Author Archives: Lina Michelkevičė ir Vytautas Michelkevičius

Tikėjimas keistybėmis. Apie parodą „Space Oddity“, kosmines ir istorines odisėjas, emocingų patirčių ilgesį ir komunikatyvių parodų stoką

Vytautas Michelkevičius: Šiaurės Prancūzijos miestas Lilis šį kovą nuskambėjo grandioziniais projektais: nuo gatvės eitynių su 1000 balsų choru iki milžiniškų šiuolaikinio meno parodų. Tokiame festivalyje skambiu pavadinimu Lille 3000 aptikome jaukiai mažą lietuvių kuratorių Eglės Mikalajūnaitės ir Dovilės Tumpytės parodą „Space Oddity“, kurios dydis bendrame festivalio vaizde turbūt atspindi ir Lietuvos dydį Europoje. Kur jau čia palyginsi su netoliese rodytomis Turkijos, buvusios Jugoslavijos ar Kazachstano meno parodomis. Bet būtent parodos mažumas ir leidžia ją apčiuopti ir patirti nuo pradžios iki galo. Vieną vakarą slėpėmės bandelinėje išsigandę į festivalio atidarymą susirinkusios minios spūsties, o rytą jau su nedideliu būreliu kitų lankytojų apžiūrinėjome parodą.

Lina Michelkevičė: Taip, būtent nedidelis formatas leidžia žiūrovui mėgautis žiūrėjimo, tyrinėjimo ir neskubos malonumu – tuo mane įtikino ne tik asmeninė patirtis, bet ir lankytojų būrys, atidžiai žiūrėjęs Eglės Budvytytės videodarbą „Žuvies istorija mokslo ir technomitologijų laikais“ nuo pradžios iki galo arba kita kompanija, dvidešimčiai minučių paskendusi Igno Krunglevičiaus ir Snorre’s Hvameno garso instaliacijoje „Obstrukcijos“.

Vytautas: Aha, tai, kad šioje garso instaliacijoje žiūrovas tampa „gulovu“ – manau, viena iš jos sėkmės paslapčių, nes klausytojas gali visiškai panirti į kūrinį.

Lina: Tiesa, man keistoka buvo parodos paantraštė „Jaunųjų Baltijos šalių menininkų paroda“ – atrodo veikiau it pastanga ją pateisinti geografiškai (iš kur?) ir istoriškai (kada?). Juk tokia paantraštė, labiau tinkanti apžvalginėms parodoms, kaip, beje, ir parodos erdvėje įrengtas informacinis „kampas“ (Baltijos šalių meno katalogų ekspozicija) gali suklaidinti ir parodos lankytoją mintimi, kad panaši tematika yra jaunojo Baltijos meno leitmotyvas apskritai?

Vytautas: Gali būti, kad žodis „jaunas“ + „Baltijos“ buvo raktas į festivalio rengėjų širdis, nes šis junginys skamba ir egzotiškai, ir žadina smalsumą: „apie ką gi galvoja jauni menininkai ten kažkur Šiaurėje“. Bet čia politinės peripetijos man neįdomios. Džiaugiuos šia paroda, nors, kaip ir tu, likau nesupratęs, kieno meno kūrinys buvo „prisegti“ katalogai ir knygos, – greičiausiai skirti žiūrovams sužinoti daugiau apie Baltijos meną. Gal ir nieko, du viename: ir informacijos centras, ir paroda.

Kalbant apie katalogus, smagu, kad paroda neapsiribojo tik erdviniu meno kūrinių išdėstymu, bet ir prasiplėtė į atskirą leidinį – sukviesti rašantys lietuviai gavo užduotį interpretuoti menininkų darbus. Rinktinių eseistų grupė asociatyviai plaukia per kūrinius, o aš svarstau, kad pastarųjų metų tendencija vis dažniau rinktis kūrinių interpretatorius, nesusijusius arba mažai susijusius su menu, matyt, žymi menotyros krizę ir jos negebėjimą reflektuoti šiuolaikinio meno? Kita vertus, kokybiškas, į poetizavimą nenukrypstantis tekstas gali tapti puikiu kontekstu ar net pralenkti savo stiprumu patį meno kūrinį. Ką tu manai, nes, matyt, atidžiau skaitei tą knygutę?

Lina: Apie menotyros (ar tiksliau, meno kritikos) krizę aš irgi buvau pagalvojusi. Meno kritikas paprastai „nustato“ meno kūrinio vietą meno kontekste – jo istorijoje, dabartyje ar net (pageidautina) ateityje. Eseistas, tuo tarpu, ieško jam vietos savo patirtyje – ir bent jau nespecialistui skaitytojui dažnai toks mąstymas gali būti gerokai įdomesnis, nes suteikia galimybę prisiminti ir savas patirtis bei pajusti jų vertę! Šią parodą lydintis esė rinkinukas yra veikiau ne katalogas, o antra „paroda“, nes bent dalis jo tekstų gyvena savo atskirą kūrinio gyvenimą. O kai kurie, mano galva, labiausiai pavykę, padeda žiūrovui it netyčia kai ką suprasti ir apie meno kūrinį, kurio patys buvo įkvėpti. Štai kad ir Ernesto Parulskio vaikystės nuotrupos gana puikiai komentuoja tas idėjas, ant kurių išaugęs yra ir Gintaro Didžiapetrio kūrinys „Sputnik“: šaltojo karo laikų „marketingas“, tikėjimas tarybinių pasiekimų amžinumu, galų gale Ernesto vaikystės žaidimas „Gyvenamoji stotis kitoje planetoje“ (pastarasis – tikras Davido Bowie dainos „Space Oddity“, paskolinusios šiai parodai pavadinimą, ir jos muzikinio klipo déjà vu)!

Vytautas: Puikiai tu čia įprasminai parodą lydintį tekstų sąsiuvinį. Kad nesigautų vien pagyros ir skaitytojai nepradėtų mūsų įtarti draugiškai ryšiais su kuratorėmis, susikaupiau ir bandžiau prisiminti labiausiai iškrentantį iš parodos kūrinį. Ir greitai pavyko – tai Tanjos Muravskajos videodarbas „Kažkada mes vis tiek laimėsime“. Jis man pasirodė tiek pats savaime silpnas kaip meno kūrinys, tiek netelpantis į parodos naratyvą. Esu vartęs jos interneto puslapį, pastebėjau, kad ji yra sukūrusi ir stipresnių darbų, nors jie, aišku, visiškai nesusiję su mūsų aptariama paroda. O gal ji pateko į parodą todėl, kad buvo estė? Juk šiaip ar taip turėjo kas nors reprezentuoti Estiją. Tuomet jos darbą pateisintų politinė prizmė: kūrinio pranešimas politiškas, o jei dar buvo pasirinktas dėl reprezentacinės politikos, tuomet galai sueina.

Lina: Nesutinku – man Tanjos darbas kaip tik pasirodė lakoniškas, bet įtaigus. Jeigu Didžiapetrio „Sputnik“ (kurį galima pavadinti programiniu šios parodos kūriniu, nes jo keliami klausimai labiausiai tiesiogiai atliepia parodos pavadinimą, o taip pat ir minėtą Davido Bowie dainą bei jos sukūrimo aplinkybes ir laikotarpio aktualijas) atsispiria nuo 7–8 deš. istorinės odisėjos ir šaltojo karo „raktažodžių“, tai Muravskajos „Kažkada mes vis tiek laimėsime“ kalba apie naujus tikėjimus ir utopijas, gimusias ant pastarųjų, t. y. TSRS, griuvėsių. Nežinau, ar šiandien ši frazė, Muravskajos videofilme nepabaigiamai kartojama jaunesnės kartos estų, išties reiškia, kad žlugo ir šios, nepriklausomybės, utopijos, tačiau kad man ji labiau primena spalvotų žurnalų taip mėgiamas „sėkmės istorijas“, o ne Baltijos tautų kovas – tikra tiesa. Be to, šis Muravskajos darbas – tai ir ritualinis meninio gesto atkartojimas, juk frazę „Ükskord me võidame niikuinii!“ (dainuojančios revoliucijos šūkį) į estų lūpas 9 deš. įdėjo menininkas Heinzas Valkas.

Vytautas: Man labiau įstrigo šalia eksponuoti Andrio Egličio tapybos darbai „Po dangumi“. Dėl įspūdingo švytėjimo ir tinkamo apšvietimo jie panėšėja į projekciją. Bet visgi aš labiau pamenu jų įspūdį, nei turinį. Apie ką ir kodėl jie ten buvo?

Lina: Eglitis yra tikras pleneristas, galbūt todėl tau ir įstrigo jo paveikslų švytėjimas: juk plenerą „išgalvojo“ impresionistai, deklaravę natūralios šviesos reikšmę – šviesos, kurioje daiktai keičiasi, tirpsta, mainosi, žodžiu, įgauna kitus pavidalus nei studijoje. Tik štai daugumoje impresionistų darbų švytėjimas džiaugsmingas – jei ne socialiai (juk būta darbų, vaizduojančių kad ir sunkų valstiečių darbą), tai bent estetiškai. Galvojant apie impresionizmą, akis užlieja toks džiugus mirgėjimas. O Egličio darbai man kažkuo priminė Jeffo Wallo darbus – lyg ir paprastas vaizdas, bet jauti, kad kažko jame esama nenormalaus. Ką jau kalbėti apie šviesdėžės estetiką.

Vytautas: Kaip tik tinkamoje vietoje nuoroda į Wallą. Tikra tiesa, iš pirmo žvilgsnio man tie tapybos darbai pasirodė lyg būtų fotografijos. Visgi, kokia svarbi yra instaliavimo estetika, kuri sukuria specifinę suvokimo situaciją ir vien dėl to leidžia nuklysti mintimis į kitas medijas dėl pačių medijos savybių, negalvojant apie turinį. Jau girdžiu priekaištingą McLuhano šnibždesį: „Juk sakiau, kad medija yra pranešimas“. Kita vertus, tie darbai pažodžiui ir kalba apie erdvės keistumą, patys kurdami naujas erdves. Juk ir Eglė Budvytytė neria į internetą ir po vandeniu ieškodama naujų nepatirtų erdvių.

Pradėjau galvoti apie parodos pavadinimą ir pasigedau parodoje daugiau skulptūriškų ar erdvinių instaliacijų, per kurias galėtum išties patirti erdvės keistumą. Pameni tą mūsų draugės Elin Hansdottir instaliaciją „Drift“ – laiptinę su siaurėjančiomis erdve ir svyrančiomis sienomis, kurios viršutinėje aikštelėje magnetofonas groja Šepardo toną (toną, kuris kyla ir leidžiasi vienu metu)? Kopiant į viršų visus jutimus tiesiog užvaldo griežta erdvė, o nusileidus laiptais dar porą valandų tęsiasi ir lengvas apsvaigimas.

Beje, šiandien į rankas pateko vienas žurnalas, kurio galinį viršelį puošė riebiašriftė frazė „IN ODD WE TRUST“. Pasirodo, tai „Diesel“ reklama, kuri išskyrus tą sakinį, atveriantį daug keistų reikšmių (mums ir jums), niekuo daugiau nebuvo įdomi.

Lina: Na, parodos pavadinimas palankus įvairioms interpretacijoms. Svarsčiau, kaip jį išversti: galėtų būti „(Kosminės) (Erdvės) keistybės“ – išmetant ar jungiant žodžius bent trys skirtingi pavadinimai gautųsi!

Npamiršk, kad minėta Bowie daina tuo pačiu pavadinimu buvo inspiruota Kubricko filmo „Space Odyssey“ („Kosminė odisėja“, 1968), o singlas išleistas (ir BBC studijoje atliktas) – amerikiečių kosminės misijos Apollo 11 pirmojo nusileidimo mėnulyje 1869 m. proga (kosminių kelionių kilpą parodoje uždaro vadinamasis „Mėlynasis marmuras“ – garsioji Žemės nuotrauka, daryta paskutinės – iki šiol – žmogaus misijos į mėnulį metu. Tik čia ją mums rodo tarybinis Sputnik, o ne amerikiečių Apollo 17).

Beje, Bowie Lietuvos menininkai buvo prisiminę ir anksčiau, daugiau kaip prieš dešimt metų, jutempus organizuotame projekte „Valdymas iš žemės: technologija ir utopijos“ („Ground control: Technology and Utopia“, 1997) – jo epigrafu buvo parinktas vienas „Space Oddity“ dainos posmelių. Lilio parodoje, manau, technologijų samprata nebeatlieka tokio svarbaus vaidmens – jos čia veikiau šalutinis faktorius, o tikrasis utopijų ir tikėjimų variklis yra radikaliai kitokios patirties troškimas. Juk ir dainos muzikinis klipas (apie kurį buvo nemažai kalbėta kaip apie narkotinės būsenos metaforą) leidžia galvoti ir apie įvairias haliucinogenines, viršrealias patirtis.

Vytautas: Apskritai, tai – jaukaus formato paroda, skirta žiūrovams, nesivaikantiems garsių pavardžių ir jau istorija tapusių kūrinių, kokių galima buvo rasti, pvz., Le Tripostal erdvėse parodoje „Liquid Frontieres“ – „Lakios ribos“ (Deimantas Narkevičius, East Art Map, ir t. t.). Čiagi daugiau – smagus eksperimentinis žaidimas tam tikra tema.

Lina: Man daugiau pagalvojus atrodo, kad parodą vienijo labiausiai ne išgryninta koncepcija, bet nuotaika, atmosfera, kuri būtent tarpusavyje ir susiejo viršgamtinių patirčių ilgesį (minčių kontaktas su pirmosiomis gyvybės formomis Budvytytės „Žuvies istorijoje“), jaudulį, kuris visada lydi visokio plauko utopijas (Didžiapetris ir Muravskaja), aplinkos keliamą pojūčių de-sinesteziją (stipri vizualinė patirtis Egličio tapyboje, vizualaus pagrindo neturinčios garsinės iliuzijos Krunglevičiaus ir Hvameno darbe, Miko Mitreviciaus bekūnė kelionė mišku „Kažkur visai čia pat“, Budvytytės simuliuojamas naktinis garsovaizdis) ir t. t. Todėl tokiame kontekste, mano akimis, sunkiai randa vietą Krišo Salmanio tiesmuka animacija apie save po dušu iki tuštumos nusiplaunantį žmogų ir Merikės Estnos tapyba, kurioje autorė žaidžia pornografiniais vaizdais (motyvas, jau matytas kad ir Adomo Danusevičiaus tapybos parodoje Tulips & Roses galerijoje) neva kvestionuodama skirtį tarp meno ir pornografijos.

Vytautas: Galima tik apgailestauti, kad Lietuvoje pastaruoju metu labai mažai būna vietinių kuruotų parodų, kurios būtų nuoširdžiai sudėtos ir diskursyvios. Patikslinsiu, kad bent jau man trūksta tokių parodų, kurios, jei kalbėtume metaforiškai, būtu kaip medija. Tai parodos su aiškiai sukonstruotu pranešimu, veikiančia sistema, komunikuojančios su žiūrovu ir įvairiais elementais (pvz., katalogu, papildančiu leidiniu, įvykiu ar renginiu) sustiprinančios poveikį. Apie parodos mediją būtų galima kalbėti kaip apie analogiją knygai, muzikos koncertui ar pan. Turiu omenyje, kad pati paroda tampa kolektyviniu kultūros kūriniu, savo poveikiu ir sudėtingumu galinčiu prilygti net kino filmui. Žinoma, ji niekada nebus masinė, tačiau galės visapusiškai funkcionuoti kaip specifinė medija, kalbanti tam tikrai auditorijai. Gaila, kad „Space Oddity“, kuri galėtų būti tokios parodos pavyzdžiu, Lietuvos žiūrovai turbūt nepamatys. Belieka baigti pokalbį banaliu palinkėjimu, kad Lietuvoje būtų daugiau tokių parodų, tuomet ir meno kritika gal atsigautų.