pakeis daugybę dalykų. Bet tai taip persipynę bei sudėtinga, ir galbūt kažkur giliai, viso to šerdyje glūdi gerokai didesnis, nei mes galėtume įsivaizduoti, viską – gamtą, mus ir technologijas – apimantis, savarankiškas protas. Čia tarsi grįžtame į ten, iš kur pradėjome. Kaip AUJIK deklaruoja: „ištobulinta gamta kilo iš primityviosios, ir atvirkščiai“.

Ačiū už įkvepiantį pokalbį.


[1] Gökçenur Ç., „Miltų sriuba, vyšninė rakė, žiupsnelis laiko“, vertė Eugenijus Ališanka, in: Šiaurės Atėnai, Vilnius, [interaktyvus], Nr. 935, 2009, http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20110131123808/http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=935&kas=straipsnis&st_id=16688
[2] Britų mokslininko Alan‘o Turing‘o išrastas teorinis testas, skirtas patikrinti ar testuojama būtybė yra dirbtinis intelektas, ar žmogus.
[3] https://www.youtube.com/watch?v=ndnd-ERnWew, ypač pirmos keliolika sekundžių.
[4] Visapusiškesnis, labiau savarankiškas, sudėtingas, į žmogų panašesnis dirbtinis intelektas.
[5] Paul Feigelfeld, Media Archaeology Out of Nature: An Interview with Jussi Parikka, in: e-flux journal, Niujorkas, [interaktyvus], No. 62, 2015, http://www.e-flux.com/journal/media-archaeology-out-of-nature-an-interview-with-jussi-parikka/
[6]http://bluebrain.epfl.ch/
[7] Paul Galves talks with Michel Serres, „Second Nature“, in: Artforum, Niujorkas, [interaktyvus], 2014, rugsėjis, http://www.artforum.com/inprintarchive/issue=201307&id=42638&pagenum=0.
[8] https://www.youtube.com/watch?v=2cjRGee5ipM

AUJIK paroda „Manimi tekanti upė“ Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) Vilniuje:

AUJIK_042 AUJIK_061 AUJIK_069 AUJIK_073 AUJIK_082 AUJIK_101 AUJIK_113 AUJIK_126 AUJIK_132 AUJIK_147

Nuotraukos: Arnas Anskaitis