Author Archives: Monika Lipšic

Pokalbis, įvykęs prie vieno puodelio kavos. Sarah Thom, Gob Squad menininkų grupės narė, apie adrenalino fanatikus, Holivudą ir sinchronizaciją

Prieš savaitę teatro festivalyje „Sirenos“ lankėsi menininkų grupė iš Didžiosios Britanijos ir Vokietijos – Gob Squad. Žiūrovams ir miestelėnams stebint, jie du vakarus iš eilės atliko pasirodymą „Super Night Shot“, kuris vyko Vilniaus senamiestyje ir vėliau Menų Spaustuvėje. Pasirodymo eiga štai tokia – filmuoti pradedama pagrindinėje bazėje (spektaklio rodymo erdvėje), visos kameros sinchronizuojamos, kad įrašinėtų vienu metu, tada militaristinio stiliaus įžanginėje dalyje atlikėjai paskelbia „karą anonimiškumui“ ir leidžiasi į miesto gatvėse įvyksiančius magiškus nuotykius ir neplanuotus susitikimus su nepažįstamaisiais. Atėjus kulminacijai – rodant gražią „holivudinę“ Herojaus ir netikėtai naująja filmo žvaigžde tapusio asmens iš gatvės pasibučiavimo sceną – keturi aktyvistai grįžta į pagrindinę bazę, kur juos kaip tikrus didvyrius pasitinka pasirodymo pradžios laukianti publika. Sinchroniškai paleidžiamos visos vaizdajuostės ir prieš žiūrovų akis plačiajame ekrane gimsta tikras epas (iš aprašymo, pateikto pranešime apie spektaklį).

„Žiūrovai rėkė iš džiaugsmo“
Miranda Sawyer, The Observer

„Vienas iš dešimties geriausių metų pasirodymų“
Frankfurter Allgemeine Sonntagszeitung

Skaitytojams pateikiamas sutrumpintas pokalbis su viena Gob Squad grupės nare – Sarah Thom, vykęs keletą dienų prieš jų pasirodymą.

…galvojau, kas būtų „Gob Squad“ kitoje epochoje, kitu laiku. Kas jūs būtumėt renesansiniais viduramžiais Europoje arba devyniolikto amžiaus kolonialistinėje Amerikoje? Bandžiau tai įsivaizduoti, ieškodama bendro vardiklio. Kaip manai ar jis yra? O kokiame dar istoriniame laike tu įsivaizduotum Gob Squad?

Hm…na, pavyzdžiui puikiai mus matau praeito amžiaus pradžioje, sėdint kokioje nors kavinėje Austrijoje, Vienoje, ir diskutuojant tuometines problemas…

O jeigu tai būtų penkiolikto amžiaus miškinga Europa, ar būtumėt keliaujantys pasakotojai ar pranksteriai, pasirodantys tik miestų aikštėse ir niekada karalių rūmuose?

O, galbūt, gal netgi būtume plėšikai kaip Robinas!

Puiku, pagalvojau apie tai, nes įdomu – jūs laikote save šito laiko ir laikotarpio produktu ar veikiau – atspindžiu? Suprantama, kad visi tarpsta laike, tačiau man buvo įdomu, ar jūs sąmoningai bandote tai perteikti? Nes, pripažink, jeigu laikysim, kad istorija yra dėsninga, panašumai tarp jūsų ir kažko kito kitu metu – yra. Tai man ir buvo įdomu – tavo nuomone tarp ko. Kita vertus, Gob Squad susikūrė kažkada 1992 Jungtinėj Karalystėj, tiesa? Ar, ir kaip, jus veikė tuometinis Jaunųjų Britanijos menininkų (Young British Artists) bumas?

Taip, ir čia aš pradėsiu nuo truputį ankstesnių laikų. Kartą labai seniai…(juokiasi). Mes visi studijavom tarpdisciplininio meno kursą Notingeme – performansas, video menas, muzika – mes dirbom įvairiose srityse, bet galiausiai, kai reikėjo rinktis, dauguma mūsų pasirinko vizualius menus; man asmeniškai labiau patinka eksponuotis galerijoje, nei teatre… Ir be abejo – mes buvom stipriai paveikti tuometinio konteksto, kaip ten bebūtų, tai labai ypatingas momentas – cool britannia buvo labai madinga, bet mums – neįdomi. Tam tikra prasme, mes jau tuo metu buvom labai senamadiški, tuo metu, kai formavosi individualus genijus,– mes norėjome dirbti kolektyviai. Ir be jokio direktoriaus, be režisieriaus. Dabar tai matau kaip išties politinį gestą – pasitraukti iš meno rinkos ir susiformuoti atskirai kaip meno kūriniui. Taigi, mes nuo pradžių dirbome su vizualiaisiais menais – instaliacijos, performansai, nieko, ką tuo metu būtum galėjęs parduoti. Tačiau nereaguoti ir nematyti cool britannia – turėtum būti aklas. Tai buvo taip aiškiai formuojama vertė, kaina, taip triukšmingai reklamuojama, o tuo pačiu mane nuolat stebino, jog pavyzdžiui Tracey Emin padarius „Savo lovą“, kažkas vis dar klausinėjo, „ar tai menas?“ – nejau mes vis dar apie tą patį?! Gal pagaliau pereikim prie kito klausimo, ir pakalbėkim apie patį darbą!

Taip, panašu, kad egzistuoja aktualios problemos, tačiau ir aktualios formos. Kartais taip dažnai kvestionuojamos realybės ribos pernelyg suplokštėja. O jei realybė ir yra riba?

Būtent. Kažkaip reikia susitaikyti su tuo (juokiasi).

O kaip tuomet yra su populiariosios kultūros ir visuomenės komentavimu? Juk jūs tai akivaizdžiai darote, ir pakankamai paprastais būdais, papasakok prašau.

Taip, kai kuriuose savo darbuose mes atpažįstame tai, kaip ir pavyzdžiui „Super Night Shot“. Bet įdomiausia, kad tai atradome tik procese – Holivudą kaip universalią kalbą. Žmonės niekada nebuvę kino teatre žinojo, kas yra Julia Roberts arba John Travolta. Mums buvo įdomu naudoti tą naują kalbą, komunikuoti ja, įdomu ištirti ir atrasti, kad kažkokiu būdu holivudinės metaforos yra naujos pasakos. Ir kartoju – tai atsirado repeticijų ir bandymų metu.

Įdomu tos kalbos paieškos, o juk ir pats kinas yra nauja kalba. Kinas kaip mąstymo būdas. Tačiau…toks priėjimas per Holivudą kaip per kokį kino kalbos dialektą – ar tam tikra prasme tai nėra ir tos kalbos propagavimas?

Labai įdomu gretinti filmo istoriją su realia, ir čia kuriasi visai nauja kalba. Aš Julia Roberts,- sako juodaodė prostitutė, kurios niekada neves turtingas žavus vyras; mes nesakome, kad taip turėtų būti, ar kaip tai sunku. Taip yra. Ir kyla daug klausimų. Čia kuriasi tam tikra metakalba.

Holivudas yra absoliučiai uzurpuojantis, jis agresyvus ir atakuoja net sąmoningai jo vengiant, mes atpažįstame tuos veidus, žinome, ką jie veikia, kur atostogauja, su kuo…

Bet laisvalaikiu neskaitytum žurnalų ir žinučių apie žvaigždes ir naujausius filmus?

Bet skaityčiau naujausius holivudinius scenarijus ir domėčiausi jų autoriais arba kodėl, pavyzdžiui, Spielberg‘as toks apsėstas laimingų pabaigų, ir kodėl žiūrovai taip nori būti gąsdinami – visa siaubo filmų logika. Man įdomu, nes daugybė žmonių tai žiūri, ir man įdomu, nes tai veikia mūsų sąmonę, aš noriu žinoti viską, man įdomi ir populiarioji kultūra – nes aš gobši. Kartais mėgstu nueiti į kino teatrą ir kai šviesos užgęsta – pasiduoti, įsitraukti: galiu verkti, rėkti iš juoko, bet aš atsiduodu. Einu ten be jokios ironiškos nuostatos. O paskui, žinoma, viską reflektuoju. „Super Night Shot“ todėl ir yra toks sėkmingas, nes jis sukuria – svarbus žodis Anglijoje – pasiekiamumą – galime pritraukti naujas auditorijas tik kalbėdami ta pačia kalba.

Ar tai ir yra tas karas anonimiškumui, kurį skelbiate? Kieno anonimiškumui?

Viso ryšių tinklo. Ieškome, kaip pralaužti komforto zoną. Akivaizdžiausiu būdu – ateini ir sakai „Labas“.

Miesto psichologija?

Žinoma: San Paulas, kur visi šypsosi ir iškart apsikabina, nereikia net kalbinti, ir Berlyno šmikių-mikių Mitte rajonas, kuriame kas antras yra filmų kūrėjas, o tau priėjus nutaiso veido miną su užrašu „nuobodu“.

Skaitinėju tokią knygą – Alfavilnius vadinasi (V. Klimašauskas). Iš visų priklausomybių sunkiausiai pagydoma yra priklausomybė nuo greičio, ten rašo. Ir adrenalino. Regis, jūs tą valandą mieste esat gerokai apsvaigę…

Šiame pasirodyme tikrai daug rizikos. Mes nesam aktoriai, negalim iš tikrųjų suvaidinti.

Kad ir kaip įdomiai skamba „iš tikrųjų“ ir „suvaidinti“. Tačiau pasirodymo metu juk neišbėgate į miestą pirmą kartą. Kaip jį stebite iki pasirodymo? Kiek čia veikia psichogeografija?

Taip, būtent, psichogeografija! Juk „Super Night Shot“ ir prasidėjo nuo betikslio slampinėjimo gatvėmis su kamera.

O kaip yra su kamera – kokia jos paskirtis šiame performanse?

Kamera tampa tikru palydovu – ji veda, bet ir išlaisvina. Tik bandydami atradom tai, kad kamera sukuria santykį tarp tavęs ir kito žmogaus. Jei aš tiesiog prieičiau prie šios moters už lango ir paprašyčiau palaikyti ją už rankos, ji pažiūrėtų keistai, bet kamera – ji suteikia tau tikslą kito žmogaus akyse. Ji sukuria išpažinties ir intymumo atmosferą. Ir visa tai atradom bedarydami. Ir vis dar atrandam – kiekvienąkart kas nors yra kitaip.

Sugrįžkim prie laiko, Sara, – jūs turite valandą, tai rėmas, kurį patys sau sukūrėte. Rėmas, kuriame paskui atsiranda veidrodis (valanda praleista mieste rodoma ekrane teatro ar kino salėje).

Įrėminimas laike kažkaip atrodė konceptualiai teisinga. Tai laike vykstantis kūrinys, ir laikas yra vienintelis jo rėmas, į kurį nežiūrime kaip į kliūtį. Kažkada tiesiog supratome, kad…laikas yra puiku! Kartą darėme performansą kuris truko darbo metu nuo 9 iki 5.

Taigi, jūs sukuriate žaidimą ir tada sugalvojate jam taisykles. Pirmoji taisyklė – laikas.

Taip, tačiau erdvė žinoma taip pat labai svarbi. Darėme vieną darbą, kuris vadinosi „Pasaulio gelbėjimas“ (angl. Saving the world), jį filmuodavome visą dieną nuo pat tos anksčiausios – „mėlynos valandos“, taigi pradėdavome dar neprašvitus, ir filmavimas tęsdavosi visą dieną vienoje aikštėje su visu jos tos dienos gyvenimu, sutartu laiku kartą per valandą įjungiant kameras. Ir žinai, ta erdvė ir tas laikas mums išties tapdavo mikrokosmosu. Šio darbo tikslas – paaiškinti pasaulį galbūt ateities kartoms.

Oho, kaip vizionieriška.

O taip, ir tikras košmaras atlikti! – 7 sinchronizuotos kameros, tu paspaudi tik pradėti ir baigti, ir negali padaryti klaidos. 5 minutės intervalais tam tikru metu, ir jos turi pavykti, nepaisant to, kad per kitas 55 minutes laukiant atsitinka gausybė įdomių dalykų…Žinai, niekad nepagalvojau, kad mes esam adrenalino fanatikai (angl. adrenaline junkies), bet turbūt tu teisi!

Beje, tu taip ir nepasiėmei kavos…

 

D. Matvejevo nuotraukos.