Author Archives: Džekis Nendrė

Kraštutinumai sutampa

IMG1293

Nors ši istorija yra daug kartų perpasakota ir dar daugiau kartų užrašyta, turiu norą ją dar kartą užrašyti ir dar didesnį – papasakoti. Tikriausiai girdėjote apie Luiso Bunuelio filmą, kuriame buržujai be paliovos valgo ir negali pasisotinti. Paprastas šio filmo naratyvas yra panašus į tą lietuvių liaudies pasakos, kurioje du pilvai nedrįsta pasvajoti, kas jų laukia po mirties, mat jų savininkai juos pardavė kažkokiam eiliniam iš už krūmų juos užklupusiam velniui. Tam, kad nebealktų. Taigi, ta pilvų istorija yra ta pati istorija kurią jau senai noriu jums papasakoti, istoriją apie pasiklydusią intelektualinio pasaulio sesę –  transcendentalinę (t.y. proto suvokimo salygų) redukciją ir negarbingą šunsnukį, kuris giliu ir teisingu jo įsitikinimu paveldėjo visą pasaulio geležies atmintį – aštrius kaip pjūklo, protinius ryklio – dantis. Bėgančių su vilkais autorė tą personažą yra atpažinusi kaip Mėlynbarzdį. Bet ši istorija ne apie jį – mūsų kuklioje aplinkoje negarbingas šunsnukis niekada nedėvės mėlynos barzdos, jo santūrumas visada suverš jo kaklą tiek, kad jis galėtų gerai save suprasti ir jausti.

Kaip rašė Maksas Štirneris – „mano galia esu aš pats o per ją esu savo paties nuosavybė“.

Šita Štirnerio frazė yra šventa mūsų aštriadančiam herojui – tvirtai suveržęs savo ego, jis visada laikosi sau duoto pažado – būti teisingu savo paties atstovu, o kitą jausti kaip save patį. Tik paklausykite, jis yra šimtaprocentinė empatija(!), bet neapsigaukite, jam KITAS, visada yra būtent JO Kitas. Nemanykite, kad jis turi šansų atsiprašyti. Visos įsijautimo sąlygos jam yra duotos kaip būtinybė jausti skonį. Ryjant. Gerai pavalgęs jis visada buvo ir bus, o jei ne, tai sužinosite pirmieji, kai atsisėdę prie šachmatų lentos nerasite savo žirgų. Ir tai geriausia kas gali atsitikti, mat šachmatai senai nėra šachmatai. Tą žaidimą paskutinieji garbingai Lietuvoje baigė lošti keturvėjininkai, o pradėjo, manyčiau, prancūzų kubistai. [1] Savo laiku Engelsui pakako chemijos ir fizikos mokslų žinių (ir, žinoma, „Kapitalo“), kad parodytų, kaip surėdytas žmogaus pasaulis, bet po to, kai atsirado nepatogus Vakarų pasaulio išradimas – šiuolaikinis menas, staiga laikas ir erdvė pakluso naujiesiems binarinių opozicijų santykio meistrams. Taip, juoda – balta, gerai – blogai, sąmonė – pasąmonė, visa tai įrašyta į mintį ir tiesiai (kaip sakoma – čia ir dabar) patiriamą pasaulio tikrovę. Bet grįžkime prie šunsnukio ir tos istorijos, kurią noriu jums papasakoti, šį kartą, tai bus istorija apie jo dantis. Gerai įsidėmėkite, mes turime sulaužyti seną patarlę apie nematomus dovanoto arklio dantis.

Senkant laikui ir didėjant alkiui, visi tapatumo modeliai atrodo kaip vienas arba kaip pasakytų hegelininkai – kraštutinumai vis labiau sutampa. Mintys vis labiau panašios į daiktus, o žodžiai, žodžiai yra ta paskutinė karvė, kurią melžia savo pamirštų čiulpimo įgūdžių varomos pirmyn industrinės visuomenės dalys. Ar ne juokinga, kad po to, kai industrinio pasaulio realios būties įrodymą – fabriką, pakeitė gerovės visuomenės realybė (išsiplėtusi aptarnavimo sfera, iki smulkmės lanksti rinkos ekonomika), fabrikas buvo pamirštas arba, jei apie jį kalbama, tai jis vis tiek pasirodo tik kaip objektyvus realybės veiksnys. Lyg niekur nieko, lyg jis egzistuotų anapus kalbos, kaip kažkieno privatus arba viešas interesas. Iš tiesų, šiuolaikinės visuomenės pagrindine savybe reikia laikyti fabriką, kaip integralią kalbos dalį. Mes nebegalime nukreipti kalbos į fabriką, tai fabrikas į save žiūri ir mato viską, į ką yra idelbęs akis. Šiuo metu atgyjantis geologijos mokslas kelia sau tikslą ieškoti ne priešistorinių pasaulių, bet visai nesenai egzistavusių ir kalboje bei aplink mus likusių industrinio pasaulio liekanų (ieškoti Elizabeth Kolbert dviejų dalių straipsnio „The Lost World“) . Šitie pražiūrimi pėdsakai sudaro tam tikrą praeities horizontą, kuris diskursyviai daro kalbantį žmogų potencialiu vergu visuomenėje, kurioje kalba veikia tik instrumentiškai ir tik kaip dalis produktyvios sistemos. Iš tiesų, nuostabūs žodžiai, kaip meilė, kalba, vyras ir moteris, paroda, koncertas, etc., yra tik neblėstančios svajonės tapti Kitu rudimentai. Daugiau ar mažiau jaučiamus rasite juos bet kuriame kalbos akte pamirštus, bet ne palikusius šio pasaulio. Šios senojo pasaulio fosilijos visada yra pridengtos gyva žmogaus sąmone.

Šunsnukis apie kurį šiame kontekste kalbame, turi uoslę (ne protą ir ne reflektyvią jauseną) šiems pėdsakams, jo dantys balti, neturi apnašų, jis griaužia fosilijas visiškai be nuovokos, bet su nežmonišku pasitenkinimu, kurį sukelia Kito gyvo kūno skausmo patyrimas. Ir taip, mūsų praėjusio pasaulio fosilijos be paliovos dažomos krauju. Tikėkimės, kad greitai jos prisipildys naujų spalvų, taps matomos ir taps nauja estetinio gyvenimo realybe.

Dėl akivaizdžiai senkančio laiko, jaučiu, kad šios istorijos nebepratęsiu. Tebūna tai įžanga į 2014 metus. Štai keletas palinkėjimų nykstant laikrodžiams:

1. 2014 m. gyvybiškai svarbu, kad sąmoningiausi kavinių ir restoranų šefai pradėtų ruošti ryklienos patiekalus. Žinau, brangu – tebūna tai metafora (o metafora nėra išgalvota), kuri leis mums suprasti, kad pasaulis susideda iš pasakų ir parodų.

2. Kalbos meilė yra absoliuti. Ne lietuvių, anglų, prancūzų, etc. bet ženklinimo kaip realaus lytėjimo momento. Šiuo metu kalba yra virtusi konvejeriu ir žnyplėmis, ji sudorota ir paspęsta į etinius ir pragmatinius – duoto pažado spąstus, o tai reiškia, kad, patinka jums ar ne, Darvinas buvo teisus.

3. Po to, kai širdis buvo patalpinta į vitriną, liko tik paklusnus kitų valiai kūnas. Visos nesąmonės apie talentus, gabumus, dievo dovanas ir net intelekto koficientus yra tik tam, kad liūdnai pagarsėjusi žmogaus vaizduotė būtų sumenkinta ir suvaldyta bei paklustų pinigų ir kitokios materialinės naudos ieškantiems, savo dantukus auginantiems rykliams.

4. Katiną pažinsi iš varpelio po kaklu (Volteras, apie toleranciją).

 

Savo žodžius siųskite:

veidrodziokopija@yahoo.com



[1] Ištikrųjų Lietuvoje paskutinieji šachmatais žaidė Federal / Tulips and Roses galerijos kompanija. Jie tikrai ir neveltui susigundė žaisti šachmatais ant juokingai paprastos geležies amžiaus lentos. Tai, kad sąlygos padiktavo ir priemones, galima spręsti iš šiuolaikinių riterių, tokių kaip Kęstutis Šapoka, reakcinių tekstų. Bet apie tai (ne Šapoką, o geležinę lentą), papasakosime kitą kartą.