Author Archives: Laurynas Adomaitis

Straipsnio autorius:
Laurynas Adomaitis filosofijos magistrantas Vilniaus universitete.

„Neatsakytasis Q“ paroda Šiuolaikinio meno centre

Neatsakytasis_Q_010

Aurido Gajausko, Monikos Kalinauskaitės ir Audriaus Pociaus kuruota paroda „Neatsakytasis Q“ atvėrė duris rugsėjo 18 d. ir buvo prieinama lankytojams iki spalio 19 d. Progą joje sudalyvauti turėjo daugybė jaunų menininkų, kurie atsinešė savus neatsakytus ir sąmoningai neartikuliuotus klausimus. Toks šių klausimų pobūdis (į gerą ar į blogą) perkelia dalį hermeneutinės naštos ant lankytojo pečių – čia, labiau nei kitur, tenka pavargti atrandant plačiausius ir labiausiai rūpimus meno kūrinio horizontus. Kai kam tai gali būti kankinanti rutina, ypač turint omenyje, kad daug lengviau galvoti apie tai, kas rūpėjo kūrinio autoriui, nei kas rūpi tau pačiam. Nepaisant to, keli iš atėjusių, esu tikras, leido sau pamąstyti ir suabejoti, apie ką jų klausia priešais stovintis meno kūrinys.

Sumokėjus šią kankinančią susimąstymo kainą, parodoje buvo galima išvysti bent jau dvi ryškias klausimų linijas. Vieną iš jų būtų galima pavadinti Mechanikos vardu. Ši grupė darbų lietė erdvės, judėjimo ir materijos sampratas. Marijos Rasos Kudabaitės ir Beatričės Mockevičiūtės darbas Lašas rėmėsi įžvalga, kad glicerolio lašas, turėdamas didesnį tankį nei vanduo, krisdamas pasiekia pakankamą greitį, jog taptų nematomas žmogaus akiai. Apčiuopiamas ir pastebimas jis tampa tik tada, kai nukrenta ir sukelia garsą. Tad įprastas įsivaizdavimas, jog medžiaga ar judėjimas yra stebimos savybės, praranda pagrindą; argi nėra taip, kad šiuos tarsi savaime suprantamus dalykus dažniausiai stebime tik netiesiogiai, nepilnai ir ex post facto, t. y. jiems prabėgusius ir palikusius vien pėdsaką. Gedimino G. Akstino Sumanymo linkėjimas panašiu būdu taiko į mechaninio priežastingumo sąvoką. Vėjo sukamas malūnėlis – kas yra ko priežastis? Žinoma, mechaninis priežastingumas verčia galvoti viena kryptimi. Tačiau ar nėra taip, kad visuomet turime tik du reiškinius, o santykį tarp jų sukuriame arbitraliai? Vėjas suka malūnėlį, malūnėlis suka vėją arba jie visai prasilenkia. Kompoziciškai prie šio klausimo prisideda ir Augusto Serapino atverta erdvė sienoje (Sveikas, Džordžai!). Kęstučio Montvido Niutono švytuoklė išreiškia dilemą, esančią tarp absoliučios ir reliatyvios erdvės. Viena vertus, Newtono vardas yra siejamas su absoliučios erdvės postulatu; o kita vertus, stebint kiekvieną iš švytuoklės rutulių, jie patys struktūruoja erdvę esančia tarp savęs ir visos likusios parodos.

Kita ryški linija galėtų būti siejama su Prasmės klausimais. Čia išskirtinis darbas neabejotinai yra Kęstučio Montvido Idiotas, kuriame vien rašybos taškais yra nužymėtas Dostojevskio romano kelias. Taškai tarnauja kaip pėdsakai, leidžiantis prisiminti pirminę romano prasmę. Platoniška anamnezės (prisiminimo) tema pasirodo ir Viktorijos Vaitukaitienės kūrinyje Vietos. Įvairūs peizažai ir erdvės, pakitusios dėl žmogaus atsiradimo, savo praeityje slepia ankstesnės būklės atsiminimą. Abiem atvejais atrodo, kad prasmės prisiminimas turėtų būti tikresnis už matomą pėdsaką. Tačiau ar įmanoma jį iki galo pasiekti? Galbūt, toliau sekant platoniška liniją, ši galimybė pasiekiama tik peržengus mūsų gyvenimo ribas. Iki tol esame pasmerkti užmiršti.

Dar vienas ypatingas parodos darbas yra Antano Gerliko filmas „Vientisas rūbas“ (2014). Ilgi, tačiau gyvi kadrai, vaizduoja Paberžės kambarėlyje laikomus tėvo Stanislovo sukauptus audinius. Fone nuolat girdėti audimo staklių darbas. Filmo eigoje iškyla ryškus kontrastas tarp religinio konteksto ir gamtinių vaizdinių. Nė viename iš ornamentų nematyti religinių ar apskritai kultūrinių ženklų. Gamtos elementai ir atvaizdai atstoja jų atžvilgiu dirbtinius simbolius. Tai verčia klausti apie žmogaus vietą gamtos visumoje. Argi pati gamta, kurios dalimi save laikome, nėra savaime kupina mus įkvepiančių ir Apvaizdą primenančių raštų?

Žinoma, minėti horizontai neišsemia jų įvairovės parodos kontekste. To negalima pasakyti net apie kokį nors konkretų darbą. Tačiau kiekvienas jis nešasi su savimi reikalavimą apie jį mąstyti ir įžvelgti sau rūpimą klausimą. Suprasti, kas juose rūpi, yra laiko ir pastangų reikalaujantis darbas. Esu tikras, kad tiems, kurie atėjo, šis reikalavimas buvo sunkus, greičiausiai nepakeliamas. Šia prasme negalima nesistebėti kuratorių įžūlumu ir perspektyvizmu. Kaltinu ir juos, ir autorius, kad iš manęs atėmė brangias mintis, kurias galėjau skirti kur kas paprastesniems ir praktiškai naudingesniems dalykams. Tačiau reikia pripažinti, kad tie, kurie visai neatėjo į parodą, prarado dar daugiau. Jie prarado gerą progą  gerai pamąstyti.

Iliustracijoje: „Neatsakytasis Q“ parodos ekspozicija, ŠMC, 2014. Nuotrauka: Arnas Anskaitis

Fotoreportažą iš parodos galima peržiūrėti čia.