Author Archives: Metras Penkiasdešimt

Straipsnio autorius:
Metras Penkiasdešimt yra griežtų fizinių ir dvasinių bruožų patologinio bohemarojaus specialistė, linkusi į trumpus išvedžiojimus ir plačius kultūrinius niekus.

Koridorių ir vitrinų galerijose – kurortinio kolorito spindesys

 

Trumparegiškas praeities ir ateities atžvilgiu lietuviškosios tapybos tapatinimas su tamsių spalvų dažų tūtelėmis apsiginklavusiais tapytojais anksčiau ar vėliau turėjo kaktomuša susidurti su nepastebimai priartėjusiomis pasekmėmis. Šiosios dabar vis stipriau kietina trumparegio supratimo guzą, netikėtai išnirdamos prieš akis ir apakindamos žaižaruojančiomis spalvomis. Būtent jomis padabintas klastingųjų pasekmių rūbas, kurį išvydę parodų lankytojai apimti euforijos pameta galvas. Kiekvienas toks spalvų proveržis lietuvių tapyboje sutinkamas kaip kareivių išlaisvintojų pulkas – su gėlėmis ir aikčiojimais, vis drąsesniais grūmojimais „tautinės“ tapybos vadų pusėn. Kultūrinės amnezijos nukankinti šie ryžtingi spalvų gynėjai pamiršo pačių šaudytas salves tamsiaspalvių „nihilistų“, oponavusių merdėjančiam oficialiajam optimizmui, kartai. Už spalvas ir už aiškiai suvokiamas figūras bei formas giriami ir seni ir jaunieji tapytojai, entuziastingai palaikant ir taupų elgesį su brangiomis dažų tūtelėmis. Žinoma, būdinga visa tai ne visiems, o pasyviai savo nuomonę leidžiantiems formuoti meno gerbėjams ir tos nuomonės formuotojams iš populiariosios žiniasklaidos tribūnų.

Džiaugsmingas alpulys apėmė kelių aukštų koridoriuose įsikūrusioje galerijoje „Aukso spjūvis“ eksponuojamoje A. S. Kliaudos parodoje apsilankusią žurnalistę. Lyg virusas pavasarį nusilpusį organizmą užkrėtė ją „džiugus, tiesiog euforinis susižavėjimas spalvinga gamta“, kuri „trykšta iš vilniečio dailininko A. S. Kliaudos drobių ir šildo po žiemos vienspalvio baltumo apmirusias lietuvių akis.“

Iš alpulio atsigavusi tuoj pat ėmė raustis savojoje kultūrinėje atmintyje ir, matyt, nurimo, supratusi šio staigaus ir netikėto katarsio priežastį, nes juk „jau kelis šimtmečius lietuvių akis pripratusi matyti tamsius, niūrių spalvų vietinių tapybos meistrų paveikslus. <…> Todėl bet kokia dailininko išvyka į ryškią, saulėtų spalvų prisodrintą pietietišką užsienio gamtą įneša į lietuvių dailę įvairesnių motyvų ir, be abejo, džiaugsmingesnių spalvų.“

Šį nepaprastai svarbų indėlį į lietuviškąją tapybą džiaugsimngasis dailininkas sugebėjo įnešti vos du mėnesius slegiančius Marijos žemės peizažus iškeitęs į „spalvingą, nuolat žydinčią, ryškiaspalvę Floridą“, tačiau „to laiko pakako surengti visai įspūdžių iš saulėtos JAV pietryčių valstijos parodai.“ Tai štai ko trūko  niūriesiems lietuvių tapybos vadams – smėlio, jūros, debesėlių ir dangaus beribio mėlių! Nurengtų tuomet savo drobes nuo storo aliejaus impasto, pakeistų rudą į geltoną, juodą į mėlyną ir glostytų lankytojų akis akinančiomis kurortų spalvomis!

Tačiau pasikeitusiomis spalvomis ir dažų sluoksniu akylosios tapybos policijos neapgausi – o kaip gi motyvai? Štai Kliaudos iš Floridos parsivežti „egzotiški augalai, paukščiai, gyvūnai pagyvino lietuviškos dailės nuotaiką“, todėl, siekiant užkirsti kelią naujiesiems koloristams, teks senus rakandus natiurmortuose gėlėmis pakeisti, o niūrius interjerus ar dirvonuojančius pakelių laukus paversti saulės nutviekstais egzotiniais peizažais. Štai tada nusileis lankytojų kumščiai, pasipils vieši ir garsūs aikčiojimai žiniasklaidoje ir atsivers visų koridoriuose, rūsiuose ir vitrinose įsikūrusių galerijų durys.

O kol kas tegu sau niūrieji demonstruojasi nacionalinių galerijų ir muziejų prietemoje, lankomi depresyvių parodų lankytojų, savų, apsiniaukusių panoramų gerbėjų. Kadangi sabotažnikai nė du mėnesius, nė dieną po saulėtąją Floridą nevaikčiojo, sutiksite mus kurioje nors iš tų tamsiųjų salių (jei įžiūrėsite). Sako, kad tamsu ten tam, kad darbus apsaugotų, bet atrodo, kad ir tų salių vadovams ir prižiūrėtojams su Floridos saule ir egzotinėmis gėlėmis nepakeliui.

Kas nutinka, kai per ilgai žiūri į atvirkščią monetos pusę

Mes skambiname pavojų varpais, spaudžiame sirenas ir šauname SOS petardas. Mes nejuokaujame. Jūsų, mūsų ir visų draugų turistų gyvybei gręsia pavojus: jums nieko nenutuokiant ant jūsų trapių nekaltų galvų gatvėje gali užkristi milžiniškas plieninis  raitelis. Tas garbus jojikas bus gerai tautiečiams pažįstamas Vytis, atitrūkęs nuo jį prilaikančio kiniečių gamybos lyno, ištempto tarp sostinės seniūnijos ir „Europos“ biurų stiklinių šedevrų. Tai ne mūsų košmariškas sapnas, o nauja miesto dailintojo vizija, galinti tapti kūnu tik už milijoną litų.

Nespėjus atsigauti nuo pykčio  dusulio, kurį sukėlė po sostinės tiltais kabančios ar juos smeigiančios „puošmenos“, į eilinį astminį-jaudulinį priepuolį nardina Tylenio Stumbraso užmanymas prikelti nuvytusią tautos potenciją ore šuoliuojančio (tiksliau – lynais supančioto) Vyčio skulptūra, kybančia virš simbolinės „Europos“ aikštės.

Žinoma – jei nebėra vietos ant žemės, nusėtos Tado Blindausko iš antkapių marmuro ir virtuvės plytelių sulipdytų dailybių, nei erdvės po tiltais, nužymėtos Įkūnyto Valdžiūno fantazijos aksesuarais – lieka beribis tuščias dangus virš miesto skruzdėlyno! Tiek erdvės haliucinuojančios vaizduotės proveržiams, kurių nepasieks pikti pavyduolių kritikų liežuviai! Galės tik piktais žvilgsniais badyt žirgo papilvę ar spjaudyt link raitelių kulnų! Vis tiek tik save apsispjaus, o visagalio dailininko vaidentuvės išvarža kybos virš jų galvų lyg Damoklo kardas.

Juk kūrėjui visos idėjos gimsta savaime „Vieną ankstų rytą vaikščiojant aplink savivaldybę ir pamačius akyse tokį vaizdą“ – tenugali šalto proto logiką nemigos sukeltos rytinės haliucinacijos!  „Sidabru tviskantis Vytis, šuoliuojantis tarp modernios Vilniaus architektūros, simbolizuotų Lietuvos veržimąsi į laisvę ir nepriklausomybę“ – šuoliavo ir mintys kūrėjo galvoje. Tebus šis Vytis visuomenės ir specialistų ne(su)tramdomo miesto dailintojų siautėjimo simbolis! O jei nesupratingiems biurgeriams, biurokratams ir burbantiems kūrėjo būsenos negana tokiam iškiliam sumanymui pagrįsti, visuomet neprošal pakapstyti ir sudurti vienas su kitu nieko bendro neturinčius mitus ir pasakas: „Pagal miesto urbanistinę koncepciją Vilniaus architektūra „auga kalvomis“, o aplink Europos aikštę suformuotą architektūrinį pastatų masyvą galima įvardinti kaip „stiklo kalną“. Yra žinomas senas lietuviškas mitas apie sidabro raitelį, užjojusį ant stiklo kalno. Pagal šį mitą siūlome pakelti į dangų sidabru tviskantį Vytį, šuoliuojantį tarp modernios Vilniaus architektūros.“ Štai jums ir koncepcija, ir polėkis! O jei pikti liežuviai plaks, kad iš jūsų išplyšusių pamušalų paskutinius užsimetusius skatikus tam tviskėjimui sukurti iškrapštys, tai surinks ir be jūsų varganų aukų visą reikalingą sumą – juk  atsiras ne vienas, norintis lentelėje po raiteliu savo vardą išraityt. Nesupančios sparnuotųjų arklių nešamos kūrėjų fantazijos jokie žemiški pančiai!

Mes skambiname pavojų varpais, spaudžiame sirenas ir šauname SOS petardas. Mes nejuokaujame. Paskutiniai šiam mieste juokiasi kūrėjai.

Kai skaitymas akina: ko nereikia ieškoti parodoje „Lietuvos amatai: dekada“ Vakarykščio meno centre

Sabotage

Kas nutinka, kai perskaitytas tekstas skaitytojui lieka žodžių kratiniu, iš kurio karts nuo karto iškyla vienas ar kitas žodžių junginys? O gi tai, kas nutiko vienai kultūros apžvalgininkei, paskaičiusiai parodos „Lietuvos amatai: dekada“ pranešimą spaudai (panašu, kad ir katalogą), tačiau išskaičiusios jame vieną reikšmę – paroda „Lietuvos amatai“ Vakarykščio meno centre: neišnarpliojamas nesusipratimas. Savo nekuklius pastebėjimus publikavusi ilgaamžiame savaitraštyje  „Šiaurės Kaltinėnai“, apžvalgininkė Tulpė Jaklumpytė parodą matavo šiuo vienu klaidinančiu žodžių dariniu, kurį skersai išilgai išnarpliojo kone visi įtakingiausi kritikai ir komentaruose lėbaujantys anoniminiai menininkai-atskalūnai, save išdidžiai išbraukę iš Vakarykščio meno centre rodomų amatininkų sąrašo.

Taigi nenuostabu, jog Tulpei Jaklumpytei „Lietuvos amatų“ parodoje pritrūko tų senųjų gerųjų amato išmanymo tradicijų:

„Apžvelgę parodą pamatome, kad vyraujantys socialinės tematikos kūriniai: Rob’arto Dantinio su neregiais vaikais sukurtas piešinių ciklas „Akis“, Névaldo Transo videofilmas „Dūjis“, atskleidžiantis narkomanų kasdienybę, leidžia teigti, jog menininkams pastarąjį dešimtmetį labiausiai rūpėjo visuomenės aktualijos ir problemos. Tai pagirtina, tačiau šiek tiek stebina, kad patys menininkai, anksčiau traktavę save kaip nuo visuomenės atsiskyrusį kūrėjų sluoksnį, taip į ją integravosi, jog iš meno pamažu pasitraukė asmeniškumas ir ryški saviraiška.“

Kuo giliau į parodą nėrė Tulpė, tuo bauginančiai menkiau eksponatai atspindėjo pavadinime žadėtus amatus:

„Paroda pateikia vieną nerimą keliančią sugestiją – dabar tam, kad būtum kūrėju, pačiam kurti beveik ir nereikia. Idėjos dažnai konstruojamos iš jau egzistuojančios medžiagos. Ypač ši tendencija jaučiama „Dokumentalumo“, „Apropriacijos“, „Institucinės kritikos“ skyriuose. “ Ir lyg ir skaitė Tulpė visus parodą lydinčius tekstus ir užrašus ant sienų, tačiau kažkaip „Apropriacijos“ skyriaus aiškinamasis tekstas išgaravo sulig skaitymo procesu.

„Dauguma kultūros srityje įgyvendinamų apropriacijos projektų – tai kopijavimo, perkėlimo ir montažo gestai kurių dėka tampa įmanomi skirtingų vaizdinių, idėjų ir kontekstų susitikimai. Tokie susitikimai visuomet pasižymi transformuojančia galia. Jų metu pakinta tiek jų dalyviai, tiek meno diskurso erdvė, kaip tai atsitiko ir klasikinio ready-made’o atveju, kai 1917 m. Marcelis Duchamp’as meno parodai pasiūlė masinės gamybos pisuarą. “ – sklandžiai ir kantriai dėstoma skyrių lydinčiame tekste.

„Tačiau kartu susidaro įspūdis, kad menininkų tikslas – ne kurti, o tapti aplinkoje pasislėpusio meno atradėjais, skatinančiais praplėsti pačią meno sąvoką. “ – atkakliai savo laikosi „Šiaurės Kaltinėnų“ apžvalgininkė. Tegu menininkai tuos (ne savo gamintus) pisuarus jau šimtą metų į parodas kiša, bet čia juk „Lietuvos amatai’ 2010“! Asmeninio skaitymo ypatumų suklaidinta Jaklumpytė savo karčiais nesusipratimo vaisiais noriai dalinasi su (jai prijaučiančiais) savaitraščio skaitytojais:

„Iš tiesų šiek tiek gaila, kad pastarojo dešimtmečio dailės formose vyrauja medijos priemonės. Paroda norima atskleisti naująsias kūrybos tendencijas, virtualiojo meno, nebesutelpančio į dvimatę erdvę, įsigalėjimą, todėl daugiausiai dėmesio skiriama formos ir idėjos novatoriškumui. Tuo tarpu tradicinė aliejinė tapyba ir grafika nustumtos į šalį: parodoje galima rasti vos po vieną kitą piešinio ar tapybos žanro pavyzdį. Žinoma, į vieną galeriją neįmanoma sutalpinti visos pastarojo dešimtmečio Lietuvos dailės, todėl šių tradicinių meno sričių raidai užfiksuoti turbūt tiesiog neužteko vietos. “

Tačiau ir į parodą patekę eksponatai kelia nemenkų keblumų nuoširdžiai amatų gynėjai, kurią gelbėja tie patys parodą lydintys užrašai:

„Stengiantis suprasti daugumą instaliacijų, susidaro įspūdis, kad eksponatų pavadinimai ir aprašai yra ne tik kūrinio papildinys, bet ir neatsiejama jo dalis, veikianti ir simbolizuojanti net daugiau negu pats darbas. Pavyzdžiui, Liudniuko Burklio sukurtas objektas, iliustruojantis Rygoje vykusią parodą „Daiktas suka lapą pavėjui“, be paaiškinimo mums pasirodytų tarsi paprasčiausias medgalys. Tačiau tokia tekstinė kūrinio „paaiškinimų“ strategija turi ir savų pliusų: pats kūrinys gali išlikti inertiškas ir entropiškas, nesitaikyti prie žiūrovo ir jo suvokimo galimybių. “

Tačiau čia pat save ir skaitytojus nuramina:

„Šiaip ar taip, ateinančio dešimtmečio Lietuvos amatų retrospektyvinė paroda bus kitokia – centro direktorius Keistutis Krumzlinas teigė, kad VMC netgi džiaugiasi, jog į moderniojo meno rėmimą įsitraukė ir prieš metus rekonstruota Nacionalinė amatų galerija: „VMC pagaliau galės išsigryninti, atsisakyti monopolininko vaidmens […] ir sutelkti dėmesį į tai, kuo mes iš esmės turėtume būti – tikru Vakarykščio meno centru.“

Keista tik, ko Keistutis taip džiaugiasi, kad modernus menas ir toliau bus aktyviai remiamas. Gal amatų parodos taps nuolatinė Vakarykščio meno centro veikla?

Deja, mieli amatų švenčių mėgėjai, teks jus nuliūdinti – po pavadinimu „Lietuvos amatai: dekada“ susispietę tekstai gan aiškiai nurodo, ko lankytojai parodoje turėtų ieškoti, o nerūpestingai pasigrožėti skirtų objektų derėtų dairytis jau ne šios parodos ir ne šio centro teritorijoje.  Tereikia juos perskaityti. Įdėmiai.

Pavadinimas suveikė: gal dabar, visiems specialistams šokus ginčytis, pagaliau bus apsispręsta dėl griežtesnių terminų vartojimo ir sklandaus šio vartojimo taisyklių išaiškinimo visiems parodų vartotojams?

Miesto „dailinimo“ epidemijos protrūkis Saulės mieste

hammer-sickle

Miesto gražinimo epidemija nevaldomai plinta. Iš sostinės traukinio bėgiais ji jau pasiekė Saulės miestą. Jame siautėja dizaineris ir Jotvingių riteriu save tituluojantis Vilnius Puritonas, negailestingai Saulės miestą užtemdęs rekordinio dydžio knygos ir geležinės lapės-milžinės skulptūrų šešėliais.

Miestelėnai šios epidemijos vietinei mutacijai net sugalvojo specialų pavadinimą „Puronizmas – smulkiosios architektūros stilius, žargonas, pavadinimas kilęs nuo Vilniaus Puritono vardo. Būdingi bruožai: iš cinkuotos skardos lakštų sukurti stilizuoti gyvūnai, medžiai ar abstrakčios kompozicijos.“, – skelbiama visažinėje „Vilkipėdijoje“.

Ūmios puronizmo epidemijos apimtas dalininkas-dizaineris-kraštotyrininkas, nenorėdamas atsilikti nuo sostinės puošėjų, dovanojančių miestui po tiltais kabančias grandines ar disko kamuolius bei piliečių lėšomis mūrijančius trispalves sienas, nusprendė miesto šventės proga padovanoti (o gal tik parodyti) miestelėnams rekordinį 8 metrų ilgio plieninį lenktą pjautuvą. Grėsmingą kardą, pakibusį virš Saulės miesto ir vėl padeda nukalti visų rekordinių Puritono skulptūrinių fantazmų mecenatės UAB „Alga“ meistrai. Tad, pasitelkęs laiko patikrintą taisyklę „ne už valdžios pinigus daryta – kur tik nori pastatyta“, dizaineris gali nesijaudindamas visą miestą užkišti rekordinėmis skulptūromis.

Panašu, kad Pjautuvo skulptūra Puritonas varžosi ne tik su sostinės dailininkais-dekoruotojais, tačiau ir su visame pasaulyje garsiu Claes Oldenburgu, įvairiuose miestuose paliekančiu milžiniškas natūralistines ledų kaušeliuose, šauktų su vyšnaite ar skalbinių gnybtukų replikas. Tačiau lietuvis anaiptol nenusileidžia – juk jo Pjautuvas iš plieno! Ir ne tik: „Pjautuvą kūrėme atsižvelgdami į lietuviškas ginklakalystės tradicijas, apie kurias mūsų etnografai beveik nieko nežino“, — fantazijos reikšmę skulptūrinėje kompozicijoje pabrėžia Vilnius Puritonas. (Tokių fantazijų pasekmes mes dar visi puikiai pamename…).

O paklaustas, kaip miesto valdžia reaguoja į šią pavojingą epidemiją, dizaineris neslėpė savo abejingumo įstatymams „Iki mero dar nenuėjau, — sako V. Puritonas. — Gražu būtų per šventę miestiečiams Pjautuvą parodyti.“

Taigi, gal tik „parodyti“, nes sklinda gandai, kad dėl šios rekordinės skulptūros net trys Marijos žemės miestai varžosi. Apsaugok Aukščiausias!

Kai (as)meninė fantazija tampa viešu reikalu

disneyland-park-paris1

Jau įpusėjus sunkioms „kultūrinėms pagirioms“ po ištisus metus trukusių riebiai finansuotų sostinės „meninių“ lėbavimų, sabotažnikų ausis karts nuo karto pasiekia naujų ryškių meninių „nušvitimų“ atgarsiai. Šiais metais „nušvitimai“ daugiausia aplanko skulptorius (na, čia jau jų pačių sau priskiriamas titulas), kurie vis negali susitaikyti su kultūros sostinės nuvainikavimu, ir siekia vis tirščiau išpuošti, pagyvinti, suteikti dinamikos mūsų niekuo nenusikaltusiai Marijos žemės sostinei. Deja, šios puošmenos miestą vis labiau artina prie kinietiško maisto restoranų estetikos, neprimindamos projektuose žadamos „su aplinka sudarančios vientisos galerijos“. Dar neseniai sabotažnikus „pradžiuginusį“ naują proginio menininko trispalvį ažūrinį projektą – „Laisvės plentas“, sužavėjusį ne tik Marijos žemės įžymybes, bet ir vietinę UNESCO komisiją, visai neseniai perspjovė kitas miesto „tiuninguotojas“ – Įkūnytas Valdžiūnas.

Jis nusprendė obuoliais, kartimis, lenciūgais ir pusmėnuliais prasmingai padailinti kompoziciškai išbaigtus sostinės tiltus. Valdžiūnas, pasirodo, Įkūnija universalaus meno tradiciją, t.y. tokią, kuri savyje talpina visas įmanomas prasmes, arba, kitaip tariant, jų nebūvimą, tačiau labiausiai jis sugebėjo suderinti šiais metais itin aktualią tautos atgimimo (juk vis tik dvidešimt metų mėginam tai padaryti) ir visuomet madingą „atsigręžk į upę“ kompleksą, kurį jau praėjusiais metais sėkmingai išnaudojo miestiečius įsiutinę prie jų skonio nesiderinantys menininkai. Valdžiūnas skonio klausimu nuosakus kaip plastinis chirurgas: „Miesto įvaizdžio atnaujinimas tampa vis aktualesnis. Tačiau aš nesiekiu stebinti ar šokiruoti. Mano skulptūrose nėra provokacijos. Nebent stebintų skulptūrų ir tiltų žaismė“, – kuklinosi menininkas. Minėtoji žaismė jam tikriausiai „nušvito“ besišlaistant po sostinės tiltais, po kuriais naktimis lyg ir nėra ką veikti, tačiau skulptorius titaniškai pasiryžo pakeisti šią liūdną tikrovę: „Vaikštant Neries pakrante akies niekas nepatraukė: tuščia, niūru, apleista. Nusprendžiau, kad upė nusipelnė didesnio dėmesio: gal ne tiek racionalaus, kiek barokiško ir kartu modernaus puošnumo“,- išdavė savo klusnumą vidiniam balsui Valdžiūnas. Taigi (koks netikėtumas!) menininko projekte susijungė trys nesibaigiančio eksploatavimo temos – tautiškumas, upė ir barokas.

Šis temų (o ir formų, kaip jau teko įsitikinti) derinys nepasirodė priimtinas buvusios kultūros sostinės ekspertų komisijai, kuri šį projektą atmetė, tačiau šis nuosprendis neapsaugojo miesto nuo šio atkaklaus menininko „tiuningo“, kurį palaimino ir lėšas įgyvendinimui suteikė sostinės seniūnija.

Taigi, susitaikykit – privačios pavienių menininkų fantazijos užvaldo viešąsias erdves, sulaukdamos neįtikėtino tokius proginius kūrėjus (tikriausiai dar nuo sovietmečio) garbinančių biurokratų palaikymo. Įkūnyto Valdžiūno liguisto triūso dėka Žaliąjį tiltą „papuoš“ 3,7 m pločio ir 7 m ilgio „Lenciūgas“,  po Senuoju Žvėryno tiltu kybos niekur neplaukianti „Valtis pusmėnulis“, o  Baltąjį tiltą skels „Spindulys-kartis“.  Už sveiką protą reiktų pagirti Karaliaus Mindaugo Tilto architektą, neleidusį suteikti leidimo po jo suprojektuotu tiltu padžiauti „Karališką obuolį“. „Esu skeptiškai nusiteikęs prieš meną ant meno. Tiltai – tai inžineriniai statiniai, kurie kompoziciškai užbaigti, sudėliotos jų konstrukcijų proporcijos. Jie savaime tokie, kokie yra, ir turi būti – jų nereikia specialiai puošti. Ant tilto verti iltį ar pakabinti burbulą aš nematau prasmės. Šiam projektui tiesiog pasirinkta ne ta erdvė.“, – atšovė barokiškai nusiteikusiam menininkui tilto architektas.

Ir čia nepabaiga – ar jau girdėjote, kad be plytos Tado Blindausko „Laisvės plente“ galite išsirinkti ir geltoną-žalią-raudoną vardinę kėdę tos pačios nekaltos upės pakrantėje? (Šį kartą) dizaineris Vilkintas Pūzras savo fantazijos nevyniojo į vatą – sugalvojo 600 kėdučių nudažyti trispalvės spalvomis, sudaryti iš jų vėliavą krantinėje prie Kūno kultūros rūmų, o žmonėms leisti nusipirkti kėdutes ir ant jų užrašyti savo palinkėjimą sostinei ir Marijos žemei.

Tereikia 329 litų ir linkėjimas „Palikit upę ramybėje!“ mūsų.  Gaila, kad Valdžiūnas nepasirinko dar vieno neatsiejamo populistinės meninės fantazijos elemento – interaktyvumo, o būtų gal ir daugiau rėmėjų sulaukęs – juk taip puiku būtų – pasėdi ant vardinės kėdutės (geltonos), paglostai vardinę plytą „Laisvės plente“ (žalią) , o galiausiai pagalvoji apie ant „Lenciūgo“ amžiams išgraviruotą  savąjį vardą ir leki kiek kojos neša nuo „puošnios“ upės į stoties rajoną, kurio joks Kablys negadina. Lieka tikėtis, kad ši estetinė oazė nepavirs tautišku-kinietišku Disneyland‘u, cukriniais fasadais maskuojančiu istorijos nebuvimą.

Nauja Tado Blindausko skulptūra Tautai

baltijos kelias

Sabotažnikų jau ne kartą pastebėtas garsiojo lietuvių (vis dar) ekspresionisto-primityvisto sūnus Tadas Blindauskas, savo darbais pagarsėjęs meile Tėvynei, jos žmonėms, krepšiniui ir verpstėms, vėl susižavėjo tautinėmis spalvomis ir ėmėsi naujos stambiabiudžetinės, atsiprašau, svarbios tautai temos – Tėvynės nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečio.

Pasibaigus liaudies meno karštinei, Tadas Blindauskas nesiliauja kliedėjęs meile tautai ir kviečia visus homofobus tautiečius prisijungti prie jo naujo trispalvio ažūrinio projekto – „Laisvės plentas“.

„Projekto idėja gimė matant šiandieninę apatiją, pesimizmą ir susipriešinimą. „Laisvės plentas“ – tai kovos už nepriklausomybę atminimas ir laisvės bei vienybės simbolis ateities kartoms. Tai – raginimas nepamiršti vienybės idėjų, padėjusių Marijos žemei išsikovoti laisvę.“ – pursloja dėl tautos likimo susijaudinęs menininkas.

Šis „Laisvės plentas“, kaip tikriausiai supratote užslėptą konceptualią vakarykščio menininko mintį, kalba apie prieš dvidešimt metų 600 kilometrų plente susikabinusias tris Baltijos tautas. Tad, pagal visas Blindausko kūrybos tradicijas, naujoji skulptūra atrodys lygiai taip pat, kaip ir Baltijos plentas, tik vietoj susikabinusiu žmonių regėsime susikabinusių siluetų skyles trispalve nudažytoje sienoje.

Negana to, Blindauskas kaip tikras svieto lygintojas šį kartą jau neslepia būdo, kaip įsprausti savo vardą į šią skylėtą sieną:

„Kaip Baltijos kelią prieš 21-erius metus šalies gyventojai kūrė vieningai, taip ir ši skulptūra yra kolektyvinis kūrinys – kiekvienas gali paremti projektą ir turėti specialią plytą, iš kurių bus sumūryta skulptūra. Kiekvienoje plytoje, kurios bus trijų Lietuvos vėliavos spalvų, bus įspaustas ją parėmusio žmogaus vardas ir pavardė.“

Ech, gaila, kad sabotažnikai šiuo metu išleisti priverstinių neapmokamų atostogų, o tai būtų tikrai smagu atvesti savo anūkus prie sostinės Kodekso prospekto ir Aliuminio vilko gatvių išmūrytos „skulptūros“ ir paglostyti piršteliu „Metras penkiasdešimt“ plytą. O gal kas ims ir parems kriticzeski-sabotaž, kad jie galėtų tą vieną plytą po „skulptūros“ atidengimo primūryti patys?

Aktas – visos fotografijos fundamentas!

nude1

Ach, kaip gerai, kad yra internetinis Marijos Žemės dienraštis „Kamalduliai“ – tik juose gali rasti perpublikuotus tekstus iš legendinių (todėl primirštų) leidinių, tokių kaip „Nevėžis“. Juose visuomet prieglobstį randa laikrodžius ir kalendorius pametę ir Interneto visagalio dar neatradę kūrėjai ir jų mūzos. Vieni iš tokių ir vėl susibūrė eiliniam bohemarojiškos atmosferos pripildytam vakarui aptarti nūdienos fotografijos aktualijas ir, svarbiausią šiuolaikinės fotografijos žanrą – aktą. Jaukų ir aistringą pašnekesį įkvėpė praėjusią savaitę sostinės „Brodvėjaus“ galerijoje atidaryta Leopoldo Pražerskio paroda „Miražų krupjė“ ir tuo pačiu pavadinimu išleistas storas spalvotas katalogas, prikimštas visokio plauko, oi, t.y. grožio, nuogalių. Į jaukų vakarą susirinko kone svarbiausi fotografijos istorijos korifėjai – pats Pražerskis, A. Patsnijauskas ir kuklusis Džeksonis. Kaip tikram bohemorojiškam susiėjime neapsieita ir be poetų bei nuotraukoms pozavusių mūzų. O kur dar neišvengiamasis fotografų draugas Skersmantas Pilvulis…
Deja, viso pokalbio sabotažnikams perteikti nepavyks, nes gali nutikti, jog, perskaičius jį visą, eilinį skaitytoją susuks bohemarojus, todėl pateikiame tik sultingiausius vakaro įspūdžius.

Pirmasis rėžė vakaro kaltininkas – akto maestro Leopoldas: Fotografas, kuris nefotografuoja aktų, yra mažų mažiausiai įtartinas. Visi žymiausi užsienio ir Lietuvos kūrėjai tai daro. Gal todėl, kad yra daug pasiekę ir nebijo rizikuoti.

Visi apsidairo ir aptinka kuklųjį ir tuo įtartinąjį fotografą Džeksonį.

Džeksonis: Iki šiol nepajutau poreikio fotografuoti aktus. Man moters grožis yra pernelyg asmeniškas ir nepakankamas kūrybos akstinas.

L. Pražerskis: Menas nėra logiškai išmąstomas, jis nereikalauja tiksliai įvardytų priežasčių ar idėjų. Jame daugiau alogiškumo, paslėptos esmės. Nėra didesnės prasmės, nei rodyti žmogų. Tačiau jei vaizduoji jį apsirengusį, demonstruoji lengvosios pramonės pasiekimus.

Džeksonis: Tuomet nėra jokio skirtumo, ar fotografuoti nuogą, ar apsirengusį žmogų?

Pirmoji mūza: Kūnas – tik materija. Svarbu idėja, kurią jis perteikia. O suvokimas tiek fotografo, tiek pozuotojo, tiek stebinčiojo – vis kitoks. Aš pati užaugau su R. Trechavičiaus fotografijomis, kurios turėjo suslėptų istorijų ir paslapčių. Kad jas atskleistum, reikia atitinkamos patirties, požiūrio. Man asmeniškai tolimiausia A. Patsnijausko stilistika, su ja negaliu tapatintis.

<>

S. Pilvulis: Fotografijoje labai svarbi kūno natūra, genetika. Antrosios mūzos veidas atrodo lyg iš prieškario, tačiau pati fotografija šiuolaikiška.

<>

Neutrali, bet kompanijai palanki kvotėja: O kaip fotografas pasirenka modelį?

L. Pražerskis: Tik pasižiūrėjęs į moterį žinai, ar su ja galėsi dirbti. Pusė fotografijos kokybės priklauso nuo modelio. Jei jis atitinka fotografą, kūrinys pasiseka. Todėl man buvo svarbu, kad pozuotojos mano fotografijose būtų įvardytos. Visų žymių fotografų darbuose tai praktikuojama.

Ilgą pokalbį užbaigė paties maestro išpažintis, išsprūdusi intymioje terpėje, atsiprašau, aplinkoje:

L. Pražerskis: Prieš trisdešimt metų sapnavau, kad fotografuoju aktus žurnalui „Playboy“ medinėje bažnytėlėje. Tai buvo panašu į košmarą. Bet gyvenimas apsivertė taip, kad iš tiesų fotografavau cerkvėje. Vadinasi, negaliu tvirtai teigti, kad su aktais viskas baigta.

Po šių žodžių sabotažnikai suprato, jog yra nuginkluoti, išrengti ir pasiruošę atsiduoti į akto meistrų vergiją. Galbūt taip pagaliau pavyks atsidurti šiuolaikinės pasaulio fotografijos antologijoje – „Miražų krupjė. Sugrįžimas“. Galbūt šį kartą leidinys pasidabins ir pirmuoju vyrišku – Valdo Jugendo – portretu (visu ūgiu, žinoma).

Tiesink „Vamzdį“, kol slaptas

vamzdis
Sabotažnikai mėgsta anonimiškumą, kai anonimo tapatybė yra vieša paslaptis ir tokio „anonimo“ pasisakymai lieka aplinkos reiškinių komentavimo lygmenyje. Tačiau kai anonimai sprendžia svarbius visuomenei reikalus – tai jau kitas reikalas. Marijos žemės sostinės seniūnijoje, kaip jau ne kartą pastebėjome, anonimiškai (ir ne tik) ypač mėgstama šmaikštauti kultūros ir meno temomis, nes jos seniūnijos tarybos nariams atrodo anekdotiškiausios. Prieš porą dienų tarybos nariai ir vėl gavo puikią progą pasilinksminti ir per pietų pertrauką apsikeisti naujausiais pokštais apie jų mėgstamiausią anekdotų personažą – skulptūrą „Krantinės vamzdis“, sukurtą Nacionalinės pašalpos ne-laureato Vado  Uzurpavičiaus, kuomet pokaičio (atsiprašome, – posėdžio) metu 43 poli(p)tikai sprendė šio personažo likimą.

Iki tol didžiai gerbiamoje Chaltūros ministerijoje skelbtoje viešoje apklausoje 1529 žmonės nusprendė skulptūrą palikti, ten, kur ji stovi. Tačiau nariai nusprendė kitaip – tik 5 iš visų balsavusių pasisakė už tai, kad „Krantinės vamzdis“ būtų ir toliau eksponuojama senamiesčio pašonėje, tuo tarpu likę nariai vienbalsiai pasisakė už „šito ne-meno“ demontavimą ir iškėlimą iš miesto centro. Pasinaudoję anonimiškumu, nariai negailėjo tušinukų ir su liežuviu lūpų kampučiuose prie savo sprendimo keverzojo komentarus: „Koks VEKS‘as, tokia ir skulptūra. Tyčiotis iš žmonių negalima“, „Demontuoti nedelsiant“, „Ne savivaldybės lėšomis“. Kai kuriuos ši apklausa taip pralinksmino, jog jie nusprendė pasidalinti savo šmaikštumu su tarybos pirmininku – „Jeigu tai, skulptūra, tai aš – balerina“, – drąsiai prisipažino vienas iš anonimų.

Anonimiška drąsa, sprendžiant svarbius klausimus, nepaprastai sužavėjo sabotažininkus, tad nusprendėme skelbti dar vieną viešai anonimišką apklausą, kuriai iš anksto nulemta nieko nepakeisti:

Koks turėtų būti Marijos žemės kultūros likimas?:

Palikti taip kaip yra

Dekonstruoti ir utilizuoti

Parduoti aukcione

Jūsų ir mūsų balsas čia, kaip ir bet kurioje kitoje viešoje apklausoje, neįtakos svarbių sprendimų, priimamų keliolikos anoniminių poli(p)tikų.
Sabotažas siūlo jiems lengviausią ir naudingiausią išeitį – ištiesinti „Vamzdį“ ir paversti jį nauju tiltu pėstiesiems.

Dailininkų vergovė ir jų globėja Bruknė

kletis

Dienraštis „Lietuvos vakaras“ vis aiškiau formuoja skaitytojų nuomonę, iškeldami dailininką-herojų, prieš komercialėjantį ir elitinį vakarykščio meno pasaulį bei juos varžančią biurokratiją. Šį kartą dienraščio žurnalistę Rožę Mikšerionienę papiktino galerijų-parduotuvių sumanymas dailininkus suvaržyti sutartimis. Nuo šiol meno dirbinių gamintojai nebegalės vaikščioti su savo gaminiais iš galerijos į galeriją, kiekvienoje palikdami po šedevrą: jaunasis galeristas Donaldas Muškjus, suabejojęs kai kurių savo menininkų lojalumu, paruošė jiems bendradarbiavimo sutartis. Na bent jau taip jos pasaulyje vadinasi – galerija dailininką reprezentuoja, o dailininkas šias investicijas gerbia. Tačiau Marijos žemėje dailininkai  per ilgus metus jau įgavo rūpintojėlių vaidmenį ir dabar atpirkinėja visų mūsų nuodėmes, kenčia, neskirdami patyčių ir pagalbos. Taigi, kiekvienas galeristų judesys yra jų kūrybinių žaizdų „pakrapštymas“, nesvarbu net ar tas judesys skirtas tas žaizdas sutvarstyti.
Visas šis pasipiktinimas kilo po to, kai ilgametė Muškjaus galerijos darbuotoja Šeimyniškėse prie visą parą veikiančios alkoholio parduotuvės įkūrė savo galeriją-sandėliuką-parduotuvę „Dailininkų klėtis“.  Savo išėjimą Bruknė Išminkevičienė argumentuoja gyvenimiškai:

„Po meno mugės „Vilnius 2009“ jie pasikeitė. Sako, mes čia projektus darysime, o ne parodas. Pamaniau, kad nors šešiolika metų dirbau su S.Muškujumi (vyresniuoju), su jaunimu – nedirbsiu“.

Nieko nelaukus naujosios galerijos savininkė joje surengė tokio pat ilgamečio Muškjaus galerijos dailininko L. Gudrausko personalinę parodą, ir taip užsitraukė Donaldo nemalonę:

„Nepriklausomų meno galerijų asociacija, kurios prezidentas esu, neigiamai žiūri į dailininkų šlaistymąsi po galerijas“, – trenkė Donaldas.

Tačiau „Dailininkų klėties“ savininkė, Bruknė Išminkevičienė rami:

„Mano vardas yra mano prekės ženklas“, – įsitikinusi Bruknė.

Gal ir ženklas tik kol kas apie jį žinom tiek, kiek apie Kaišiadorių ūkinių prekių krautuvę. Galbūt todėl „Dailininkų klėtis“ ir dirba nuo devynių ryto – gal kas užsuks prieš darbą kokį dirbinėlį kolegai vardadienio proga įsigyti?

Skaudučio pranašystės ir trumpas įvadas į terminologiją

Kriticzeski-sabotaž jau gana ilgą laiką neteko susidurti su oficialiu antikinės karto menininko/ės parypavimu apie šiuolaikinio meno demonus ir  vis labiau gendančios „vartotojiškos visuomenės“ kvapus. Tačiau vakar sabotažnikus pradžiugino didžiausiame Marijos žemės dienraštyje „Lietuvos vakaras“ išspausdintas Mynk-tauko Skaudučio pranašystė, kurią tikriausiai iššaukė ilgas peržiūrų maratonas Sostinės Amatų Akademijoje (SAA). Čia grynakraujis dailininkas susidūrė su tikraisiais šių dienų parazitais – šiuolaikiniais menininkais. Siaubą sukėlę jų trumpalaikiai, menkaverčiai dirbiniai ne tik vis labiau menkina Marijos žemės kultūros lygį, tačiau ir linksmina nuobodžiaujančią visuomenę. Skaudučiui paširdžius ėmė diegti klausimas – „Kas, vis dėlto, yra menas?“ Sėdėdamas savo dirbtuvėje dailininkas mėgino iškvosti atsakymą iš savo paveikslų juos čiupinėdamas, klausydamas ir šnopuodamas tiesiai į jų paviršių.

„Pridedu ranką prie paveikslo – jokios šilumos, prikišu ausį – jokio garso, pauostau – tik lako kvapas. Padarau dvi išvadas: arba nesugebu jausti meno, arba jo čia iš viso nėra.“

Kadangi savo nejautrumo Skaudutis pripažinti sau neleido, padarė trečią, kompromisinę išvadą:

„Žodis „menas“ tėra paprasčiausias reklaminis triukas, naudojamas tam, kad brangiau parduotum prekę.“

Kriticzeski-sabotaž negalėjo patikėti, kad Skaudutis, kaip senosios kartos dailininkas pamažu išmoko skirti terminus – „dailė“, „menas“ ir „amatas“. Iki šiol visi Amžinųjų dailininkų sąjungos nariai ir kiti mohikanai įraudę, šnopuodami piktinosi, jog jų nebeįsileidžia Vakarykščio meno centras, teisindamasis tuo, kad jų kūryba yra dailė, o ne menas.  Pranašystės autorius drąsiai ir teoriškai eina dar toliau, skelbdamas, jog:

„Iš esmės profesionalioji dailė Lietuvoje jau baigia savo dienas, netekome vieno iš svarbių tautos tapatumo ramsčių – vaizduojamosios dailės.“

Ir tuoj pat paaiškina, kur yra šios meno piktžolės sėkla:

„Dailės akademija nerengia dailininkų profesionalų, ji rengia menininkus. O menininkams tautiškumas rimuojasi su debiliškumu, todėl jie orientuojasi į Niujorko meno rinką. Gyvename laisvoje šalyje, galime daryti, ką norim.“

Taip, sunku, kai naujieji kūrėjai žvelgia taip toli, už vandenyno, kai galėtų dairytis į Rumštiškes, Cukrinininkus, ar kitą nuostabų Marijos žemės kampelį. O jei jau nori būti šiuolaikiniais – bent jau į dešinįjį Neršties krantą…
Bet ne – mūsų menininkai  tarnauja amerikietiškos Mcdocklando kultūros įsigalėjimui, pasitelkdami visas savo genijų galias:

„Reklamą kuria patys talentingiausi menininkai, ir tai daro didžiulę įtaką šiuolaikiniam menui. Visas menas, kuris pretenduoja į šiuolaikiškumą, turi būti skirtas išimtinai tik estetiniams išgyvenimams. Šiuolaikinis menas negali turėti jokio tikslo, jeigu kūrinys skirtas kokiam nors tikslui, vadinasi, jis atlieka tam tikrą funkciją ir jo negalima vadinti menu. Jauni žmonės nori būti šiuolaikiški ir kuria tik avangardinį meną.“

Va čia net ir sabotažnikai susimaišė terminuose tarp „avangardinio“ ir „šiuolaikinio“ meno apibūdinimų. Ką gi, Skaudučiui dar yra ko pasimokyti terminologijoje, nors jis ir pats prisipažįsta:

„Sėdžiu dirbtuvėje, žiūriu į savo paveikslus ir peršasi mintis, kad dailininkas – tai profesija, o menininkas – diagnozė.“